Savo knygoje „Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai“, parašytoje Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės nelaisvėje 1945–1946 m., jis pasakoja apie tarnybą Waffen-SS gretose, į kurias įstojo 1943 m. pradžioje, būdamas septyniolikos, aprašo kovas su sovietais Karelijoje ir Suomijoje, su amerikiečiais – Vogėzuose, Mozelio bei Saro srityje.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Po kelių valandų miestelyje sutemo. Aikštėje išsirikiavo batalionas. Nuskambėjo kimus Hanseno balsas:
– Kamaraden! Šįvakar mes pradedame ilgą žygį. Jis truks daug mėnesių ir baigsis tik tada, kai pasieksime uostą Arkties vandenyne.
– Kaip žinote, – tęsė jis, – kapituliavus Suomijai mums neliko kito pasirinkimo. Turime pasitraukti iš šalies, kuriai padėjome kovoti prieš bendrą priešą – bolševizmą. Suomijos rytinė siena tęsiasi daugiau kaip tūkstantį kilometrų. Be mūsų jos apginti nebūtų buvę įmanoma. Nepaisant visų sunkumų, kuriuos mums kėlė klimatas, geografinė padėtis ir priešo pranašumas skaičiumi, mes vis tiek nugalėjome. Jei Suomija išliks kaip valstybė, tai tik dėl bendrų mūsų pastangų per pastaruosius trejus metus. Todėl, nors ir traukiamės, paliekame šią šalį ne gėdydamiesi, o didžiuodamiesi tuo, ką pasiekėme.
– Visi žinote, kad paliaubos įpareigojo suomius po rugsėjo 15 dienos savo teritorijoje prieš vokiečių kareivius naudoti karinę jėgą. Mes nežinome, kaip suomiai nuspręs elgtis. Man sunku įsivaizduoti, kad buvę ginklo broliai atsigręžtų prieš mus, tačiau dėl atsargumo mūsų kariuomenė elgsis taip, tarsi būtų priešo teritorijoje. Taigi, kreipiuosi į jus. Jei jie nuspręstų pulti, mes būsime pasiruošę.
– Aukščiausioji vadovybė nusprendė, kad du mūsų jėgerių pulkai pridengs armijos kairįjį sparną; iš pradžių veiksime kartu su kovine grupe „Rytai“, o vėliau liksime vieninteliu armijos ariergardu. Galime didžiuotis mums patikėta misija. Be to, esame gerai pasiruošę. Su kalnų artilerija ir dviejų centimetrų zenitiniais pabūklais mūsų ugnies galia yra milžiniška. Jau paragavome, kuo gali atsirūgti bet koks delsimas – ar vykdant įsakymus, ar tiesiog dėl aplaidumo. Aš nusiteikęs siekti, kad daugiau taip nenutiktų. Aš nusiteikęs siekti, kad visi saugiai grįžtume namo.
– Žinau, galiu pasikliauti jumis – jūsų drąsa, atkaklumu, jūsų – Karelijos veteranų – patirtimi, jūsų tikėjimu ir ištikimybe. Todėl žinau, kad mums pavyks.
Hansenas saliutavo ir batalionas atsakė jam griausmingais šauksmais.
Kai jis nuėjo, kuopos atsistojo į padėtį „ramiai“, priekinės trijų kolonų eilės lygiai išsirikiavę, visi pasiruošę žygiuoti. Tik mulai pačiame gale krutėjo ir trepeno kanopomis, apkrauti pintais krepšiais ir prie nugarų pririštais sunkiais ginklais.
Jau beveik sutemo. Danguje virš horizonto matėsi tik siauras blausios šviesos ruoželis, kuriame ryškėjo tamsūs aplinkinių eglių siluetai. Pasigirdo garsios komandos, o tada netrukus pasirodė vaizdas, kurį ateinančiais mėnesiais matysime pasikartojant begalybę kartų: kalnų tvarka žygiuojančios mūsų kuopos, vorele einantys jėgeriai su lengvaisiais ginklais, jiems iš paskos mulai, apkrauti sunkiaisiais ginklais ir amunicija, po jų vilkstinė su visa manta, sukrauta vežimuose, kuriuos taip pat traukė nešuliniai gyvuliai, o jiems iš paskos dar viena jėgerių eilė ir taip toliau.
