Galiausiai 3-iosios tankų grupės junginiai buvo išskleisti šia tvarka. Dvi 39-ojo tankų korpuso tankų divizijos (7-oji ir 20-oji) sieną pervažiavo išilgai Kauno plento, paskui pasuko į rytus ir puolė išilgai Kalvarijos, Simno kelio, Alytaus kryptimi. Korpuso motorizuotosios divizijos (14-oji, 20-oji) liko antrajame ešelone. Joms pasistūmėti į sovietų teritoriją tiesiog nebuvo laisvų kelių. Piečiau 39-ojo tankų korpuso išilgai Lazdijų, Seirijų kelio Nemuno upės link puolė 5-ojo armijos korpuso dvi pėstininkų divizijos (5-oji ir 35-oji).
3-iosios tankų grupės kairiajame (šiauriniame) sparne motorizuotųjų junginių puolimą dengė dvi 6-ojo armijos korpuso pėstininkų divizijos (6-oji ir 26-oji). Joms reikėjo nužygiuoti daugiau kaip 80 km ir užimti perkėlas per Nemuną palei Prienų miestą (iš pradžių numatyta, kad po to per Prienus į Nemuno rytinį krantą bus perkeltos dvi 39-ojo tankų korpuso motorizuotosios divizijos). Tankų grupės dešinįjį (pietinį) sparną dengė puldamas Gardino kryptimi 9-osios armijos 8-asis armijos korpusas.
O „Brandenburgo“ diversantai, kurių visa triuškinamoji galia buvo apdainuota dviejų kartų sovietų „istorikų“, nuveikė štai ką: „Antroje dienos pusėje [57-ojo korpuso vadui] prisistatė leitenantas – diversantų grupės (specialiosios paskirties būrio) vadas. Jis nieko nežinojo apie jam priklausančias transporto mašinas ir būtiną įrangą. Korpuso štabo operatyvinės valdybos viršininkui telefonu ne kartą pasiteiravus 3-iosios tankų grupės vadovybę, paaiškėjo, kad birželio 22 d. panaudoti specialiąją grupę vargu ar įmanoma, nes techninį turtą tik pagal ypatingą grupės nurodymą reikia iš anksto užsakyti iš Varšuvos.“ Beje, ši aplinkybė vokiečių puolimo tempo ir mastų niekaip nepaveikė.
Birželio 21–22 d. apygardos štabe-fronte, jau persikėlusiame iš Rygos į lauko vadavietę, įkurdintą miške prie Panevėžio, buvo parengta žvalgybos suvestinė Nr. 02. Paskutinė prieš karo pradžią. Priešo kariuomenės grupuotė „Kauno–Vilniaus“ kryptimi (konkrečiai, „Šiaurės“ armijų grupės 3-ioji tankų grupė su septyniomis 16-osios armijos pėstininkų divizijomis) buvo aprašyta taip.
Esą, nustatyti keturių pėstininkų divizijų štabai, be to, tik vienos iš jų (5-osios pėstininkų divizijos) numeracija sutapo su tikrąja. Insterburgo rajone (60 km nuo sienos) „aptiktas“ 12-ojo armijos korpuso štabas, kuris iš tikrųjų buvo Breste. Paminėti taip pat septyni pėstininkų pulkai (neaišku, ar, suvestinės sudarytojų nuomone, priklausantys nustatytoms pėstininkų divizijoms, ar veikiantys savarankiškai), taip pat tikrovėje nesantis „206-asis kavalerijos pulkas“. Vietoj keturių tankų divizijų suvestinėje tėra vienintelis „25-asis tankų batalionas“. Be to, tiesiog prie sienos pastebėta tik 5-osios pėstininkų divizijos 405-asis pėstininkų pulkas ir kažkoks pėstininkų batalionas be numerio. Nelemtasis „tankų batalionas“ neva slypėjo Insterburgo (dabar Černiachovskas) rajone.
