Strėlės – į Sąjūdžio kūrėją
Propagandiniame portale „NewsBalt“ pastaruoju metu nuolat publikuojami priešpriešą kurstantys šovinistiniai tekstai apie Europos Sąjungos šalių apsuptyje atsidūrusio Rusijos anklavo nuopuolį – esą čia kone atvirai liaupsintama germaniškoji praeitis (senasis Kionigsbergas-Karaliaučius-Krolevecas), o krašto dabartis (rusiškasis Kaliningradas) dažniausiai piešiama pilkomis spalvomis.
Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučius buvo virtęs griuvėsiais. Didingoji katedra jau atstatyta, brandinama idėja kada nors atkurti ir susprogdintus Prūsijos valdovų rūmus. Tačiau reakcingiems Rusijos veikėjams tokie planai, regis, nelabai patinka. Jiems užkliūva netgi vietinis universitetas, pavadintas visą savo gyvenimą Kionigsberge praleidusio pasaulinio garso filosofo Immanuelio Kanto vardu, ir ten dirbanti profesūra.
Naujausiu „NewsBalt“ taikiniu tapo filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis, dirbęs Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade kultūros atašė. Kažkoks rašeiva Andrejus Vypolzovas kritikos pipirų pažėrė vietiniam literatūros almanachui „Exo“ („Aidai“) už tai, kad ten publikuota ištrauka iš A.Juozaičio knygos apie Karaliaučių „Karalių miestas be karalių“.
„Šis almanachas leidžiamas pirmiausiai kaip Kaliningrado literatų kūrybos rinkinys, bet į paskutinįjį numerį kažkodėl įtrauktas užsienio veikėjas A.Juozaitis. „Exo“ leidėjai jį pristato kaip kultūros barų darbuotoją, bet nutyli, kad jis yra vienas iš „Sąjūdžio“ – smogiamosios jėgos griaunant Sovietų Sąjungą – kūrėjų ir lyderių“, – portale „NewsBalt“ skaitytojams akis atverti bando A.Vypolzovas.
Nepatinka šimtametės tuopos ?
Iš vienos A.Juozaičio vigilijos išgvelbęs kelias citatas apie tai, kad garsių europinių miestų dvasios (genius loci) neišdegina net radikalios istorinės ir geopolitinės permainos, „NewsBalt“ iš knygos konteksto išplėštas autoriaus mintis pateikia kaip neginčijamą įrodymą, esą „Kaliningradas septynmyliais žingsniais ritasi atgal – į Kionigsbergą“.
A.Vypolzovą jaudina net anklavo kraštovaizdžio aprašymai. Vokiečių laikais nutiestus kelius tebesupa šimtamečiai klevai, liepos, tuopos kitokie medžiai, pačių kaliningradiečių pusiau juokais vadinami „paskutiniaisiais vis dar nepasitraukusiais Vermachto kariais“. Tai prisiminęs A.Juozaitis neva kažko siekia – skleidžia revanšizmą, įžeidinėja.
Kliuvo ir „Exo“ sudarytojams kaliningradiečiams rašytojams Olegui Gluškinui ir Borisui Bartfeldui. „NewsBalt“ stebisi: „Kam reikia skelbti prieš dešimtmetį užrašytas A.Juozaičio įžvalgas literatūros almanache, leidžiamame Kaliningrado srities administracijos lėšomis“.
Lietuvoje net trijų leidimų sulaukusi A.Juozaičio publicistikos knyga „Karalių miestas be karalių“ į rusų kalbą dar neišversta – kaliningradiečiai kol kas savo leidiniuose gali perskaityti tik kelis publikuotus fragmentus.
Marginalų išpuoliai nebaisūs
A.Juozaitis „NewsBalt“ išpuolių nesureikšmina: „Niekam ne paslaptis, kad šis portalas – įrankis skleisti Kremliaus propagandą Baltijos šalyse. Nuo Krymo aneksijos pradžios jo veikla suaktyvėjo. Tačiau ir Rusijos platybėse, ir Kaliningrade yra nemažai žmonių, ypač kultūrininkų, kurie ne pirštu penėti – sugeba atskirti pelus nuo grūdų“.
A.Vypolzovą ir į jį panašius veikėjus A.Juozaitis apibūdina kaip iš anksto užsakytas audras vandens stiklinėje mėgstančius kelti triukšmadarius - „kultūros marginalus“, Kaliningrado gyvenime ne itin regimus ir reikšmingus.
„Po „NewsBalt“ išpuolių „Exo“ sudarytojo B.Bartfeldo veikla įvertinta premija, prilygstančia mūsiškei nacionalinei. Tai ženklas, kad Rusijos portalo aktyvistams nepavyksta įsitvirtinti Kaliningrado viešojoje erdvėje“, – teigė A.Juozaitis.
„NewsBalt“ atranda bendražygių Rusijos rašytojų sąjungoje („Sojuz pisatelej Rosiji“), jiems talkina prezidento Vladimirui Putino politinė gvardija – partijos „Jedinaja Rosija“ ideologai. Tačiau Kaliningrado srityje veikia ir alternatyvus rašytojų junginys – „Rosijskaja pisatelskaja organizacija“, kuriam vadovauja tas pats B.Bartfeldas.
