Žmonijos istorija jau seniai parašyta ir ja dažniausiai nė kiek neabejojama. Vis dėlto ji nėra tokia aiški, vientisa ir nepajudinama, kad nekeltų jokių klausimų.
Provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais, neseniai parašė 40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Y.Harari. Jo knyga „Sapiens“ (išleido „Kitos knygos“) kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.
Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?
Susipažinkite su polemine knygos ištrauka, pasakojančia apie imperijų praeitį ir ateitį.
* * *
Blogio imperijos?
Mūsų laikais politinių keiksmažodžių žodyne epitetas „imperialistas“ riebumu nusileidžia tik „fašistui“. Šiuolaikinė imperijų kritika paprastai įgauna du pavidalus:
1. Imperijos visada žlunga. Ilgą laiką veiksmingai valdyti daugybę užkariautų tautų neįmanoma.
2. Netgi jei tai būtų įmanoma, to daryti nederėtų, nes imperijos yra naikinimo ir išnaudojimo mašinos. Kiekviena tauta turi apsisprendimo teisę ir kita tauta niekada neturėtų jos kontroliuoti.
Žvelgiant iš istorijos perspektyvos, pirmasis teiginys yra visiška nesąmonė, o antrasis – labai abejotinas.
Tiesa ta, kad pastaruosius 2500 metų imperija buvo pati populiariausia politinė santvarka. Šiuos du su puse tūkstantmečius dauguma žmonių gyveno imperijose. Imperinė valdymo forma yra labai stabili. Daugumai imperijų nuogąstingai lengvai sekėsi malšinti sukilimus. Paprastai jos žlugdavo dėl puolimų iš išorės arba valdančiojo elito pasidalijimo į priešiškas stovyklas. O užkariautos tautos nepasižymėjo gebėjimu pačios išsivaduoti iš imperinės priespaudos. Dauguma jų šimtus metų kentė vergo dalią. Dažniausiai užkariautojai jas pamažu virškindavo, kol visas jų kultūrinis savitumas sutirpdavo.
Antai 476 m. Vakarų Romos imperijai galiausiai subyrėjus dėl germanų genčių antpuolių, numansiečiai, arvernai, helvetai, samnitai, luzitanai, umbrai, etruskai ir šimtai kitų užmirštų tautų, kurias romėnai buvo užkariavę prieš daug amžių, neiškilo iš imperijos griuvėsių, kaip Jona iš milžiniškos žuvies pilvo. Neliko nė vienos iš jų. Biologiniai palikuonys žmonių – kadaise laikiusių save minėtų tautų nariais, kalbėjusių savo kalbomis, garbinusių savo dievus ir pasakojusių savo mitus ir legendas – pradėjo mąstyti, kalbėti ir garbinti kaip romėnai.
Dažniausiai žlugus vienai imperijai pavergtos tautos netapdavo laisvos. Atsiradusį vakuumą netrukus užpildydavo nauja imperija. Akivaizdžiausiai šis dėsningumas veikė Vidurio Rytuose. Dabartinis politinis šio regiono žvaigždynas, kai egzistuoja daugybė nepriklausomų politinių vienetų, turinčių daugmaž pastovias sienas, bemaž neturi analogų per keletą pastarųjų tūkstantmečių.
Paskutinįkart panaši situacija Vidurio Rytuose buvo susiklosčiusi VIII a. pr. Kr. – beveik prieš 3000 metų! Nuo Asirijos imperijos iškilimo VIII a. pr. Kr. iki pat Britų ir Prancūzijos kolonijinės imperijos suirimo XX a. viduryje šis regionas ėjo iš vienos imperijos rankų į kitos imperijos rankas kaip estafetės lazdelė varžybose. O britams ir prancūzams galiausiai numetus šią lazdelę žemėn, aramėjai, amonitai, finikiečiai, filistinai, moabitai, edomitai ir kitos asirų nukariautos tautos seniai buvo išnykusios.
Tiesa, šiandienos žydai, armėnai ir gruzinai iš dalies teisėtai tvirtina esantys senovinių Vidurio Rytų tautų palikuonys. Tačiau tai tik išimtys, kurios patvirtina taisyklę, jau neskaitant to, kad tokie jų tvirtinimai yra šiek tiek išpūsti. Nėra ko nė sakyti, kad politinė, ekonominė ir socialinė šiuolaikinių žydų santvarkos yra daug labiau paveiktos imperijų, kurių dalimi jie buvo du pastaruosius tūkstantmečius, nei senovės Judėjos karalystės tradicijų.