Pražygiavus apie pusvalandį aš prisivijau Heinrichą. Nuo to laiko, kai grįžau iš ligoninės, mes nelabai ir matėmės, todėl dabar apsidžiaugiau galėdamas su juo pasikalbėti. Norėjau sužinoti Heinricho nuomonę apie Hanseno kalbą.
– Manau, kad, esant tokiai neaiškiai mūsų ateičiai, ji buvo išties džiuginanti. Kaip tu manai?
– Kalba, aišku, gera, bet pavadinti ją džiuginančia? Nežinau. Aš taip nemanau. Ar tu nors kiek įsivaizduoji, koks atstumas iki artimiausio Arkties vandenyno uosto? Aštuoni ar devyni šimtai kilometrų. Galbūt ir tūkstantis, jei teks daryti lankstus. Ir su kiekvienu žingsniu mes vis labiau tolsime nuo ten, kur iš tikrųjų norėtume nukeliauti. O kaip, tavo nuomone, elgsis suomiai? Tu išties palaikai batalionerio nuomonę?
– Iš kur man žinoti? Ko gero, jie turėtų manyti, kad kuo mažiau kliudys mums pasitraukti, tuo geriau bus abiem pusėms.
– Bijau, kad tai tik rožinės svajonės. Sklinda gandai, kad suomių daliniams dabar vadovauja rusų komisarai. Taigi, įsivaizduok, kad suomiai, esant tokiam spaudimui, pradeda prieš mus naudoti savąją „moti“ taktiką! Nes rusai nori, kad jie elgtųsi būtent taip. O suomiai gaudosi čia kur kas geriau už mus.
Į šiuos retorinius klausimus nieko neatsakiau. Po kiek laiko Heinrichas prabilo dar niūriau:
– Netrukus pradės snigti. Nespėsi apsižiūrėti, užeis smarkūs šalčiai. Greitai nebeturėsime jokio stogo virš galvų ir nebebus jokių kaimų, kuriuos galėtume pasiekti per vienos dienos žygį, jokių trobelių – nieko šioje apleistoje šalyje, kuo toliau keliausime į šiaurę. O suomiai nuolat lips mums ant kulnų.
– Liaukis, Heinrichai! Tuoj pradėsi vaizduoti juos lekiančius iš miškų ir daužančius išsekusią Laplandijos armiją, tarsi kazokus, mušančius Napoleono kariuomenės likučius 1813 metų žiemą. Aš netikiu, kad mums gresia tokie dalykai. Esame ne marga bėgančių samdinių gauja, o disciplinuotas dalinys, nestokojantis galingo kovinio pajėgumo, o ir vadovybė gera. Sakyčiau, yra skirtumas.
– Pamatysime. Norėčiau, kad būtų tavo tiesa. Bent jau neneigsi, kad visi sunkumai dar priešaky. O jei ir pasieksime Arkties vandenyną, kas tada? Geriausiu atveju sulipsime į vieną iš transportinių laivų. O tada? Mums reiks plaukti dar maždaug tūkstantį mylių jūra, kur bet kurioje vietoje gali tykoti britų karo laivynas. Kita alternatyva – eiti keliu. Apie ją net nenoriu pagalvoti – visi tie fiordai ir aukšti kalnai poliarinėje naktyje.
– Tavo geografijos žinios išties kelia susižavėjimą. Galima pagalvoti, kad jau esi buvęs tose vietose.
– Ne, nesu, – atsakė jis sausai, – bet geografija buvo mano mėgstamiausias dalykas mokykloje.
