Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.
Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.
Siūlome paskaityti šios knygos skyrių „Apie diktatūros žavesį“.
***
Pasakoja Jelena Jurjevna, trečioji partijos rajono komiteto sekretorė, su kuria tarėmės susitikti.
– Ar tikėjau partija? Pasakysiu tiesiai – tikėjau. Ir dabar tikiu. Neišsižadėsiu partijos nario bilieto, kad ir kaip būtų. Ar tikėjau komunizmu? Sąžiningai atsakysiu, nemeluosiu: tikėjau, kad galima teisingai sutvarkyti gyvenimą. Ir dabar... jau sakiau... tikiu.
Man pabodo klausytis pasakojimų, kaip blogai gyvenom socializmo sąlygomis. Didžiuojuosi tarybiniu laikotarpiu! Prašmatnaus gyvenimo nebuvo, bet buvo normalus gyvenimas. Buvo draugystė ir meilė... suknelės ir batukai... godžiai klausėmės rašytojų ir artistų, o dabar nustojom. Stadionuose karaliauja ne poetai, o burtininkai ir ekstrasensai. Burtininkais tikima, kaip Afrikoje.
Mūsų... tarybinis gyvenimas... tai alternatyvios civilizacijos bandymas, jeigu norite. Nevengiant patoso... Liaudies valdžia! Negaliu ramiai kalbėti! Kur dabar pamatysite melžėjas, šaltkalvius ar metro mašinistus? Jų nėra – nei laikraščių puslapiuose, nei televizorių ekranuose, nei Kremliuje, kai teikia ordinus ir medalius. Jų niekur nėra. Visur nauji herojai: bankininkai ir verslininkai, modeliai ir prostitutės... vadybininkai...
Jauni dar gali prisitaikyti, o seniai miršta tylomis, už uždarų durų. Miršta skurde, apleisti. O mano pensija – penkiasdešimt dolerių... (Juokiasi.) Ir Gorbačiovas, skaičiau, irgi gauna penkiasdešimt dolerių... Apie mus pasakoja: „Komunistai gyveno visko pertekę, juoduosius ikrus šaukštais kabino. Susirentė komunizmą sau.“ Dieve mano! Pati matėt mano „dvarą“ – paprasčiausias dviejų kambarių butas, bendras plotas – penkiasdešimt septyni metrai. Nieko nepaslėpiau: tarybinis krištolas, tarybinis auksas...
– O specialiosios poliklinikos ir specialūs užsakymų stalai, atskiros eilės butams gauti ir valdiški vasarnamiai... sanatorijos partijos nariams?
– Tiesiai sakyt? Buvo... na, buvo... bet daugiau ten... (Pakelia ranką aukštyn.) O aš amžinai apačioj – žemiausia valdžios grandis. Apačioj – arčiau žmonių. Visada matoma. Jeigu kur nors kas nors ir buvo... nesiginčiju... Neneigiu!
Skaičiau, kaip ir jūs, pertvarkos laikų laikraščiuose... kad CK sekretorių vaikai skraidydavo į Afriką pamedžioti. Supirkinėjo briliantus... Vis tiek šito niekaip negali lygint su tuo, kaip dabar gyvena „naujieji rusai“. Su tom savo pilim ir jachtom. Tik pažiūrėkit, ko jie pristatė aplink Maskvą. Rūmai! Dvimetrinės mūro tvoros, viela, kuria teka elektros srovė, vaizdo stebėjimo kameros. Ginkluoti sargybiniai. Kaip zonoje ar slaptame kariniame objekte.
Gal ten gyvena Bilas Geitsas, kompiuterių genijus? O gal Haris Kasparovas, pasaulio šachmatų čempionas? Ten gyvena nugalėtojai. Pilietinio karo lyg ir nebuvo, o nugalėtojai yra. Ten jie – anapus mūro tvorų. Nuo ko jie slepiasi? Nuo liaudies? Liaudis manė, kad išvys komunistus ir stos puikūs laikai. Gyvensim rojuje.
Vietoje laisvų žmonių atsirado šitie... su milijonais ir milijardais... Gangsteriai! Šaudo vidury baltos dienos... Net pas mus vienam verslininkui susprogdino balkoną. Nieko nebijo. Skraido asmeniniais lėktuvais su paauksuotais klozetais, dar ir giriasi. Pati per televizorių mačiau... vienas puikavosi savo laikrodžiu, kainuojančiu kaip bombonešis. Kitas – mobiliuoju su briliantais. Ir nieko! Niekas per visą Rusiją nesuriko, kad tai gėda. Kad niekšiška.
