1941-ųjų vasara: kaip naciai ruošėsi žygiuoti į Vilnių, o sovietai - jį ginti Pateikiame ištrauką iš Marko Solonino knygos "1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė", kurią išleido leidykla "Briedis" (1 dalis)

Pirmasis žingsnis Vakarų fronto apsupimo ir sutriuškinimo kelyje buvo žengtas Lietuvos pietinėje dalyje, gretimo Šiaurės vakarų fronto (Pabaltijo YKA) juostoje. Mūsų knygos apimtis nėra begalinė, bet apie karo išvakarėse Pabaltijo YKA besirutuliojusius keistus įvykius bent trumpai užsiminti verta. 

Lietuvos gyventojos sveikina Vermachto 6-osios tankų divizijos karius kaip išvaduotojus nuo komunistinio teroro.<br>Knygos iliustracija.
Lietuvos gyventojos sveikina Vermachto 6-osios tankų divizijos karius kaip išvaduotojus nuo komunistinio teroro.<br>Knygos iliustracija.
1941 m. birželio 22 d., Vištyčio rajonas. Vokiečių kariai tardo į nelaisvę patekusį Raudonosios armijos politinį darbuotoją (politruką).<br>Knygos iliustracija.
1941 m. birželio 22 d., Vištyčio rajonas. Vokiečių kariai tardo į nelaisvę patekusį Raudonosios armijos politinį darbuotoją (politruką).<br>Knygos iliustracija.
Vokiečių kariuomenė Lietuvos kaime. <br>Knygos iliustracija.
Vokiečių kariuomenė Lietuvos kaime. <br>Knygos iliustracija.
Alytaus apylinkėse pamušti sovietų tankai. <br>Knygos iliustracija.
Alytaus apylinkėse pamušti sovietų tankai. <br>Knygos iliustracija.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 5, 2017, 2:57 PM

Pirmasis žingsnis Vakarų fronto apsupimo ir sutriuškinimo kelyje buvo žengtas Lietuvos pietinėje dalyje, gretimo Šiaurės vakarų fronto (Pabaltijo YKA) juostoje. Mūsų knygos apimtis nėra begalinė, bet apie karo išvakarėse Pabaltijo YKA besirutuliojusius keistus įvykius bent trumpai užsiminti verta. 

Pradedant birželio 18–19 d. (t. y. kalendorinių metų viduryje ir, likus 3–4 dienoms iki „netikėto užpuolimo“, Pabaltijo YKA štabe atsiranda operatyvinių dokumentų su numeriais 1, 2, 3... Patys ankstyviausi iš žinomų šių dokumentų yra skirti 48-ajai šaulių divizijai. Divizijos štabo operatyvinė suvestinė su 1 numeriu praneša, kad „vykdydama įsakymą divizija pradėjo žygį iš Rygos 1941–6–17 23.00 ir, atlikusi nakties žygį, susitelkė miške į pietryčius nuo Dalbės“. Paskui ta pati informacija (apie susitelkimą iki birželio 18 d. 9.00, miške prie Dalbės) pakartota dokumente iškalbingu pavadinimu: „Kovinis pranešimas“ su eilės numeriu 2. 

Toliau (birželio 19–21 d.) dokumentai su pavadinimu 1, 2, 3 plaukia, galima sakyti, „būriu“. Jų gausa darosi suprantama, jei atkreipsime dėmesį į tai, kad birželio 20 d. štabo viršininko pavaduotojas (...) generolas majoras Truchinas dokumente Nr. 01 (dokumento tipas nenurodomas) iš armijų štabų pareikalavo teikti po tris operatyvines suvestines per dieną (5.00, 12.00 ir 17.00).

Trys operatyvinės  suvestinės – tai dar atrodo kukliai. 12 MK 28-osios tankų divizijos archyvinėje byloje išliko popieriaus lapelis: dokumentas be pavadinimo ir numerio, bet jo sudarymo laikas pažymėtas konkrečiai: 1941 m. birželio 21 d. 19.00. Dokumento turinys yra nurodymas kasdien pateikti po keturias operatyvines suvestines (1.30, 5.00, 9.00, 14.00), keturias žvalgybos suvestines ir tris priešlėktuvinės gynybos suvestines. 