– Kažin, kas gi bus po to? – paklausiau šiek tiek susierzinęs.
– O štai kas. Hansenas sakė, kad saugiai parves mus namo. Kuriam laikui pamirškime „saugiai“; tačiau kokie galiausiai bus tie „namai“? Greičiausiai, vos tik ten atvykę, būsime išsiųsti į Rytų frontą. Jei pasiseks, į Vakarų. Kita vertus, jei ne šie variantai, tai tada blogiausias scenarijus iš visų, nes karas bus pralaimėtas mums dar nespėjus grįžti.
– Na žinai! Tavo pesimizmas beveik prilygsta kenkimui kovos dvasiai. Tikiuosi, nepulsi bėgioti aplinkui ir skleisti tokių kalbų.
– Brangusis Johannai, man ir mintis nekiltų kalbėtis apie tai su kuo nors kitu. Bet kodėl turėčiau nuo tavęs slėpti, ką galvoju apie mūsų ateitį? Be to, aš juk neketinu nuo to bėgti. Tiesiog tarp mūsų privalo būti ir tokių žmonių, kurie pakankamai stiprūs pažvelgti į perspektyvas ir ne tokiomis rožinėmis spalvomis; žmonių, kurie nepalūžtų vėliau, kai viskas įvyks taip, kaip nupasakojau; žmonių, būtinai reikalingų karių kovos dvasiai palaikyti.
Jis pažvelgė į mane, tikėdamasis komentaro, tačiau aš tesugebėjau jam linktelėti. Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Tylėdami žygiavome tamsoje. Ritmiški mūsų žingsnių judesiai ir prislopinti nešulinių gyvulių garsai savotiškai drąsino. Heinrichas man davė mažytę pamoką ir aš pajutau, kad jame yra tvirtas branduolys, kurio anksčiau nebuvau pastebėjęs. Nebuvau įsitikinęs, kad tokį galiu atrasti ir savyje.
KITILĖ
Spalio pabaigoje batalionas pasiekė Kitilę (Kittilä). Mes žygiavome jau keturias savaites ir sukorėme 250 kilometrų. Perėjome Suomiją iš rytų į vakarus ir jau buvome toli į šiaurę už poliarinio rato.
Tiesą pasakius, šis nedidelis miestelis, mūsų žygyje į šiaurę tik kiek didesnio poilsio vieta, mano atmintyje išlikęs kaip posūkio taškas. Nuo tada pasikeitė mano suvokimas apie karą. Būtent Kitilėje aš sužinojau apie Mannhardo mirtį ir aršius mūšius tarp buvusių ginklo brolių, kiek anksčiau tą mėnesį vykusius prie jūros Tornijyje (Tornio) ir Kemyje (Kemi). Todėl pasakojimas apie Kitilę yra liūdesio ir žūties, sulaužytų žodžių ir mirštančios vilties istorija.
Tą dieną, kai atvykome, divizijos priešakinis ešelonas kaip tik ruošėsi iškeliauti toliau į šiaurę. Visur zujo sunkvežimiai, lauko ligoninės mašinos, gurguolės, o ypač daug buvo sužeistųjų ir medicinos personalo. Lauko ligoninė turėjo būti perkelta jau prieš kelias dienas, tačiau iš mūšių pietuose vis plūdo sužeistieji ir ligoninės perkėlimas buvo vis atidedamas. Kalbėjo, kad visai neseniai atvyko transporto vilkstinė, padariusi lankstą per Švedijos teritoriją – iš pradžių aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl reikėjo taip elgtis ir viską suvokiau tik vėliau.
