Pasaulio litvakai: kas jie šiandienos Lietuvai – savi ar svetimi?

Dainininkų Leonardo Coheno ir Bobo Dylano, rašytojų Romaino Gary ir Nadine Gordimer, dailininkų Marco Chagallo ir Chaimo Soutine’o, filosofų Emmanuelio Levino ir Isaiah Berlino bei daugybės kitų garsių žmonių biografijose – kilmė iš litvakų, istorinės Lietuvos (arba Litės) žydų. Tačiau ką jie reiškia šiandienos Lietuvai? Savi jie ar svetimi? Prarastas ar vis dar aktualus ryšys? Skaudi atmintis ar vartai į pasaulį?

Iš litvakų kilusios pasaulio garsenybės (iš kairės): dainininkas L.Cohenas, rašytojas J.Salingeris, esperanto kalbos kūrėjas L.Zamenhofas.
Iš litvakų kilusios pasaulio garsenybės (iš kairės): dainininkas L.Cohenas, rašytojas J.Salingeris, esperanto kalbos kūrėjas L.Zamenhofas.
I.Veisaitė.<br>Organizatorių nuotr.
I.Veisaitė.<br>Organizatorių nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Feb 25, 2017, 3:41 PM, atnaujinta Apr 9, 2017, 1:50 AM

Šiais ir kitais klausimais per diskusiją „Pasaulio litvakų talentai – kas jie šiandienos Lietuvai?“ Vilniaus knygų mugėje diskutavo teatrologė ir literatūrologė Irena Veisaitė, rašytojas Marius Ivaškevičius, knygos „Garsūs Lietuvos žydai“ sudarytojas Vytautas Toleikis, kalbinami literatūrologo Mindaugo Kvietkausko. 

Kas yra litvakai mums, o kas mes esame jiems? Ar šis ryšys dar gyvas, ar negrįžtamai nutrauktas? Ar litvakų paveldą galima laikyti ir lietuvių pasididžiavimu? – pokalbį pradėjo M.Kvietkauskas. Pirmoji savo samprotavimus pateikė I.Veisaitė.

I.Veisaitė: „Kiekvienas žmogus turi savo tapatybę, kurią apsibrėžia pats, tačiau daug kas priklauso ir nuo kitų aplinkybių. Man likimas buvo ir palankus, ir nepalankus. Kaip žydė išgyvenau Holokaustą, likau gyva, turiu antrą motiną lietuvę Stefaniją Ladigienę. Be jos, mane gelbėjo kiti lietuviai, kurie rizikavo savo gyvybe. Kartu nukentėjau nuo Holokausto, praradau savo motiną. Tai dviguba tapatybė, tačiau ji manyje nekonfliktuoja – galbūt tai man yra labai didelė likimo dovana.

Lietuvoje labai vertiname tautinę specifiką, tautines kultūras, tautinį savitumą, bet gal visa tai ir šiek tiek pervertiname. Ne viską tai lemia. Lemia ir pats žmogus, jo gyvenimas, jo likimas.

– Kaip apibrėžti litvakų tapatybę, iš kur jie?

V.Toleikis: Litvakai – Rytų Europos žydų dalis. Litvakas – žodis, kilęs iš Lita(-ė), reiškiančio istorinę Lietuvą, kuri apima dalį Kaliningrado srities maždaug iki Priegliaus upės, visą Klaipėdos kraštą, Bialystoko vaivadiją Lenkijoje, dalį Latvijos iki Rygos ir net Smolenską. Visa ta teritorija istoriškai žydų buvo vadinama Lita, lietuvių – Lietuva, rusėnų – Litva, lenkų – Litwa. Žydai nuo neatmenamų laikų Lietuvą vadino Lita, o Vilnių – Yeroshalayim de Lito – Lietuvos Jeruzale.

Apie litvakus kalbama kaip apie užsispyrėlius, kurie labai myli Viniaus gaoną, nelabai simpatizuoja chasidams. Beje, dailininkas M.Chagallas buvo iš chasidų šeimos.

Taigi litvakai yra visi istorinės Lietuvos žydai, kuriems istorinė Lietuva yra jų tėvynė. Tarpukariu, kai atsikūrė Lietuvos valstybė, jie save labiausiai tapatino su Lietuvos Respublika. M.Chagallas svarstė galimybę turėti Lietuvos pilietybę, galbūt netgi šiek tiek dėstyti Lietuvoje, bet vėliau su apmaudu pareiškė: „Ai, jie tik apie savo M.K.Čiurlionį tešneka.“ Nors Jurgis Baltrušaitis jį iš esmės išgelbėjo: M.Chagallas su lietuvišku pasu išvežė savo paveikslus ir paspruko iš sovietinės Rusijos. Kitaip būtų žuvęs.