Kariuomenė ilgai gyventi be tvarkos negali ir štai jau birželio 21 d. 16.45  Šiaurės vakarų fronto štabo viršininko generolo majoro P.Klionovo vardu (iš tiesų dokumentą surašė jo pavaduotojas generolas majoras F.Truchinas) visiems štabo skyrių ir apygardų valdybų viršininkams buvo pasirašytinai skirtas šis nurodymas: „Kai kurie dalinių štabai ir apygardos valdybos skyriai dokumentuose ir pokalbiuose vartoja žodžius „FRONTAS“, ŠVF ir t.t. taip atskleisdami fronto valdybos buvimo vietą. Nedelsiant nustoti taip elgtis ir toliau štabą bei valdybą vadinti PabYKA.“ 

Taigi visi (kalbant apie vyresniuosius karininkus) puikiai suprato, kodėl apygardos pagrindu vyksta fronto išskleidimas, visiems buvo aišku, ką tai reiškia ir kodėl tokios paslapties negalima patikėti net plieniniame seife užrakintam popieriui su grifu „visiškai slaptai“.

Beje, ką jau kalbėti apie vyriausiųjų štabų operatyvinius dokumentus, jei apygardos–fronto politinės propagandos valdybos viršininkas brigados komisaras draugas Riabčis birželio 21 d. įsakė: „Korpusų ir divizijų politinės propagandos skyriams rašytinių direktyvų daliniams neduoti, politinio darbo užduotis kelti žodžiu per savo atstovus.“ 

Ne mažiau įdomus ir pačių birželio 18–21 d. dokumentų turinys. Pradėsime nuo apygardos vadovybės. Birželio 18 d. PabYKA generolas pulkininkas F.Kuznecovas pasirašė daugelio puslapių įsakymą Nr. 00229. Jis prasidėjo labai iškalbingai: „Turint tikslą kuo greičiau parengti kovai karo veiksmų teatrą, įsakau...“ 

Buvo įsakyta: „...Priešlėktuvinės gynybos zonos viršininkui iki 1941 m. birželio 19 pabaigos visiškai parengti kovai visą apygardos priešlėktuvinę gynybą... Iki 1941–6–19 pranešti apie didelių geležinkelio ir gruntinių tiltų, artilerijos sandėlių ir svarbiausių objektų priedangos nuo pikiruojamųjų bombonešių tvarką. 

Iki 1941–6–21 kartu su vietos priešlėktuvine gynyba suorganizuoti Rygos, Kauno, Vilniaus, Daugpilio, Mitavos, Libavos, Šiaulių miestų užtemdymą, kovą su gaisrais juose... Telšių, Šiaulių, Kauno ir Kalvarijos ruožuose sudaryti minų prieštankinės kovos judriuosius būrius. Šiam tikslui turėti autotransportu vežiojamų prieštankinių minų atsargas. Būriai pasirengia 1941–6–21... Armijų karo taryboms patvirtinti tiltų griovimo planą. Įvykdymo terminas 1941–6–21...“ 

Nedelsiant karinį personalą atšaukti iš komandiruočių ir atlaisvinti dirbančiuosius visokiausius darbus...“ Toliau nurodoma birželio 18 d. 23.00 pajudėti į sutelkimo rajonus, be to, visi maršrutų galutiniai punktai buvo miškuose. 

Sprendimas mechanizuotųjų korpusų dalinius parengti kovai nebuvo generolo Šestopalovo asmeninė iniciatyva. Tuo galima įsitikinti pasklaidžius 12 MK kovos veiksmų žurnalą („sunumeruotas, įrištas ir patvirtintas smalkiniu antspaudu 1941–9–10“). Įsakymo atsiradimo istorija ten aprašyta gana detaliai: „6–16 23.10 (tai ne klaida, kaip tik birželio 16 d.) iš PabYKA štabo gautas ypatingos svarbos slaptas paketas („A“ serija“).

Paketas atplėštas kapitono Jefimovo įsakymu (korpuso štabas buvo Mitavoje, o vadas išvažiavo į Panevėžį, į korpuso 202-osios motorizuotosios divizijos dislokavimo vietą; ypatingos svarbos paketą atplėšė korpuso štabo operatyvinio skyriaus viršininko padėjėjas – M.S.). 6–17 šifruote pranešta korpuso vadui generolui majorui Šestopalovui, kuris į korpuso štabą atvyko 6–17 23.30, kad šios direktyvos nurodymai gauti.“ 

Kaip kariuomenėje ir turėjo būti, įkandin korpuso vado įsakymo tą pačią dieną (birželio 18-ąją) analogiško turinio įsakymas  (o pirmosios jo pastraipos pažodžiui perrašytos iš Šestopalovo įsakymo) duotas ir 12-ajam mechanizuotajam korpusui priklausančiai 28-ajai tankų divizijai.