Prie ligoninės pastebėjau Herwegą – Mannhardo bendražygį iš žvalgybos bataliono. Mano dėmesį iš pradžių patraukė jo sugipsuota koja, kuria jis sparčiai mojavo, pasiremdamas ramentais. Jam praeinant pro šalį mes šiek tiek dvejodami žvilgtelėjome vienas į kitą, tačiau staiga aš jį atpažinau, o jis prisiminė mane. Herwegas pasakė, kad buvo sužeistas prie Tornijo ir kartu su daugeliu kitų sužeistųjų atvyko prieš kelias dienas, kai lauko ligoninė iš Rovaniemio (Rovaniemi) buvo perkelta į Kitilę. Paklaustas apie Mannhardą, jis ėmė vengti bet kokių tolesnių klausimų; pasakė, kad jam metas eiti. Dabar skubus reikalas ir galbūt aš galėčiau vakare ateiti į ligoninę?
Herwegui taip staigiai nutraukus pokalbį, man pasidarė neramu. Tornijas? Prisiminiau, kad tas pavadinimas buvo minimas prieš kelias savaites. Tai miestas prie pat Švedijos sienos, tiltu per Tornijo upę, tekančią į Botnijos įlanką, sujungtas su švedišku Haparandos miestu. Apie jį užsiminė vienas gydytojas, kai mes į jo tvarstymo stotį atnešėme sužeistąjį. Tai įvyko tą dieną, kai Eizmėrštrasėje – Arkties jūros kelyje į vakarus nuo Rovaniemio, mus užklupo rusų naikintuvai; po jų liko kraupus sužeistų ir mirštančių vyrų bei nešulinių gyvulių, gulinčių kraujo klanuose, vaizdas vietovėje, kuri dar prieš kelias akimirkas atrodė tokia idiliška. Kol laukėme lauko ligoninės mašinų, gydytojas papasakojo, kad suomiai Tornijyje užgrobė vieną iš mūsų ligoninės traukinių ir kad ten vyksta mūšiai.
Dabar aš prisimenu šią informaciją, kuri tuo metu sukėlė didžiulį mūsų pasipiktinimą. Užgrobti traukinį su sužeistaisiais, atkirstą nuo jūros transporto ir besiruošiantį pasukti nauja kryptimi į šiaurę – to iš savo buvusių ginklo brolių mes tikrai nesitikėjome. Kad ir iš kokios pusės žvelgtum, toks veiksmas atrodė visiškai beprasmiškas. Vėliau ateidavo ir daugiau naujienų, patvirtinančių Mannhardo nuogąstavimus.
Spalio pradžioje Tornijyje išsilaipino stiprios suomių pajėgos, o iš pietų žygiavo papildomi daliniai su naujutėlaičiais vokiškais šturmo pabūklais, atgabentais dar šią vasarą ir mestais prieš rusų puolimą pietų Karelijoje. Mūsų tiekimo daliniams teko apleisti šią vietovę ir į ją buvo pasiųsti koviniai daliniai, tarp jų ir žvalgybos batalionas. Kalbėta, kad abiejų pusių nuostoliai buvo didžiuliai.
Mūsų pačių batalione dabar jau visi suprato, kad suomių kariai tapo mums priešai. Tik laiko klausimas, kada jie puls mūsų dalinius, sudarančius besitraukiančios Vokietijos armijos pietrytinį sparną, ir pamėgins sunaikinti bent jau ariergardą. Nepaisant to, užuot kuo greičiau traukęsis į vakarus, kaip tikėjomės, mūsų batalionas turėjo taikytis prie kariuomenės tvarkaraščio ir lūkuriuoti užėmęs įvairias laikinas pozicijas. Taip užlaikyti, mes su žiūronais stebėdavome miškus ir siųsdavome patrulius žvalgyti apylinkių. Kol kas suomiai leido mums trauktis nekliudomai, bet visą laiką jautėme, kad esame stebimi.
Galiausiai Rovaniemyje perėjome tiltą, kuris netrukus buvo susprogdintas, ir prasilenkėme su mūsų pulku-porininku, džiaugdamiesi, kad paliekame vietovę, kurioje buvo didžiausia tikimybė rimčiau susiremti su suomiais. Būtent 12-ajam pulkui galiausiai ir buvo lemta pirmiems su jais susikauti – tai buvo nelabai sėkmingas priešo puolimas, kuris pulko atsitraukimą užlaikė ne daugiau kaip pusdienį.