Taigi ne visi litvakai yra Lietuvos žydai. O kas yra Lietuvos žydai? Čia reikia remtis garsiąja Chackelio Lemcheno kadaise nubrėžta linija, kur baigiasi jidiš lietuviškas dialektas. Juokingas paradoksas – ji idealiai sutampa su 1920 m. Lietuvos ir Rusijos sutartimi: visas Vilniaus kraštas. Į Molodečno pusę jau baigiasi lietuvių kalbos įtaka jidiš tarmei.

Dabar Baltarusijai priklausantys Smurgainys iš esmės priklauso Lietuvos žydų arealui. Galime drąsiai sakyti, kad Mošė Kulbachas (garsus poetas, dramaturgas ir prozininkas, žydų kultūros klasikas, gimęs Smurgainyse) ir Abraomas Suckeveris (rašytojas, taip pat kilęs iš Smurgainių) yra litvakai ir Lietuvos žydai, nes jie yra iš šitos erdvės.

Litvakai turi savitų bruožų, iš kurių juos galima atpažinti bet kurioje pasaulio šalyje: jie labai pagarbūs tradicijai ir labai užsispyrę. Jeigu lygintume pasaulio žydus su lietuviais ir žemaičiais, litvakai yra žemaičiai. Kai būna tarptautinės konferencijos ir žydai pradeda tarpusavyje ginčytis, iš karto vienas iš kito supranta, kuris yra litvakas.

– Mariau, šiemet rengdamas eitynes Molėtuose Holokausto aukoms pagerbti, turbūt sutikote ne vieną litvakų palikuonį. Kas lemia litvakų tapatybę – atmintis, emocijos?

M.Ivaškevičius: Manau, kad pernai per kelis mėnesius sutikau litvakų daugiau nei per visą savo gyvenimą ar bent supratau, kad jie yra litvakai. Man regis, kalbėdami apie litvakus, turime sakyti, kad tai yra buvusios didelės civilizacijos likučiai. Civilizacija iš esmės sunaikinta ir išsigelbėjo tik mažuma. Šiandien turime palikuonis tų, kurie per stebuklą išsigelbėjo, ir palikuonis tų, kurie kadaise turėjo drąsos ar avantiūrizmo išvykti iš LDK. Tai labai liūdnas faktas, bet tikrovė tokia.

Kodėl mums svarbu atgauti litvakų kultūrą, litvakų buvimą čia, vėl pajutau per tą pusmetį. Gavau daugybę laiškų iš Brazilijos, Rusijos, Ukrainos, kuriuose žmonės rašo, kad jų jų seneliai buvo iš Lietuvos ir tos šaknys jiems kai ką reiškia. Tad mūsų gestas, kad litvakų kultūra kaip nors egzistuotų mūsų šalyje, jiems labai svarbus.

– Kokie pagrindiniai vardai, kuriuos turėtume atsiminti, kai kalbame apie žymiausius litvakus? Kokie vardai jums yra didžiausi atradimai? Juk būna taip, kad kokio nors menininko kūryba sužavi ir tik pradėję gilintis sužinome, kad jis turi ryšį su Lietuva dėl savo žydiškų šaknų.

V.Toleikis: Iš Rusnės kilęs PAR architektas Hermanas Kallenbachas, Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mahatmos Gandhi bičiulis, man mielas, kad gimė netoli mano tėviškės Barvų kaimo.

Bet man itin imponuoja amerikiečių rašytojas Jerome’as Salingeris – jo senelis ir senelė iš tėvo pusės buvo žydai iš Tauragės. Ir kai skaitai „Rugiuose prie bedugnės“, keliauji po didįjį Niujorko parką, pagalvoji: juk Houldenas Kolfildas susijęs su Lietuva. Man didžiausias atradimas ir džiaugsmas, kad litvakai sujungia mane su pasauliu. Jie užpildo visas spragas, susidariusias dėl to, kad sovietmečiu buvo trinama mūsų atmintis, kuriamas mitas, jog Lietuva izoliuota nuo pasaulio, gyvename kažkokioje kolboje. Taip, jie norėjo, kad mes gyventume kolboje, bet dar caro laikais ištrūkę į pasaulį mūsų litvakai, dabar iš esmės yra Lietuvos ženklai pasaulyje.