Šis dokumentas įsidėmėtinas tuo, kad jame nurodytas konkretus pasistūmėjimo planas–grafikas: visi žygiai – tik naktimis, nuo 5 val. ryto iki 10 val. vakaro divizijos daliniai slepiasi dienoti miškuose. Atitinkamas dokumentas 12-ojo mechanizuotojo korpuso antrojoje tankų divizijoje (23-iojoje tankų divizijoje) pavadintas „Kovinis įsakymas Nr. 1“, pasirašytas birželio 18 d. 18.00. Įsakyta „žygiuoti tik naktį, sutelkimo rajonuose ir dienojimo vietose, kruopščiai maskuotis ir suorganizuoti sargybas bei stebėti aplinką.“ 

Birželio 20 d. 10 valandą ryto 12 MK divizijos, „įvykdžiusios įsakymą Nr. 0033, susitelkė nurodytuose rajonuose – apie tai pranešama antruoju numeriu pažymėtoje korpuso štabo operatyvinėje suvestinėje. Tą pačią dieną Šestopalovas išleidžia kovinį nurodymą, kuriame, pavyzdžiui, išvardijami žygiuojant pastebėti trūkumai: „Raudonarmiečiai apsistodami sustato šautuvus į piramides ir, palikę budėtoją, patys vaikščioja be ginklų. Įsakau: Visi kovotojai, apsistoję ir miegantys (!) bet kokioje vietoje, privalo ginklus laikyti prie savęs. Atvykus į vietą, visoms mašinoms pripilti degalų. Visiškai laikytis maskavimo ir kovinės parengties tvarkos.“ 

Birželio 20-osios vakare 12 MK štabo viršininkas pulkininkas Kaliničenka išsiuntė 28-osios tankų divizijos štabui tokio turinio nurodymą: „Gavus šį dokumentą, nedelsiant pasiųsti 2-ojo skyriaus viršininką į k/d. Nr. 9943 (12 MK) štabą. Turėti 100 000 mastelio Rytų Prūsijos žemėlapį (Memelis, Štaliupėnai, Suvalkai)“. Dokumente prirašyta: „Gavau 4.35. Gav. Nr. 47.“ Dar reikia paaiškinti, kad 28-oji tankų divizija slėpėsi miškuose vakariau Šiaulių ir nuo Stalupėnų (dabar Nesterovas), Suvalkų rajono ją skyrė 150–180 km. 

Neatsiliko nuo sausumos kariuomenės ir apygardos aviacija. Pabaltijo YKA KOP štabo operatyvinė suvestinė Nr. 01 buvo išleista birželio 20 d. 17.00. Be ypatingų emocijų suvestinėje konstatuojama: „KOP daliniai per 1941–6–20 vykdė persibazavimą į operatyvinius  aerodromus. Kovos veiksmų 1941–6–20 KOP daliniai nevykdė.“ Ši frazė išbraukta plunksna, o apačioje tuo pačiu rašalu įrašyta: „Kiekviename pulke yra po vieną 2-ojo parengties lygio eskadrilę, kitos vykdo karinį rengimą“. Birželio 21-ąją 5 valandą ryto atsiranda KOP štabo operatyvinė suvestinė Nr. 2. Dokumente kasdieniškai konstatuojama: „KOP daliniai 1941–6–21 naktį kovos veiksmų nevykdė...“ 

Po tokių įsakymų ir suvestinių galima jau visai ramiai imti į rankas CAMO saugomą dokumentą (f. 221, ap. 1351, b. 201) ir jo pirmajame puslapyje perskaityti visiškai fantastišką frazę: „Iš Šiaurės vakarų fronto kovos veiksmų žurnalo apie kariuomenės padėtį, išsidėstymą ir kovos veiksmus nuo 1941 m. birželio 18 iki 23 d.“ Beje, į Podolską dėl to važiuoti nebūtina, dokumentas prieinamas ir labai kokybiška elektronine forma interneto tinklaraštyje „Podvig naroda“.