Žygiuodamas į Kitilę mūsų batalionas taupydamas laiką pagreitino žingsnį. Tai mus dar labiau vargino, nes ir taip per dieną sukardavome vidutiniškai apie 30 kilometrų. Tiesa, keliavome neapsikrovę, su savimi nešėmės tik šautuvus ir automatus, o kulkosvaidžiai ir amunicija buvo pririšti prie nugarų mulams – mūsų ištikimiems palydovams, ramiai žingsniuojantiems šalimais. Tačiau orai subjuro; lijo, o naktį pašalo. Vis dėlto, žiema tais metais vėlavo. Mūsų kelyje į Kitilę kol kas dar nepasitaikė sniego. Matėme tik kelias sniegu padengtas kalvų viršūnes.
Herwegas manęs laukė prie įėjimo į ligoninę. Visur buvo matyti išsikraustymo ženklų. Prasispraudėme per siaurą koridorių ir mažą kambarėlį, blausiai apšviestą keliomis karbido lempomis ir pilną neštuvų su sužeistaisiais; tarp jų zujo medicinos personalas, pervargęs, tačiau tyliai dirbantis savo darbą. Ši niūri nuotaika atitiko mano nuogąstavimus. Herwegas nuvedė mane į ramų kampą, kuriame atsukęs mums nugarą, atsirėmęs į sieną ir rūkydamas ant medinės dėžės sėdėjo dar vienas sužeistasis su sugipsuotu dešiniu petimi ir ranka. Sužeistasis atsisuko.
– Ei, Seni! Po velnių, ką tu čia darai?
– Džiaugiuosi matydamas, – kaip visada santūriai atsakė Senis. – Žinojau, kad ateisi; Herwegas pranešė.
Jis ištiesė man kairę ranką:
– Deja, mano ranka pablogėjo, – pasakė jis, išspausdamas šypsenėlę.
– Maniau, tu jau seniai turėjai iškeliauti namo, – pasakiau, prisėsdamas ant dėžės priešais, o Herwegas atsisėdo šalia Senio.
– Ką gi, neiškeliavau; tai tik dalis istorijos, dėl kurios tu čia atėjai. Kitką papasakosiu vėliau, – pasakė Senis ir pasisuko į Herwegą.
Herwegas išsitraukė pakelį cigarečių, pasiūlė man, tada labai lėtai ir negrabiai iškrapštė vieną sau. Stojo ilga pauzė, kurios metu jis spoksojo į žemę ir giliai traukė cigaretę.
– Kas atsitiko? – nutraukiau tylą aš.
– Jis žuvo, Vossai. Prieš tris savaites krito per reidą Tornijyje, – pasakė tyliai, tarsi mėgindamas neskaudinti. – Gaila, bet geresnių naujienų neturiu.
Jaučiausi taip, tarsi visą laiką būčiau tai žinojęs. Mes giliai traukėme cigaretes, kurios žibėjo tamsoje, panašioje į mūsų niūrią nuotaiką.
– Tai buvo jo sumanymas, – tęsė Herwegas. – Žinoma, vėliau visą laiką klausinėji: ar negalima buvo to išvengti? Ar negalėjome visko padaryti geriau? Galiu tik pasakyti, tokia buvo jo valia; jis buvo pasiryžęs atlikti savo sumanymą. Pasakė man, kad išlaisvintume juos, juk tai sužeistieji, jie patys negali nieko padaryti. Taigi galiausiai jis labiausiai rūpinosi sužeistaisiais – transportu, kurį užgrobė suomiai.
– Vadinasi, ir tu dalyvavai tame reide?
– Tam tikra prasme dalyvavome mes abu, – įsiterpė Senis. – Herwegas priklausė patruliui, o aš transportui.
