2017-aisiais Rusija okupuoja Baltijos šalis. Tiesa, NATO generolo romane

„Jūs galite nesidomėti karu, bet karas domisi jumis“, – kažkada teigė žymusis bolševikų revoliucionierius Levas Trockis. Subyrėjus Sovietų Sąjungai Vakarai patikėjo, kad Rusija nebekelia grėsmės, o ji daugelį metų gyveno „prarastos didybės“ nuoskaudomis.

Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Romane aprašoma, kaip V.Putinas okupuoja Baltijos šalis.<br>„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 4, 2017, 5:47 PM, atnaujinta Apr 13, 2017, 6:22 PM

Baltijos valstybių praradimą bei jų stojimą į NATO vis labiau į revanšizmą linkstantis Kremlius visada vertino kaip tiesioginį spjūvį į veidą, įžūlų savo „įtakos zonos“ pažeidimą. Prisidengiant tariama Šiaurės Aljanso grėsme, didžiavalstybiniu antivakarietiškumu bei „paniekintos didžios tautos“ kompleksais Rusijoje pradėtos kurstyti karingos nuotaikos. 

Stebėtinas Vakarų pasyvumas rusų–gruzinų konflikto, Krymo aneksijos, karinės intervencijos Donbase metu Maskvoje išaiškintas kaip paniška baimė, nebylus gyvybinių Kremliaus interesų pripažinimas. Imperinės didybės apsėsta liaudis ploja katučių, žiniasklaida šlovina nepamainomą lyderį. Koks kitas tikslas? Baltijos šalys?

Būtent toks įvykių scenarijus aprašomas britų atsargos generolo buvusio Sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojo Richardo Shirreffo knygoje „2017-ieji. Karas su Rusija“ (išleido „Briedis“). 

Šioje knygoje autorius, remdamasis ilgamete karine patirtimi bei politinėmis šių dienų įžvalgomis, modeliuoja vieną iš galimų Baltijos šalių okupacijos variantų.

Pateikiame romano pradžią.

* * *

2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis, 8.00 val.

Savaitinis pasitarimas gynybos ir užsienio politikos klausimais pas prezidentą.

Kremlius, Maskva

Fiodoras Fiodorovičius Komarovas, prezidento administracijos vadovas ir nuolatinis dziudo imtynių partneris, buvo žemesnis nei vidutinio ūgio, kresnas, šiauriečiams rusams būdingų melsvų akių ir šviesių plaukų. Paprastai išsiskiriantis iš kitų netrikdomu būdu, šį rytą jis atrodė susirūpinęs. KGB tarnyboje išmokytas būti metodiškas, atidžiai domėjosi smulkmenomis ir niekuo nepasitikėjo.

Jis buvo visiškai atsidavęs savo darbui, kur bebūtų: ar prezidento tarnyboje, ar kaip pagrindinis darbuotojas Sankt Peterburge tarp grupės buvusių KGB karininkų, vadinamų siloviki, kurie, atsistatydinus Borisui Jelcinui, faktiškai perėmė iš reformatorių valdžią Rusijoje, žmonių, kurie skaudžiai išgyveno ir piktinosi dėl to, kas atsitiko jų mylimai tėvynei.

Komarovas žinojo tik vieną valdymo metodą – griežtą kontrolę. Tai buvo senas sovietinis metodas. Žinojo ir didelę klaidos kainą, todėl tą rytą jam reikėjo nuraminti prezidento pyktį, kilusį dėl vakarykščio amerikiečių pagrobimo Charkove ir dėl nenumatytos vyresniojo seržanto Trapnelo mirties.

Prispaudęs prie krūtinės dokumentų aplanką ir užrašų bloknotą jis dukart pasibeldė į puošnias, paauksuotas, dvivėres prezidento kabineto duris.

Durys be garso atsidarė, už jų stovėjo du kareiviai Kremliaus garbės sargybos paradinėmis uniformomis. Aukšto ūgio, impozantiški ir nepriekaištingos slaviškos išvaizdos specialiai atrinkti vyrai priklausė 154-ajam komendanto atskirajam Preobraženskio pulkui. Tie vyrai buvo prezidento apsauga.

Įėjęs į kabinetą Komarovas stabtelėjo, pasisveikindamas linktelėjo galva ir žengė pirmyn. Aplinka buvo spartietiška, be jokių puošmenų, vienintelė prabangesnė detalė buvo žalios, auksu apkraštuotos portjeros, perrištos paauksuotais raiščiais. Sieną už prezidento krėslo puošė Rusijos herbas – auksinis dvigalvis erelis raudoname fone. Darbo stalas buvo didžiulis, bet ant jo nematyti jokių dokumentų, išskyrus, kaip jis pastebėjo, pranešimą iš Charkovo. Ilgas konferencijų stalas, galu įremtas į prezidento darbo stalą, driekėsi durų link.

