Dienoraščiai atsidūrė Rusijos archyve kartu su kitais hitlerinės Vokietijos dokumentais. Dalis medžiagos buvo išversta į rusų kalbą, o dalis taip ir liko saugojimo aplankuose.
2011 metais Vokietijos atstovai pasiūlė rusams bendradarbiauti skaitmeninant trofėjinius dokumentus. Projektas, kurį planuojama baigti 2018 metais, padėjo aptikti unikalių karo laikų dokumentų, tarp kurių H.Himmlerio dienoraščiai užima išskirtinę vietą.
Vokietijos istorijos institutas Maskvoje 2017 metais planuoja išleisti H.Himmlerio dienoraščius su komentarais. Kol kas ištraukas skelbia Vokietijos leidinys „Bild“.
Monstras mokytojo veidu
H.Himmleris, iš pradžių nepriklausęs įtakingiausiems nacių lyderiams, 1929 metais pradėjo vadovauti nedideliam Adolfo Hitlerio apsaugos būriui (SS) ir per keletą metų pavertė jį galingiausia struktūra, savotišku nacių ordinu, tapusiu svarbiausiu Trečiojo reicho politikos įgyvendinimo įrankiu. H.Himmleris stovėjo prie koncentracijos stovyklų sistemos kūrimo vairo, jis įgyvendino „nevisaverčių tautų“ naikinimo programą. A.Hitleris, vertinęs H.Himmlerio pareigingumą, padarė jį viena svarbiausių savo režimo figūrų.
Tie, kurie asmeniškai bendravo su H.Himmleriu, teigė, kad žmogus, atsakingas už milijonų žmonių žūtį, visiškai nedarė demoniško įspūdžio. Trumparegis, neaukštas vyriškis į šalis lakstančiomis akimis priminė greičiau mokytoją nei budelį.
Tuo įdomesni dienoraščiai, padedantys geriau suvokti H.Himmlerio mąstyseną.
Vokiečių istorikas Mattiasas Ulis, studijuojantis H.Himmlerio dienoraščius, rašė: „H.Himmleris – monstras, kupinas prieštaravimų. Viena vertus, jis, planuodamas Holokaustą ir skirdamas mirties nuosprendžius, buvo bedvasė mašina, antra vertus, veidmainiškas SS elito atstovų globėjas ir pavyzdingas šeimos žmogus.“
Iš koncentracijos stovyklos – į banketą
Dienoraščiai liudija nepaprastą SS vado darbštumą – kiekviena jo diena aiškiai suplanuota ir pripildyta veiklos. Mažiau nei per dvejus su puse metų vien darbinių susitikimų H.Himmleris turėjo daugiau kaip 1600.
Žinoma istorija, kaip kartą H.Himmleris dalyvavo egzekucijoje, ant jo užtiško dalelė sušaudytojo smegenų ir esesininkų vadas apsivėmė. Tačiau dienoraščiai rodo: H.Himmleris nebuvo labai imlios vaizduotės.
„Puikiai užkandau Buchenvalde“, – toks įrašas H.Himmlerio dienoraštyje atsirado po koncentracijos stovyklos patikrinimo.
„Rytas. Aplankiau Sobiborą, patikrinau dujų kamerų darbo efektyvumą. Dalyvavau SS karininkų bankete“, – skelbia kitas įrašas. Iš visko sprendžiant, vakare H.Himmlerio nevargino apetito nebuvimas, nekamavo košmarai.
Įprasta diena: pusryčiai, masažas, kankinimai, sušaudymas
Kaip tipišką H.Himmlerio įrašą dienoraštyje galima pateikti 1943 metų sausio 3-iąją – tą dieną H.Himmleris dirbo asmeniniame bunkeryje „Schwarzschanze“ Prūsijoje.
9:30 – Pusryčiai.
10:00-12:00. Masažas. H.Himmlerį kamavo chroniški skrandžio skausmai, taip pat dar kelios ligos, kurių simptomus padėdavo numalšinti šios procedūros.
12:00 – Pokalbiai telefonu. Tarp tų, su kuriais bendravo H.Himmleris, – jo žmona Margarete ir duktė Gudrun. 1943 metais H.Himmlerio santuoka buvo tapusi grynu formalumu, sutuoktiniai nematydavo vienas kito mėnesių mėnesius, tačiau tai netrukdė SS vadui rūpintis žmona ir dukterimi. Tiesa, H.Himmleris turėjo ir kitą šeimą. Jeigu dienoraštyje atsirasdavo įrašas „vykau inspektuoti“, jis dažniausiai reiškė apsilankymą pas meilužę Hedwig Potthast, kurią jis meiliai vadino zuikučiu. Per karą meilužė pagimdė SS reichsfiureriui du vaikus.
14:00 – Pietūs.
14:30-21:00. Darbiniai susitikimai. 1943 m. sausio 3-iąją turėjo 19 pokalbių. Šiame sąraše ypač išsiskiria pokalbis telefonu su SS grupenfiureriu Hermannu Fegeleinu. Jį H.Himmleris instruktuoja, kaip tardyti į nelaisvę patekusį sovietinį generolą Piotrą Privalovą.
21:00 – Vakarienė.