Toks priešo grupuotės apibūdinimas, kuris net iš tolo nesutapo su tikrove, didele dalimi paaiškina Šiaurės vakarų fronto sprendimus bei veiksmus. Iš esmės jau tomis minutėmis, kai buvo pasirašyta žvalgybos suvestinė Nr. 02, į apygardos štabą (frontą) iš Maskvos atėjo liūdnai pagarsėjusi „direktyva Nr. 1“.
Paskui, birželio 22 d. 2 val. 25 min. Pabaltijo YKA vardu išleista direktyva b/n 8-osios ir 11-osios armijų vadovybėms. Pažodžiui pakartojusi Maskvos direktyvos tekstą („birželio 22–23 d. galimas užpuolimas... Į provokacijas nereaguoti... kartu būti visiškai pasirengus kovai“) apygardos (fronto) vadovybė pridūrė ir keletą savų punktų. Konkrečiai, buvo įsakyta „10-osios, 125-osios, 33-iosios ir 128-osios šaulių divizijų vadų šeimas pergabenti į užnugarį tik perėjus sieną didelėms priešo pajėgoms“.
O visų kitų divizijų, nuo sienos nutolusių šiek tiek daugiau nei 30 km, vadų šeimas skubiai evakuoti apygardos vadovybė visai nemato reikalo. „Nors vinis gamink iš šių žmonių...“ (atseit, tvirti, geležiniai – vert. pastaba). Iš to, dar išeina, kad vadų šeimų evakavimo planas Pabaltijo YKA buvo parengtas iš anksto.
Archyve (CAMO, f. 16, ap. 2951, b. 238) išliko vadų šeimų evakavimo ir apgyvendinimo žemėlapis, beje, papuoštas aukščiausios slaptumo kategorijos grifu (vs/ys). Įsidėmėtina, kad visi įlaipinimo punktai išdėstyti į pietvakarius nuo Šiaulių, Vilniaus linijos. Matyt, plano kūrėjai manė, kad priešo įsiveržimas į 100–130 km gilumą yra labai mažai tikėtinas.
Dėl tokių įvertinimų bei sprendimų Šiaurės vakarų fronto „kariuomenės grupuotė“ pasienio juostoje piečiau Alytaus, Kalvarijos kelio turėjo vienintelę 128-ąją šaulių diviziją. 11-osios armijos pagrindinės pajėgos (trys šaulių divizijos) buvo šiauriau Kalvarijos, 10-oji PTABr buvo paslėpta miško masyve vakariau Kauno ir birželio 22 d. sutrukdyti vokiečių tankų divizijų puolimo negalėjo net teoriškai. Taip, anksčiau minėta karo tarybos direktyva pareikalavo „nedelsiant perkelti 126-osios šaulių divizijos štabą ir įmanomą skaičių pėstininkų bei jų artilerijos į Kalvarijos rajoną, kur vyks visi 126-osios šaulių divizijos daliniai“, bet iš tikrųjų iš apygardos gilumos į vakarus perkeliama ši divizija iki birželio 22-osios vakaro įstengė nužygiuoti tik iki Alytaus.
Suprantama, viena 128-oji šaulių divizija užtikrinti 60 km pločio fronto gynybos negalėjo ir tuo labiau negalėjo sustabdyti priešo trijų tankų divizijų, dviejų pėstininkų divizijų ir vienos motorizuotosios divizijos puolimo. Tai neabejotina tiesa. Bet tik pusė tiesos. Kita pusė yra ta, kad po pirmųjų šūvių prasidėjęs netvarkingas bėgimas nėra vienintelė tvirtos gynybos alternatyva. Teoriškai gali būti dar du veiksmų variantai, kurie vadinami „judriąja gynyba“ ir „atsitraukimu“. Nieko išgalvoti nereikia, statute viskas surašyta („padaryti puolančiam priešui nuostolių, priversti jį išsiskleisti, prarasti laiko organizuojant puolimą ir nestojant į atkaklų mūšį su juo, išsisukti nuo smūgio“).