Prezidentas sėdėjo už stalo pablyškęs, bejausmiu veidu, tarp išsišovusių skruostikaulių šaltai ir grėsmingai žvelgė blyškiai žydros ovalo formos akys. Tai buvo atsargaus ir gud-raus žmogaus žvilgsnis po retais, trumpais beveik baltais plaukais. Buvo apsirengęs įprastu tamsios spalvos kostiumu, baltais marškiniais, ryšėjo vienspalvį tamsiai mėlyną kaklaraištį. Žmogus, pratęs reguliariai dirbti ir dukart per savaitę treniruotis sporto salėje dziudo pratybose. Spaudos atstovas apibūdino jį esant „tokį stiprų, kad sveikindamasis galėtų sulaužyti žmogui ranką... Jeigu to panorėtų“.

Tačiau jo balsas nebūtų nustebinęs Raskolonikovo. Šaižokas ir sniaukrojantis tembras nepritiko tokiam valdingam lyderiui.

– Kodėl jie nužudė tą amerikietį, Fiodorai Fiodorovičiau? – reikliai paklausė prezidentas, oficialiai kreipdamasis vardu ir tėvavardžiu. – Užduotis buvo tik pagrobti grupę. Jų visų man reikėjo televizijai gyvų, kad galėčiau visam pasauliui parodyti, jog NATO ir amerikiečiai, įsibrovę iš Ukrainos, užpuldinėja mūsų žmones. Ne lavonmaišiuose, nes amerikiečiai pradės šūkauti apie terorizmą.

– Sutinku, Vladimirai Vladimirovičiau, – atsiliepė Komarovas, pasidėdamas dokumentų aplanką ant stalo priešais savo kėdę. – Kaip tai būdinga tiems pagyrūnams iš specialiųjų pajėgų. Visada prižada vos ne žvaigždžių nuo dangaus, bet kai susimauna, tai jau įspūdingai. Šįryt kalbėjausi su generolu pulkininku Denisenka, specialiųjų operacijų pajėgų vadu, ir pasakiau jam, kad, be jokios abejonės, jūs būsite labai nepatenkintas.

Prezidentas nutylėjo, tai reiškė, kad jis dar neapsisprendė, kaip ketinąs reaguoti.

– Jis man sakė, kad specnazo grupės vadas neturėjęs kito pasirinkimo, nes amerikietis puolė bėgti. Prezidentas piktai atkirto:

– Pirmiausia jie privalėjo neleisti jam pabėgti. Kas už tai atsakingas?

Komarovas pažvelgė į prezidentą. Kaip senas ir ištikimas bendradarbis jis galėjo sakyti daug ką, ko kiti pasakyti nesiryždavo, tačiau vis vien stengėsi būti atsargus.

– Jie neįvertino amerikiečio gebėjimų. Jis buvo nedidukas, bet kovojo lyg velnias. Dabar sužinojome, kad jis buvo aikido meistras.

– Apie tai jau skaičiau. – Prezidentas galvos judesiu parodė į bylą ant savo stalo. Komarovas žinojo, kad prezidentas – toks žmogus, kuriam rūpi visos smulkmenos ir, matyt, jau išnagrinėjo pranešimą apie amerikiečių pagrobimą.

– Atrodo, spirdamas tam vyrui į kiaušus jis palaidojo visas jo viltis susilaukti palikuonių, – piktai pasišaipė prezidentas.

– Mes galime tai pakreipti savo naudai, Vladimirai Vladimirovičiau, – pastebėjo Komarovas. – Mūsų žmonės naujienų biuleteniuose gali daug prikurti apie tą sužeidimą. Paskelbti, kad šaudymas buvo savigyna.

Prezidentas pritariamai linktelėjo.

– Kas vadovavo komandai? Pranešime ši svarbi detalė nenurodyta.

– Jūsų Ekscelencija, jai vadovavo vienas geriausių mūsiškių – majoras Anatolijus Nikolajevičius Vronskis iš 45-ojo gvardijos specnazo pulko. Prieš dvylika metų už drąsą, parodytą Šiaurės Kaukaze, jam buvo suteiktas Rusijos Federacijos didvyrio vardas. Žlugus Sovietų Sąjungai, šis sovietinio karininko tankisto sūnus turėjo dirbti taksi vairuotoju, kad išmaitintų savo šeimą. Baigęs karinę tarnybą pagal studentų mainų programą, buvo išvykęs studijuoti į JAV universitete. Grįžęs iš Amerikos, tapo profesionaliu armijos karininku, paskui buvo atrinktas į specialiąsias pajėgas.

Prezidentas trumpam nutilo, ankstesnis jo pyktis aprimo.

