Vienos nuotraukos istorija: kas ta mergaitė, kuri įteikė puokštę Stalinui

1952 metų pavasarį SSRS ir užsienio laikraščiai bei žurnalai išspausdino nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip per Gegužės 1-osios demonstraciją maža mergaitė teikia gėlių puokštę Stalinui. Ta mergaitė buvo pirmaklasė Vera Kondakova.

Prieš 65 metus V.Kondakova tapo sovietinės istorijos dalimi. <br>Archyvo nuotr.
Prieš 65 metus V.Kondakova tapo sovietinės istorijos dalimi. <br>Archyvo nuotr.
Prieš 65 metus V.Kondakova tapo sovietinės istorijos dalimi. <br>Archyvo nuotr.
Prieš 65 metus V.Kondakova tapo sovietinės istorijos dalimi. <br>Archyvo nuotr.
Prieš 65 metus V.Kondakova tapo sovietinės istorijos dalimi. <br>Archyvo nuotr.
Prieš 65 metus V.Kondakova tapo sovietinės istorijos dalimi. <br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 13, 2017, 12:49 PM, atnaujinta May 15, 2017, 9:51 AM

Ji mokėsi Maskvos 612-ojoje mokykloje, jos mama buvo namų šeimininkė, tėvas – Miškų pramonės ministerijos darbuotojas. Miesto pionierių namuose mergaitė lankė meninio skaitymo ir choreografijos būrelį. Vaikai dažnai dalyvaudavo vyriausybiniuose koncertuose – deklamuodavo eilėraščius. 

Vieną paskutinių balandžio dienų moksleivė V.Kondakova iš mokyklos buvo nuvežta į fotosesiją. Kartu su ja vyko ir berniukas Jura.  Po kelių dienų Kondakovams paskambino ir pranešė, kad balandžio 30-ąją Vera turi dalyvauti parado repeticijoje Raudonojoje aikštėje. 

„Į aikštę atėjau su mama, ten buvo ir Jura, - prisiminė Vera. – Mums pasakė: „Jūs atstovausite Sovietų Sąjungos vaikams ir sveikinsite Josifą Visarionovičių Gegužės 1-osios proga.“ Paaiškino, kad į aikštę įeisime iš Istorijos muziejaus pusės, o priartėję prie mauzoliejaus turėsime užbėgti laiptais aukštyn. Kažkokia moteris, matyt, iš partijos miesto komiteto, paaiškino kareiviams, ką daryti, jei pasuktume ne į tą pusę. Mes turėjome paskelbti demonstracijos pradžią.“

Ankstų gegužės 1-osios rytą Kondakovų bute tvyrojo sumaištis. Motina dar iš vakaro paruošė dukteriai baltą palaidinukę ir sarafaną. Reikėjo supinti dvi kasas, ir čia iškilo keblumų.

Jau Raudonojoje aikštėje paaiškėjo, kad gėles Vera teiks viena. Iki šiol neaišku, kodėl nepaėmė Juros. Šnekama, jog dėl to, kad jo mama neištvėrė ir džiaugsmu pasidalijo su kaimynais.

Verai padavė sunkią lauko gėlių puokštę ir pasodino į automobilį, kad nesušaltų – rytas buvo vėsokas. Įspėjo, kad tribūnoje neužtruktų. 

Stalinas žengtelėjo pirmyn, todėl iškart jį pamačiau. Priėjau prie jo: „Brangusis drauge Stalinai, čia jums nuo sovietinių vaikų!” Tribūna pagyvėjo, kažkas atnešė kėdę, pastatė mane ant jos. O žmonės eina pro pat mauzoliejų – net mačiau vaikų, kuruos tėvai nešė ant pečių, veidus. Jie šypsojosi, mojavo man ranka. Tuomet pagalvojau: kokia aš laiminga!

Pasisukau, apkabinau Staliną ir pabučiavau. Jis nusišypsojo. Bulganinas ir Malenkovas pradėjo klausinėti, kiek man metų, kurioje klasėje mokausi. Pakalbėjome kelias minutes, po po Stalinas nukėlė mane nuo kėdės, palinkėjo gerų pažymių.

Atėjo kariškis, paėmė mane už rankos ir nuvedė į mauzoliejų. Ten tamsu, baisu. Antrajame aukšte ant stalo pamačiau dvi dėžutes saldainių. Vieną davė man, kita, manau, buvo skirta Jurai. Paskui mane nuvedė prie Spaso vartų pas mamą.“

Siužetą apie tai, kaip paprasta Maskvos pirmaklasė įteikė vadui puokštę, rodė kino teatruose prieš kiekvieną filmą. Nuotraukos apskriejo visus sovietinius ir pagrindinius užsienio šalių leidinius. Laikraštis „Pionerskaja  pravda“ išspausdino Sergejaus Michalkovo eilėraštį:

Tai – laimė!

Nėra kito žodžio!

Mergaite!

Ar galėjai tu svajoti?

Kad gali

Staliną brangųjį

Tą dieną pamatyti ir apkabinti?

Kasdien V.Kondakova gaudavo pluoštus laiškų, kuriuos siuntė vaikai iš visos SSRS ir kitų šalių. Už mergaitę, kuri dar nemokėjo rašyti, atsakydavo vyresni mokiniai.  Tik antroje klasėje ji pradėjo rašyti pati ir netgi susidraugavo su mergaitėmis iš Gruzijos ir Vengrijos – susirašinėjo, kol baigė mokyklą.

„Apie jo mirtį sužinojome anksti rytą, - pasakojo V.Kondakova. – Pamenu, tėtis atsisėdo lovoje ir sutrikęs ištarė: „Kaip mes dabar gyvensime?“ Mokytojai verkė pasikūkčiodami. Į Stalino laidotuves ėjo mokyklos delegacija, paėmė ir mane. Mokytojai sakydavo: „Tai Vera Kondakova, jai reikia atsisveikinti“ – ir mus praleisdavo. Bet karsto taip ir nepasiekėme – nepraleido pro dar vieną užkardą. Pasakė: „Toliau – negalima, žiūrėkite, kas ten darosi.“

1953 metų pabaigoje V.Kondakova buvo viena pirmųjų, pakviestų į Kremliaus naujametės eglutės šventę. Ypač didelį įspūdį mergaitei padarė marmurinė ir auksinė Georgijaus salė.

Toks dėmesys įpareigojo – moksleivei V.Kondakovai buvo gėda blogai mokytis. Tačiau jai sunkiai sekėsi aritmetika.  Penktoje klasėje  ją netgi iškvietė pas direktoriaus pavaduotoją: „Veročka, tau gresia trejetas. Argi taip galima?“ Mergaitė sėdo prie vadovėlių ir mokyklą baigė be trejetų.

Baigusi vidurinę mokyklą V.Kondakova studijavo užsienio kalbų fakultete, įsidarbino SSRS valstybinio tiekimo sistemoje. 1971 m. ištekėjo, pakeitė pavardę, susilaukė dukters, turi anūkę. Veros šeimos archyve daug iškarpų iš ano meto laikraščių ir žurnalų viršelių su jos nuotrauka. Įrėmintos – nuotraukos su Stalinu. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.