Šaulių divizija – tai devyni pėstininkų batalionai, šeši (įskaitant prieštankinį divizioną) artilerijos divizionai. Teoriškai to užtenka kiekvienoje iš 3–4 kelių krypčių, buvusių 3-iosios tankų grupės puolimo juostoje, smogti priešui seriją „dūrių smeigtuku“, dėl ko sumažėtų puolimo tempas nuo fenomenalaus iki normalaus (10–15 km per dieną). Birželio 21-osios vakare 128-osios divizijos daliniai buvo Lazdijų, Seirijų, Simno rajone (t. y. ežerų grupės rajone tarp dviejų į Alytų vedančių kelių).
Bet niekas niekur neatsirado, 128-oji šaulių divizija tiesiog išnyko. Dingo iš fronto štabo suvestinių, dingo iš operatyvinių žemėlapių, dingo iš mūšio lauko. Birželio 22 d. 9.35 Šiaurės vakarų fronto vadas pranešė į Maskvą: „Didelės tankų ir motorizuotųjų dalinių pajėgos veržiasi Druskininkų kryptimi. 128-osios šaulių divizijos didžioji dalis apsupta, tikslių žinių apie jos būklę nėra.“ Po dešimties minučių, 9.45, buvo pasirašyta fronto karo tarybos direktyva, kurioje 11-osios armijos vadui įsakyta „užtikrinti 128-osios pėstininkų divizijos atsitraukimą, neleisti jos apsupti, parengti pozicijas Nemuno rytinėje pusėje iki fronto kairiosios ribos“. Štai ir viskas. Bet kokios užuominos apie 128-ąją šaulių diviziją baigiasi žodžiais „nėra ryšio“, „divizijos būklė nežinoma“.
Divizijos kaip organizuotos visumos dingimas, aišku, nereiškia 15 tūkst. žmonių žaibiško anihiliavimo. Atskiri kovotojai, paskiri padaliniai stojo į mūšį, padarė priešui nuostolių. Koviniai susidūrimai miškuose Nemuno vakariniame krante truko iki birželio pabaigos.
Sprendžiant iš Lietuvos Respublikos archyvuose saugomų karių palaidojimų sąrašų, Seirijų, Alytaus rajone palaidoti 88 vokiečių kariai. Įskaitant sužeistuosius, kurių paprastai būna trigubai daugiau, pagal Vermachto mastus išeina gana juntami nuostolių skaičiai. 3-iosios tankų grupės birželio 22 d. KVŽ įrašas trumpai, bet aiškiai konstatuoja: „Ten, kur priešas stojo į mūšį, jis kovėsi mirtinai, atkakliai ir drąsiai.“
Nereikia užmiršti ir tai, kad Šiaurės vakarų fronto vadovybė turėjo dar vieną ypač mobilų ir gana pajėgų instrumentą (8 bombonešių aviacijos pulkus), galintį pristabdyti Vermachto tankų korpusų žygiavimą. To meto aviacijai motorizuotosios kariuomenės kolona buvo idealus taikinys.
„Horizontaliojo“ bombonešio numestos bombos išsisklaido labai ištęsto ovalo formos uždaru lanku ir, atakuojant mechanizuotąją koloną, reikia tiksliai nusitaikyti tik pagal vieną koordinatę („kairiau–dešiniau“), o „toliau–arčiau“ tuo atveju, kai kolonos ilgis matuojamas kilometrais, jau nebuvo svarbu. Ir net, jei sunaikinti tanką buvo mažai tikėtina (FAB-50 lengvųjų tankų šarvus pramušdavo tik sprogusi per 1–2 metrus nuo taikinio), automobiliai, benzinvežiai, vikšriniai vilkikai, o šių technikos priemonių tankų divizijos kolonoje apskritai susidarydavo daugiau kaip 80 procentų visų judančių objektų, buvo itin lengvai pažeidžiami. Bent jau „masiniais priešo aviacijos smūgiais“ sovietų istoriografija tradiciškai aiškino Raudonosios armijos mechanizuotųjų korpusų dingimą.