– Sutinku, šioje sudėtingoje operacijoje majoras Vronskis, atrodo, susitvarkė su iškilusia kliūtimi pačiu tinkamiausiu būdu. Pasielgė teisingai.

Jis pažvelgė į stovintį Komarovą.

– Praneškite generolui Denisenkai apie mano nepasitenkinimą. Daugiau neturi būti jokių klaidų, jeigu jis nori likti specialiųjų operacijų pajėgų vadu. Ar aišku?

– Visiškai aišku, Jūsų Ekscelencija.

Komarovas perduos generolui papeikimą, nors gerai suvokė, kad prezidentas gana aiškiai leido suprasti, jog širdyje jis yra patenkintas. Trapnelo nužudymas parodys, kad Rusija nusiteikusi ryžtingai.

– Jūsų Ekscelencija, ar dabar galiu pakviesti pasitarimui?

Jis trumpai informavo prezidentą apie pasitarimo darbotvarkę, o šis pritariamai linktelėjo galva. Sargybiniai plačiai atvėrė duris, ir į kabinetą suėjo prezidento pavaduotojas, užsienio reikalų, finansų, vidaus reikalų, gynybos ministrai bei Rusijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas.

– Sėskitės, – įsakė prezidentas likdamas sėdėti už savo darbo stalo.

Komarovas, kaip pasitarimo sekretorius, atsisėdo į savo nuolatinę vietą stalo gale. Iš ten jis galėjo prezidentą matyti priešais save. Kiti taip pat užėmė įprastas vietas prie konferencijų stalo.

Visi įsitempę laukė, kol prezidentas prabils, spėliodami, kuris pirmas gaus pylos. Tas žmogus laikėsi principo skaldyti ir valdyti pagalbininkus ir pavaldinius, kaip ir savo priešus. Laukti ilgai neteko. Prezidentas griežtai pažvelgė į gynybos ministrą, kuris, nors praeityje buvo tik antraeilis komunistų partijos veikėjas ir niekada negirdėjo šūvių kovos lauke, dėvėjo puošnią armijos generolo uniformą, gausiai nusagstytą apdovanojimų juostelėmis, tarp kurių ryškiai išsiskyrė Rusijos Federacijos didvyrio žvaigždė.

– Aleksandrai Borisovičiau, atidžiai perskaičiau pranešimą apie amerikiečių pagrobimą. Man nepatinka, kad vienas iš jų buvo užmuštas. Mes pakreipsime tai savo naudai, tačiau galite neabejoti, daugiau klaidų aš nepakęsiu.

Gynybos ministras nerangiai atsistojo.

– Supratau, Vladimirai Vladimirovičiau. Tai nepasikartos.

– Skaičiau pranešimą ir apie padėtį Rytų Ukrainoje, esu patenkintas, kad ten kol kas palyginti ramu, – pridūrė prezidentas ir pažvelgė į Komarovą laukdamas patvirtinimo. Komarovas linktelėjo, ir prezidentas įsmeigė žvilgsnį it lazerio spindulį į finansų ministrą:

– Jūsų eilė, prašom.

Iš savo vietos stalo gale Komarovas pastebėjo, kaip nuo prakaito sudrėko nuplikusi ministro galva. Atsikrenkštęs ir sunkiai nurijęs seiles ministras prašneko:

– Vladimirai Vladimirovičiau, man nemalonu pranešti jums, kad ekonominė padėtis vis sunkėja. Amerikos ir ES sankcijos toliau neigiamai veikia mūsų ekonomiką...

– Tai pasenęs pasiaiškinimas, Borisai Michailovičiau, – pertraukė jį prezidentas. – Nuo tada, kai per pastarąjį ES viršūnių susitikimą birželio mėnesį italai, graikai, vengrai ir kipriečiai pareiškė toms sankcijoms veto, jos tapo neveiksmingos. ES lieka smarkiai susiskaldžiusi.

Jis patenkintas šyptelėjo ir pridūrė:

– Mano strateginis planas, bombarduojant taikinius Sirijoje, didinti pabėgėlių į Turkiją antplūdį ir šitaip vis labiau spausti ES duoda geresnių rezultatų, nei kada nors tikėjausi.

– O, taip, Vladimirai Vladimirovičiau, – kalbėjo toliau finansų ministras. – Vis dėlto turime problemų dėl naftos kainų. Norėčiau priminti, kad mano parengtas biudžetas buvo grįstas naftos kaina šimtas dolerių už barelį, bet ši kaina nuolatos krinta. Rinkoje naftos perteklius, atsiradęs sumažinus prieš dvejus metus sankcijas Iranui po derybų Lozanoje dėl branduolinės programos. Irano nafta numušinėja kainas. Tai reiškia, kad mes per metus netenkame maždaug po keturiasdešimt milijardų dolerių dėl sankcijų ir nuo devyniasdešimt iki šimto milijardų dolerių dėl žemų naftos kainų. Be to, biudžetą dar labiau apsunkina augančios išlaidos gynybai.