Kadaise buvo Uspenskis ir Korolenka. Šolochovas parašė laišką Stalinui, kuriame užtarė valstiečius. Dabar aš noriu... Jūs manęs klausinėjat, o aš noriu jūsų paklausti: kur mūsų elitas? Kodėl laikraščiuose kasdien skaitau Berezovskio ir Potanino nuomonę kiekvienu klausimu, o ne Okudžavos... Iskandero...
Kaip atsitiko, kad užleidote savo vietą? Savo tribūną... Ir pirmieji suskubot prie oligarchų stalo – išėdų. Pataikauti. Rusų inteligentija anksčiau neparsidavinėjo ir nešunuodegavo. O dabar ničnieko neliko – nėra nė vieno, kas drįstų prabilti apie dvasią, tik popas. O kur pertvarkininkai?
Mano kartos komunistai turėjo nedaug bendra su Pavka Korčiaginu. Su pirmaisiais bolševikais su portfeliais ir revolveriais. Iš jų liko tiktai karinė leksika: „partijos kareiviai“, „darbo frontas“, „mūšis už derlių“. Mes partijos kariais jau nebesijautėm, buvom partijos tarnautojai. Klerkai. Tiesiog toks protokolas: aktų salėje kaba Lenino portretas, kampe stovi raudona vėliava. Protokolas... ritualas... Kareivių jau nereikėjo, reikėjo vykdytojų – „varyk varyk“, o jei ne – „partinį bilietą ant stalo“. Įsakyta – padaryta. Raportuoji.
Partija ne karinių pajėgų štabas, o aparatas. Mašina. Biurokratinė mašina. Humanitarus tarnybon ėmė retai, jais partija nepasitikėjo nuo Lenino laikų. Apie inteligentų luomą Leninas rašė: „Šūdas, o ne nacijos smegenys.“ Tokių kaip aš buvo nedaug. Filologų. Kadrus kalė iš inžinierių, zootechnikų, iš tų, kurių specialybė – mašinos, mėsa ir grūdai, bet ne žmogus. Partijos kadrų kalvės – žemės ūkio institutai. Reikėjo darbininkų ir valstiečių vaikų. Iš liaudies.
Pasitaikydavo ir anekdotinių atvejų: pavyzdžiui, veterinarą ima dirbti partinio darbo, o gydytojo terapeuto – ne. Nesu sutikusi ten nei lyrikų, nei fizikų. Kas dar? Subordinacija kaip armijoj... aukštyn kyli lėtai, laiptelis po laiptelio: partijos rajono komiteto lektorius, paskui – partijos kabineto vedėjas... instruktorius... Trečiasis sekretorius... antrasis sekretorius... per dešimt metų įveikiau visus laiptelius.
Čia tik šiais laikais jaunesnieji moksliniai bendradarbiai ir laboratorijų vedėjai vairuoja šalį, kolūkio pirmininkas ar elektrikas tampa prezidentu. Kur kolūkis – o kur visa šalis! Tokie dalykai gali dėtis tik vykstant revoliucijai... (Klausimas – lyg man, lyg sau.) Nežinau, kaip pavadinti tai, kas įvyko devyniasdešimt pirmaisiais...
Pavyzdžiui, aš skaičiau paskaitas ir pliekiau kapitalistus, gyniau Amerikos negrus. Mano kabinete stovėjo pilnas Lenino raštų rinkinys... penkiasdešimt penki tomai... Bet kas jį iš tiesų buvo skaitęs? Pasklaidydavom institutuose prieš egzaminus: „Religija – opiumas liaudžiai“ ir „Dievoieška – nekrofilija“.
Revoliucija ar kontrrevoliucija? Niekas nesiteikia paaiškinti, kokioj šaly mes gyvenam. Kokia mūsų idėja, išskyrus dešrą? Ką statome... Žygiuojam pirmyn – į kapitalizmo pergalę. Ar taip? Šimtą metų keikėm kapitalizmą: pabaisa... monstras... O dabar didžiuojamės, kad bus, kaip pas visus. Jei būsim kaip visi, kam būsim įdomūs? Tauta – Dievo nešėja... visos progresyviosios žmonijos viltis... (Ironiškai.)