Jeigu karalius Dovydas užeitų į šiuolaikinę kraštutinės pakraipos ortodoksų sinagogą, jį visiškai suglumintų Rytų Europos drabužiais apsirengę žmonės, kalbantys germanų kalba (jidiš) ir be pabaigos diskutuojantys apie Babilono tekstą (Talmudą). Senovės Judėjoje nebuvo nei sinagogų, nei daugelio Talmudo tomų, netgi Toros ritinėlių.
Istorijos blogiukai ir geruoliai
Kartais pasiduodame pagundai griežtai skirstyti istorijos veikėjus į geruolius ir blogiukus, o visas imperijas – priskirti pastarajai kategorijai. Juk beveik visų imperijų pamatai gausiai aplaistyti krauju, palaikomos jos taip pat engiant ir kariaujant. Vis dėlto dauguma šiandienos kultūrų yra paremtos imperijų palikimu. Jeigu imperijos iš esmės yra blogos, ką tai sako apie mus?
Egzistuoja minties mokyklos ir politiniai judėjimai, siekiantys išvalyti iš žmonių kultūros imperializmą ir palikti tik tai, kas, jų supratimu, yra tyra, nuodėmės nesutepta autentiška civilizacija. Šios ideologijos geriausiu atveju yra naivios; blogiausiu atveju peni šiurkštų nacionalizmą ir fanatizmą.
Galbūt imsite įrodinėti, kad kai kurios iš begalės kultūrų, užgimusių istorijos apyaušriu, buvo tyros, nepaliestos nuodėmės ir neatskiestos kitų visuomenių realijomis. Tačiau nuo tų laikų nelikę nė vienos kultūros, galinčios šitai apie save tvirtinti, bent jau tarp tų, kurios Žemėje gyvuoja šiandien. Visos dabartinės žmonių kultūros bent jau iš dalies yra grįstos imperijų bei imperinių civilizacijų palikimu, ir jokia akademinė ar politinė chirurgija nepajėgtų išpjauti šio palikimo nenužudydama paciento.
Antai pamąstykime apie nepriklausomos Indijos Respublikos, kokia ji yra nūdien, ir Britų Indijos meilės bei neapykantos santykius. Britų okupacija nusinešė milijonus indų gyvybių, be to, šimtai milijonų šalies gyventojų buvo nuolatos žeminami ir išnaudojami. Vis dėlto indai neįtikėtinai entuziastingai priėmė vakarietiškas idėjas apie tautų apsisprendimą ir žmogaus teises. Juos liūdino faktas, kad britai patys negyvena pagal savo skelbiamas vertybes ir nesuteikia indams lygių teisių ar nepriklausomybės.
Nepaisant visų šių nuoskaudų, šiuolaikinė Indijos valstybė yra Britų imperijos vaikas. Britai žudė, žalojo ir persekiojo subkontinento gyventojus, tačiau taip pat apjungė gluminančią besivaidijančių karalysčių, kunigaikštysčių ir genčių mozaiką, sukūrė bendrą nacionalinę savimonę ir valstybę, kuri gali egzistuoti kaip politinis vienetas.
Jie padėjo Indijos teisinės sistemos pamatus, sukūrė jos administracinę sistemą ir pastatė geležinkelių tinklą, be kurio nebūtų įmanoma ekonominė šalies integracija. Nepriklausoma Indija perėmė vakarietišką demokratiją, tiksliau, britišką jos inkarnaciją.
Anglų kalba iki šiol yra Indijos subkontinento lingua franca, kuri padeda susikalbėti hindi, tamilų ir malajalių kalbomis kalbantiems šalies gyventojams. Indai yra aistringi kriketo žaidėjai, dievina arbatą – tiek žaidimas, tiek gėrimas yra britų palikimas. Komercinės arbatos plantacijos Indijoje atsirado tik XIX a. viduryje, kai jas įsteigė britų „Ost Indijos bendrovė“. Būtent snobiški britų sahibai paskleidė arbatos gėrimo paprotį visame subkontinente.
Kiek indų šiandien atiduotų savo balsą už tai, kad jų šalis atsisakytų demokratijos, anglų kalbos, geležinkelių tinklo ir teisinės sistemos, kriketo ir arbatos dėl to, kad visa tai yra imperinis palikimas? Net jei tokios nuomonės šalininkų atsirastų nemažai, argi pats klausimo sprendimas balsuojant nerodytų akivaizdžios skolos ankstesniems valdovams?
Jeigu tikėdamiesi atkurti ir apsaugoti „autentiškas“ kultūras vis dėlto ryžtumėmės visiškai išsižadėti brutalių imperijų palikimo, veikiausiai gintume ne ką kita, o tai, ką paliko senesnės ir nė kiek ne mažiau brutalios imperijos. Tie iš mūsų, kurie piktinasi, esą britai suluošinę Indijos kultūrą, nesąmoningai aukština Mogolų imperijos palikimą ir Delio sultonatą.