Ministras nusiėmė akinius, nušluostė juos balta nosinaite ir, sukaupęs visą drąsą, pareiškė:

– Vladimirai Vladimirovičiau, ekonominę padėtį apibūdinti galima tik kaip labai sunkią.

– Kokių turiu pasirinkimo variantų? – griežtai paklausė prezidentas.

– Ekonomine prasme pasirinkti paprasta. Kol vėl pakils naftos kainos, nors joks ekonomistas netiki, kad tai įvyks artimiausioje ateityje, mes turime arba mažinti išlaidas, arba didinti mokesčius, kad biudžeto deficitas sumažėtų iki mūsų planuoto nulio kablelis šešių procento bendrojo vidaus produkto. Jeigu to nedarome, neturime kitos išeities, kaip tik skolintis su nuolat didėjančiomis palūkanomis, bet dėl to padėtis dar labiau pablogės. Rublio vertė krinta. Centrinis bankas prognozuoja nulinį augimą, o BVP geriausiu atveju liks nepakitęs.

Prezidentas tylomis pamąstė ir, klausiamai kilstelėjęs antakius, pažvelgė į Komarovą.

Atėjo laikas paskelbti tai, ką šie du žmonės buvo aptarę dar vakar.

– Siūlau išklausyti vidaus reikalų ministrą, Vladimirai Vladimirovičiau, – atsiliepė Komarovas. – Ekonomikos vaizdas yra svarbus, tačiau svarbiausia jos įtaka jūsų populiarumui.

Prezidentas pasisuko į vidaus reikalų ministro pusę. Ministras buvo gimęs nuošaliame kaime Rusijos gilumoje prie Volgos ir, nors buvo kaimiškos kilmės, aukštos padėties nusipelnė tarnaudamas Maskvos policijoje. Pakilęs karjeros laiptais kriminalinės paieškos skyriuje, dėl valstietiško buklumo ir didelių ambicijų pagaliau tapo Maskvos policijos viršininku, kol buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Per tarnybos metus jis buvo atskleidęs daug įtakingiausių šalies žmonių, tarp jų ir prezidento, paslapčių ir jas laikė giliai paslėpęs. Žilų trumpai pakirptų plaukų ir atviro valstietiško veido ministras tvirtai laikė policinės valdžios svertus.

– Borisai Vadimovičiau, kokią įtaką tai turi viešajai nuomonei? – paklausė prezidentas.

– Vladimirai Vladimirovičiau, jūs geriau nei kas kitas žinote, kokie ištvermingi Rusijos žmonės. Mes mokame kentėti ir net didžiuojamės gebėjimu iškęsti sunkiausias gyvenimo sąlygas. Tačiau net ir ištvermingiausieji ima pavargti nuo didelių kainų, vartojimo prekių trūkumo parduotuvėse ir...

– Nekabinkite man makaronų ant ausų, – sarkastiškai pertraukė jį prezidentas. – Nedrįskite vadinti sunkumais, jeigu ko nors trūksta! Tai, ką jūs sakote, gali paveikti nebent vidurinę klasę Maskvoje, bet visiškai nesvarbu liaudžiai vidurio Rusijoje. Mūsų liaudžiai.

– Žinoma, jūs teisus, Vladimirai Vladimirovičiau, – tarė vidaus reikalų ministras. – Tačiau žmonės jau nėra tokie kant-rūs, kokie buvo sovietiniais laikais. Jie išpuiko. Priklausantys vidurinei klasei per atostogas važinėja po užsienius ir žino, ko jie čia netenka. Bet velniai jų nematė! Man labiau rūpi didėjantis nedarbas ir augantis bedarbių skurdo lygis.

Prezidentas rankos mostu nutraukė ministro prieštaravimus.

– Tai įprasta gyvenantiems Rusijoje. Tuo mes skiriamės nuo Vakarų pertekliaus ir ištižimo. O ką pasakysite apie vadinamąją opoziciją? Ją vargu ar galima laikyti rimta, jeigu per dvejus metus iki šiol neatsirado nė vieno, kuris pakeistų tą agitatorių Borisą Nemcovą.

Komarovas, pastebėjęs, kad ministras nesutikdamas paniuro, nusprendė ateiti jam į pagalbą:

– Bijau, Vladimirai Vladimirovičiau, kad nužudymas prieš dvejus metus pavertė jį kankiniu ir garbinimo objektu tiems, kurie drįsta būti opozicijoje.

– Tai reikėjo padaryti, – sausai atrėžė prezidentas. – Jis buvo pavojinga ir stabilumui kenksminga asmenybė.

