Priešingai paplitusiai nuomonei, ROA nebuvo nei „išdavikų“, nei „fašistuojančio elemento“ irštva. Daugelis jos karių nukentėjo nuo komunistų vykdomos politikos, jautėsi palikti likimo valiai mūšio lauke, be to, vos patekę į vokiečių nelaisvę Stalino įsakymu buvo paskelbti tėvynės išdavikais.
Pateikiame ištrauką iš Joachimo Hoffmanno knygos „Vlasovas prieš Staliną. Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m.“, kurią išleido „Briedis“.
* * *
Pranešimai apie tai, kad vokiečių pusėje į nelaisvę patekę sovietiniai kareiviai buriasi į karinę organizaciją kovai su Maskvos vyriausybe, nuo pat 1941 m. buvo registruojami su didėjančiu nerimu, bet tai dar nebuvo laikoma tiesiogine grėsme, nes buvo žinoma, kad verbavimas vyko stipriai kontroliuojant vokiečiams, be to, necentralizuotai ir palyginti lėtai.
Tokios jėgos ėmė formuotis dar 1942 m. įvairiose Rytų fronto vokiečių užnugario vietose ir turėjo nepriklausomus vadovus, istorikas Ph. Bussas jas pavadino „eksperimentinėmis armijomis“, tai buvo:
1) Asintorfe suformuota, rusiška uniforma su tautiniais skiriamaisiais ženklais aprengta Rusų tautinė liaudies armija, kurioje buvo priskaičiuojama apie 10 000 žmonių ir kurią sudarė 6 pėstininkų batalionai, vienas pionierių batalionas bei vienas artileristų divizionas, ir kurios kariniu vadovu buvo pulkininkas K. Kromiadis (Saninas), o politiniu vadovu – S. Ivanovas, kol 1942 m. rugpjūčio mėnesį juos atitinkamai pakeitė pulkininkas V. Bojarskis ir generolas G. Žilenkovas;
2) Mogiliove esantis 102-asis Dono kazokų pulkas (nuo 1942 m. pabaigos – 600-asis Dono kazokų divizionas), kuriame buvo apie 3 000 žmonių ir kuriam vadovavo papulkininkis I. Kononovas;
3) Babruiske susiformavęs Rytų atsargos pulkas (vėliau – Rytų mokomasis pulkas) „Centras“, kurį sudarė pėstininkų batalionai „Berezina“, „Desna“, „Dnepr“, „Pripjat“, „Volga“ bei keletas artilerijos baterijų ir kuriam vadovavo papulkininkis N. Janenka;
4) Lokotės autonominiame regione sukurta Rusijos išvadavimo liaudies armija, kurioje tarnavo apie 20 000 žmonių, susidedanti iš 5 pėstininkų pulkų, pionierių bataliono, tankų bataliono ir zenitinės artilerijos diviziono, kuriai vadovavo brigados generolas B. Kaminskis;
Šiems junginiams aktyviai veikiant, sklido žinios apie juos ir neabejotinai darė stiprią įtaką okupuotų teritorijų gyventojams, o iš dalies ir sovietinei kariuomenei. Kartais šios pajėgos dalyvaudavo operacijose prieš vokiečių užnugaryje veikiančius partizanus.
Pavyzdžiui, buvo žinoma apie didžiausią Rusų tautinės liaudies armijos pasiekimą, kai prie Dorogobužo ji apsupo generolo majoro P. Belovo vadovaujamą pirmąjį sovietinį gvardiečių kavalerijos korpusą ir visas jo žvalgybinis batalionas, kuriam vadovavo Sovietų Sąjungos didvyris vyresnysis leitenantas Kniazevas, perėjęs jos pusėn, įsiliejo į Rusų tautinės liaudies armijos gretas.
Tačiau „eksperimentinės armijos“ egzistavo ir veikė pavieniui. Nebuvo jokio centrinio joms vadovaujančio organo, tad sovietinė vyriausybė galėjo „nukenksminti“ jas, naudodamasi vietinėmis propagandos kontrpriemonėmis. Tačiau kai 1943 m. pradžioje netikėtai pasklido žinia apie tai, kad vokiečių pusėje atsirado „Rusijos komitetas“ – grėsmę keliantis politinis centras, principinis jėgų susidūrimas tapo neišvengiamas.
Virš fronto linijos buvo išmėtytas didelis kiekis atsišaukimų su pagrindiniu Vyriausiosios Vokietijos sausumos kariuomenės vadovybės įsakymu Nr. 13, kuriuo visi Raudonosios armijos kariai buvo kviečiami pereiti į vokiečių pusę.