Kartais jaučiu ir nuoskaudą: tarkime, atvyko į Lietuvą koncertuoti Bobas Dylanas, bet žurnalistai nieko nežino, nesugebėjo pareklamuoti jo lietuviškų šaknį.

2008-2009 metais buvo galimybė pasikviesti L.Coheną, bet pasirinko Bjork – geriau islandė negu lietuvių kilmės dainininkas. Mes ne kartą esame padarę didžiulių klaidų dėl litvakų aktualizavimo.

Tarp kitų litvakų – nepaprasta asmenybė Jokūbas Šereševskis iš Tauragės. Kadaise jis pateko į valdišką rabinų seminariją Ukrainoje, po to išvyko į Vokietiją, atsivertė į krikščionybę ir tapo žinomu kunigu. Jis į mandarinų kalbą išvertė Senąjį ir Naująjį Testamentą – taigi Biblijos kiniškas vertimas yra žmogaus, kilusio iš Tauragės. Anglikonų bažnyčioje J.Šereševskis laikomas kaip ir šventuoju. Šanchajuje jis įkūrė Šv.Jono Krikštytojo universitetą – tai buvo pirmasis Kinijos langas į europinę civilizaciją anglų dėstomąja kalba. Pastatas yra išlikęs, mūsų diplomatai juo domisi – gal kada nors bus pritvirtinta atminimo lenta.

M.Ivaškevičius: Mano vienas favoritų taip pat J.Salingeris – man tai buvo atradimas, tik šią vasarą sužinojau apie jo lietuviškas šaknis.

Kitas iš didžiųjų litvakų – Ludwikas Zamenhofas, Veisiejuose baigęs kurti esperanto kalbą. Jo pastangos sukurti universalią kalbą yra didžiulė drama – gyvendamas Bialystoke nuolat jautė tautinę neapykantą tarp rusų, lenkų ir žydų. Tai pastūmėjo jį sukurti kalbą, kurį sujungtų žmones, nuslopintų neapykantą. Kupinas vilčių tokią kalbą jis sukūrė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet karas jo viltis nukirto.

– Dairomės po pasaulį ir visur randame litvakų, lietuvių, Lietuvos lenkų. Ar šitaip ieškodami lietuviškų ženklų ir visur matydami tik save elgiamės atvirai europietiškai, ar kaip tik uždarai ir provincialiai? Ar tapatybės paieška turėtų būti svarbi talentams įvertinti? Kiek Lietuva svarbi tų žmonių biografijoje, mąstyme? Ar Bobui Dylanui svarbu, kad jo šaknys lietuviškos?

I.Veisaitė: Būna labai įvairiai. Dėl Bobo Dylano abejoju, bet, kad ir kaip būtų, man atrodo, mes perdedame tautinės tapatybės paieškas. XX amžius kūrė tautines valstybes, per tautines valstybes mes atgimėme, tapome nepriklausoma Lietuva, turime savo savimonę, savo valstybę ir norime, kad ji ir toliau gyvuotų.

Bet visi reiškiniai keičiasi. Kaip mėgo kartoti Zygmuntas Baumanas, šiandien nėra nieko pastovaus, išskyrus kaitą. Mūsų dienomis tautinė valstybė turėtų būti tam tikra prasme koreguojama. Ne vien tautybė apibūdina talentą – svarbi kultūrinė aplinka, paties žmogaus savimonė.

Studijų metais domėjausi Heinrichu Heine – vienu garsiausių vokiečių poetų. Iki šiol ginčijamasi, ar jis žydų, ar vokiečių poetas. Gražesnių eilėraščių apie Vokietiją turbūt niekas nėra parašęs. Jis save laikė vokiečių poetu, bet kai mirė, kilo protestai prieš tai, kad būtų statomas paminklas jam kaip vokiečių poetui. Girdi, jis žydas. A.Hitlerio laikais buvo uždrausta H.Heine's kūryba, eilėraštis „Lorelei“, jau virtęs liaudies daina, buvo pristatomas kaip nežinomo autoriaus kūrinys.

Tai kas jis yra? Man atrodo, kad jis vokiečių poetas, tegul ir žydų kilmės. Jis jautėsi kaip vokietis.

