Komunistas sūnų pavadino Spaliu, svajojo apie dukrą Myleną – „mylinčią Leniną“

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ (išleido „Kitos knygos“) – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija.

Spalio revoliucijos plakatas.<br>ViDA Press nuotr.
Spalio revoliucijos plakatas.<br>ViDA Press nuotr.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Rusijoje iki šiol švenčiamos revoliucijos metinės.<br>ViDA Press nuotr.
Rusijoje iki šiol švenčiamos revoliucijos metinės.<br>ViDA Press nuotr.
V.Leninas.<br>ViDA Press nuotr.
V.Leninas.<br>ViDA Press nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jan 25, 2017, 3:43 PM, atnaujinta Apr 11, 2017, 11:50 AM

Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.

Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką „Apie kitokią Bibliją“.

* * *

Pasakoja Vasilijus Petrovičius – komunistų partijos narys nuo 1922 m., aštuoniasdešimt septynerių.

– Mums po aštuoniolika ar dvidešimt metų... Apie ką kalbėdavom? Kalbėdavom apie revoliuciją ir meilę. Buvom revoliucijos fanatikai. Tačiau neretai diskutuodavom ir apie tais laikais populiarią Aleksandros Kolontaj knygą „Bičių darbininkių meilė“.

Autorė gynė laisvą meilę, kitaip tariant, meilę be jokių nereikalingų dalykų... sueitis – „kaip išgerti stiklinę vandens“... Be atodūsių ir gėlių, be pavydo ir ašarų. Meilė su bučiniais ir rašteliais buvo laikoma buržuazine atgyvena. Tikras revoliucionierius turėjo savy visa tai užgniaužti. Net rengdavom susirinkimus ta tema. Diskutuodavom: vieni – už laisvą meilę, bet su „atodūsiais“, vadinasi, su jausmais, o kiti – be jokių „atodūsių“. Buvau už tai, kad „atodūsiai“ liktų – bent jau bučiniai. Taip! Na, taip... (Juokiasi.)

Kaip tik tuo metu įsimylėjau, pradėjau asistuot būsimai žmonai. Kaip? Kartu skaitėm Gorkį: „Kvailas ir riebus pingvinas bailiai slapstosi pakrantėj... Audra! Greit sugriaudės audra!“ Naivu? Kartu ir nuostabu. Nuostabu, velniai rautų! (Juokiasi kaip jaunas. Pastebiu, kad jis net ir dabar gražus.)

Šokius... paprasčiausius šokius... laikėm miesčioniškumu. Rengdavom šokiams teismus ir baudėme komjaunuolius, kurie šoko, dovanojo savo merginoms gėles. Kurį laiką net buvau šokėjėlius teisiančio teismo pirmininkas. Taip ir neišmokau šokti per šiuos savo „marksistinius“ įsitikinimus. Vėliau gailėjausi. Niekaip nesugebėdavau pašokti su gražia moterimi. Lokys!

Rengėm komjaunuoliškas vestuves. Be vainikų, be žvakučių. Be popų. Vietoj ikonų – Lenino ir Stalino portretai. Ilgakasė mano nuotaka prieš vestuves nusirėžė plaukus. Niekinom grožį. Žinoma, tai neteisinga. Perlenkimas, kaip sakoma... (Ir vėl kosulys. Mojuoja ranka, kad neišjungčiau diktofono.)

Nieko nieko... kam man atidėliot... Jau netrukus suskilsiu į fosforą, kalcį ir taip toliau. Kas jums pasakys tiesą? Liko vieni archyvai. Popieriai. Na, taip... Dirbau archyve ir žinau: popiergaliai meluoja dar baisiau už žmones.

Apie ką aš čia? Apie meilę... apie pirmąją žmoną... Kai mums gimė sūnus, pavadinom jį Spaliu. Didžiosios Spalio revoliucijos dešimtųjų metinių garbei. Aš norėjau ir dukters. „Jeigu nori susilaukti su manim antro vaiko, vadinasi, myli, – juokavo žmona. – O kuo vardu bus mūsų duktė?“ Man labai tiko Mylenos vardas, nes jis sudarytas iš „myliu Leniną“. Žmona lapelyje surašė savo mėgstamus moteriškus vardus: Marksana, Stalina, Engelsina... Iskra... Pačius madingiausius tada. Taip tas lapelis ir liko gulėti ant stalo...

