Pateikiame ištrauką iš šios knygos.
* * *
Rugsėjo 5-ąją mus nustebino netikėtai korpuse apsilankęs Adolfas Hitleris. Aš pasitikau jį prie Plewno plente, vedančiame iš Tuchelio į Schwetzą, ir persėdau į jo mašiną. Važiavome Schwetzo link plentu, kuriuo visai neseniai žygiavome kaudamiesi, pravažiavome sudaužytą lenkų artileriją.
Paskui išilgai mūsų kariuomenės sudarytos apsupimo linijos priekinio krašto pasukome į Graudenzą. Ten Hitleris trumpai stabtelėjo prie susprogdintų tiltų per Vyslą. Žiūrėdamas į sunaikintą artileriją, paklausė: „Tai tikriausiai padarė mūsų „Štukos“? Mano atsakymas „Ne, mūsų tankai!“ labai nustebino Hitlerį.
(...)
Priartėjus prie Vyslos, horizonte pasirodė miesto namų siluetai. Hitleris paklausė, ar tai ne Kulmas. Aš patvirtinau: „Taip, tai Kulmas. Aš turėjau garbę praėjusių metų kovą sveikinti jus jūsų tėviškėje, šiandien galiu priimti jus savojoje. Kulmas – miestas, kuriame aš gimiau.“ Net praėjus keleriems metams, Hitleris vis prisimindavo šią sceną.
Paskui mūsų pokalbis nukrypo į technines problemas. Hitleris norėjo sužinoti, kuo mūsų tankai buvo pranašesni, o ką būtina pagerinti. Aš išsakiau mintį, kad būtina kuo greičiau padidinti jų gamybą ir pristatyti tankus Pz III ir Pz IV į frontą.
Toliau tobulinant konstrukciją, būtina atkreipti dėmesį: nors tankui greičio pakanka, bet labai svarbu padidinti šarvų storį, ypač priekinėje tanko dalyje, būtina padidinti tankų pabūklų šaudymo nuotolį ir galimybę pramušti šarvus, todėl reikia pailginti pabūklų vamzdžius ir naudoti sviedinius su didesniu užtaisu. Tą patį reikėtų padaryti ir tobulinant mūsų prieštankinius pabūklus (Pak).
Paskelbęs padėką kariuomenei už puikią tarnybą puolime, vos pradėjus temti Hitleris išvyko atgal į vadavietę. Būtina pažymėti, kad gyventojai, pasinaudodami tyla ir ramybe pasibaigus kovos veiksmams, išlindo iš slėptuvių, labai šiltai pasveikino Hitlerį ir įteikė jam gėlių.
Schwetze visur pleveno juodos, baltos ir raudonos spalvų derinio vėliavos. Apsilankymas kareiviams paliko puikų įspūdį. Gaila, bet vėliau Hitleris per karą vis rečiau pasirodydavo fronte, o paskutiniais metais visiškai nesilankė. Jis prarado dvasinį ryšį su kariais ir gebėjimą džiaugtis jų sėkme bei suprasti problemas.
Rugsėjo 6 d. korpuso štabas ir priešakiniai divizijos daliniai persikėlė per Vyslą. Korpuso vadavietė įsikūrė Finckensteine, nuostabioje grafo Dohna-Finckensteino pilyje. Šią pilį Friedrichas Didysis padovanojo savo ministrui grafui von Finckensteinui.
Pilyje du kartus veikė Napoleono I vadavietė. Pirmą kartą imperatorius ten atvyko 1807 m., kai jo kariuomenė, kovodama su Prūsija ir Rusija, kėlėsi per Vyslą į Rytų Prūsiją. Keliaudamas per nuobodžią ir varganą Tuchelio dykvietę Napoleonas, išvydęs šią pilį, sušuko: „Enfin un château!“ (Pagaliau – pilis!). Galima jį suprasti. Ten imperatorius planavo tęsti žygį Preußisch-Eylau link ir paliko savo viešnagės pėdsakus – pentinais subraižytas grindis.
1812 m. per žygį į Rusiją jis antrą kartą ten apsigyveno ir keletą savaičių praleido drauge su nuostabiąja grafiene Walewska.
Šiame Napoleono kambaryje aš ir apsistojau.
(...)