– Savaime suprantama, – apdairiai pritarė Komarovas. – Tačiau ministras yra teisus pabrėždamas tą grėsmę, kurią mums vis dar kelia jo vardas. Nors policija kiekvienąkart pašalina atminimo ženklus iš jo nužudymo vietos, bet jų ir vėl ten atsiranda.

– Nenoriu apie tai nė girdėti! – pyktelėjo prezidentas. – Tiltas turi būti saugomas, ir kiekvienas, kuris drįs statyti ten paminklus, turi būti suimtas.

– Bus padaryta, Vladimirai Vladimirovičiau, – pažadėjo vidaus reikalų ministras ir pasisukęs pažvelgė prezidento pavaduotojui tiesiai į akis. – Nepamirškite, kad aš nepritariau likvidavimui, tačiau kiti manė kitaip. Jeigu jis būtų buvęs paliktas ramybėje, pats būtų žlugęs dėl gėrimo ir moterų.

– Gana! – įsakė prezidentas. – Mes privalome pasistengti, kad žmonės didžiuotųsi Rusijos galia... kaip padarėmė tada, kai prieš trejus metus aš užvaldžiau Krymą. Štai būdas atkurti gerą nuotaiką visuomenėje ir neutralizuoti opozicijos įtaką.

– Visiškai teisingai, Vladimirai Vladimirovičiau, – garsiai šūktelėjo prezidento pavaduotojas.

– Ačiū, Viktorai Anatoljevičiau. Priimu tai kaip jūsų palaikymą, – ironiškai atsiliepė prezidentas.

Komarovas mėgo pavaduotoją kaip ir bet kurį kitą žmogų prie šio stalo. Pavaduotojas anksčiau buvo ambasadoriumi prie NATO ir Vakarus gerai pažinojo. Vakariečiams jis atrodė esąs nuoširdus internacionalizmo šalininkas, laisvai kalbantis angliškai, malonus žmogus, vedęs gražuolę, buvusią Rusijos popžvaigždę. Kartu su žmona jie sudarė tiesiog žvaigždžių porą, kuri stulbino Briuselio vakarėlių dalyvius žavumu ir gebėjimu savo šokiais išjudinti net ir nuobodžiausius kviestinius diplomatų pietus. Iš tikrųjų prezidento pavaduotojas buvo užkietėjęs nacionalistas, vienas iš daugelio silovikų, priblokštų Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kentusių pažeminimą dėl Baltijos šalių prisijungimo prie NATO ir pasiryžusių bet kokiomis būtinomis priemonėmis atkurti Rusijos įtaką jos tradiciniame „artimajame užsienyje“.

– Jūs, Vladimirai Vladimirovičiau, – tarė pavaduotojas, – jūs vienas atkūrėte Rusijos orumą po Sovietų Sąjungos pragaištingo galo, prie kurio privedė tas išdavikas Gorbačiovas. Jūsų vadovaujama Rusija atgavo galingos valstybės statusą po jo sukeltos suirutės. Galbūt ekonominė padėtis ir sunki, bet dabar yra galimybių laikas, laikas iniciatyvoms.

Jis trinktelėjo delnu į stalą.

Prezidentas gestu parodė jam tęsti.

– Vakarai, galimas dalykas, daug pajėgesni ekonomiškai, bet juos domina tik socialinė gerovė. Jie pamiršo, kaip ginti save. Būdamas jūsų ambasadoriumi prie NATO, mačiau, kad tas susivienijimas tik plepa, bet nieko nedaro. Tačiau vis vien toliau gresia pavojumi Rusijai. Jis toliau kėsinasi priartėti prie mūsų valstybės sienų ir aiškiai pastebima jo ilgalaikė strategija iš visų pusių apsupti mūsų tėvynę.

Užrašinėdamas tuos žodžius Komarovas pastebėjo, kaip prezidentas kietai sukando žandikaulius ir suspaudė dešinės rankos kumštį tarytum traiškydamas priešą. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad prezidentas vengė sėdėjusiųjų prie stalo padrąsinimo, lyg tai būtų silpnumo požymis. Jis tik linktelėjo galva pavaduotojui nieko nesakydamas. Pasigręžęs į užsienio reikalų ministrą, paklausė:

– Jevgenijau Sergejevičiau, kaip sekasi skaldyti mūsų priešus užsienyje? Jeigu viskas gerai, dabar pats laikas pasinaudoti tuo susiskaldymu.

Užsienio reikalų ministras buvo aukšto ūgio, pražilusiais plaukais, orios tarptautinio diplomato išvaizdos.

– Vladimirai Vladimirovičiau, Europos Sąjungos jums nėra ko bijoti. Taip, sankcijų režimas mums pakenkė, bet jis taip pat kenkia ir jiems. Be to, juos žlugdo masinės migracijos krizė. Tad jūsų pastangos išklibinti jų pamatus, skaldyti tarpusavyje ir ypač jūsų drąsus sprendimas vykdyti aviacijos antskrydžius Sirijoje turėjo kaip tik tokių pasekmių, kokias buvome numatę.