Jau birželio 22 d. 9.45 anksčiau minėtoje fronto karo tarybos direktyvoje fronto KOP vadui įsakyta „smogti stiprius smūgius priešo Tilžės ir Kalvarijos grupuotėms“. Tarp 10 ir 12 val. (tikslus laikas dokumente nenurodomas) Šiaurės vakarų fronto KOP Vadas generolas majoras Jonovas pasirašė kovinį įsakymą Nr. 01/OP. Dokumentas aiškiai išreiškia itin greitą fronto vadovybės planų pasikeitimą.
Štai pirminiame, mašinėle parašytame, tekste (greičiausiai parengtame dar taikos metu) numatyta smogti smūgius priešo aerodromams ir kariuomenei Rytų Prūsijoje, o ranka juodu rašalu pataisytame įsakymo variante užduotis jau aiškiai pakeičiama – dabar įsakyta didžiausias pastangas sutelkti siekiant sunaikinti sovietų teritorija žygiuojančias priešo motorizuotąsias bei mechanizuotąsias kolonas. Konkrečiai, dviem aviacijos divizijoms įsakyta atakuoti „tankus Kalvarijos, Lazdijų, Seirijų rajone“.
12.30 31-ojo bombonešių aviacijos pulko bombonešiai smogė pirmąjį ir patį smarkiausią smūgį (iš viso antskrydyje dalyvavo 38 įgulos), numetė ant „piečiau Kalvarijos sutelktos priešo kariuomenės“ 18 FAB-250 ir 174 FAB-100. Iš viso iki dienos pabaigos prieš Alytaus kryptimi vedančius kelius buvo įvykdyta ne mažiau kaip keturi masiniai antskrydžiai dalyvaujant 103 bombonešiams (dar tam tikrą išskridimų skaičių sunku identifikuoti pagal bombardavimo vietą arba žinios apie šiuos išskridimus nepasitvirtina „kryžminiu būdu“ tikrinant įvairių štabų pranešimus).
Be to, mažiausiai vieną antskrydį atliko tolimojo veikimo aviacijos 3-iojo aviacijos korpuso pajėgos. 15.40 devyni 207-ojo tolimojo veikimo aviacijos pulko bombonešiai atakavo priešo mechanizuotąją koloną Leipalingio, Merkinės kelyje. Iš viso ant 3-iosios tankų grupės mechanizuotųjų kolonų numesta 600–700 bombų (daugiausia FAB-100).
Koks rezultatas? Tai jau kur kas sunkesnis klausimas. 3-iosios tankų grupės vado H. Hoto atsiminimuose esama keleto žodžių, susijusių su sovietų KOP veiksmais (neveiklumu). Štai tie žodžiai: „Tankų ir aviacijos veiksmų nepastebėta. Giedru oru atlikta žvalgyba iš oro jokio priešo judėjimo ryčiau Nemuno nepastebėjo.“ Tai ir viskas. Ištirtuose 3-iosios tankų grupės ir 57-ojo tankų korpuso kovos veiksmų žurnaluose iš viso nėra nė žodžio apie sovietų aviacijos veiksmus birželio 22 d. Kurgi krito bombos?
Atskleisti šios paslapties, kodėl sovietų KOP veiksmai buvo tokie neefektyvūs, šydą (apie išsamų atsakymą į šį klausimą kalbėti dar per anksti) padeda 84-ojo zenitinio diviziono 1-osios baterijos (kuopos) vado pranešimas. Šis padalinys buvo priskirtas 7-ajai tankų divizijai su užduotimi pridengti 7-ąją tankų diviziją baterijos įjungimo į žygio koloną rajone.“ Pranešime pirmosios karo dienos įvykiai aprašyti taip:
„... Padėtis ore. 11.20. Priešo bombonešių „Martin bomber“ (taip vokiečiai vadino lengvąjį dvimotorį bombonešį SB, laikas tiksliai, iki minutės, sutampa su 31-ojo BAP vadovybės pranešimu). 11.25. Dujų aliarmas. 17.25. Numetamos bombos išilgai 7-osios tankų divizijos žygio kolonos. Per visus antskrydžius lėktuvai buvo baterijai nepasiekiamu atstumu. Mūsų nuostoliai: nėra. Priešo nuostoliai: nėra. Panaudota sviedinių: nėra.“
Kaip matome, mįslę įminti labai paprasta. Pats silpniausias ginklas, kuriuo galėjo būti apginkluota vokiečių zenitinė baterija, tai 20 mm greitašaudė patranka Flak-30/38, pasiekianti taikinį, esant skirtingam pakilimo kampui, iki 2200–3700 m aukščio, o šaudymo nuotolis lėkšta trajektorija – iki 4800 m.