– Kaip tai? Sakėte juk, kad transportas buvo užgrobtas? – paklausiau. – Nagi, papasakokite man viską nuo pradžių.
– Kaip jau turbūt žinai, rugsėjo mėnesį žvalgybos batalionas buvo dislokuotas tarp Oulu ir Kemio. – pradėjo Herwegas. – Mėnesio gale užėjo baisi audra ir siautėjo dvi dienas. Pameni? Dar jai nespėjus pasibaigti Tornijyje išsilaipino suomiai. Per kitas dvi dienas jų atvyko dar daugiau ir jie užgrobė miestą. Iki tol mūsų santykiai su suomiais vis dar buvo gana draugiški. Kiek žinau, vietiniai viršininkai Kemyje planavo laikyti atlaisvintus kelius ir tiltus, kad galėtume jais pasitraukti. Tačiau naujieji kariai Tornijyje pradėjo elgtis visiškai kitaip. Jie užgrobė visas tiekimo bazes ir traukinius, taip pat paėmė tą transportą su sužeistaisiais; be abejonės, būtų pridarę ir daugiau visokių niekšybių. Kažką reikėjo daryti.
– Tai buvo ligoninės traukinys, ar ne? Mes apie jį girdėjome, – įsiterpiau aš.
– Ne, – pasakė Senis. – Mes jau buvome išlipę iš traukinio ir ruošėmės pradėti keliauti į šiaurę sunkvežimiais ir ligoninės automobiliais.
– Taigi, po dviejų dienų, prijungti prie armijos kovinės grupės, mes dalyvavome puolime, kurio tikslas buvo atsikovoti Torniją, – tęsė Herwegas. – Netrukus užvirė kruvinos kautynės: artilerija, tiesioginė ugnis ir mungai iš abiejų pusių. Suomiai atkakliai priešinosi, pasinaudodami vietos privalumais ir pleškindami iš visų turimų pabūklų; kita vertus, mes leidomės nuo kalvų, skindamiesi kelią link miesto pakraščių, o tada namas po namo slinkome į priekį. Mūsų pagrindinis tikslas buvo kelias į šiaurę, kurį reikėjo atlaisvinti. Lėtai, užtrukdami visą dieną, mes sugebėjome jį užimti, bet mūsų nuostoliai buvo siaubingi.
Gavome įsakymą sustoti, laikyti esamas pozicijas ir apsaugoti vietovę į pietus. Štai tada beveik atsitiktinai Mannhardas, tuo metu apžiūrinėjęs vietovę su žiūronais, pastebėjo sužeistųjų konvojų. Pro tarpą miškingoje vietovėje prieš mus atsivėrė vokiečių automobiliai, daugiausia Raudonojo Kryžiaus. Mannhardas parodė ta kryptimi, tada ir aš juos pamačiau per žiūronus. Maždaug dešimt automobilių stovėjo pusiasalio – suomių placdarmo – miškelyje.
„Ką manai? – paklausė manęs Mannhardas ir iš jo žvilgsnio iškart supratau, kad jis jau apsisprendė. – Herwegai, – pasakė jis, – tučtuojau surink septynis vyrus. Visi tegul pasiima automatus. Paimk vieną kulkosvaidį ir granatų; kai tik sutems, nueisime ir išvaduosime juos.“
Kovinės grupės puolimas klostėsi taip, kad neatrodė, jog mums pavyktų išstumti suomius iš placdarmo; sužeistuosius galėjome išgelbėti tik greitu ir ryžtingu reidu. Antraip jie būtų iš ten išgabenti ir galiausiai atsidūrę kur nors Sibiro lageriuose. „Pasisekti gali tik tokiu atveju, jei veiksime greitai ir ryžtingai“, – pasakė Mannhardas.
Prieš tęsdamas pasakojimą Herwegas prisidegė dar vieną cigaretę.