Kas gi šiuo atveju yra stebėtina? Tai du dalykai. Pirma, nieko panašu Leningrado, Vakarų, Kijevo ir Odesos apygardų (atitinkamai Šiaurės, Vakarų, Pietvakarių ir Pietų frontų) archyvų fonduose aptikti nepavyksta. Niekaip nepavyksta. Ir tai labai keista – kaip vienos šalies ir vienos kariuomenės  erdvėje galėjo susidaryti toks kariuomenės paspartinto rengimo kovai datų ir terminų skirtumas?

Antra, ir visų svarbiausia, – kodėl šis rengimasis neatsiliepė pasienio kautynėms Pabaltijyje? Šiaurės vakarų fronto štabus dėl „priešo netikėto užpuolimo“ sukaustė toks pats šokas ir jie sutriko taip pat kaip ir visų kitų frontų štabai. O galbūt ir „ne taip pat“. Šiaurės vakarų fronto 11-osios armijos štabas pasitraukė iš Kauno ir „persibazavo“ į rytus birželio 22-osios vidurdienį, taip pasiekęs savotišką „dienos rekordą“.

Spartusis žygis Nemuno link

Sutriuškinti Šiaurės vakarų fronto kairįjį (pietinį) sparną teko Vermachto 3-iajai tankų grupei. Įsiveržimo išvakarėse 3-ioji tankų grupė turėjo du tankų korpusus: 39-ąjį (7-oji  ir 20-oji tankų, 14-oji ir 20-oji motorizuotosios divizijos) ir 57-ąjį (12-oji ir 19-oji tankų, 18-oji motorizuotoji divizija). Trys tankų divizijos iš keturių (12-oji, 18-oji ir 20-oji tankų divizijos) buvo suformuotos 1940 m. rudenį pėstininkų divizijų pagrindu, jokios „dvejų metų šiuolaikinio karo patirties“ jos nė nesapnavo. 

Be jau minėtų divizijų, grupei taip pat priklausė 101-asis ugniasvaidžių tankų batalionas, 643-iasis tankų naikintojų divizionas (čekiški 47 mm prieštankiniai pabūklai su tanko Pz I važiuokle), 51-asis reaktyvinių minosvaidžių „Nebelwerfer“ pulkas, šeši atskirieji artilerijos divizionai (150 mm ir 210 mm pabūklai), pionierių, žvalgybos, zenitiniai padaliniai.

Pirmosiomis karo dienomis, pasienio įtvirtinimų pralaužimo etape (vokiečių vadovybė tikėjosi, kad juos reikės pralaužti įnirtingai kaunantis), 3-iosios tankų grupės operatyviniam pavaldumui buvo priskirti du armijos (pėstininkų) korpusai: 5-asis (5-oji ir 35-oji pėstininkų divizijos) ir 6-asis (6-oji ir 29-oji pėstininkų divizijos).

Būdinga 3-iosios tankų grupės ypatybė buvo nepaprastai menkas tankų parkas. Geriausių tuo metu Vermachto turėtų tankų (vidutinių Pz III) jai neteko nė vieno ir pagal etatų sąrašą vidutinių tankų kuopos turėjo čekiškų  Pz 38 (t) – lengvųjų tankų (sveriančių 9,7 t) su vien kulkų nepramušamais šarvais ir 37 mm patranka. Bet net ir šių „galingųjų mašinų“ neatsirado ir vietoj linijinių tankų 3-iosios tankų grupės dviejose divizijose buvo naudojami 126 kulkosvaidžiais ginkluoti Pz I.

Taip 1941 m. vasarą daugiau jau niekur nebūta (4-ojoje tankų grupėje „vienetukų“ tankų pulkai visai neturėjo, 2-ojoje tankų grupėje jų buvo 18, o 1-ojoje tankų grupėje – 8 vienetai). Vienintelio tipo tankai, kurie Raudonosios armijos šaulių divizijų prieštankinei gynybai galėjo sudaryti tam tikrų problemų, buvo vadinamasis sunkusis Pz IV. Kiekvienoje 3-iosios tankų grupės tankų divizijoje buvo po 30 tokių tankų. 

