Knyga pažeria daugybę netikėtų faktų, seka lietuvių gyvenimo Švecarijoje ir šveicarų – Lietuvoje pėdsakais. Tačiau bene įspūdingiausi Šveicarijos ir Lietuvos bendradarbiavimo istorijoje – architektų ir interjero meistrų, XVI-XVIII a. iš šveicariškojo Tičino emigravusių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), darbai.
Per tris šimtmečius LDK dirbo apie 30 menininkų iš Tičino: jie ėjo atsakingas pareigas karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaruose bei kūrė įtakingiausių didikų užsakymu.
Įdomu, kad šie meistrai istoriografijoje iki šiol minimi kaip italai. Taip, jie kalbėjo itališkai. Mat iki XVI a. pradžios Tičino kraštas priklausė Lombardijai Italijoje. Tačiau vėliau, menininkams lankantis LDK, jis jau buvo prijungtas prie Šveicarijos, o XIX a. atsirado ir Tičino kantonas.
Iki šiol LDK Valdovų rūmų Vilniuje paminklinėje lentoje prie portalo, kurį, manoma, sukūrė Tičino menininkai, jie įvardyti kaip italai. Tas pats – prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, kurią tičiniečiai išpuošė daugiau kaip 2000 stiuko lipdinių.
Bene pirmasis šią klaidą ištaisė istorikas Rūstis Kamuntavičius, parengęs su J.Lewonig vieną įdomiausių knygos skyrių „300 metų ir 30 universalių baroko menininkų iš Tičino Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Siūlome pagal jį parengtą tekstą.
Emigrantų srautas tekėjo iš Šveicarijos į Lietuvą
Skurdų Tičino kraštą visoje Europoje garsino puikūs architektai, skulptoriai ir tapytojai. Nuo XII a. jie keliavo po Europą, ieškodami turtingų užsakovų, arba patys buvo kviečiami atlikti užsakymus.
Šveicarus iš namų gynė sunkios gyvenimo sąlygos, skurdžios žemės. Vyrai vykdavo uždarbiauti, palikę namuose moteris, vaikus, senukus ir ligonius. XVI-XVII a. emigratų srautas tekėjo iš Šveicarijos į Lietuvą, o ne atvirkščiai. Paskui svetur įsitvirtinusius maitintojus atvykdavo būrys giminaičių.
Turtinga, savarankiška LDK traukė menininkus iš Vakarų ir Rytų. Taip čia atvyko ir tičiniečiai. Maždaug 50-yje vietovių jie sukūrė meno objektų. Ypač gilius pėdsakus meistrai iš Tičino paliko Vilniuje ir dar keliuose didžiuosiuose tuometinės LDK miestuose (dabar jie Baltarusijoje): Gardine, Vitebske ir Nesvyžiuje.
Iki šių dienų išliko apie 20 meno objektų, kuriuos šveicarų menininkai sukūrė patys arba prisidėjo prie jų atsiradimo.
Pirmoji Tičino menininkų grupė į Vilnių atvyko 1560 m. LDK kunigaikščio kvietimu. Tai buvo broliai Domenicas, Giacomo ir Giovannis Cantoniai iš Melano miestelio ir broliai Giacomas ir Pietras Antonijus Greppiai iš Kazlano. Gerą dešimtmetį šie penki meistrai gražino Vilniaus Žemutinę pilį ir Lietuvos valdovų rūmus.
Kadangi Žemutinė pilis vėliau buvo nugriauta ir iki mūsų dienų išliko mažai autentiškų detalių, tičiniečių penketuko kūrinių tiksliai identifikuoti neįmanoma.
Apie 1620 m. rūmų (išorės ir interjero) pertvarkymą vykdė Bisonės miestelyje prie Lugano ežero gimę broliai Constante (apie 1590-1646) ir Giacomo (apie 1593-1653) Tencallos. Jiems priskiriamas ir į Katedros aikštę atgręžtas rūmų portalas.
Tičiniečių šedevras Vilniuje, pralenkęs Romą
Pirmoje XVII a. pusėje Lenkijos ir Lietuvos valdovams į Vilnių pavyko prisivilioti keletą aukščiausios klasės menininkų, tarp jų – kelis Tičino meistrus iš Romos. Bene iškiliausi iš jų – Matteo Castellis (apie 1560-1632) iš Melidės ir jo sūnėnas Costante Tencalla, dirbę Romoje su architektūros korifėjais. Jie laikomi pagrindiniais Vilniaus katedros Šv.Kazimiero koplyčios autoriais.
Vyriausiasis Lietuvos-Lenkijos valdovo architektas M.Castellis ir architektas, skulptorius bei akmentašys C.Tencalla sukūrė šį architektūros šedevrą su stiuko meistrais iš Tičino. Šv.Kazimiero koplyčia avangardiniu tiems laikams vidaus dekoru keliais dešimtmečiais pralenkė Romą.
Maskvos kazokų nuniokotą Šv.Kazimiero koplyčią Lietuvos didikų Sapiegų užsakymu paskutiniame XVII a. dešimtmetyje restauravo taip pat tičinietis Giovannis Pietras Pertis (arba Peretti, 1648-1714) iš Mudžo. Jis buvo vienas meistriškiausių stiuko lipdinių kūrėjų to meto Europoje.