– Gavome leidimą rengti operaciją ir vos sutemus išvykome. Nepastebėti pasiekėme pakrantę, tada sėlinome aukštesne vietove palei miško pakraštį link pusiasalio. Mūsų planas buvo likviduoti suomių sargybinius ir, tikintis, kad konvojus parengtas kelionei, iškart leistis į kelią. Iki gurguolės priartėjome per tris šimtus metrų, tada sustojome ir Mannhardas nuėjo į priekį apsižvalgyti.
Mums reikėjo laukti, kada jis duos ženklą su žibintuvėliu. Aš stebėjau jį per žiūronus – vienišą figūrą, sėlinančią per plačią atvirą vietovę, besitęsiančią iki miškelio. Iš pradžių jis ėjo stačiomis, vėliau susigūžęs. Po to viskas įvyko per minutę ar dvi. Matyt, sargybiniai Mannhardą išgirdo ar pamatė; į viršų pakilo signalinė raketa, apšviesdama tamsią figūrą ant šviesaus smėlio; pasigirdo šūksniai ir beveik tą pat akimirką suomiai atidengė ugnį. Mannhardas dar pabandė sugriebti savo automatą, bet jį pakirto iš arti paleista priešo automato serija.
– O jūs nepridengėte jo kulkosvaidžiu? – paklausiau susierzinęs. – Juk tokia buvo jūsų misija?
– Negalėjome, nes būtume apšaudę patį konvojų, – nusiminęs papurtė galvą Herwegas. – Mes išties niekuo negalėjome padėti. Tik kai sargybiniai pasileido prie jo ir pasitraukė nuo gurguolės, mes galėjome atidengti kulkosvaidžio ugnį, bet buvo jau per vėlu.
– Tai jūs jį ten ir palikote? Kaip žinote, ar jis tikrai mirė? – paklausiau aš.
– Galiu tave užtikrinti – jis žuvo iš karto, – įsiterpė Senis. Jis pradėjo pasakoti savo nepaprastą istoriją:
– Mirtis jį užklupo akimirksniu, – pasakė jis. Senis viską matė nuo tada, kai iššovė signalinė raketa ir jis pažvelgė pro savo sunkvežimio galą. Tačiau Mannhardo mirtis nebuvo veltui! Pasinaudodami akimirksnio sumaištimi tarp sargybinių, Senis ir kiti, kurie galėjo judėti, sugebėjo atgauti savo ginklus ir likviduoti sargybinius. Nieko nelaukęs gurguolės viršininkas gydytojas davė įsakymus skubiai judėti ir visi automobiliai nudardėjo keliu. Norėdamas kuo greičiau išvesti gurguolę iš pavojingos zonos, gydytojas pasuko tiesiai link tilto per upę, ir jį jiems nekliudomai pavyko pasiekti. Netrukus visi: sužeistieji, sunkvežimiai su manta, saugiai pasiekė Švedijos pusėje esančią Haparandą.
– O kaip Mannhardo kūnas? Ar kas nors matė, kas jam nutiko?
– Ne, nematėme, – atsakė Herwegas. – Man labai gaila. Bandyti paimti jo kūną būtų reiškę savižudybę. Neabejoju, kad suomiai jį deramai palaidojo.
Pasakiau, kad mums belieka to tikėtis, ir išreiškiau apgailestavimą, kad Mannhardas taip ir nesužinojo, jog jo misija buvo išpildyta. Senis tęsė savo pasakojimą. Kitoje sienos pusėje jį ir jo bendražygius priėmė labai mielai ir gerai jais pasirūpino. Švedų gydytojai juos apžiūrėjo, o su sunkiai sužeistaisiais elgėsi tiesiog pavyzdingai ir išsiuntė juos į Norvegiją traukiniu. Likusiesiems buvo leista grįžti į savo dalinius; visiems buvo palikti ginklai, jie gavo degalų, o du švedų gydytojai palydėjo juos palei sieną į šiaurę. Kažkurioje vietoje jie kirto Muonijo upę ir vos prieš kelias dienas atvyko į Kitilę.