– Jevgenijus Sergejevičius teisus, – įsiterpė Komarovas. – Susitvarkyta ne vien su Graikija, Vengrija ir Kipru, dar galime dėti vilčių ir į vidaus nesutarimus Prancūzijoje. Mūsų bankai keleriems metams suteikė paskolą Marinos Le Pen partijai. Dabar jie turi rodyti mums palankumą, antraip pareikalausime tas skolas grąžinti.

Užsienio reikalų ministras tęsė:

– Tikrai taip, o ir Vokietijoje galime kliautis naudingais kvailiais, tikinčiais tuo, ką perskaitė apie Rusiją žurnale Spiegel. Yra daug vokiečių, kurie mums jaučia nuoširdžią simpatiją, o NATO laiko pavojinga agresore.

– Visi sutinkame, kad NATO kelia mirtiną pavojų. O ką galima pasakyti apie jos pajėgumus? – paklausė prezidentas.

– Čia slypi paradoksas, Vladimirai Vladimirovičiau. Net ir plėsdamasi į rytus NATO išlieka panaši į skanėstą zefyrą – viduje minkšta. Ten vis kalbama ir kalbama apie kolektyvinės gynybos principą. Tačiau kol mes didiname išlaidas gynybai, NATO valstybės tik žada pamėginti per dešimt metų padidinti tas išlaidas iki sutarto dydžio. Aš visiškai netikiu, kad Britanija, Prancūzija ar Vokietija rizikuos savo karių gyvybėmis, kad apgintų rytines šalis – NATO nares. To paprasčiausiai neleistų jų rinkėjai. Taip, sąjungininkai minimaliai dalyvauja Baltijos šalių gynyboje, tačiau tai joks požymis, kad jie norėtų priešintis mums įkurdami ten ką nors nuolat.

– Nors Aljansas ir nusilpęs, tačiau reikalo esmė ta, kad NATO ilgainiui galėtų kelti Rusijai realų pavojų. Ypač neramina tai, kad Baltijos šalys galėtų suteikti jai starto aikštelę mus užpulti. Nors kaip tik dabar NATO neturi fizinių galimybių pasipriešinti viskam, ką mes galėtume padaryti. Beveik taip pat svarbu, kad jai trūksta politinės ir moralinės valios tai daryti. Jeigu šitaip galima pasakyti apie jos vadovus šiandien, rytoj gali būti kitaip.

Prezidentas susimąstęs stebeilijo į tolimąją kabineto sieną, kol vėl prašneko:

– Sutinku su nuomone, kad Britanija, Prancūzija ir Vokietija nieko nedarys. Britanija tarptautinėje politikoje atsilikusi nuo gyvenimo. – Prezidentas pašaipiai šyptelėjo. – Taigi tos šalys nesvarbu. O kaip dėl Amerikos?

– Kariniu atžvilgiu ji vis dar stipriausia valstybė pasaulyje. Tačiau nuo prezidento Obamos vadovavimo pradžios jie nerodo jokio noro vėl įsitraukti į Europos reikalus. Mums nėra ko bijoti tos saujelės tankų, kurią laiko Rytų Europoje nuo Estijos iki Bulgarijos. Tai tik parodai. Be įgulų ir amunicijos, be atsarginių dalių ir techninės priežiūros brigadų jie yra tik nieko verta metalo krūva.

Prezidentas kilstelėjo ranką prašydamas tylos.

– Ar mes nedarome klaidos nepakankamai įvertindami juos? Kad ir kaip ten būtų, bet ką jūs pasakysite apie pernykščius manevrus Lenkijoje prieš pat NATO viršūnių pasitarimą? Kas galėtų būti agresyviau už dvidešimt penkių tūkstančių karių jėgos demonstravimą taip arti mūsų sienų?

Jis pasimuistė krėsle ir pridūrė:

– Galbūt jūs teisus dėl NATO dabartinio silpnumo, tačiau aš matau, kad kurią nors dieną Amerika Rusijai taps mirtinai pavojinga… ir tai reiškia mirtiną pavojų mums visiems. – Jis reikšmingai apžvelgė grupelę žmonių, priklausančių jo vidiniam ratui. – Mano svarbiausia pareiga – apginti Rusiją nuo NATO apsupties. Geriausias būdas tai padaryti – užimti Rytų Ukrainą ir Baltijos šalis.

Užsienio reikalų ministras, kiek pagalvojęs, atsakė:

– Sutinku, kad tie manevrai pademonstravo agresiją prieš Rusiją. Tačiau naujajai prezidentei dar tik pirmos darbo dienos. Mes manome, kad kol ten daug kalbama, jie neturės noro ar mandato užsiimti užjūriu.

