Sereikiškėse, Bernardinų sodo teritorijoje, stūkso vienintelis istorinis namas, kurio genezė siekia XIX a. pradžią. Anot V. Drėmos „Dingusio Vilniaus“, 505 posesijoje XVIII a. stovėjo Belazaraičių rūmai, kuriuos 1804 m. architektas M. Šulcas perstatė į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų institutą, kitaip vadintą Didžiąja oranžerija (1). Dabar tai Barboros Radvilaitės g. 8 pastatas, kuriame įsikūręs Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Įvairiais rakursais jis pavaizduotas ne viename XIX a. piešinyje. Visu grožiu namas stovi 1808 m. Józefo Peszkos akvarelės centre. Šiandien jis ūgtelėjęs dviem aukštais, tačiau vis dar yra atpažįstamas iš trinavės architektūros. XIX–XX a. sandūroje jame veikė garsus Ivano Šumano restoranas, o 1958 m. įsikūrė Liaudies kūrybos namai, po kelerių metų pirmą aukštą perleidę Vilniaus plokštelių studijai.
„Vilniuje, Jaunimo sodo pakraštyje, kur nepasiekia gatvių triukšmas, bet skambiai ataidi aidas nuo anapus Vilnelės stūksančių kalnų, baltame name įsikūrusi Lietuvos garso įrašų studija. Čia savo kelią pradeda lietuviškos plokštelės tie plastmasės skridinėliai, iš kurių gali išgirsti ir krištolinį M. K. Čiurlionio preliudą, ir liaudies ansamblio koncertą, ir pamėgtąjį V. Noreikos tenorą...“ – poetiškai rašė „Tėvynės balsas“ (2).
1962 m. pirmasis pastato aukštas buvo pritaikytas įrašų studijoms pagal architekto R. Jalovecko projektą. Ypač daug dėmesio skirta didžiosios garso įrašų salės akustikai. Pagal atskirą 1964 m. inžinieriaus V. Bangaičio projektą 280 kv. m ploto akustiškai izoliuotojoje belangėje salėje įrengtos 32 pakabinamos piramidės, primenančios stalaktitus, ir 5 garsą sugeriantys skydai, jų kūrėjo vengro Georgo von Békésy garbei vadinami Bekešio skydais (3).
„Lubos nusagstytos nemažomis aštuoniakampėmis piramidėmis. Jų paskirtis – panaikinti stovinčias garso bangas, fizikų vadinamus „mirties taškus“, išlyginti garsų virpesį salėje, išryškinti kiekvieno instrumento skambesį. Atremti į sienas didžiuliai skydai slopina žemos vibracijos garsus ir padidina aukšto dažnumo virpesius. Visa tai gerina salės akustiką“, – specialistės tonu aiškino 1966-aisiais čia apsilankiusi „Tarybinio mokytojo“ korespondentė (4).
Akustinių Bekešio skydų šiandien jau nebėra, o šiaurinėje sienoje išmušti didžiuliai langai, tačiau stalaktitų lubos kuo puikiausiai išsilaikė (1 pav.). Tuo nesunku įsitikinti įžengus į Lietuvos nacionalinio kultūros centro pastatą pro šiaurines paradines duris ir iškart pasukus kairėn. Buvusioje įrašų salėje dabar kabo didžiuliai veidrodžiai, nes ši patalpa dažnai nuomojama šokėjų grupėms. Tačiau kartais čia vis dar daromi garso įrašai. Tada ir praverčia tikrąją salės paskirtį liudijančios lubos.