Pirmąjį bolševiką pamačiau savo kaime... Jaunutis studentas kareivio miline. Kalbėjo aikštėje prie cerkvės: „Dabar vieni avi aulinius, kiti – vyžas. O kai bus bolševikų valdžia, visi bus vienodi.“ Valstiečiai šaukė: „O kaip?“ – „Ogi ateis toks puikus laikas, kai jūsų žmonos vilkės šilko sukneles ir avės aukštakulnius batelius. Nebus turtuolių ir vargšų. Visiems bus gera.“

Mano mama vilkės šilko suknelę, sesutė avės aukštakulnius batelius. Aš mokysiuos... visi žmonės gyvens kaip broliai, visi bus lygūs. Ar įmanoma nepamilti tokios svajonės! Bolševikais įtikėjo vargšai, beturčiai. Jaunimas patraukė paskui bolševikus. Žygiuodavom gatvėmis skanduodami: „Šalin varpus – nukalkim iš jų traktorius!“

Apie Dievą žinojome tik tiek, kad Dievo nėra. Tyčiojomės iš popų, namie kirviais kapojom ikonas. Vietoj bažnytinių procesijų – demonstracijos su raudonomis vėliavomis... (Stabtelėjo.) Ar šito dar nepasakojau? Sklerozė... Aš senas.. seniai... Na, taip... Marksizmas tapo mūsų religija. Džiūgavau, kad esu Lenino amžininkas. Susirenkam ir traukiam „Internacionalą“.

Penkiolikos šešiolikos jau komjaunuolis. Komunistas. Revoliucijos kareivis. (Tyli.) Nebijau mirties... Sulaukus tokio amžiaus... Tik nemalonu... Man nemalonu dėl vienos priežasties: kažkam teks plūktis su mano kūnu. Plūktis su kūnu... Užeinu kartą į cerkvę. Susipažinau su dvasiškuoju tėveliu. Šis: „Reikia prieit išpažinties.“ Senas jau aš... Ar Dievas yra, ar ne, ir taip greit sužinosiu. (Juokiasi.) Pusalkaniai, pusnuogiai... Bet šeštadieninės lenininės talkos pas mus ištisus metus, ir žiemą taip pat. O speigas!.. Mano žmona plonu paltuku, nėščia. Kraunam stoty anglis, malkas, stumdom karučius. Šalia dirbusi nepažįstama mergina klausia žmonos: „Tavo paltukas vasarinis. O šiltesnio neturi?“ – „Ne.“ – „Žinai, o aš turiu du. Pati turėjau neblogą paltą ir iš Raudonojo Kryžiaus naują gavau. Pasakyk savo adresą, vakarop atnešiu.“

Vakare atneša mums paltą, bet ne savo seną paltuką, o naują. Ji mūsų nepažinojo, užteko, kad mes – partijos nariai ir ji – partijos narė. Visi buvom kaip broliai ir seserys. Mūsų name gyveno akla mergina – nuo gimimo akla, verkdavo, jei jos nepakviesdavo į talką. Padėti ne ką tegalėjo, užtai padainuodavo su mumis. Revoliucines dainas!

Mano draugai... jie guli po akmens plokštėmis... Ant tų plokščių iškalta: bolševikų partijos narys nuo dvidešimtųjų... dvidešimt ketvirtųjų... dvidešimt septintųjų metų... Ir po mirties buvo svarbu: kokio tu tikėjimo? Partinius laidojo atskirai, karstą aptraukdavo raudonu kartūnu.