Tačiau 84-ojo diviziono baterija (kuopa) buvo ginkluota, kaip galima spręsti pagal panaudotus šaudmenis, galingesnėmis 37 mm zenitinėmis patrankomis, šaudančiomis į 4500–4700 m aukštį. Jei tą dieną vokiečių zenitininkai net nesiteikė imti šaudyti („panaudota sviedinių: nėra“), tai verčia spėti, kad „atakuojantys“ lėktuvai buvo toli už galimo pataikymo zonos. Papasčiau sakant, dvi šimtinės bombų išbertos iš 5 km aukščio „kaip į balą“, o tada, jausdamiesi atlikę pareigą, nuskrido...
Tokiomis sąlygomis ir taip organizuojant gynybą, Vermachto 3-iosios tankų grupės puolimas virto sparčiuoju žygiu. 3-iosios tankų grupės kovos veiksmų žurnale jis aprašytas taip:
„04.10.
6-asis armijos korpusas užėmė priešo lauko įtvirtinimus palei sieną. Puolant arti sienos, pastebimas gerokai silpnesnis, ypač artilerijos, priešinimasis, negu anksčiau tikėtasi...
Apie 6.00.
Tankai pasiekė Kalvariją, kurią iki 8.00 (taip tekste – M.S.), susidūrusi su silpnu priešo poveikiu, užėmė 20-oji tankų divizija...
06.15.
18-osios motorizuotosios divizijos 30-asis motorizuotasis pėstininkų pulkas pasiekia Kapčiamiestį (15 km į rytus nuo sienos – M.S.) ir, patirdamas tik nedidelį priešinimąsi, žygiuoja į Leipalingį.
Iki šiol neįmanoma tiksliai nustatyti, kur yra priešas. Tik 5-asis armijos korpusas atskiruose ruožuose susidūrė su atkakliu priešo gynimusi. 5-oji pėstininkų divizija auštant įsiveržė į Lazdijus ir sunaikino priešą IUT pozicijose (linijoje).
Apie 09.00.
Iki šio laiko 3-ioji tankų grupė neturi aiškių žinių apie priešo pajėgas, pagal gautus iki 06–22 pranešimus, išsidėsčiusio arti sienos – ar jos prieš užpuolant suspėjo laiku atsitraukti, ar buvo taip apstulbintos, kad iki šiol galima pastebėti tik nedidelį priešinimąsi ir traukimąsi už Nemuno...
10.40.
7-oji tankų divizija žygiuoja per Simną, tuo metu, kai šiauriau jos 20-oji tankų divizija užima tarpuežerį tarp Simno ir Žuvinto ežero (per 25 km vakariau Nemuno – M.S.).
14.00.
Pirmosios puolimo dienos pradinį tikslą: plačiu frontu pasiekti Nemuno upę ir pamėginti ją forsuoti, pirmoji pasiekė 7-oji tankų divizija, kuri 13.10 įsiveržė į Alytaus miesto vakarinę dalį ir užėmė abu tiltus per Nemuną, kurie liko sveiki. To niekas nesitikėjo.
17.15.
30-asis motociklininkų batalionas (priklausantis 57-ojo tankų korpuso 18-ajai motorizuotajai divizijai) pasiekė tiltą per Nemuną prie Merkinės ir pradeda keltis į kitą pusę. Taigi nėra reikalo tiesti daugybę suplanuotų tiltų bei perkėlų abiem tankų korpusams persikelti.
18.15.