Komarovas pažvelgė į prezidentą.

– Tokią nuomonę patvirtina ir pastarasis FST pranešimas.

– Taip, skaičiau jį... tačiau kartoju, neapsirikite nepakankamai vertindami amerikiečius. Dabar prezidentas pasisuko į generalinio štabo viršininką, kurį laikė pagrindiniu savo konsultantu kariniais klausimais, užuot kreipęsis į šalia jo sėdintį gynybos ministrą, juokingai apsikarsčiusį ordinais ir medaliais.

– Ar Rusijos ginkluotosios pajėgos pasirengusios, Michailai Nikolajevičiau?

– Be jokios abejonės, – atsakė kariškis.

Kaip ir visada, Komarovui krito į akis, kaip smarkiai jis išsiskyrė iš kitų pasitarimo dalyvių. Jis buvo etninis totorius iš Kazanės, nors buvo neįprasta, kad totorius vadovautų rusų ginkluotosioms pajėgoms. Įdėmios akys, atsikišę skruostikauliai, juodi žilstelėję plaukai, šis vyras užsigrūdino kovodamas Čečėnijoje. Jis buvo pirmojo laipsnio karinio ordino „Už nuopelnus“ kavalierius ir atrodė jaunesnis nei penkiasdešimt devynerių.

– Mūsų pajėgos pasirengusios užbaigti tą reikalą Ukrainoje. Jums įsakius esame pasirengę įžengti į Baltijos valstybes. Pastarosios trumpos pratybos parodė, kad Baltijos ir Šiaurės jūrų laivynai yra parengti karui kaip ir aviacija bei sausumos kariuomenė. Mūsų branduolinės pajėgos yra padidintos kovinės parengties, visi penki strateginiai Šiaurės jūrų laivyno povandeniniai laivai jūroje yra visiškai aprūpinti povandeninio paleidimo raketomis su branduolinėmis galvutėmis. Ką tik branduolinėmis raketomis Iskander sustiprinome Kaliningrado sritį. Baigę vykdyti paskutines logistikos operacijas, būsime pasirengę karui.

Prezidentas linktelėjo galva ir ėmė svarstyti variantus. Paskui prašneko, kaip ir pirma apžvelgdamas sėdinčiuosius prie stalo:

– Suprantu jūsų susirūpinimą dėl sunkėjančios ekonominės padėties, bet dabar mes turime progą imtis iniciatyvos užimti Ukrainos rytines sritis ir prijungti jas kaip Novorosiją – Naująją Rusiją – prie Rusijos Federacijos. Atsižvelgdamas į tai esu įsitikinęs, kad Amerikos ir Britanijos instruktorių buvimas Ukrainoje rodo akivaizdžią ir tikrą grėsmę Rusijai, tai – dar vienas NATO agresijos įrodymas.

Finansų ministras pakėlė ranką.

– Jeigu galima, Vladimirai Vladimirovičiau... – jis užsikirto.

Prezidentas nemėgo būti pertraukiamas.

– Kas dar? – paklausė jis kiek suirzęs.

Finansų ministras akivaizdžiai jaudinosi.

– Prašau atleisti, kad tai sakau, bet aš privalau oficialiai pareikšti susirūpinimą, nes bet kokia didėjanti susidūrimo su NATO rizika nulems staigų rublio nuvertėjimą, o mūsų ekonomika patirs dar didesnį spaudimą, nei patiria dabar.

– Gana, Borisai Michailovičiau, – nutraukė jį prezidentas. – Jūs jau pasakėte. Aš apsisprendžiau smogti dabar, kol turime galimybę. Užėmę Ukrainos Donbaso regioną, turėsime savo žinioje pramoninę sritį, labai reikšmingą mūsų ekonomikai.

NATO beviltiškai susiskaldys svarstydama klausimą, kokių priemonių reikia imtis, ir galbūt visiškai susipainios, kol mes dar labiau didinsime spaudimą, o šalys ginčysis tarpusavyje.

Paimsime įkaitais dar daugiau JAV ir Jungtinės Karalystės instruktorių, o tai toliau skaldys jų vienybę. Ta teritorijos dalis, kurią paliksime Ukrainai, bus tik mūsų kontroliuojamas bejėgis likutis. Rusija dar kartą taps didinga. Ir... – dabar prezidentas rūsčiai žvelgė į finansų ministrą, – tokiu atveju pasaulis išsigąs. Pabrangs auksas, o naftos kainos pašoks ligi debesų. Juk būtent šito, kaip jūs sakėte, ir reikia mūsų ekonomikai. Ar ne?

Finansų ministras linktelėjo.