Prisimenu Lenino mirties dieną... Kaip? Leninas mirė? Negali būti! Jis gi šventasis... (Paprašo anūko, ir šis nuima man nuo lentynos nedidelius Lenino biustus. Iš bronzos, ketaus, porceliano.) Visą kolekciją surinkau. Viskas dovanota. O vakar... Per radiją perdavė: naktį miesto centre nupjovė Lenino paminklui ranką. Panaudos kaip metalo laužą... priduos už kapeikas... O juk buvo ikona. Dievas! Dabar – spalvotieji metalai. Parduoda ir superka kilogramais...

O aš vis dar gyvenu... Komunizmą prakeikė! Socializmas jau mėšlas! Man sako: „Na kas gi šiandien gali rimtai vertinti marksizmą! Jo vieta – istorijos vadovėliuose.“ O kuris iš jūsų galėtų pasigirt, kad skaitė vėlyvuosius Lenino veikalus? Išmano visą Marksą? Yra ankstyvasis Marksas... ir Marksas gyvenimo saulėlydyje...

Tai, ką šiandien keikdami vadina socializmu, neturi nieko bendra su socializmo idėja. Idėja nekalta. (Ir vėl užsikosėjęs kalba neaiškiai.) Žmonės neteko savo istorijos... liko be tikėjimo... Ko bepaklaustum – akyse tuštuma. Viršininkija išmoko žegnotis, bet žvakutę vis tiek dešine ranka laiko – kaip degtinės stikliuką. Grąžino trenkiantį naftalinu dvigalvį erelį... bažnytines vėliavas su ikonomis... (Staiga nepaprastai aiškiai.) Mano paskutinis prašymas – parašykit tiesą. Bet mano tiesą... ne savąją. Kad liktų mano balsas... (Rodo savo nuotraukas. Kartais šį tą pakomentuoja.)

Atvedė pas vadą. „Kiek tau metų?“ – klausia vadas. „Septyniolika“, – sumelavau. Man dar nebuvo šešiolikos. Taip tapau raudonarmiečiu. Mums išdavė autus ir raudonas žvaigždutes kepurėms. Budionovo kepurių – budionovkų – nebuvo, o raudonas žvaigždutes mums išdavė. Kokia Raudonoji armija be raudonųjų žvaigždučių? Išdavė šautuvus. Ir pasijutom revoliucijos gynėjai. Aplink – badas, epidemijos... grįžtamoji šiltinė... vidurių šiltinė... dėmėtoji šiltinė... O mes – laimingi...

Kažkas ištempė pianiną iš nusiaubto dvarelio ... Stovi sode, lietuje mirksta. Piemenės atsivaro karves arčiau ir skambina juo mušdamos lazdomis. Įgėrę sudegino dvarą. Išplėšė. Kam dabar reikia to pianino?

Susprogdino cerkvę... Ausyse dar ir dabar senučių klyksmai: „Vaikeliai, nedarykite šito!“ Maldavo. Kibo į kojas. Cerkvė du šimtus metų išstovėjo. Šviesi vieta, maldų prikalbėta, kaip sakoma. Pastatė cerkvės vietoj miesto tualetą. Dvasininkus privertė jį valyti. Šūdus kuopt. Dabar... žinoma... dabar suprantu... O tada... linksma...

Vidury lauko guli draugai... Jiems ant kaktų ir krūtinių išpjautos žvaigždės. Raudonos žvaigždės. Perrėžti pilvai, į juos pripilta žemių – norėjot žemės, šekit! Mūsų jausmai – pergalė arba mirtis! Jeigu mirsim, žinosime, už ką mirštam. Prie upės pamatėm durklais suvarpytus baltuosius karininkus. Pajuodo saulėje „jų kilnybės“. Iš pilvų pūpso antpečiai... pilvai prikimšti antpečių... Negaila! Negyvų žmonių mačiau ne mažiau nei gyvų...

– Šiandien gaila visų – ir baltųjų, ir raudonųjų. Man gaila.

– Jums gaila... Gaila?! (Pasirodė, kad mūsų pokalbis čia gali ir baigtis.) Na taip... žinoma... „Bendražmogiškosios vertybės“... „abstraktusis humanizmas“... Žiūriu televizorių, skaitau laikraščius. O mes laikėm gailestingumą žodžiu iš popų žodyno. Mušk baltąją bjaurastį! Pirmyn už revoliucinę tvarką! Pirmųjų revoliucijos metų šūkis: geležine ranka atvesime žmoniją į laimę! Partija pasakė – ir aš tikiu partija. Tikiu.