Rugsėjo 11 d. rytas praėjo laukiant atvykstančio korpuso štabo. Lenkų daliniai traukdamiesi nuo Lomžos į pietryčius užėmė plentą piečiau Zambrovo. Juo puolė 20-oji motorizuotoji divizija. Ji atsidūrė sunkioje padėtyje. Divizijos vadas nusprendė pasukti atgal savo pasistūmėjusį į priekį, lenkų atkirstą, avangardą, tada priešas būtų pakliuvęs į reples.
Aš pasiunčiau jam į pagalbą 10-osios tankų divizijos dalinius. O 3-iojoje tankų divizijoje, kairiau žygiuojančios 10-osios divizijos, pasklido gandas, kad, važiuodamas Wysokie Masowieckio link, aš galiu patekti į lenkų apsuptį. 3-iasis motociklininkų batalionas pasuko manęs gelbėti. Kariai labai apsidžiaugė pamatę mane gyvą ir sveiką, stovintį vidury šio miestuko gatvės. Man buvo malonu pajusti kariškių bičiulystę ir motociklininkų veiduose pamatyti nuoširdžius jausmus.
Korpuso štabas naktį praleido Wysokie Masowieckyje.
Rugsėjo 12-ąją 20-ajai motorizuotųjų šaulių divizijai kartu su 10-osios tankų divizijos daliniais, skubiai atvykusiais paremti pėstininkų, pavyko apsupti lenkus ties Andžejevu. 10-oji tankų divizija pasiekė Wysokie Litewskį, o 3-ioji tankų divizija – Bielską. Aš atvykau į Bielską su žvalgybos bataliono avangardo žvalgais, ten iš jų gavau pranešimą su pačiais naujausiais duomenimis apie priešą. Po pietų sutikau savo sūnų Kurtą.
Korpuso štabas buvo perkeltas į Bielską. 2-oji motorizuotoji pėstininkų divizija iš armijų grupės rezervo vėl tapo pavaldi man. Ji gavo įsakymą pulti per Lomžą ir Bielską bei prisijungti prie korpuso. Įsakyme buvo pasakyta: „Divizijos vadui judėti priekyje.“
Tačiau rugsėjo 13-osios rytą generolas Baderis, vykdydamas įsakymą ir pasiėmęs vien radijo stotį, pajudėjo į priekį ir pernelyg nutolo nuo divizijos. Tarp Bransko ir Bielsko jis susidūrė su lenkų būriu, mėginančiu prasiveržti iš apsupties ties Andžejevu. Baderis buvo priverstas keletą nemalonių valandų praleisti apšaudomas lenkų, kol mes, išgirdę jo sumanaus radisto signalus, išgelbėjome generolą iš pavojingos padėties. Greitajai kariuomenei šis atvejis tapo gera pamoka.
Tą dieną lenkai prie Andžejevo pasidavė. 18-osios lenkų divizijos vadas pateko į nelaisvę. 3-iasis tankų pulkas pasiekė Kamieniec Litewskį. Žvalgyba jau pasiekė Brestą. Buvo paskelbtas įsakymas pulti šią tvirtovę. Naktį praleidome Bielske.
Sužinojome, kad lenkų daliniai pasirodė prie garsiosios Belovežo girios. Aš norėjau išvengti mūšio miške, nes tuo atveju būtų sukaustytos didelės mūsų pajėgos ir atitrauktos nuo pagrindinės užduoties vykdymo – užimti Brestą. Todėl nusprendžiau suorganizuoti tik miško masyvo stebėjimą.
Rugsėjo 14 d. 10-osios tankų divizijos daliniai – žvalgybos batalionas ir 8-ojo tankų pulko padaliniai pralaužė išorinį Bresto fronto įtvirtinimų ruožą. Aš nedelsdamas įsakiau viso korpuso pajėgoms kuo skubiau atakuoti Brestą, kad visapusiškai pasinaudočiau netikėta pergale.
(...)
76-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas pulkininko Gollniko, rugsėjo 17-osios rytą, naktį persikėlęs į vakarinį Bugo krantą tuo metu, kai lenkų įgula likusiu sveiku tiltu per Bugą mėgino prasiveržti iš Bresto į vakarus, užėmė tvirtovę. Ši pergalė buvo kampanijos pabaiga. Korpuso štabas persikėlė į Brestą ir buvo dislokuotas Wojwodshafte.
Ten sužinojome, kad iš rytų artėja rusai.