Ne kažin kiek geresnis atrodė ir ratinių mašinų parkas – ne tik paskutiniais mėnesiais prieš įsiveržiant į SSRS iš paprastų pėstininkų divizijų į motorizuotąsias performuotos 3-iosios tankų grupės divizijos, bet ir tankų divizijų motorizuotieji pulkai aprūpinti įvairiausiais automobiliais. Daugiausia tai buvo trofėjinė prancūzų technika (net ir mokomieji furgonai), o tai sudarė neišvengiamų jų priežiūros, aprūpinimo atsarginėmis dalimis problemų, prastuose Rusijos keliuose dažnai buvo sudėtinga jais naudotis.

Apskritai menkas 3-iosios tankų grupės aprūpinimas ir jos sėkmingi kovos veiksmai (esant rekordiškai mažiems karinio personalo nuostoliams, gali būti akivaizdžiai perdėta, netgi savotiškai karikatūrinė fundamentalios tezės iliustracija: kariauja (ar nekariauja) ne technika, o žmonės.

Šauktukas ragina sutelkti dėmesį į tą kariniam specialistui aiškią tiesą, kad trijų divizijų pajėgomis negalima užtikrinti ilgalaikės gynybos 100 km fronte. Tačiau toliau, tame pačiame dokumento puslapyje, daroma prielaida, kad galimi gerokai ryžtingesni Raudonosios armijos veiksmai: „Telkiami motorizuotųjų ir tankų junginiai prie pačios sienos teikia galimybę spėti, jog, vokiečių pusei rengiantis pulti, priešas, remdamasis savo pagrindinėmis taktinėmis nuostatomis, ketina įvykdyti prevencinį ar tuo pačiu metu įgyvendinamą puolimą turėdamas ribotą tikslą – sutrukdyti rengtis puolimui ar jam užkirsti kelią.“ 

Birželio 21 d. 3-iosios tankų grupės štabo operatyvinio skyriaus viršininkas pasirašė paskutinį prieš karo pradžią žvalgybos apie priešą duomenų suvestinę (Feindnachrichtenblatt). Joje informacijos apie priešą daug ir ji labai tiksli.

Štai iš devynių suvestinėje paminėtų Raudonosios armijos junginių aštuoni apibūdinami nurodant jų numerius, gana teisingai nustatytas ir junginių dislokavimas. Bet štai suprasti sovietų vadovybės ketinimų vokiečiams vis tiek nepavyksta.

Taigi keliama užduotis: „Tardant svarbu nustatyti, kokie dideli (ilgalaikiai) rusų vyriausiosios vadovybės operacijų tikslai. Tardant belaisvius karininkus, svarbu išsiaiškinti, kodėl rusų pajėgos buvo išskleistos prieš Nemuną, užuot tikintis vokiečių pajėgų pranašumo, susitelkus už Nemuno ar apskritai naudojant atsitraukimo į didelės šalies gilumą taktiką...“ 

Taip ir neįminusi Raudonosios armijos operatyvinio meno mįslės (pastebėsime, kad įminti jos kol kas nepavyko niekam) Vermachto 3-iosios grupės vadovybė rengėsi kariauti pagal visas karo mokslo taisykles. Tikėdamiesi pasienio juostoje susidurti su įnirtingu priešinimusi, minų laukais, gelžbetoniniais IUT palei kelius, pasalomis miškuose vokiečiai net šiek tiek persistengė rinkdamiesi motorizuotųjų junginių žygiavimo maršrutus.

Štai birželio viduryje korpusų štabams išsiųstuose „3-iosios tankų grupės operacijų vykdymo nurodymuose“, buvo rašoma: „Reikia atsižvelgti, kad pagrindiniai keliai mūsų puolimo juostoje užimti priešo kariuomenės ir juose sudarytos didelį (operatyvinį – vert. pastaba) gylį siekiančios užtvaros. Todėl priešakinių dalinių puolimas neturi vykti tiesiog keliais ar greta jų. Pulti reikia nuošaliai nuo kelių, toliau siekiant įsiskverbti į priešo užnugarį ir taip užkirsti kelią jo priešakinėms pajėgoms atsitraukti į užnugario pozicijas...“ 

Į tankų grupės puolimo avangardą buvo mesti penki pionierų batalionai, kurie turėjo pašalinti minų užtvaras, sutvarkyti sugadintus kelius ir vėliau nutiesti perkėlų tiltus per Nemuną. Atsižvelgiant į tai, kad puolimo juostos vietovėse (ypač pietiniame sparne) daug ežerų ir mažų miško upelių, itin daug dėmesio skirta užimti perkėloms ir tarpuežeriams: „priešo pasienio postus, apsaugos būrius, perkėlas ir tiltus reikia nedidelėms grupėms atakuoti ir užimti anksčiau, negu priešas spės pranešti apie grėsmę jiems ar sugriauti dirbtinius statinius. Šiuos veiksmus reikia atlikti netikėtai, sumaniai, drąsiai ir pasiaukojamai.“ 