– Aleksandrai Borisovičiau, – prezidentas atsigręžė į gynybos ministrą. – Rytoj rytą aš noriu gauti išsamią informaciją apie paliaubų nutraukimo planą.

– Kaip įsakysite, Vladimirai Vladimirovičiau, – nuolankiai nusilenkdamas atsakė gynybos ministras. Komarovas rankiojo savo popierius.

– Įtrauksiu šį pranešimą į jūsų darbo programą rytojaus rytą. Be to, siūlau perspėti šią grupę apie neeilinį pasitarimą pasirengimo veiksmams apžvelgti, kai planas bus priimtas.

– Sutinku. Pasimatysime su jumis šį vakarą sporto salėje. Dabar man reikia sraigtasparnio.

* * *

Generolas seras Richard Shirreff. 2017-ieji. Karas su Rusija. Iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius, Guostė Mickevičiūtė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 440 p.

Leidykla „Briedis“ pristato NATO generolo sero Richardo Shirreffo alternatyviosios istorijos kūrinį „2017-ieji. Karas su Rusija“.

„Jūs galite nesidomėti karu, bet karas domisi jumis“, – kažkada teigė žymusis bolševikų revoliucionierius Levas Trockis. Subyrėjus Sovietų Sąjungai Vakarai patikėjo, kad Rusija nebekelia grėsmės, o ji daugelį metų gyveno „prarastos didybės“ nuoskaudomis.

Baltijos valstybių praradimą bei jų stojimą į NATO vis labiau į revanšizmą linkstantis Kremlius visada vertino kaip tiesioginį spjūvį į veidą, įžūlų savo „įtakos zonos“ pažeidimą. Prisidengiant tariama Šiaurės Aljanso grėsme, didžiavalstybiniu antivakarietiškumu bei „paniekintos didžios tautos“ kompleksais Rusijoje pradėtos kurstyti karingos nuotaikos.

Stebėtinas Vakarų pasyvumas rusų–gruzinų konflikto, Krymo aneksijos, karinės intervencijos Donbase metu Maskvoje išaiškintas kaip paniška baimė, nebylus gyvybinių Kremliaus interesų pripažinimas. Imperinės didybės apsėsta liaudis ploja katučių, žiniasklaida šlovina nepamainomą lyderį. Koks kitas tikslas? Baltijos šalys?

Būtent toks įvykių scenarijus aprašomas britų atsargos generolo buvusio Sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojo Richardo Shirreffo knygoje „2017-ieji. Karas su Rusija“.

Šioje knygoje autorius, remdamasis ilgamete karine patirtimi bei politinėmis šių dienų įžvalgomis, modeliuoja vieną iš galimų Baltijos šalių okupacijos variantų.

Įvertinę NATO pasyvumą, ryžto stoką, pasirengimą nuolaidžiauti bet kokia kaina, Rusijos strategai nusprendžia, kad Aljansas tiesiog neįgalus įvykdyti savo gynybinių įsipareigojimų. Dingstimi pradėti Baltijos šalių puolimą tapo specialiųjų Rusijos tarnybų surengta provokacija, kurios metu žuvo civiliai žmonės. Norėdama įbauginti NATO, Maskva pradeda šantažuoti branduoliniu ginklu. Vakarų pajėgų vadavietėse prasideda karštligiški išeities iš nepavydėtinos padėties ieškojimai.

Žinoma, generolo R. Shirreffo kūrinys nėra neišvengiamos lemties prognozė. Tai veikiau bandymas atkreipti dėmesį į NATO šalių pasirengimą nuspėti galimo priešininko veiksmus, gynybinių pajėgumų stiprinimą, gebėjimą operatyviai reaguoti į kylančius iššūkius. O viso to, R. Shirreffo manymu, Šiaurės Aljansui vis dar trūksta.

Pasak autoriaus, nuolaidžiavimai ir maldavimai nesustabdė dar nė vieno agresoriaus. Užpuoliką atšaldo ne begalinis reikalavimų tenkinimas, o aiškus ir ryžtingas atsakas.

R. Shirreffas per 37-erius tarnybos metus nuo jaunesniojo leitenanto pakilo iki generolo. Dalyvavo Persijos įlankos kare ir vadovavo tankų daliniui. Kaupė kovinę patirtį sudėtingomis aplinkybėmis Šiaurės Airijoje, Kosove ir Bosnijoje. Dirbo Britanijos gynybos ministerijoje Planavimo departamente.

2006 metais jau kaip generolas majoras dalyvavo antrajame Persijos įlankos kare, vadovavo daugiatautei divizijai, kurioje tarnavo ir Lietuvos kariuomenės karių. Paskutinius septynerius tarnybos metus ėjo svarbias pareigas NATO karinės vadovybės struktūrose: buvo Jungtinio greitojo reagavimo korpuso vadas ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas – aukščiausio rango britų generolas NATO.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.