O jeigu kam nors ateitų į galvą mintis gelbėti „autentišką Indijos kultūrą“ nuo svetimos šių musulmonų imperijų įtakos, tuo jis aukštintų Guptų imperijos, Kušano imperijos ir Maurjų imperijos paveldą. Jeigu kraštutinių pažiūrų indų nacionalistas užsimotų sulyginti su žeme visus britų užkariautojų paliktus pastatus, tokius kaip Mumbajaus geležinkelių stotis, kaip derėtų elgtis su kitų Indijos engėjų, musulmonų imperijų, paveldu, pavyzdžiui, Tadžmahalu?
Niekas nežino, kaip reikėtų spręsti šį keblų kultūrinio paveldo klausimą. Kad ir kokį sprendimą pasirinktume, pirmiausia turime pripažinti dilemos sudėtingumą ir sutikti su tuo, kad, primityviai skirstydami praeities veikėjus į geruolius ir blogiukus, nieko doro nepasieksime. Nebent būtume pasirengę pripažinti, jog esame iš prigimties linkę mėgdžioti blogiukus.
Naujoji pasaulinė imperija
Maždaug nuo 200 m. pr. Kr. dauguma žmonių gyveno vienoje ar kitoje imperijoje. Visai tikėtina, kad ateityje irgi viskas bus taip pat. Tik šįkart imperija išties taps pasaulinė. Netrukus gali išsipildyti imperinė vizija valdyti visą pasaulį.
Įsibėgėjant XXI a. nacionalizmas greitai užleidžia savo pozicijas. Vis daugiau žmonių mano, kad teisėtas politinės valdžios šaltinis yra visa žmonija, o ne kokios nors konkrečios tautybės nariai, o pagrindinis politikos uždavinys turėtų būti žmogaus teisių apsauga ir visos žmonių rūšies interesų gynimas.
Tokiu atveju beveik 200 nepriklausomų pasaulio valstybių labiau trukdo, o ne padeda žmonėms. Kadangi tokių pačių žmogaus teisių nusipelno švedai, indoneziečiai ir Nigerijos gyventojai, ar ne veiksmingiau šias teises užtikrinti galėtų viena pasaulinė vyriausybė?
Atsiradus išties globaliniams iššūkiams, koks yra ledo kepurių tirpsmas šiaurės ir pietų poliuose, nepriklausomų tautinių valstybių idėja netenka bet kokio pagrįstumo. Nė viena nepriklausoma valstybė nesugebės pati viena įveikti globalinio atšilimo.
Kinų dangaus įgaliojimai būdavo suteikiami, kad juos turintys asmenys spręstų žmonijos problemas. Šiuolaikinius dangaus įgaliojimus žmonija gaus tam, kad spręstų dangaus problemas: atsivėrusias ozono skyles ir šiltnamio reiškinį keliančių dujų kaupimąsi. Visiškai logiška, kad šios pasaulinės imperijos vėliava būtų žalia.
2013 m. pasaulis vis dar yra politiškai susiskaldęs, tačiau valstybių nepriklausomybė sparčiai silpsta. Nė viena jų išties nebesugeba savarankiškai vykdyti ekonominės politikos, skelbti karų ir pati jų kariauti, ar net savo nuožiūra tvarkyti vidaus reikalų.
Valstybės vis labiau priklauso nuo pasaulinės rinkos machinacijų, nuo pasaulinių kompanijų ir nevyriausybinių organizacijų, visuotinės nuomonės ir tarptautinės teisinės sistemos. Kiekviena valstybė privalo laikytis pasaulinių finansinės elgsenos, gamtos apsaugos ir teisingumo reikalavimų.
Pasaulyje cirkuliuoja ir jį formuoja nepaprastai galingi kapitalo, darbo jėgos ir informacijos srautai, vis labiau nepaisantys valstybių sienų ir nuomonės.
Tiesiai mums prieš akis besiformuojanti pasaulinė imperija yra valdoma ne kokios nors konkrečios valstybės ar etninės grupės. Kaip ir vėlyvojoje Romos imperijoje ją valdo įvairiatautis elitas ir riša bendra kultūra bei bendri interesai.
Vis daugiau viso pasaulio verslininkų, inžinierių, ekspertų, mokslininkų, teisininkų ir vadovų pajunta poreikį prisijungti prie šios imperijos. Jiems tenka rinktis – atsiliepti į imperinį šauksmą ar likti ištikimiems savo valstybei ir jos žmonėms. Vis daugiau jų renkasi imperiją.
* * *
Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.