Ilgametės studijos darbuotojos Zinos Nutautaitės duomenimis, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1991-ųjų buvo išleistos 2224 lietuviškos plokštelės. Vilniaus plokštelių studija dažnai nepasiekdavo Lietuvai skirto metinio 38 plokštelių limito ir per metus įrašydavo 30–35 plokšteles. Taigi studijos patalpose Bernardinų sode 1962–1991 m. buvo įrašyta apie 1000 plokštelių. (5)
Pirmieji garso įrašymo žingsniai pokariu
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma 1946 m. nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip buvo daromas bene pirmasis pokario garso įrašas (3 pav.). Joje matome kanklėmis gojančius Vilniaus valstybinės konservatorijos studentus, o įrašoma buvo LTSR Mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos instituto fonogramų kabinete (6). Galima spėti, kad tokie savadarbiai įrašai buvo gana nekokybiški, nes 1947 m. lapkritį „Tiesa“ džiugiai pranešė:
„Gruodžio pradžioje Rygos patefono plokštelių fabrike „Bellacord-Electro“ prasidės lietuviškų dainų įrašymas. Tuo tikslu į Rygą išvyksta liaudies artistas Kipras Petrauskas, nusipelnęs artistas Juozas Mažeika, filharmonijos choras ir solistai. Iš viso į plokšteles bus įrašyta 20 Lietuvos tarybinių kompozitorių dainų. Atlikus įdainavimą, fabrikas pagamins didelį kiekį plokštelių su lietuviškomis dainomis.“ (7)
Įrašai turbūt pavyko, nes po kelių mėnesių pranešta, kad J. Mažeika (K. Petrauskas kažkodėl nepaminėtas) įdainavo 22 lietuviškas dainas ir fabrikas gamina 10 pavyzdinių plokštelių. Netrukus pasirodė kitas pranešimas: „Šiomis dienomis į Vilniaus universalinį magaziną atsiųsta pirmoji partija plokštelių su įdainuotomis lietuvių liaudies dainomis. Vienoje iš patefono plokštelių įrašyta nusipelniusio meno veikėjo kompozitoriaus J. Gruodžio harmonizuota liaudies daina „Karvutė“. Ją įdainavo LTSR valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio choras.“ (8)
Dideli ir maži plokštelių fabrikai
Arčiausiai Lietuvos veikė 1931 m. įkurtas Rygos plokštelių fabrikas „Bellacord-Electro“, 1958 m. pavadintas „Līgo“, 1961 m. – „Melodija“, o 1964 m. – sąjunginė firma „Melodija“, tapusi didžiausia tokio profilio įmone pasaulyje, 8 dešimtmečio pabaigoje kasmet pagamindavusi daugiau nei po 200 mln. plokštelių. Žinoma, toks gigantas sukosi lėtai ir negalėjo laiku patenkinti visų iš LTSR Kultūros ministerijos plaukiančių užsakymų. Tad sumanyta steigti vietinius fabrikėlius ir patiems gamintis plokšteles. 6 dešimtmetyje plokštelių gamybos cechai veikė Kauno tekstilės ir galanterijos kombinate bei Vilniaus Dzeržinskio rajono vietinės pramonės kombinate (4 pav.). Beveik manufaktūriniu būdu iš matricų čia milžiniškais tiražais buvo atspaudžiamos gana žemos kokybės plokštelės. Štai Vilniaus ceche 1958 m. muzikos plokštelė (5 pav.) buvo išleista 42 tūkst. tiražu, o Kauno kombinatas 1960 m. planavo pagaminti net 600 tūkst. patefono plokštelių. (11)
Kad dėl žemo technikos lygio Kauno ir Vilniaus fabrikėliai masiškai gamina šlamštą, gerai suprato ir aukščiausiuose valdžios ešelonuose. 1960 m. cechai Kauno ir Vilniaus kombinatuose buvo uždaryti. Kauno valdžia plokštelių gamybą perkėlė į plastmasės gaminių fabriką „Saga“, kuris po metų prijungtas prie buitinės chemijos dirbinių gamyklos. Plokštelių tiražavimas iš inercijos vyko dar kelerius metus, tačiau nešė tik nuostolius. 1965 m. gamyklos atstovas aimanuodamas pranešė, kad sandėliuose guli 160 tūkst. niekam nereikalingų „minjonų“ (mažo formato plokštelių su 3–4 dainomis) ir prašė valdžios nutraukti jų gamybą. (12) Netrukus taip ir buvo padaryta.
