Keista sovietinė tikrovė: šalis gyveno virtuvėse ir klausėsi poetų stadionuose

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija.

V.Vysockis su savo žmona M.Vladi.<br>Archyvo nuotr.
V.Vysockis su savo žmona M.Vladi.<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Feb 1, 2017, 9:57 AM, atnaujinta Apr 11, 2017, 1:26 AM

Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.

Pateikiame šios knygos ištrauką „Apie prisiminimų išmaldą“.

* * *

Pasakoja Igorio Poglazovo, keturiolikmečio 8 klasės mokinio mama.

– Sovietiniai metai... komunistiniai... Mus auklėjo Lenino, aistringų revoliucionierių, labai aistringų, pavyzdžiais. Nemanėm, kad revoliucija – klaida ar nusikaltimas, bet ir nebuvome linkę pernelyg žavėtis marksizmu ir leninizmu. Revoliucija jau buvo abstrakcija... Daugiausia prisimenu šventes ir kaip laukdavome tų švenčių.

Prisimenu viską labai ryškiai... Gatvėse daug žmonių. Kažkokie žodžiai liejasi iš garsiakalbių, vieni be išlygų tiki tais žodžiais, kiti tiki jais iš dalies, treti visai netiki. Tačiau atrodo, kad visi laimingi. Daug muzikos. Jauna, graži mama. Visi drauge... Viską kartu prisimenu kaip laimę... Tuos kvapus, tuos garsus... Rašomosios mašinėlės klavišų garsas, rytmetiniai iš kaimo atvykdavusių pieno pardavėjų šūksniai: „Pienas! Pienas!“ Dar anaiptol ne visi turėjo šaldytuvus, todėl pieno stiklainiai stovėjo balkonuose.

O rezginės su vištomis kadaruodavo ant orlaidžių. Tarp dvigubų langų rėmų dėl grožio dėdavo vatos su blizgučiais ir antaninių obuolių. Iš rūsių trenkė katėmis... o tas su niekuo nepalyginamas grindskudurio ir chlorkalkių kvapas sovietinėse valgyklose? Visa tai lyg ir nesusiję, tačiau dabar man susilieja į vieną pojūtį. Vieną jausmą. Laisvė kvepia kitaip... ir vaizdeliai... Viskas kitaip...

Grįžęs iš pirmos kelionės po užsienį... čia jau Gorbačiovo laikais... mano bičiulis apibendrino: „Laisvė kvepia geru padažu.“ Ir pati puikiausiai prisimenu pirmą savo akimis pamatytą didžiulį prekybos centrą. Išvydau jį Berlyne: šimtai rūšių dešros ir šimtai rūšių sūrio gaminių. Galva neišneša.

Prasidėjus pertvarkai, mūsų laukė daug atradimų, daug naujų minčių ir emocijų. Jie dar neaprašyti, dar nesudėti istorijon. Dar neatrastos formulės... Bet užbėgu už akių... šokinėju iš vieno laiko į kitą... Didysis pasaulis mums atsivers vėliau. O tada tik svajojome apie jį, apie tai, ko nėra, ko norėtume...

Buvo gera svajoti apie pasaulį, kurio nepažįsti. Svajojome... O gyvenom sovietinį gyvenimą, kuriame galiojo visiems privalomos žaidimo taisyklės, ir visi jų laikėsi. Štai kažkas stovi tribūnoj. Meluoja. Visi ploja, nors žino, kad jis meluoja. Ir jis žino, kad 139 jie žino, jog jis meluoja. Bet toliau kalba ir džiaugiasi aplodismentais. Niekas neabejojo, kad ir mes taip gyvensim ir kad reikia ieškoti priebėgos. Mama klausėsi uždrausto Galičiaus... ir aš klausiausi Galičiaus...

Dar prisiminiau... Norėjom nuvažiuoti į Maskvą, į Vysockio laidotuves, milicininkai mėtė mus lauk iš traukinio... o mes šaukėm: „Išgelbėkit mūs sielas! / Mes dūstame ir kliedim…“, „Per toli. Per arti. Per toli. Artilerijos taikiny – savi...“ Skandalas! Direktorė įsakė atsivesti į mokyklą tėvus. Su manim ėjo mama. Taip puikiai laikėsi... (Susimąsto.)

Gyvenom virtuvėje... šalis gyveno virtuvėse... Sėdim pas kažką, geriam vyną, klausomės dainų, diskutuojam apie poeziją. Atidaryta konservų skardinė, paraikyta juodos duonos. Mums tiko. Laikėmės savų ritualų: baidarės, palapinės, žygiai. Dainos prie laužo. Ir tam tikri ženklai, iš kurių atpažindavom vienas kitą. Savos mados, savi juokeliai.