Įsakyme buvo numatytas svarbus punktas, kad perėjusiems raudonarmiečiams bus duodama laiko laisvai apsispręsti, ar jie norės taikiai dirbti „išvaduotose teritorijose“, ar stoti į Rusijos išvadavimo armiją. Šis Vokietijos sausumos kariuomenės vadovybės įsakymas bei vėliau platinami Rusijos išvadavimo armijos vadovybės atsišaukimai kūrė regimybę, jog egzistuoja tautinės rusų ginkluotosios pajėgos, juolab kad visose Vokietijos armijos divizijose rytuose dabar atsirado ROA pavaldūs „tarnybiniai rusų padaliniai“. (...)
Tad suprantama, kad sovietų pusėje imta būgštauti, pamačius, jog vokiečiai staiga pakeitė kryptį ir kare perėjo prie politinių metodų, kurių su susirūpinimu jau seniai buvo laukta. Rytų fronto vokiečių armijos veiksmų ruože pradėjus veikti A. Vlasovui, jau buvo nebegalima visko nutylėti, tad senųjų metodų teko atsisakyti.
Norint teisingai įvertinti sovietų reakciją į generolo A. Vlasovo veiklą, reikia bent trumpai apžvelgti sudėtingą to laikotarpio situaciją. To meto atbalsių randama ir pokario memuaruose, pavyzdžiui, sovietų generolas leitenantas N. Popelis, buvęs Pirmosios gvardiečių tankų armijos karo tarybos narys, rašė, kad A. Vlasovo atsišaukimai kėlė kur kas didesnį pavojų nei vokiečių lapeliai, Sovietų Sąjungos maršalas S. Čuikovas, prisimindamas to meto įvykius, taip pat teigė, jog vienas vienintelis A. Vlasovo agentas jam atrodė „daug pavojingesnis nei visa priešininko tankų kuopa“.
Studijuojant baime persunktus įsakmius nurodymus, kurie lydėjo kiekvieną pranešimą apie A. Vlasovą, galima daryti išvadą, jog net ir po Stalingrado mūšio sovietinių karių moralė tebebuvo visai netvirta. Pavyzdžiui, griežta bausmė laukė tų, kurie drįso saugoti ar bent paimti į rankas lapelį su A. Vlasovo atsišaukimu. Jau 1943 m. sausio mėnesį už tokių atsišaukimų platinimą 48-osios gvardiečių šaulių divizijos raudonarmiečiai buvo atiduoti tribunolui ir nubausti mirtimi.
Sovietinė vadovybė, iki tol griežtai trukdžiusi bet kokiems bandymams savarankiškai aiškintis A. Vlasovo klausimą, buvo priversta duoti kokį nors paaiškinimą Raudonosios armijos daliniams, kuriuos masiškai ėmė veikti ši propaganda, ji turėjo ieškoti oficialios šio klausimo traktuotės.
Tačiau tai kėlė nemenkų sunkumų, nes reikėjo vengti visko, kas A. Vlasovą ir jo reikalą būtų darę dar labiau populiarius. Tad iš pradžių paliesti šią temą surizikavo tik nedideliam skaitytojų ratui, fronto kariams bei partizanams, skirti laikraščiai. Didieji sovietinės spaudos organai liko atsitvėrę geležine tylos uždanga.
Tuo pat metu buvo sustiprintos priežiūros priemonės, o nuo 1943 m. pavasario sovietų–vokiečių fronte prasidėjo intensyvi aiškinamoji kampanija. Vyriausioji suomių armijos vadovybė konstatavo, kad, reaguojant į vokiečių propagandines pastangas, agitacinių kontrpriemonių prieš A. Vlasovą ir ROA buvo imtasi net Svirės fronto ruože.
1943 m. balandžio 5 d. laikraštyje Leningradskij partizan pasirodė E. Aleksandrovo straipsnis „Prekiautojai Tėvyne“, 1943 m. balandžio 29 d. laikraštyje „Za sovietskuju Rodinu“ apie „pseudorusišką komitetą“ straipsnį parašė L. Kokotovas, o 1943 m. gegužės 15 d. tame pačiame laikraštyje straipsnį, pavadintą „Judošius Vlasovas“ publikavo A. Pavlovas.
Tai tęsėsi iki 1943 m. liepos 4 d., kol pagaliau Raudonosios armijos Centrinė politikos valdyba paskelbė savo oficialų vertinimą ir, pavadinusi jį „Mirtis niekingam išdavikui, niekšui, žmogėdros Hitlerio agentui ir šnipui“ , išspausdino daugelyje fronto laikraščių, tokių kaip „Za pravoe dielo“, „Za čestj Rodiny“, „Na razgrom vraga“.