Jei pereitume į mūsų laikus, prisiminkime filosofą Leonidą Donskį. Jis žydų kilmės, bet yra absoliutus lietuvis. Juokinga, kai L.Donskio priešininkai, bandydami nuneigti jo reikšmę, poveikį, talentą, kaltina jį tuo, kad jis žydas, gina žydų interesus ir pan. Bet jis atstovavo lietuvių kultūrai, buvo Lietuvos filosofas. Žydų kilmė genetiškai gal suteikė jam kokių nors bruožų, pavyzdžiui, humoro jausmą, bet tik tiek.

Man atrodo, kad šiandien perdedame tautinės tapatybės klausimą ir kėsinimąsi į tautinę tapatybę. Nenoriu gilintis į globalizacijos problemas – nesu specialistė, bet jaučiu: jeigu patys neatsisakysime savo tapatybės, niekas jos iš mūsų neatims.

Juk mes turime daug bendrumo su kitomis tautomis, su kitais žmonėmis. Tai kodėl bandome išsiskirti, ginamės nuo priešų, kurių gal ir nėra? Mes žinome, kiek daug kraujo kainavo visokie nacionalizmai – ir bolševikiniai, ir nacionalsocialistų.

Man regis, reikėtų keisti požiūrį – šiandien ne tautinių valstybių laikas, o pilietinių valstybių, kurios nė kiek nesikėsina į tautinę tapatybę. 

V.Toleikis: Man atrodo, kad  XXI a. mums palankus ir patogus, nes atsisakyta idėjos, jog žmogus turi tik vieną tautinę tapatybę. XXI amžiuje žmogus gali drąsiai prisipažinti, kokios jo šaknys, kokia jo kilmė, ir net pareikšti: jaučiuosi kaip britas ir lietuvis, lygiai taip pat gerai jaučiuosi ir izraeliečiu, ir lietuviu. Tokių žmonių daug pažįstu. Turime daug drąsiau kalbėti apie dvigubą, trigubą, keturgubą nacionalinė tapatybę. Kita vertus, nereikėtų bijoti naratyvų persidengimo. Jei baltarusiškas, lietuviškas, izraelietiškas naratyvas susipina, nėra jokios konfrontacijos. Konfrontacija tik mūsų galvose. O kai tie naratyvai susipina, sakome: Bobas Dylanas amerikietis, bet šiek tiek ir mūsiškis. Į nieką nesikėsiname. Kiek pasiimsime, kiek tuos žmones viliosime, tiek ir turėsime. Litvakai suteikia galimybę mūsų kultūrai cirkuliuoti pasaulyje.

Bet ar čia nėra atminties problemos, kurią turime patys sau išsiaiškinti ir įveikti? Juk iš Lietuvos kilusių žmonių santykis su šia erdve dažnai būna skausmingas. Sugrįžimas čia dažnai kelia įtemptas emocijas ir ne visi nori sugrįžti.

Taip, kai kuriems čia tėvynė. Man didelį įspūdį yra padaręs Jacques’o Lipchitzo dėmesys Druskininkams ir pasakymas, kad prieš mirtį jis nori aplankyti tėvynę. Bet yra visai kitokių žmonių. Tarkime, prancūzų fotografas Izis Bidermanas, vienas garsiausių moderniosios fotografijos vardų. Jo tėvai, Marijampolės žydai, čia žuvo. Kai kilo sumanymas surengti I.Bidermano parodą, buvo perduota fotografo valia, kad jo parodų Lietuvoje neturėtų būti, nes čia žuvę jo tėvai. Ar mes turime teisę litvakų paveldą laikyti savu, ar vis dėlto dar turime kai ką sau išsiaiškinti?

M.Ivaškevičius: Nubrėšiu paralelę su savo asmenine patirtimi. Prieš dvylika metų nuvykau į Baltarusijos kaimą, iš kurio 1939 metais buvo ištremti mano seneliai. Nuvykau norėdamas pamatyti savo šaknis. Radau siaubingą kaimą: prasigėrusį, su nykiausiu peizažu, koks tik gali būti šioje geografinėje platumoje. Parodė man vietą, kurioje stovėjo senelių namas, augo sodas, kur likę pamatų likučiai.

Stovėjau ten ir bandžiau sau atsakyti, ką jaučiu. Tiesą sakant, nejaučiau nieko. Nei pykčio ar keršto tam kaimui, kuriame kažkas senelius, matyt, įskundė, ne jų šeimą vienintelę iš ten išvežė, nei meilės. Turbūt jaučiau džiaugsmą, kad per tą tremties tragediją atsidūriau kitame pasaulyje, kitame gyvenime ir, ačiū Dievui, nevaikštau po tą kaimą su „bambaliu“.