6 dešimtmečio viduryje suklestėjo vienetinė plokštelių gamyba. Kitaip tariant, plokštelių įrašymas ir perrašymas. Tuometę plokštelių įrašymo technologiją paaiškina 1956 m. laikraščio žinutė, keistokai skambanti nūdienei ausiai: „Jaunimo sode atidarytas garsų užrašymo paviljonas. Jame galima įdainuoti į plokštelę, parašyti „kalbantį laišką“, įgroti muzikos instrumentais. Garsai specialia aparatūra įrašomi į magnetofono juostelę, kuri leidžiama per garsintuvą ir perrašoma į rentgeninio filmo plokštelę. Garsų užrašymo paviljone įrašyta plokštelė grojama paprastu patefonu.“ )(13)
Kas yra „rentgeninio filmo plokštelės“? Tai emulsijos sluoksniu padengtos skaidrios plastiko plokštelės, ant kurių daromos rentgeno nuotraukos. Pasirodo, jos kuo puikiausiai tiko plokštelėms įrašyti! Tam buvo reikalingi du laidu sujungti grotuvai: vienas – paprastas, kitas – specialus. Ant pirmojo sukdavosi originali plokštelė, iš kurios perrašoma. Elektrinis signalas iš jo adatos keliaudavo į antrąjį grotuvą, kur būdavo paverčiamas mechaniniu signalu, valdančiu įkaitintą safyro adatą, o ši rentgeno nuotraukos emulsijoje ir įrėždavo nukopijuotą garso takelį. Aišku, rentgeno nuotrauką prieš tai reikdavo apkarpyti ir suteikti jai skritulio formą (6 pav.).
Muzika permatomose plokštelėse su šviečiančiais kaulų kontūrais šmaikščiai pavadinta „roku ant kaulų“ (rus. „rok na kostiach“) arba „roku ant šonkaulių“ (rus. „rok na riobrach“). Vilniuje jų buvo galima įsigyti ne tik Jaunimo sodo paviljone, bet ir dar dviejose vietose: Vilniaus pramprekybos garso įrašymo kabinete, kuris buvo įsikūręs plokštelių parduotuvėje L. Giros (dabar Vilniaus) gatvėje, ir „Paslaugos“ kombinato garso įrašų studijoje, kuri veikė vėliau nugriautame dviejų aukštų pastate, stovėjusiame K. Petrausko paminklo vietoje prie Operos ir baleto teatro.
Už keliolika kapeikų čia įrašinėdavo pasaulio klasikų, estrados dainininkų L. Utiosovo, K. Šulženkos plokšteles. Bet svarbiausia, kad jose nelegaliai buvo galima įsirašyti ir tuo metu beprotiškai populiarios rokenrolo ir tvisto muzikos. 7 dešimtmečio pradžios Vilniaus melomanas Samas Yossmanas prisimena, kaip toje plokštelinėje pasidarė pirmuosius rokenrolo įrašus: „Bendraklasis prasitarė pažįstąs bičą, kuris niekam nežinant ant rentgeno nuotraukos įrašo ir rokenrolus.
Tokių įrašų pasakė turįs keletą. Įrašė ir pažįstamiems. Ir aš užsimaniau. Pamokė, kad nuėjus reikia pasakyti vaikinui, kurį visi vadino Romka, kas siuntė, turėti kišenėje porą rublių ir įrašas bus. (...) Romka viską padarė per porą minučių. Turėjo tokią pjovimo mašiną, ja rentgeno nuotraukas apipjovė, kad atrodytų kaip mažos apvalios plokštelės. Jis man įrašė Billio Haley „Rock Around the Clock“, Elvio Presley’o „Jailhouse Rock“. Elvio vardo dar nebuvau girdėjęs, jis man pasirodė lietuviškas. Klausiu, gal jis dar ir lietuvis? „Ne, amerikietis.“ Įrašė ir anglo Tommy Steele’o rokenrolą. Už tris rentgeno nuotraukas sumokėjau maždaug keturis penkis rublius. Parėjau namo laimingas ir turtingas. (...) Į įrašų studiją pas Romką grįžau dar ne kartą. Visi jį taip ir vadino – „Romka iš studijos“. Jo dėka turėjome po keletą roko įrašų. Susibūrė toks savotiškas roko gerbėjų klubas, kur buvo renkamasi pagal interesus.“ (14)
Ne mažiau odiozinė asmenybė šeimininkavo ir kiek vėliau atidarytoje įrašų studijoje prie Operos ir baleto teatro. Tai Jurijus Vasilčenka, ne tik įrašinėjęs „roką ant kaulų“, bet ir nelegaliai prekiavęs E. Presley’o, „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ plokštelėmis. Jura išgarsėjo 7 dešimtmečio viduryje po vadinamosios Karibų krizės, kai per gegužės 1-osios demonstraciją, kurioje visi reiškė palaikymą Kubos vadovui F. Castro, jis pražygiavo prospektu su atvirkščiai užrašytu plakatu „Cuba no, Yankee si“ ir saugumas to nepastebėjo. Jo studija maždaug 1968 m. virto tikru jaunimo klubu.