Jau seniai nebėra tų slaptų virtuvių bendrijų. Ir nebėra tos draugystės, kuri, kaip manėme, amžina. Taip... būta tokio nusiteikimo amžinybei... Nieko nebuvo svarbiau už draugystę. Viskas laikėsi tais stulbinančiais klijais...

O po teisybei, nė vienas iš mūsų negyveno SSRS, kiekvienas gyveno savo aplinkoje. Turistai, alpinistai... Mes po pamokų susirinkdavom kažkokios gyvenamųjų patalpų eksploatavimo komisijos skirtame kambarėlyje. Organizavom teatrą, vaidinau tame teatre. Veikė literatūros būrelis. Prisimenu, kaip Igoris ten skaitydavo savo eilėraščius, mėgdžiojo Majakovskį. Buvo nepranokstamas. Jį pravardžiavo „Studentu“. Pas mus ateidavo ir suaugusių poetų, atvirai kalbėdavo su mumis. Iš jų sužinojome tiesą apie Prahos įvykius. Apie karą Afganistane.

Ką... ką dar? Mokėmės groti gitara. Na, tai buvo stačiai privaloma! Tais laikais gitara buvo laikoma reikalingiausiu daiktu. Buvom pasirengę klūpomis klausytis mėgstamų poetų ir bardų. Pasiklausyti poetų susirinkdavo stadionai. Budėdavo raitoji milicija. Žodis buvo žygis. Atsistoti ir pasakyti tiesą per susirinkimą – žygis, nes pavojinga. Išeiti į aikštę... Taip veža, toks adrenalinas, toks polėkis! Viskas išsiliedavo žodžiu...

Šiandien šito nebepakanka, šiandien reikia ką nors padaryti, o ne pasakyti. Kalbėti gali absoliučiai viską, bet žodis jau nebeturi jokios galios. Norėtume patikėti, bet nebesugebame. Visiems į viską nusispjaut, o ateitis – mėšlas. O buvom nusiteikę kitaip... Ooo! Eilės eilės... žodžiai žodžiai... (Juokiasi.)

Dešimtoje klasėje užmezgiau romaną. Jis gyveno Maskvoje. Atvažiavau pas jį tik trims dienoms. Rytą stotyje pasiėmėm iš jo draugų rotaprintinį Nadeždos Mandelštam memuarų leidimą – ją tuo metu visi skaitė. O kitą dieną ketvirtą valandą ryto knygą reikėjo grąžinti. Nunešti į tranzitinį traukinį. Ištisą parą neatsitraukdami skaitėm, tik kartą išbėgome pieno ir batono. Net nustojom bučiuotis, perduodami vienas kitam tuos lapelius.

Viskas vyko kažkokiam rūke, svaiguly... Nuo to, kad laikai rankose tą knygą... kad ją skaitai... Praėjus parai bėgom tuščiomis gatvėmis į stotį – transportas dar nevažinėjo. Gerai prisimenu naktinį miestą, kaip einam, o knyga guli mano krepšyje. Nešėmės ją nelyginant kokį slaptą ginklą... Taip tikėjom, kad žodis gali sudrebinti pasaulį.

Gorbačiovo laikai... Laisvė ir talonai. Talonai... kuponai... Viskam: nuo duonos iki kruopų ir puskojinių. Po penkias šešias valandas stovėdavom eilėse... Bet stovi su knyga, kurios anksčiau negalėjai nusipirkti, ir žinai, kad vakare rodys filmą, kuris anksčiau buvo uždraustas, dešimt metų gulėjo ant lentynos. Kaifas!

Arba visą dieną galvoje sukasi, kad dešimtą valandą programa „Požiūris“. Jos vedėjai Aleksandras Liubimovas ir Vladislavas Listjevas tapo liaudies didvyriais. Mums pradėjo atsiskleisti tiesa... kad buvo ne tik Gagarinas, bet ir Berija...

Tiesą sakant, man, kvailiukei, būtų užtekę ir žodžio laisvės, nes aš, kaip netrukus paaiškėjo, buvau sovietinė mergaitė, sovietiškumas persmelkė mus giliau, nei manėm. Man – kad tik duotų paskaityt Dovlatovą ir Viktorą Nekrasovą, pasiklausyti Galičiaus. Ir būtų užtekę. Aš nė nesvajojau nuvažiuoti į Paryžių, pasivaikščioti po Monmartrą... ar pasigrožėti Gaudžio „Šventąja šeimyna“... Mums duokit tik paskaityt ir paplepėt. Skaityti skaityti skaityti!