Žygis į Lenkiją tapo mano tankų junginių kovos krikštu. Aš įsitikinau, kad šie junginiai visiškai atitiko lūkesčius, įrodė savo kovingumą, o jų sukūrimas šimtą kartų atsipirko. Mes stovėjome ties Bugu frontu į vakarus visiškai pasirengę pasitikti lenkų kariuomenės likučius. Korpuso užnugarį saugojo 2-oji motorizuotoji pėstininkų divizija, kurios laukė sunkūs mūšiai ties Kobrinu. Mes kiekvieną minutę tikėjomės susijungti su tankų kariuomene, atvykstančia iš pietų. Mūsų priešakiniai žvalgybos padaliniai pasiekė Liubomlį.
O mes vėl susijungėme su 4-ąja armija, vadovaujama generolo pulkininko von Klugės, ir vėl tapome pavaldūs šiai armijai. Brigada „Lötzen“, kuri taip drąsiai kovėsi prie Narevo, keletą dienų saugojo mūsų kairįjį sparną, paskui tapo pavaldi tai pačiai 4-ajai armijai.
4-osios armijos vadas įsakė vienai XIX armijos korpuso divizijai stumtis į pietus, kitai į rytus Kobrino link, trečiai – į šiaurės rytus Bialystoko (Balstogės) kryptimi. Atlikęs šį manevrą korpusas išsiskirstytų į atskiras dalis ir bet koks jo valdymas taptų neįmanomas. Tačiau atžygiavo rusai ir įsakymas buvo atšauktas.
Apie rusų artėjimą pranešė pasiuntinys ‒ jaunas rusų karininkas, atvykęs šarvuotuoju žvalgybos automobiliu. Jis mums pasakė, kad atvyksta rusų tankų brigada. Paskui sužinojome, kur eina demarkacinė linija, dėl kurios susitarė užsienio reikalų ministerija. Siena turėjo eiti Bugo upe. Bresto tvirtovė atiteko rusams.
Tokį ministerijos sprendimą mes laikėme nenaudingu. Vėliau buvo nurodyta, kad rajoną į rytus nuo demarkacinės linijos turime palikti iki rugsėjo 22-osios. Per šį laiką būtume nespėję net evakuoti savo sužeistųjų ir sutaisyti sugadintų tankų. Matyt, derybose nustatant demarkacinę liniją ir dėl karo veiksmų nutraukimo nedalyvavo nė vienas kariškis.
Manau, verta priminti dar vieną nedidelį įvykį Breste. Danzigo vyskupas O. Rourqas drauge su Lenkijos arkivyskupu kardinolu Hlondu pabėgo iš Varšuvos ir išvyko į rytus. Kai šie dvasininkai atvyko į Brestą, didžiai nustebę jie ten sutiko vokiečius. Kardinolas pasuko į pietryčius ir pasiekė Rumuniją. Danzigo vyskupas pasirinko kelią į šiaurės rytus ir pateko tiesiai į mūsų rankas. Jis paprašė leidimo susitikti su manimi ir aš mielai palaukiau jo Breste.
Kadangi vyskupas nežinojo, kas galėtų užtikrinti jo saugumą, ir jokiais būdais nenorėjo patekti į rusų rankas, jam patariau prisijungti prie vienos mano transporto kolonos, kursuojančios tarp mūsų ir Königsbergo. Iš ten jis lengvai galėjo pasiekti Ermlando vyskupą, pas kurį būtų buvęs saugus. Vyskupas priėmė šį siūlymą ir drauge su savo svita ramiai išvyko iš karo zonos. Vėliau jis parašė man nuostabiai malonų laišką, kuriame pabrėžė tradicinį Vokietijos karininkų riteriškumą, padėkojo už suteiktą pagalbą.
Bresto perdavimo rusams dieną į miestą atvyko kombrigas Krivošejinas (sovietų Raudonosios armijos kombrigas, vėliau generolas leitenantas, Sovietų Sąjungos–Suomijos karo ir sovietų žygio užimant Vakarų Baltarusiją dalyvis – vert. pastaba), tankistas, šiek tiek kalbantis prancūziškai, todėl galėjau su juo pasišnekėti.
Visus užsienio reikalų ministerijoje neišspręstus klausimus išsprendėme visiškai draugiškai su rusais. Mums leista pasiimti visą savo techniką, lenkų atsargas teko palikti rusams. Per tokį trumpą laiko tarpą jų negalėjome išsivežti, nes neįstengėme taip greitai pasirūpinti būtinos transporto technikos.