„Po darbo atsivesdavome panų, užsitraukdavome užuolaidas, klausydavomės muzikos, gerdavome vyną. Buvo puikūs laikai... Deja, Jura vėliau įsivėlė į neaiškius sandėrius. Žmonės kalbėjo, kad jo namuose prospekto gale saugumas rado šovinių, granatų ir pornografinių žurnalų, už ką 1971-aisiais jam davė pusantrų metų“, – prisiminė bendraamžis Chona Leibovičius (15).
Nelegalus „roko ant kaulų“ verslas 7 dešimtmečio viduryje taip įsisiūbavo, kad Vilniuje ėmė rastis gražiai apipavidalintos plokštelės su rokenrolo atlikėjų ar pusnuogių gražuolių nuotraukomis, Amerikos vaizdais ir užrašais „New York“, „Arizona“, „Texas“. Tokios plokštelės, masiškai gamintos pogrindiniuose Maskvos ir Leningrado cechuose, kainuodavo nebe du ar tris, o septynis ar net dešimt rublių. To meto Vilniaus melomanai gerai prisimena iš Leningrado atkeliavusią netikrą „roko ant kaulų“ partiją su tariamu E. Presley’o įrašu. Užleidus tokią plokštelę pasigirsdavo ironiškas balsas: „Tai ką, pizduk, muzikos užsimanei? Eik tu na...“ (16)
Pusnuogės gražuolės pogrindinės industrijos vis dėlto neišgelbėjo. Ją netrukus nustelbė gerokai patobulėję magnetofonų įrašai į juostas.
(Bus daugiau)
1 Vladas Drėma. „Dingęs Vilnius“. Antroji pataisyta laida. – V.: „Versus aureus“, 2013, p. 362.
2 N. Markevičiūtė. „Įrašo „Melodija“, Tėvynės balsas, Nr. 49 (632), 1963 m. birželis, p. 3.
3 V. Bangaitis. „Didžioji garso įrašų studija: darbo brėžiniai“. VAA, f. 2, b. 144–10, p. 1–23.
4 J. Semaškaitė. „Čia užrašomas garsas“, Tarybinis mokytojas, Nr. 23 (1070), 1966 m. kovo 20 d., p. 4.
5 Pokalbis su buvusia Vilniaus plokštelių studijos redaktore Zina Nutautaite. 2017 m. balandžio 27 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
6 J. Jurga. „Fonogramų kabinetas“, Tiesa, Nr. 176 (1619), 1948 m. liepos 27 d., p. 3.
7 „Lietuviškų dainų įrašymas į plokšteles“, Tiesa, Nr. 280 (1417), 1947 m. lapkričio 29 d., p. 4.
8 „Plokštelės su lietuvių liaudies dainomis“, Tiesa, Nr. 26 (1469), 1948 m. vasario 1 d., p. 2.
9 „Lietuviškos muzikos įrašymas į magnetofono juosteles“, Tiesa, Nr. 116 (1159), 1948 m. gegužės 18 d., p. 2.
10 „Išplėsta lietuviškų plokštelių gamyba“, Tiesa, Nr. 125 (3726), 1955 m. gegužės 28 d., p. 2.
11 LTSR Kultūros ministerijos susirašinėjimas muzikinių plokštelių klausimais, LLMA, f. 342, ap. 4, b. 103, p. 133.
12 K. Povilaitis. „Taip dirbti nuostolinga“, Vakarinės naujienos, Nr. 183 (2317), 1965 m. rugpjūčio 5 d., p. 2.
13 A. Lukošius. „Garsų užrašymo paviljonas“, Tiesa, Nr. 204 (4113), 1956 m. rugpjūčio 31 d., p. 2.
14 Sam Yossman. „Šaltojo karo samdinys“. – V.: Mažoji leidykla, 2016, p. 40–42.
15 Pokalbis su Ch. Leibovičiumi. 2017 m. vasario 2 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