22:30 – Pokalbis telefonu su H.Fegeleinu dėl tardymo rezultatų.
23:30 – Pokalbis dėl 2000 sunkvežimių „Opel Blitz“ užsakymo SS divizijai „Leibstandarte“.
00:00 – H.Himmlerio adjutanto Wernerio Grothmanno pranešimas apie policijos skyriaus užpuolimą Lenkijos teritorijoje. Policija pasidavė partizanams be pasipriešinimo. H.Himmlerio įsakymas: visus pasidavusius policininkus sušaudyti, jų šeimos narius išsiųsti į koncentracijos stovyklą.
Vakarais, jei likdavo laisvo laiko, H.Himmleris žiūrėdavo kino filmus. Epizodas iš serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kuriame reichsfiureris žiūri sovietinę kino kroniką, – ne pramanas. Maža to, norėdamas geriau pažinti priešininką, H.Himmleris dažnai žiūrėdavo sovietinius filmus. Štai 1943 metų vasario 8-osios vakarą jis skyrė filmo „Suvorovas“ apie garsųjį rusų karvedį peržiūrai.
Lankydamas koncentracijos stovyklas, H.Himmleris dažnai pateikdavo „racionalizacinių pasiūlymų“: „Aušvicas. Stovyklos apsaugai reikia aviganių šunų, gebančių savarankiškai ganyti šimtus kalinių kaip avis ir sudraskyti bet kurį bėglį į skutus.“
Karo pabaigoje pareigingasis H.Himmleris užmetė „galutinio žydų klausimo sprendimo“ programą ir pradėjo zonduoti dirvą Vakaruose dėl galimybės sudaryti separatinę taiką. Jis tikėjosi tapti jeigu ne naujuoju Vokietijos lyderiu, tai bent jau likti šalies vadovybėje.
H.Himmleriui nepavyko, 1945 metų balandžio 28-ąją A.Hitleris paskelbė jį išdaviku. Pasiekti jo fiureriui jau nepavyko, tačiau H.Himmlerio autoritetas nacių akyse gerokai krito.
Iki 1945 metų gegužės antrosios pusės H.Himmleris bandė bent su kuo nors susitarti dėl savo vaidmens naujojoje Vokietijoje, tačiau visur jam buvo atsakyta. Gegužės 20-ąją su dokumentais Heinricho Hitzingerio vardu jis patraukė Danijos kryptimi, tačiau kitą dieną jį sulaikė britų patrulis prie Meinšteto miestelio.
Į karo belaisvių stovyklą atgabentas H.Himmleris nebuvo atpažintas, bet prisipažino stovyklos komendantui Tomui Sylvesteriui. Jo atvyko slaptosios tarnybos agentai, tačiau per apžiūrą SS vadas perkando burnoje paslėptą nuodų ampulę.
H.Himmlerio kūnas iš pradžių buvo palaidotas Liuneburgo miesto parke, o vėliau ekshumuotas ir sudegintas. Palaikai išbarstyti artimiausiame miške.
Kaip H.Himmlerio duktė pratęsė tėvo veiklą
Kalbant apie H.Himmlerio dienoraščius, negalima nepaminėti žmogaus, su kuriuo SS vadas elgėsi ypač švelniai. Tai – jo vyresnioji duktė Gudrun. Jos laiškai tėvui buvo paskelbti anksčiau ir gali šokiruoti ne mažiau nei H.Himmlerio dienoraščiai: „Brangusis tėti! Šiandien su mama ir teta Lydia apsilankėme SS stovykloje Dachau. Mus skaniai ir sočiai pamaitino. Puikiai praleidome laiką. Koks nuostabus patriotinis projektas – koncentracijos stovyklos!“
O štai įrašas paauglės dienoraštyje apie išvyką su tėvu: „Šiandien nuvykome į SS koncentracijos stovyklą Dachau. Mums viską aprodė. Matėme kriaušes, paveikslėlius, kuriuos paišo kaliniai. Viskas buvo žavinga.“
Žinoma, tai būtų galima suversti nacistinei propagandai, aplinkai ir taip toliau, tačiau čia išskirtinis atvejis.
G.Himmler, vėliau pasivadinusi vyro pavarde Burwitz, – vienintelė iš aukštų nacių pareigūnų vaikų, kuri ir suaugusi laikėsi nacistinių įsitikinimų. Nuo 1951 metų Gudrun dalyvavo susivienijimo „Tylioji pagalba“, padėjusio buvusiems naciams, veikloje. Jos vyras Dieteris Burwitzas, žurnalistas ir rašytojas, buvo garsus neonacių judėjimo veikėjas.
H.Himmlerio duktė padėjo slapstytis nuo teisingumo nacių nusikaltėliams, apmokėdavo jų advokatų paslaugas, stovėjo prie „Wiking-Jugend“ organizacijos (hitlerjugendo modifikuotos versijos) ištakų. „Wiking-Jugend“ gyvavo daugiau kaip 40 metų, kol jos veiklą oficialiai uždraudė Vokietijos valdžia.
Šiandien G.Himmler-Burwitz 87 metai ir ji yra jaunųjų vokiečių ultradešiniųjų garbinimo objektas – už tai gavo „neonacizmo senelės“ pravardę.
Parengė Milda Augulytė