Orskas prie Orenburgo. Dieną ir naktį varo prekinius traukinius su buožių šeimomis. Į Sibirą. O mes saugom stotį. Praveriu vienas duris: kampe ant diržo kabo pusnuogis vyro lavonas. Motina sūpuoja ant rankų kūdikį, o vyrėlesnis berniukas sėdi greta. Semia rankomis savo išmatas ir valgo kaip košę. „Daryk! – šaukia man komisaras. – Buožių išperos! Jie netinka naujam gyvenimui!“ Ateitis... ji gi turi būti graži... Gražu bus vėliau... Taip, tikėjau! (Kone šaukia.) Mes tikėjom kažkokiu gražiu gyvenimu. Utopija... taip, utopija...

O jūs? Jūs gi turit savo utopiją – rinką. Rinkos rojų. Rinka visus padarys laimingus! Chimera! Gatvėmis šlaistosi gangsteriai avietiniais švarkais, aukso grandinės iki bambos. Kapitalizmas karikatūriškas, kaip tarybinio žurnalo „Krokodilas“ paveikslėliai. Parodija! Vietoj proletariato diktatūros – džiunglių įstatymai: kąsk tam, kas silpnesnis už tave, o tam, kuris už tave stipresnis, lenkis. Seniausias įstatymas Žemėje... (Kosulio priepuolis. Atokvėpis.)

Mano sūnus nešiojo budionovką su raudona žvaigžde... Vaikystėje jam tai buvo geriausia gimtadienio dovana. Seniai nebevaikštau į parduotuves. Ar ten dar parduoda budionovkas? Jas ilgai nešiojo. Net Chruščiovo laikais nešiojo. O kokia dabar mada? (Bando nusišypsoti.)

Atsilikau... žinoma... aš jau iškasena... Vienintelis sūnus... mirė... Baigiu gyvenimą su marčia ir anūkais. Sūnus buvo istorikas ir įsitikinęs komunistas. O anūkai? (Pašaipiai.) Anūkai skaito Dalai Lamą. Vietoj „Kapitalo“ – „Mahabharata“. Kabala... Dabar visi tiki kas sau. Taip, dabar taip... Žmogus visada nori kuo nors tikėti. Dievu ar technikos progresu. Chemija, polimerais, kosminiu protu. Dabar – rinka.

Na, tarkim, prisivalgysim iki soties, o kas tada? Užeinu į anūkų kambarį – o ten viskas svetima: marškiniai, džinsai, knygos, muzika, dantų šepetėlis – ir tas ne mūsiškas. Ant lentynų – tuščios pepsikolos ir kokakolos skardinės...

Papuasai! Vaikšto į prekybcentrius kaip į muziejų. Atšvęsti gimimo dieną makdonaldse – jėga! „Seneli, o mes buvom „Pizza Hut“! Meka! Klausia manęs: „O tu tikrai tikėjai komunizmu? O kodėl ne humanoidais?“

O aš svajojau: taika – lūšnoms, karas – rūmams, o šitie viliasi tapti milijonieriais. Ateina draugų. Girdžiu kalbant: „Verčiau gyvensiu silpnoje šalyje, kad tik būtų jogurto ir gero alaus“, „Komunizmas – dumblas!“, „Rusijos kelias – monarchija. Dieve, sergėk carą!“

Klausosi dainų: „Mes dar pagyvensim, poručike mielas, / O tiems komisarams atlyginta bus...“ O aš gyvas... aš dar čia... Iš tiesų... Aš gi neišsikrausčiau iš proto... (Žiūri į anūką. Tas tyli.) Parduotuvėse pilna dešros, o laimingų žmonių nėra. Aš nematau žmonių, kurių akys degtų.

* * *

Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. K.: Kitos knygos, 2016.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.