Ko gero, panašiai jaustųsi ir mūsų didieji litvakai galvodami apie Lietuvą. Žinoma, labai priklauso nuo to, kaip jiems apie Lietuvą pasakojo tėvai ir seneliai. Manau, didžioji tų pasakojimų dalis nebuvo labai pozityvi. Jeigu jie augo pokaryje, Holokaustas buvo labai didelė tragedija visoms ten esančioms šeimoms.

Manau, kad jiems Lietuva nėra tokia svarbi. Lietuvai, neturinčiai didelių pasaulinių žvaigždžių, tapatinti save su jais svarbiau nei jiems.

Ir jeigu tas mano prasigėręs kaimas kada nors išgirs, kad iš ten kilęs šiek tiek Lietuvoje žinomas dramaturgas, ir nuspręs kaip nors apie tai kalbėti, aš jiems tikrai neuždrausiu. Nors tai nereiškia, kad pajusiu kokius nors išskirtinius jausmus tam kaimui. Tiesiog tai yra faktas, kurio negali paneigti.

I.Veisaitė: Holokausta – labai tragiška tema. Ji tragiška žydams, kurie žuvo, bet ji tragiška ir lietuviams, kurie, deja, dalyvavo šiame žudyme. Turi būti suvokta, kad Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą buvo išnaikinta visa gentis, jos kultūra ir žmonės. To nuneigti negalima, bet tuo gyventi taip pat negalima. Todėl labai sveikinu M.Kvietkausko idėją, kad reikia rūpintis žydų paveldu, litvakų kultūra, nes kas gi pasirūpins, jeigu ne mes.

Labai džiaugiuosi dėl to, ką jaučiu: žydų kultūrinis paveldas tampa Lietuvos kultūrinio paveldo dalimi, jis gyvens. Aš, kaip lietuvė, jaučiu pareigą prisidėti prie litvakų atminimo, prie pagarbos tiems žmonėms, prie suvokimo, kad jie nebuvo priešai. Manau, kad tik per savo empatiją sušvelninsime žaizdas.

V.Toleikis: Man atrodo, kad po Molėtų eitynių turime moralinę teisę kalbėti apie litvakus, nes Molėtuose tikrai ėjome su žydais kaip viena tauta. Pirmą kartą kone fiziškai pajutau, kad esame viena tauta. Jeigu to nebūtų, jeigu nebūtų Rūtos Vanagaitės knygos, jeigu nebūtų naujos Arkadijaus Vinokuro knygos, didžiulių Holokausto temos tyrimų, tuomet kalbos apie litvakus būtų kaip parduotuvės vitrina: jūs nenorite kalbėti apie savo žudikus, užtat rodote kultūrą – esate veidmainiai, apsimetėliai. Ir tie žmonės būtų teisūs. Bet kadangi išdrįsome apie tai kalbėti, manau, turime teisę kalbėti ir apie litvakus kaip savo dalį.

– Kalbame, tarsi nebebūtų likę ribų, nebebūtų skirtumų, tarsi būtų įvykęs labai svarbus mūsų savivokos lūžis. Ar išties per Molėtų eitynes nebebuvo pojūčio „mes“ ir „jie“? O gal daliai mūsų visuomenės tas skirtumas dar labai ryškus? Juk į eitynes daugiausia atvyko žmonių iš sostinės, iš Vilniaus, o vietos bendruomenei tai buvo naujas išbandymas. Kaip jums atrodo, kiek visuomenėje tas santykis pasikeitęs?

M.Ivaškevičius: „Tai toks dalykas, kuris nesudygsta per vieną dieną. Tačiau elitas – kultūrinis, politinis – dalyvavo Molėtų eitynėse ir visa tai savyje pervertino. Galų gale tai nueis žemyn, tai neišvengiamas procesas. Aš taip tikiuosi.

Norėčiau baigti dar vieno lietuviško ženklo pasaulyje citata. Tai Jono Meko frazė iš jo knygos „Laiškai iš Niekur“: „A, tie žydai. Kartais gailiuosi, kad nesu žydas. Bet kas žino – niekas dar nėra atradęs, iš kur lietuviai atėję. Ką pasakytumėte, jei kada nors atrastų, kad mes visi žydai, a?“

Parengė Milda Augulytė 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.