Siekiant didžiausio sumanumo ir drąsos, buvo nuspręsta pasitelkti specialiosios paskirties pulko „Brandenburg“ diversantus. „Mūšiui dėl tarpuežerio perėjų prie Kapčiamiesčio, Veisiejų ir Šlavantų  (gyvenvietės per 30–40 km vakariau Merkinės – M.S.), taip pat užimti perkėlą prie Merkinės 12-ajai tankų divizijai priskiriami ypatingosios paskirties pulko „Brandenburg“ daliniai. Šio pulko padaliniai – kiekvienam objektui po 20–30 žmonių – iš anksto turi užimti nurodytas perėjas ir laikyti jas atviras, o Merkinės tiltą užimti dar iki atvykstant priešakiniams [tankų divizijos] būriams ar neleisti šį tiltą susprogdinti.“ 

Visomis tomis pastangomis ir gudrybėmis buvo siekiama įvykdyti vieną, svarbiausią, užduotį: jau pirmąją puolimo dieną, maksimaliai pasinaudojant taktinio netikėtumo veiksniu, pasiekti Nemuną ir užimti (nutiesti) perkėlas į rytinį krantą anksčiau, negu apstulbintas priešas spės prie upės linijos permesti dideles pajėgas. Užduotis labai nelengva turint galvoje vietovės ypatybes už 40–70 km nuo sienos iki Nemuno. Grįždami prie Pietvakarių fronto mechanizuotųjų korpusų kovos veiksmų istorijos, pažymėsime, kad užduotis pulti į tokį taktinį gylį per vieną dieną jiems net nebuvo keliama (nekalbant jau apie tai, kad niekada nebuvo vykdoma). 
 

 

* * *

Mark Solonin. 1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė. Iš rusų  kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 536 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M.Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys. 

Į šio istoriko knygas Rusijoje žvelgiama labai prieštaringai. Vieniems skaitytojams jis – nuoseklus giliai įsišaknijusių, dešimtmečiais skiepytų mitų apie „didžiojo tėvynės karo“ pradžią griovėjas, į šventas, taigi neliečiamas, sovietmečio dogmas išdrįsęs kėsintis akiplėša, kitiems – istorinę tiesą atskleidęs „Don Kichotas“...

Kas gi taip piktina ištikimus „netikėto“ ir „klastingo“ Sovietų Sąjungos užpuolimo mito šalininkus? Jiems labai nepatinka, kad M. Soloninas ėmėsi šios temos sąžiningai, kruopščiai ir nuosekliai. Tuo labiau kad autoriaus išsamūs unikalaus masto tyrimai aiškiai įrodo, jog tikrasis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas prasidėjo visai ne taip, kaip planavo to meto Kremliaus šeimininkai.

„1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“ atsako į klausimą: kodėl kovos technikos priemonių bei žmonių gausa už Vermachtą pranašesnė Raudonoji armija patyrė daugybę triuškinamų pralaimėjimų. Puolamajam karui svetimoje teritorijoje atkakliai rengiamos sovietų kariuomenės vadai pirmosiomis karo dienomis buvo apstulbinti masinio dezertyravimo atvejų, raudonarmiečių nenoro kautis už kruviną Stalino režimą.

Šios niūrios tiesos mūsų dienų Rusijoje vis dar nenorima pripažinti. Būtent todėl M.Soloninui ir toliau klijuojama istorinio revizionisto etiketė. Autorius – lyg krislas akyje dabartinei Rusijos valdžiai, kuri iki šiol mėgina telkti naciją savo agresyviems tikslams remdamasi „didžiojo tėvynės karo“ mitu. Šią paskutinę studiją Antrojo pasaulinio karo tema autorius papildė šimtais Rusijos ir Vokietijos archyvuose rastų dokumentų, dar tvirčiau grindžiančių jo teiginių teisingumą.

„1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“ – išsamus, gilus ir nešališkas M.Solonino šio pobūdžio mokslinių tyrimų rezultatų finalinis akordas. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.