5-ojo armijos korpuso 56-asis pėstininkų pulkas pėsčiųjų žygiu pasiekė Nemuną – puikus pėstininkų darbas, kurį per tokį trumpą laiką, nepaisydamas susidūrimų su priešu, prastų vietovės sąlygų ir karšto oro, įveikė daugiau kaip 40 kilometrų atstumą. Pulko vadas, pulkininkas Tumas (Thum) pranešime vyriausiajai vadovybei pristatytas apdovanoti...“
Greitai atsitokėjusi iš svaigulio dėl nepaprastos ir netikėtos sėkmės 3-iosios tankų grupės vadovybė pareikalavo nesustojant nė minutei žygiuoti toliau už Nemuno.
„Korpusams praneštos užduotys 6–22 vakarui ir 6–23 rytui: žygiuoti priekin į rytus, nelaukiant divizijos antrojo ešelono. 6–22 vakarinį puolimą vykdyti kiek galima ilgiau, 57-ajam tankų korpusui – per Varėną Eišiškių kryptimi, 39-ajam tankų korpusui – per Valkininkus ir Butrimonis į Vilnių.“
Tačiau stebuklas neįvyko ir užimti Vilnių (apie 150 km nuo sienos) pirmąją karo dieną vokiečiams nepavyko. Vis dėlto 57-asis tankų korpusas, iš esmės birželio 22 d. neturėjęs kito priešo, kaip tik sunkiai išvažiuojamą vietovę, perkėlė 12-ąją tankų diviziją per tiltą prie Merkinės ir iki sutemų daugiakilometrės „plieninės juostos“ priekinė dalis nužygiavo 25 km į rytus nuo Nemuno, o motociklininkų priešakiniai būriai pasiekė Varėną.
Dienos rezultatai 3-iosios tankų grupės KVŽ apibūdinti taip: „Raudonoji armija [kariuomenės] mokymuose, matyt, teikė pirmenybę politinės kovos, pilietinio karo ir revoliucijos temoms, o ne kovos veiksmų fronte formoms. Jos vadovybė šiomis dienomis savo veiksmais patvirtino, kad yra nekompetentinga.“
* * *
Mark Solonin. 1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 536 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.
M. Solonino knygos plačiai skaitomos, gyvai komentuojamos, giriamos ar smerkiamos, bet abejingų žmonių joms, regis, nėra. Rusijoje net atsirado ištisas „antisolonistų“ judėjimas, kurio šalininkai nė nemėgina moksliniais argumentais paneigti autoriaus teiginių, o tik svaido prakeiksmus „išdavikui“ ir „rusofobui“.
Kas gi taip piktina ištikimus „netikėto“ ir „klastingo“ Sovietų Sąjungos užpuolimo mito šalininkus? Jiems labai nepatinka, kad M. Soloninas ėmėsi šios temos sąžiningai, kruopščiai ir nuosekliai. Tuo labiau kad autoriaus išsamūs unikalaus masto tyrimai aiškiai įrodo, jog tikrasis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas prasidėjo visai ne taip, kaip planavo to meto Kremliaus šeimininkai.
„1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“ atsako į klausimą: kodėl kovos technikos priemonių bei žmonių gausa už Vermachtą pranašesnė Raudonoji armija patyrė daugybę triuškinamų pralaimėjimų. Puolamajam karui svetimoje teritorijoje atkakliai rengiamos sovietų kariuomenės vadai pirmosiomis karo dienomis buvo apstulbinti masinio dezertyravimo atvejų, raudonarmiečių nenoro kautis už kruviną Stalino režimą. Šios niūrios tiesos mūsų dienų Rusijoje vis dar nenorima pripažinti. Būtent todėl M. Soloninui ir toliau klijuojama istorinio revizionisto etiketė. Autorius – lyg krislas akyje dabartinei Rusijos valdžiai, kuri iki šiol mėgina telkti naciją savo agresyviems tikslams remdamasi „didžiojo tėvynės karo“ mitu. Šią paskutinę studiją Antrojo pasaulinio karo tema autorius papildė šimtais Rusijos ir Vokietijos archyvuose rastų dokumentų, dar tvirčiau grindžiančių jo teiginių teisingumą.