Šv.Kazimiero koplyčia yra iškiliausias Tičino menininkų kūrinys, ją statė ir dekoravo daugiausia tičiniečių. Vieni menininkai rengė brėžinius, kiti kūrė skulptūras ir lipdinius, dar kiti rūpinosi marmuro pristatymu iš Vakarų Europos į Lietuvą.
Statant šią koplyčią labiausiai nusipelnė C.Tencalla, Vilniuje praleidęs apie 20 metų. Jis buvo vienas geriausiai uždirbančių architektų. Iš kitų reikšmingų jo darbų Vilniuje minėtinas Šv.Teresės bažnyčios bebokštis fasadas.
Tačiau pats didžiausias Lenkijos-Lietuvos valstybėje vykdytas C.Tencallos projektas – 1653 m. LDK etmono Jonušo Radvilos užsakymu Vilniuje pastatyti rūmai. Šiandien vieninteliame išlikusiame Radvilų rūmų fligelyje yra įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
Pakeitė Antakalnio veidą
Pačia „tičiniškiausia“ LDK vieta tapo Vilniaus Antakalnis. Tičino menininkų darbai XVII a. pabaigoje iš esmės pakeitė šio buvusio Vilniaus priemiesčio vaizdą. Medinių namų gyvenvietėje, vadovaujant tičiniečiams, iškilo didikų rezidencijos, mūrinės bažnyčios ir vienuolynai.
Iš Mendrizijaus krašto kilęs Giovannis Pietras Pertis savo išskirtinį talentą parodė dekoruodamas Šv.Petro ir Povilo bažnyčią. Nuo 1676 iki 1684 m. jis su savo kraštiečiu Giovanniu Maria Gallisu (gimimo ir mirties datos nežinomos) ant bažnyčios sienų ir paskliautėse sukūrė užburiantį stiuko lipdinių pasaulį. Tokia lipdinių gausa ir tokiu meniniu lygiu gali pasigirti vos kelios bažnyčios Europoje.
Netoli Šv.Petro ir Povilo bažnyčios XVII ir XVIII a. sankirtoje iškilo G.P.Perti suprojektuoti Sluškų ir Sapiegų rūmai, Lietuvos didžiojo etmono Jono Kazimiero Sapiegos lėšomis pastatyta Trinitorių bažnyčia ir vienuolyno ansamblis (dabar čia veikia Šv.Jono bendruomenė, beje, įkurta 1975 m. Šveicarijos Fribūro universitete studijavusių prancūzų studentų iniciatyva).
Trinitorių bažnyčios ir vienuolyno vidaus dekoro darbams vadovavo G.P.Pertis.
Vienuolyno dokumentuose rašoma, kad Trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčios Antakalnyje projektas buvo parengtas pagal Romos Šv.Ivo Sapiensos bažnyčios pavyzdį. Pastaroji yra Tičino kimės architekto Francesco Borrominio kūrinys.
Į Vilnių iš Milano atvykęs G.P.Pertis buvo vienas iš nedaugelio Tičino menininkų, likusių Lietuvoje iki mirties. Jis praleido Antakalnyje didžiąją savo gyvenimo dalį. Iš Mudžo į Vilnių atvyko apie dešimt jo giminaičių. Manoma, kad jie padėjo didžiajam menininkui įgyvendinti projektus ir kitose LDK vietose.
G.P.Pertis mirė Vilniuje 1714 m., būdamas 66 metų.
Baroko architektūros pradininkas LDK - šveicaras
Tačiau pats produktyviausias LDK kūręs tičinietis buvo Giuseppe Fontana (1716-1773). Jam priskiriama ne mažiau kaip 30 Vilniaus baroko stiliumi pastatytų bažnyčių, daugiausia dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Iki šių dienų, deja, yra išlikusios tik šešios.
Giuseppe kartu su savo dėde Domenicu Fontana (mirė apie 1755 m.) buvo vieni žymiausių Vilniaus baroko, susiejusio vietinių ir svetimšalių menininkų idėjas, kūrėjų. Domenicas daugiausia kūrė Gardine ir jo apylinkėse. Tačiau viena jo statyta graikiško kryžiaus plano bažnyčia stovi Liškiavoje.
1720-1780 m. baroko stiliumi tičiniečiai, italai, vokiečiai ir vietos architektai visoje LDK teritorijoje suprojektavo šimtus religinių pastatų.
Būtent šveicaras – Giovanni Maria Bernardoni (1541-1605), kilęs iš vietovės prie Lugano ežero, buvo baroko architektūros pradininkas LDK. Manoma, kad jis dalyvavo statant ir pirmąją baroko bažnyčią Romoje – garsiąją „Il Gesu“, kuri iškilo 1584 m. Visai netrukus tokios pat bažnyčios panoro Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, pasikvietęs šiuo tikslu G.M.Bernardoni į Nesvyžių (dabartinė Baltarusija).
Pirmosios barokinės bažnyčios į šiaurę nuo Alpių pamatai buvo padėti 1586 m. Po septynerių metų Kristaus Kūno bažnyčia – tiems laikams labai avangardinis architektūros kūrinys - buvo pastatyta Nesvyžiuje. Radvilos Našlaitėlio dvare G.M.Bernardoni dirbo daugiau kaip dešimt metų.
Parengė Asta Andrikonytė