Susirgo mūsų Olenka, jai buvo vos keturi mėnesiai, o jau sunki bronchų obstrukcija. Buvau kaip pamišusi iš siaubo. Išvežė mane su ja į ligoninę, bet jos nė minutei nebuvo galima guldyt į lovytę, reikėjo visą laiką laikyti stačią, tik man ant rankų ji nurimdavo. Stačiomis. Žygiuoju ir žygiuoju su ja koridorium. O jei ji pusvalandį pasnūduriuodavo, kaip manote, ką aš tada darydavau? Aš... nemigusi, nusikamavusi... Ką? Po pažastimi visą laiką spaudžiau „GULAG’o archipelagą“ – tą pačią minutę atsiversdavau jį. Ant vienos rankos miršta vaikas, o kitoje – Solženicynas. Knygos atstojo mums gyvenimą. Toks buvo mūsų pasaulis.

Paskui kažkas nutiko... Nusileidom ant žemės. Staiga išnyko laimės ir euforijos pojūtis. Visiškai ir galutinai. Supratau, kad tas naujasis pasaulis ne mano, ne man. Jam reikia kažkokių kitokių žmonių. Spirk silpniesiems kerziniu batu į tarpuakį! Į viršų iškilo padugnės... apskritai imant, dar viena revoliucija... Tačiau tos revoliucijos tikslai žemiški: kiekvienam po kotedžą ir po mašiną. Ar žmogui ne per smulku?

Gatves užtvindė treniruoti ambalai su treningais. Vilkai! Negyvai visus sutrypė. Mano mama dirbo meistre siuvimo fabrike. Netrukus... labai greitai uždarė fabriką... mama sėdėjo namie ir siuvo apatines kelnaites. Visos jos draugės, į kurį butą beužeitum, taip pat siuvo apatines kelnaites. O mes gyvenom name, kurį fabrikas pastatė savo darbuotojams, tai visi ir siuvo kelnaites ir liemenėles. Maudymosi kostiumėlius.

Masiškai karpė nuo visų dėvėtų drabužių... savų... prašė ir pažįstamų... etiketes, lipdukus, geriausia, kad būtų užsieniniai, ir tvirtino prie tų maudymukų. Paskui moterys susiburdavo į grupes ir apsikarsčiusios maišais keliaudavo po Rusiją, – tatai buvo vadinama „kelnione“.

Tada jau studijavau aspirantūroje. (Linksmai.) Prisimenu... komedija... universiteto bibliotekoje ir dekano kabinete – statinės raugintų agurkų ir pomidorų, grybų ir kopūstų. Prekiavo raugintais produktais ir iš uždirbtų pinigų mokėjo dėstytojams atlyginimus. Arba staiga – visas fakultetas užverstas apelsinais. Arba guli ryšuliai vyriškų marškinių... Didžioji rusų inteligentija bandė išgyventi kaip mokėjo.

Prisiminė senus receptus... ką valgė per karą... Sodino bulves atokiuose parkų kampeliuose, ant geležinkelio sankasų... Savaičių savaites misti vien bulvėmis – badas tai ar ne badas? O vien raugintais kopūstais? Atsivalgiau jų taip, kad kaip gyva nebegalėsiu imti į burną.

Įsigudrinom gaminti traškučius iš bulvių lupenų, iš lūpų į lūpas perduodavom stebuklingą receptą: meti lupenas į verdantį aliejų ir gausiai pasūdai. Pieno nebuvo, bet ledais dar prekiavo, tai manų košę virdavom ledų masėje. Ar dabar galėčiau tai valgyti?

Pirmoji kapituliavo mūsų draugystė... Visi staiga pasidarė labai užsiėmę – reikėjo užsidirbti pinigų. Anksčiau atrodė: ir kas mums tie pinigai... mums gi jie neturi jokios galios... Visi įvertino žalių popierėlių žavesį – čia tau ne sovietiniai rubliai, ne šiaip „sukarpytas popierius“.

Knyginiai berniukai ir mergaitės... kambariniai augalėliai... Mes nesugebėjom prisitaikyti prie naujo gyvenimo, kurio taip laukėm. Laukėm kažko kito, visai ne to. Perskaitėm vagonus romantiškų knygų, o gyvenimas spyriais į užpakalį ir smūgiais į sprandą gena mus priešinga kryptimi.

Vietoj Vysockio – Kirkorovas. Popsas! Ir tuo viskas pasakyta... Anądien susirinkom pas mane virtuvėj – dabar tai itin retai nutinka – ir diskutavom: ar Vysockis būtų dainavęs Abramovičiui? Nuomonės išsiskyrė. Daugumą sudarė tie, kurie buvo tikri: žinoma, būtų dainavęs. Kitas klausimas – už kiek?

* * *

Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. K.: Kitos knygos, 2016.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.