Jau šios pirmosios publikacijos parodė, kad sovietų pusei stinga tikrų argumentų. Sovietinės vadovybės sutrikimą rodė ne tiek daugybė stiprių išsireiškimų ir keiksmažodžių, kuriuos tam tikra prasme dar būtų galima pateisinti, bet tai, kad jai beveik visais punktais teko griebtis grubių iškraipymų ar lengvai atpažįstamo melo. Pagrindinis sovietinės propagandos tikslas buvo moralinis A. Vlasovo sunaikinimas, nes tada, kaip tikriausiai buvo tikimasi, savaime žlugs ir politinė idėja, kurią jis ėmėsi realizuoti. Tiesa, tai nebuvo lengvas uždavinys.
Juk A. Vlasovas, kuris buvo vadovavęs sovietinės armijos junginiams svarbiuose fronto ruožuose, kiekvienąkart buvęs įvykių centre, ir eidamas 4-ojo mechanizuotojo korpuso vado pareigas prie Lvovo, ir vadovaudamas 37-ajai armijai prie Kijevo, ir būdamas vyriausiojo Pietvakarių fronto vado pavaduotoju, ir vadovaudamas 20-ajai armijai prie Maskvos, ir būdamas vyriausiuoju lemiamą vaidmenį suvaidinusios 2-osios armijos vadu prie Liubanės bei kartu eidamas Volchovo fronto vado pavaduotojo pareigas, sovietinėje spaudoje visuomet buvo labai giriamas kaip puikus karvedys.
Norint diskredituoti tokį žymų karo vadą reikėjo įtikinamų argumentų. Todėl teko vėl imtis tų kaltinimų, kurie 1937–1938-aisiais, Didžiojo valymo metu, pasitarnavo likviduojant Raudonosios armijos vadovybę – ne tik Sovietų Sąjungos maršalus V. Bliucherį, A. Jegorovą bei M. Tuhačevskį, bet ir 35 000 karininkų – t. y. pusę viso karininkų korpuso, taip pat 20 000, arba du trečdalius, visų Raudonosios armijos bei Karinio jūrų laivyno politinių darbuotojų, kaltinant juos „kontrrevoliucine, trockistine veikla ar sąmokslu“.
Ir štai 1943 m. liepos 4 d. Raudonosios armijos Centrinė politikos valdyba pareiškia, kad A. Vlasovas visuomet buvo „aktyvus narys“ liaudies priešų organizacijoje, kuri neva anksčiau yra vedusi „slaptas derybas“, siekdama parduoti „sovietines Ukrainos bei Baltarusijos respublikas“ vokiečiams, o „sovietinį Primorės kraštą bei Sibirą“ – japonams.
Kyla klausimas, kaip čia atsitiko, kad A. Vlasovas, atskleidus tokią „jo kenkėjišką veiklą“, sugebėjo išvengti kitų savo draugų likimo. Tik todėl, kad, kaip teigiama, jis „apgaulingai gailėjosi ir maldavo pasigailėti“ ir kad „sovietinis teisingumas“ neva ne tik atleido jam, bet ir leido išpirkti tariamas kaltes „darbuojantis Raudonojoje armijoje“ – ir ne šiaip paprastai, o einant aukštas karo vado pareigas? Atrodo visiškai neįtikinamai. Tad kiekvienas, sugebantis bent kiek mąstyti, iš tokio oficialaus paaiškinimo nesunkiai galėjo pasidaryti išvadą, kad A. Vlasovui iškelti kaltinimai visiškai nepagrįsti.
Toliau teigiama, jog A. Vlasovas tariamai piktnaudžiavęs jam parodytu pasitikėjimu ir prie Kijevo pasinaudojęs pirma pasitaikiusia proga pasiduoti į nelaisvę „vokiečių fašistams“ bei užsiverbuoti pas juos „šnipu bei provokatoriumi“. Šiam antrajam dar sunkesniam nusikaltimui „įrodyti“ pakanka vien to, kad jis sugebėjo išvesti savo karius iš vokiečių armijos apsupties.
Nors Raudonojoje armijoje galiojo nuostata, kad atsidurti apsuptyje yra tolygu karo nusikaltimui, už kurį buvo sušaudyta daugybė tokioje situacijoje atsidūrusių žmonių, tačiau A. Vlasovo atveju ši argumentacija buvo apversta aukštyn kojomis. Juk Ukrainos sostinę teko ginti griežtai laikantis vyriausiojo vado nurodymų ir nepaisant visų karo vadų patarimų, kol miestą visiškai apsupo vokiečiai.