Mūsų buvimas Breste baigėsi atsisveikinimo paradu ir vėliavų pasikeitimo ceremonija, dalyvaujant brigados vadui Krivošejinui.
* * *
Leidykla „Briedis“ pristato ilgai lauktą serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Vermachto generolo Heinzo Wilhelmo Guderiano (1888–1954) „Kareivio atsiminimus“ – knygą, kurią būtina turėti kiekvienam karo istorijos mėgėjui. H. Guderiano pavardė simbolizuoja „žaibo karo“ filosofiją. Tankų naudojimo kovos lauke strategija jis pradėjo domėtis iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Nors Versalio taikos sąlygų suvaržytai Vokietijai buvo uždrausta turėti sunkiosios šarvuotosios technikos, 1933 m. į valdžią atėję nacistai griežtai atmetė visus apribojimus. H. Guderianas buvo paskirtas vadovauti naujų tankų junginių formavimui.
Jis buvo įsitikinęs, kad pergales su mažiausiais nuostoliais galima pasiekti naudojant mobiliuosius motorizuotuosius junginius, kurių judėjimo greitis, netikėtumo veiksnys bei glaudi sąveika su kitomis kariuomenės rūšimis kaip tik ir lemia puolamųjų operacijų sėkmę. Jau kare su Lenkija aviacijos remiami Guderiano tankų pleištai išardydavo priešo kovos rikiuotę, dažnai užklupdavo jo kariuomenę nepasirengusią gintis.
Taip pat viskas klostėsi ir 1940 m. Vakarų fronte, kai žaibiškai atakuojantiems Guderiano tankams pavykdavo išsklaidyti, visiškai demoralizuoti prancūzų kariuomenę. Gegužės pabaigoje pasiektas puolimo spartos rekordas – 90 km per parą! Pats Guderianas paprastai būdavo savo kolonų priešakyje, ryšio priemonėmis aprūpintame tanke, dėl ko pramintas Greituoju Heincu. Tad bebaimiu, didvyrišku vadu kariai besąlygiškai pasitikėjo.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo „Barbarosos“ operacija – vokiečių įsiveržimas į slapčia karui besirengusią Sovietų Sąjungą. Dieną naktį slenkančios šarvuotosios Guderiano tankų „žnyplės“ supo milžiniškas raudonarmiečių pajėgas, tiksliais smūgiais įveikdavo jų gynybą. Už kelių šimtų kilometrų esanti Maskva jau atrodė nesunkiai pasiekiama, bet staiga įsikišęs Hitleris įsakė pasukti tankus Ukrainos ir Leningrado kryptimis.
Per tą laiką sovietai smarkiai sustiprino sostinės gynybą, o rudens darganos ir netrukus užgriuvusi nepaprastai šalta žiema sutrukdė pasiekti pergalę. Iš esmės vėliau jau nebuvo sąlygų pademonstruoti Guderiano propaguoto „žaibo karo“ pranašumus.
Dėl nesutarimų su feldmaršalu G. von Kluge Hitleris jį atšaukė iš Rytų fronto į kariuomenės rezervą. Genialiojo karvedžio pagalbos fiureriui prireikė tik 1943 m. pradžioje. Tada jis buvo paskirtas tankų pajėgų generaliniu inspektoriumi, o 1944 m. viduryje – sausumos pajėgų generalinio štabo viršininku.
Guderianui einant šias pareigas, kaip tik ir įvyko keli garsūs jo konfliktai su vis labiau nuo realybės tolstančiu fiureriu. Po vieno iš tokių konfliktų drąsusis tankų kariuomenės strategas buvo pasiųstas neribotų atostogų ir kare daugiau nedalyvavo.
1945 m. liepą H. Guderianas pateko į amerikiečių nelaisvę, kurioje praleido trejus metus. Buvo kalinamas, Niurnbergo procese, nepaisant visų sovietų mėginimų neteisingai apkaltinti jį belaisvių žudymu, dalyvavo kaip liudytojas. Atgavęs laisvę, aktyviai prisidėjo prie Vakarų Vokietijos kariuomenės – Bundesvero – kūrimo.
* * *
Heinz Guderian. Kareivio atsiminimai. Iš vokiečių kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis. – 656 p.