Visi išmano apie kapitalizmą, kaip neseniai išmanė apie komunizmą. Klejonės! Teisia Marksą... kaltina idėją... Idėja žudikė! O aš kaltinu vykdytojus. Buvom sukūrę stalinizmą, bet ne komunizmą. O dabar nei socializmo, nei kapitalizmo. Nei rytietiško modelio, nei vakarietiško. Nei imperijos, nei respublikos. Malamės, kaip... Verčiau patylėsiu... Stalinas! Stalinas! Laidoja jį... laidoja... O palaidoti niekaip nepavyksta.
Nežinau, kaip Maskvoje, bet pas mus jo portretus kamšo automobiliuose už priekinio stiklo. Autobusuose. Ypač jį myli tolimųjų reisų vairuotojai. Generalisimo munduru... Liaudis! Liaudis! O ką liaudis? Liaudis pati save apibūdino: iš jos ir vėzdas, ir ikona. Kaip iš medgalio... Ką išdroši, tą ir turi...
Taip ir švytuoja mūsų gyvenimas tarp barako ir bardako. Dabar švytuoklė per vidurį... Pusė šalies laukia naujo Stalino. Štai ateis ir įves tvarką... (Vėl tyli.) Mes... žinoma... Rajono komitete taip pat dažnai kalbėdavomės apie Staliną. Partinė mitologija. Ją perduodavo iš kartos į kartą. Visi mėgo papostringaut apie tai, kaip gyveno prie Šeimininko.
Stalino tvarka buvo tokia: pavyzdžiui, CK sektorių vedėjams atnešdavo arbatos su sumuštiniais, o lektoriams – tik arbatos. Įsteigė sektoriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę. Ką daryt? Nusprendė jiems tiekti arbatą be sumuštinio, bet ant baltos servetėlės.
Šie jau pažymėti... užkopė į Olimpą pas dievus, pas herojus. Dabar reikia prasisprausti prie lovio... Taip buvo ir valdant Cezariui, ir Petrui Pirmajam. Ir taip bus visada. Pasigrožėkite savo demokratais... Vos spėjo ateit į valdžią ir tuojau ristele – kur? Prie lovio. Prie gausybės rago. Lovys sužlugdė ne vieną revoliuciją. Mūsų akyse... Jelcinas naikino privilegijas ir vadino save demokratu, o dabar mėgsta, kai jį vadina caru Borisu. Tapo krikštatėviu...
Dar kartą perskaičiau Bunino „Prakeiktas dienas“. (Siekia nuo lentynos knygos. Suranda skirtuką ir skaito.) „Pamenu seną darbininką prie namo, kuriame anksčiau buvo „Odesos naujienos“, pirmą bolševikų įsiviešpatavimo dieną. Staiga iš tarpuvartės iššoko berniūkščių šutvė su glėbiais ką tik išspausdintų „Izvestijų“. Jie šaukė: „Odesos buržujams skirta 500 milijonų kontribucija!“ Darbininkas sugargaliavo, springdamas įniršiu ir piktdžiuga: „Per mažai! Per mažai!“
Ar jums tai nieko neprimena? Man... taip... Primena... Gorbačiovo laikotarpį... pirmuosius maištus... Kai masės ėmė plūsti į aikštes ir reikalauti: tai duonos, tai laisvės... tai degtinės ir rūkalų... Baisu! Daugelis partijos darbuotojų patyrė insultus ir infarktus. Gyveno, kaip mokė partija, „priešų apsuptyje“, „apsiaustoje tvirtovėje“.
Ruošėmės pasauliniam karui... Bijojom atominio karo, tačiau suirutės nesitikėjom. Nesitikėjom... niekaip... Pripratome prie gegužės ir spalio demonstracijų, prie plakatų: „Atėjo Leninas visiems laikams“, „Partija – mūsų jėga“. O čia – ne demonstracijos, bet stichija. Ne tarybinė liaudis, o kažkokia kita, nepažįstama. Ir plakatai kitokie: „Komunistus – į teismą!“, „Sutraiškysime komunizmo hidrą!“ Iškart prisiminiau Novočerkaską...