Tik 1941 m. rugsėjo 18 d., kai planuoti tvarkingą atsitraukimą jau buvo per vėlu, A. Vlasovas gavo įsakymą palikti Kijevą ir atsitraukti nuo priešininko. Atkakli Kijevo gynyba Sovietų Sąjungos karinėje istorijoje laikoma itin šlovingu jos puslapiu, nes A. Vlasovui ir jo vadovaujamiems armijos daliniams neįtikėtinomis pastangomis pavyko išsiveržti iš storo apsupties žiedo. Kaip čia dabar dėl to imta jį kaltinti?
Ir dar – neįmanoma rasti paaiškinimo, kaip galėjo atsitikti, kad tokiam armijos vadui, kuris tariamai jau buvo parsidavęs priešininko žvalgybai, vėliau „dar kartą“ buvo patikėtos aukštos karo vado pareigos, ir tai ne tik 1942 m. prie Volchovo, bet ir tokiu kritiniu momentu, kai 1941 m. vyko lemiami mūšiai dėl Maskvos, svarbiausiame sovietų kontrpuolimo ruože.
* * *
Joachim Hoffmann. Vlasovas prieš Staliną. Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 440 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – garsaus vokiečių istoriko Joachimo Hoffmanno knygą „Vlasovas prieš Staliną. Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m.“
Kaip žinia, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo nacistų ir sovietų karas. Per pirmuosius mėnesius Raudonoji armija patyrė daugybę triuškinamų pralaimėjimų, keli milijonai karių pasidavė į nelaisvę, o SSRS atsidūrė ant bedugnės krašto. Tūkstančiai Sovietų Sąjungos gyventojų stojo į vokiečių formuojamą pagalbinę policiją, atsirado Vermachto pusėje kovoję kazokai, kiti, daugiausia iš sovietų belaisvių suformuoti, „ginkluotų kolaborantų“ daliniai.
Raudonosios armijos generolas leitenantas A. Vlasovas laikytas vienu iš sumaniausių sovietų generolų. Jis pasižymėjo ginant Maskvą, pelnė daugybę apdovanojimų bei asmeninį Stalino pasitikėjimą. Tačiau 1942 m. birželį patekęs į nelaisvę A. Vlasovas suprato, kad didžiausia grėsmė Rusijai yra ne vokiečiai, o kruvinas bolševikų režimas su tironu Stalinu priešakyje. Vokiečiams pasiūlius Vlasovas ėmėsi vadovauti Rusijos išvadavimo armijai, kurios pagrindinis tikslas – nuversti bolševikų režimą.
Priešingai paplitusiai nuomonei, ROA nebuvo nei „išdavikų“, nei „fašistuojančio elemento“ irštva. Daugelis jos karių nukentėjo nuo komunistų vykdomos politikos, jautėsi palikti likimo valiai mūšio lauke, be to, vos patekę į vokiečių nelaisvę Stalino įsakymu buvo paskelbti tėvynės išdavikais.
Ne vienas prieš karą prarado artimuosius, ne vienam į nugarą šaudė politiniai komisarai. „Sunaikinti bolševikus, o paskui iš Rusijos išvaryti vokiečius“ – tokią svajonę slapčia puoselėjo didžioji dauguma ROA karininkų.
Deja, dėl užsitęsusių organizacinių klausimų bei įvairiausių tiekimo trukdžių į mūšius prieš sovietų pajėgas ROA stojo tik 1945 m. vasarį, pačioje karo pabaigoje. Kautynių prie Oderio metu Rusijos išvadavimo armija kovėsi taip atkakliai, kad susilaukė daug vokiečių vadovybės pagyrų.
Tačiau karo baigtis jau buvo visiškai aiški. Iš rytų puolė nesuskaičiuojamos sovietų divizijos, iš vakarų artėjo britai ir amerikiečiai. ROA troško kautis prieš sovietus, tačiau nenorėjo kelti ginklų prieš Vakarų sąjungininkus. Vlasovas ir jo bendražygiai vylėsi, kad vakariečiai į juos žvelgs ne kaip į Hitlerio bendrininkus, bet kaip į tikruosius Rusijos patriotus, būsimos demokratinės valstybės ramstį.
1945 m. gegužės pradžioje 1-oji ROA divizija ryžtasi karštligiškam žingsniui. Kartu su čekų patriotais jie išvaro vokiečius iš Prahos dar prieš pasirodant Raudonosios armijos daliniams. Dešimtys tūkstančių čekų sveikino ROA karius gatvėse, siuntė jiems šilčiausius sveikinimus, tačiau artėjantis geležinis sovietų kumštis privertė ROA palikti miestą. Į Prahą įsiveržę raudonarmiečiai bei vietos komunistai žvėriškai susidorojo su visais nespėjusiais laiku pasitraukti vlasovininkais.