Praslinko daugiau nei valanda. Man reikėjo grįžti į savo patalpas. Atsisveikinau ir palinkėjau Seniui laimės. Herwegas išėjo manęs palydėti, o tuo metu prie jo priėjęs gydytojas pasakė, kad Herwegui paskirta keliauti su transportu, kuris išvyks po valandos.
Todėl buvo nedaug vilties, kad man pavyks pasikalbėti su juo vienu du, kaip norėjau. Sužinojau tik, kad tiek jis, tiek kiti, dalyvavę reide, iš Tornijo misijos grįžo nenukentėję, o jis po kelių dienų buvo sužeistas kažkur tarp Tornijo ir Kemio. Pasak jo, suomiai stipriomis pajėgomis puolė Kemį iš pietų ir iš salų jūroje. Tačiau jie nepasiekė to, ko iš jų norėjo rusai, t. y. neatkirto ir nesunaikino vokiečių kovinės grupės toje apylinkėje. Vėlgi, mūšis buvo įnirtingas ir pareikalavo daug nuostolių abiejose pusėse. Kalbėta, kad iš Kemio beliko griuvėsiai.
Kai grįžau į savo patalpas, radau bendražygius geriančius konjaką. Jie šauniai linksminosi. Galiausiai virš galvų jie turėjo stogą, o rytoj laukė dar viena poilsio diena. Aš mielai prisijungiau ir džiaugiausi būdamas tarp jų bei jausdamas jų šilumą. Konjakas šiek tiek numalšino liūdesį ir lėtai išsklaidė tą skausmingą mintį, užgimusią galvoje, kad šis karas, kaip tikriausiai ir visi karai, vyko pagal savo taisykles ir nekreipė dėmesio į aukštesnius principus, tikslus, normas ir menkai jam rūpėjo tie, kurie pagal juos gyveno. Dėl šios priežasties geriausieji žūva pirmieji.
* * *
Johann Voss. Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 296 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato knygų serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Johanno Vosso memuarus „Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai“.
J. Vossas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo 6-osios SS kalnų jėgerių divizijos „Nord“ 11-ajame pulke „Reinhard Heydrich“. Savo knygoje „Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai“, parašytoje Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės nelaisvėje 1945–1946 m., jis pasakoja apie tarnybą Waffen-SS gretose, į kurias įstojo 1943 m. pradžioje, būdamas septyniolikos, aprašo kovas su sovietais Karelijoje ir Suomijoje, su amerikiečiais – Vogėzuose, Mozelio bei Saro srityje.
Karo belaisvių stovykloje J. Vossas kurį laiką dirbo vieno JAV kariuomenės generalinės karo prokuratūros karininko raštininku ir turėjo priėjimą prie gausybės dokumentų apie holokaustą. Vis daugiau sužinodamas apie Waffen-SS narių dalyvavimą vykdant siaubingus nusikaltimus, autorius nusprendė giliai pažvelgti į savo sielą ir kritiškai persijoti kertinius ligtolinio gyvenimo įsitikinimus.
Nors daugumą vardų autorius ir pakeitė, jo pasakojimo veikėjai yra tikri, o visus pokalbius ir veiksmus jis atpasakojo kuo tiksliausiai – juk tiek nedaug laiko buvo praėję nuo 1945–1946 m.
„Vėl spalis. Praėjo lygiai metai nuo to laiko, kai pradėjau rašyti savo atsiminimus apie Juodųjų edelveisų savanorius. Manau, kad šis mano pasakojimas apie jų pergales ir pralaimėjimus, nedidelius džiaugsmus ir kančias, jų idealizmą ir pasiaukojimą tiksliai nušviečia tą trumpą šių karių gyvenimo laikotarpį, kuris šiandien yra smerkiamas ir niekinamas. Dabar, baigęs pasakojimą, jaučiu didžiulį palengvėjimą, tarsi galų gale būčiau atlikęs pareigą.“