Visi išmano apie kapitalizmą, kaip neseniai išmanė apie komunizmą. Klejonės! Teisia Marksą... kaltina idėją... Idėja žudikė! O aš kaltinu vykdytojus. Buvom sukūrę stalinizmą, bet ne komunizmą. O dabar nei socializmo, nei kapitalizmo. Nei rytietiško modelio, nei vakarietiško. Nei imperijos, nei respublikos. Malamės, kaip... Verčiau patylėsiu... Stalinas! Stalinas! Laidoja jį... laidoja... O palaidoti niekaip nepavyksta.
Informacijos neviešino, bet žinojom, kaip valdant Chruščiovui išbadėję darbininkai išėjo į gatves... juos sušaudė... Likusius gyvus iškaišiojo po lagerius, artimieji iki šiol nežino, kur jie... o čia... čia jau pertvarka... Šaudyti negalima, sodinti irgi. Reikia kalbėtis. O kas iš mūsų būtų gebėjęs stoti prieš minią ir rėžti kalbą? Pradėti dialogą... agituoti... Mes – aparato darbuotojai, ne oratoriai.
Pavyzdžiui, aš skaičiau paskaitas ir pliekiau kapitalistus, gyniau Amerikos negrus. Mano kabinete stovėjo pilnas Lenino raštų rinkinys... penkiasdešimt penki tomai... Bet kas jį iš tiesų buvo skaitęs? Pasklaidydavom institutuose prieš egzaminus: „Religija – opiumas liaudžiai“ ir „Dievoieška – nekrofilija“.
Užvaldė paniška baimė... Lektoriai, instruktoriai, rajonų ir sričių komitetų sekretoriai – visi bijojom važiuoti pas darbininkus į gamyklas, pas studentus į bendrabučius. Krūpčiodavom nuo telefono skambučio. O kas, jeigu staiga paklaus apie Sacharovą ar Bukovskį... Ką atsakyt? Ar jie tarybų šalies priešai, o gal jau ne priešai? Kaip vertinti Rybakovo „Arbato vaikus“ ar Šatrovo pjeses? Jokio nurodymo iš aukščiau...
Anksčiau, būdavo, tau pasakė – įvykdei nurodymą, partijos kursą įgyvendinai. O čia: streikuoja mokytojai, reikalauja padidinti atlyginimus, neapsiplunksnavęs režisierius kažkokiam gamyklos klube repetuoja uždraustą pjesę... Dieve mano! Kartono fabriko darbininkai karučiu išvežė už vartų savo direktorių. Visi laido gerkles. Daužo langus... Naktį plieniniu lynu užkabino ir nuvertė Lenino paminklą. Rodė jam špygas. Partija sutriko... prisimenu sutrikusią partiją...
Tūnojome savo kabinetuose aklinai užsitraukę užuolaidas. Prie partijos rajono komiteto įėjimo dieną naktį budėjo sustiprintas milicijos būrys. Bijojome liaudies, o liaudis iš inercijos dar bijojo mūsų. Vėliau nustojo bijot... Į aikštes suplūsdavo tūkstančiai žmonių...
Negaliu pamiršti plakato: „Tebūnie 1917-ieji! Valio revoliucijai!“ Sukrėtė. Jį laikė kažkokie proftechninės mokyklos auklėtiniai... geltonsnapiai vaikiūkščiai! Kartą į rajono komitetą atėjo parlamentarai: „Parodykite savo spec. parduotuvę! Jūs čia sėdit visko pertekę, o mūsų vaikai per pamokas alpsta iš bado.“ Nei audinių kailinių, nei juodųjų ikrų mūsų bufete jie nerado, vis tiek nepatikėjo: „Paprastus žmones apgaudinėjate.“
Viskas sujudo sukruto. Ėmė slysti iš po kojų. Gorbačiovas buvo silpnas. Laviravo. Atseit, jis lyg ir už socializmą... bet ir kapitalizmo norisi... Daugiausia galvojo apie tai, kaip įtikti Europai. Amerikai. Ten jam plojo: „Gorbi! Gorbi! Šaunuolis, Gorbi!“ Vėjais paleido pertvarką... (Tyli.)
Socializmas merdėjo mūsų akyse. Ir atėjo tie geležiniai berniukai.
* * *
Svetlana Aleksijevič. „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. K.: Kitos knygos, 2016.
