Akibrokštas, bet Gedimino kalno nuošliaužų problema paskatino atlikti archeologinius istorinio kalno tyrimus. Tiksliau, juos leido būtinybė imtis šlaitų tvirtinimo darbų.
Archeologai šiomis dienomis kasinėja pilies aikštelės centrinę dalį – atkasami įvairove pribloškiantys kultūriniai sluoksniai, aptikta įdomių radinių iš I tūkstantmečio pradžios, pilies stogo čerpių iš Vytauto Didžiojo laikų, taip pat vėlesnių epochų daiktų.
O kiek anksčiau, šių metų sausį, buvo atkasti keturi 1863 metų sukilimo prieš carinės Rusijos okupaciją dalyvių palaikai.
Apie senojo Vilniaus miesto paslaptis, kurios atsiveria istorikų akims, „Sostinė“ kalbėjosi su Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėju 54-erių Valdu Steponaičiu.
– Net istorija besidomintiems vilniečiams atrodo, kad ant Gedimino kalno ieškoti viduramžių artefaktų yra beprasmiška, jis turbūt kastas perkastas ir tikrų, ir „juodųjų“ archeologų?
– Nieko panašaus! Nors tarpukariu tvarkant Pilies kalną dalis darbų vyko be archeologo priežiūros ir buvo nukasti stori griuvenų sluoksniai, atkasti rytinėje aikštelės dalyje stovinčių rūmų, pietinio bokšto pamatai ir gynybinės sienos, tačiau archeologams tyrimų vietos dar liko.
Tarpukariu buvo išsamiau ištirtas apie 550 kvadratinių metrų plotas rytinėje kalno dalyje, šalia kunigaikščių rūmų. Tyrimams vadovavo Alina Ketlinska.
1940 m. archeologinius tyrimus kalno šiaurinėje dalyje atliko Helena ir Vladas Holubovičiai. Tyrimų metu fiksuotas apie 6 metrų storio kultūrinis sluoksnis, išskirta 20 skirtingų horizontų.
Seniausias, apatinis, sluoksnis datuotas V–VIII amžiais. Atliktų archeologinių tyrimų rezultatai buvo publikuoti spaudoje.
Sovietų laikais daugiausia kasinėta ta piliakalnio dalis, ant kurios vėliau pastatytas funikulierius.
Jį jau sovietiniais laikais buvo nuspręsta statyti, todėl ir atliekami archeologiniai tyrimai.
Na, o „juodųjų“ archeologų su metalo ieškikliais, bent kiek man žinoma, čia niekada nebuvo.
– Ką įdomaus, prasidėjus archeologiniams tyrimams, jau pavyko atkasti?
– Radome keletą grublėtosios keramikos šukių iš I tūkstantmečio vidurio. Ankstyvesnių tyrimų duomenys ir šiandieniniai mūsų radiniai rodo: dabartinėje Gedimino pilies vietoje būta labai senų laikų gyvenviečių.
Įdomūs radiniai – glazūruotos pilies stogo čerpės, datuojamos XV amžiaus pradžia ir menančios Vytauto Didžiojo laikus.
Rytų Europos regiono mastu tai buvo vienas pirmųjų bandymų glazūruotomis čerpėmis dekoruoti pastatų stogus. Peršasi išvada, kad Vilnius tada buvo turtingas miestas, žinoma, pagal to meto standartus.
Radome arbaleto, lanko strėlių antgalių, akmeninių sviedinių dalių. Tai – kovų su kryžiuočiais liudijimai. Dar – Prahos grašio ketvirtuką. O iš XIX a., kai čia buvo pastatyta tvirtovė, – karinių uniformų sagų, monetų.
Mat XIX amžiuje, per 1830–1831 metų sukilimą prieš Rusijos imperijos valdžią, ant kalno buvo statoma tvirtovė, daromi įtvirtinimai, pilami pylimai.
Vilniaus tvirtovė egzistavo iki 1878 m. rugpjūčio 17 d., kai caras Aleksandras II patvirtino tvirtovės panaikinimo planą. XIX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo padarytas takas, kuriuo dabar kylame į pilį, kalnas tapo viešai prieinamas visuomenei.
– Pasigirdo spėjimų, kad vieni iš palaikų, rastų sausio mėnesį ant kalno, – 1863 metų sukilimo vado Konstantino Kalinausko. Tai tiesa?
– Negaliu to kol kas patvirtinti. Taip, ant Gedimino kalno galėjo būti palaidotas ir Konstantinas Kalinauskas, ir kitas sukilėlių vadas Zigmantas Sierakauskas.
Iš dokumentų yra žinoma, kad 1863–1864 metais mirties bausmė Lukiškių aikštėje pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui.
Laikomės nuomonės, kad Gedimino kalno aikštelėje carinės valdžios nurodymu buvo užkasti visų mirties bausme nubaustų sukilėlių kūnai.
Siekdami paslėpti kūnus, budeliai užkasė juos ant Gedimino kalno įrengtos tvirtovės teritorijoje. Dabar ieškome likusių palaikų, o rastieji ketveri perduoti antropologams – juos tiria ir teismo medicinos ekspertai.
Šių darbų metu bus stengiamasi identifikuoti palaidotus sukilėlius, nes žinome jų amžių, egzekucijos būdą, turime ir kai kurių sukilėlių nuotraukas. Mūsų laukia ilgas ir kruopštus darbas.
Kai kurių nuteistų sukilėlių palikuonys, giminės, gyvenantys šiais laikais, yra žinomi, todėl bus atliekami palyginamieji DNR tyrimai. Tiktai atlikus visus įmanomus tyrimus bus galima spręsti apie palaidotųjų tapatybę.
– Kokios dar Vilniaus vietos masina archeologus netyrinėtomis paslaptimis? Kurią vietą norėtumėte, jeigu būtų jūsų valia, atidžiau ištirti?
– Tokių vietų Vilniuje netrūksta. Žinoma, yra ir gana gerai ištirtų vietų – ypač ten, kur buvo atlikti archeologiniai tyrimai prieš statybas ištiriant visą kvartalą. Bet Senamiestyje dar yra erdvių, kurias kasinėjant galima tikėtis stulbinančių radinių.
Pavyzdžiui, norėtųsi ištirti legendinę Vilniaus dalį – Šventaragio slėnį. Patikrinti, kiek legendoje apie miesto įkūrimą yra istorinės tiesos. Bėda, kad neaišku, kurioje tiksliai vietoje tas Šventaragio slėnis buvo.
– Kodėl būtent Gedimino kalnas ir pilis tapo Vilniaus ir visos Lietuvos simboliu? Ar tikras dalykas, kad būtent Gediminas pastatė pilį, juk yra istorikų, manančių, kad Vilnius jau buvo svarbus valstybės centras iki Gedimino?
– Apie Gediminą, kaip Vilniaus įkūrėją, sprendžiama iš rašytinių šaltinių, Gedimino laiškų užsienio valdovams, amatininkams, pirkliams.
Ar Vilnius buvo svarbus miestas iki Gedimino – atskira ir sudėtinga tema. Abejonių, kad pilį statė ir Gediminas, nėra – tiesa, ji iš pradžių buvo medinė.
Bokštas, kunigaikščių rūmai, sienos statytos jau XV a. ir dar daugelį kartų vėliau tvarkytos.
Dažniausiai miestų simboliais tampa nebūtinai seniausi pastatai, o tie, kurie geriausiai išsilaikę iki mūsų epochos, turi populiarią legendą. Vadinasi, Gedimino piliai, kaip sostinės simboliui, alternatyvos nematau.