I.Kanto vardas – gyvoji legenda
Rusijos anklave A.Juozaitis Lietuvos kultūros atašė darbavosi tuomet, kai čia buvo minima miesto įkūrimo 750 metų sukaktis. Iškilmėse, kokių Kaliningrado sritis dar niekada neregėjo, dalyvavo ir V.Putinas su savo buvusiąja žmona kaliningradiete Liudmila.
Jubiliejaus proga viename Kaliningrado skvere buvo atidengta didžiausių Lietuvos miestų dovana kaimynams – klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas paminklas Karaliaučiaus universiteto rektoriui Liudvikui Rėzai.
„Dabar būtų sudėtingiau įgyvendinti panašų projektą. Tačiau praeities kultūros integravimo į šiandieną procesai Kaliningrade nėra sustoję – atstatomas senamiestis, nerimsta aistruoliai, raginantys miestui grąžinti jo istorinį vardą. Keičiasi tik aplinkybės ir politinė konjunktūra“, – kalbėjo ryšių su Karalių miestu nenutraukiantis A.Juozaitis.
Į „NewsBalt“ rašeivų akiratį patekęs A.Juozaitis ir toliau tvirtina, kad praeities kultūrų fenomenai, anot I.Kanto, neišnyksta kaip pernykštis sniegas, nes praeities klodai ir istorinė atmintis visada bus stipresni už vienadienes manipuliacijas, vaidus, nesantaikos kurstytojų propagandą ir veidmainiškus politikų lozungus.
Jis nemano, kad Kremliaus šaukliai gali kėsintis į I.Kanto kapavietę šalia Karaliaučiaus katedros: „Būtų visiškas absurdas – po karo jos nelietė net užkietėję stalinistai. Kapas rūpestingai prižiūrimas, o pati katedra paversta tikru kultūros perlu – atkurti net vargonai, kainavę tris milijonus eurų. Vasarą šalia jos vyksta įspūdingi koncertai “.
Paskutinioji A.Juozaičio sukurta istorinė drama – apie lietuvių kilmės filosofo I.Kanto gyvenimą ir veiklą Karaliaučiuje. Ši ir dar viena Rytprūsių tematika parašyta jo pjesė „Karalienė Luizė“ jau sudomino ir Kaliningrado dramos teatrą.
Bartų žemėje – naujos šaknys
Ne tik su A.Juozaičiu, bet ir kitais Vakarų Lietuvos literatais, ypač klaipėdiečiais, susibičiuliavęs kaliningradietis rašytojas B.Bartfeldas jiems – senas pažįstamas ir savas žmogus. Jis nuolat lanko lietuvininkų kaimus, miestus ir žemes, o Rytprūsių istoriją, pokarinius šio krašto lemties p0sūkius išgyvena kaip savo paties likimą.
Gal dėl to spalvingą B.Bartfeldo asmenybę A.Juozaitis žaismingai sieja su Prūsijoje gyvenusia bartų gentimi: „Lemties ir likimo žaismė skamba jo pavardės šaknyje: „bartas“ – Bartijos karys, o galūnė „feld“ – jau teutonų primestos prasmės laukas“.
Po Didžiojo prūsų sukilimo tragiškos baigties 1274 metais žemaičių ir lietuvių kunigaikštis Traidenis bartų kamieną perkėlė į Rytus. Ten apsaugoti nuo teutonų rūstybės išeiviai bartai ilgainiui prigludo prie lietuviškųjų Lydos ir Gardino apylinkių – 1503 metais Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sudėtyje netgi buvo sukurta Bartijos apskritis (pavietas).
B.Bartfeldo tėvas iš Gudijos į senąsias bartų žemes atsikraustė po karo ir įsikūrė Trempų (vokiškai – Trempeno) miestelyje, vėliau rusų kolonistų pervardintame į Novostrojevą. Iš miestelio bažnyčios bokšto matoma istorinė bartų sostinė Gerdava (dabar – Železnodorožnyj) – iki jos vos 20 kilometrų.
Rytprūsius skersai išilgai išvažinėjęs A.Juozaitis pats įsitikino, kad nuo B.Bartfeldo tėviškės Trempų ranka paduoti iki kito garsaus Bartijos miesto Barštyno (dabar – Bartošicė Lenkijoje). Trempai, kaip ir kitos vokiečių apleistos gyvenvietės, nyko, todėl naujasis Novostrojevo pavadinimas, turėjęs liudyti naujas statybas, buvo bereikšmis.
Debiutas – dviem kalbomis
B.Bartfeldas gimė jau po karo, jo tėvai mokytojavo varganoje mokykloje. Tik sulaukęs brandaus amžiaus jis sužinojo, kad Trempuose gyveno ir dirbo lietuvybės puoselėtojai Jokūbas Brodovskis, Gotfrydas Ostermejeris, Johanas Partacijus, atsivežęs jauną žmona, kurią klaipėdietis poetas Simonas Dachas vokiečių kraštuose išgarsino kaip meilės giesmės „Anikė iš Toravos“ heroję.
Pasak A.Juozaičio, B.Bartfeldas, kaip ir daugelis kitų Kaliningrado srities inteligentų, iš kultūros letargo pabudo 1994 metais, kai laisvės vėjai įsiūbavo politiką ir striukoje srities istorijoje – tuomet pirmą kartą paminėtas Albertinos universitetas ir jo 450 metų jubiliejus.
„Tada mums tarsi akidankčiai nuo akių nukrito, pasijutome esą pranykusios, bet didingos praeities ir kultūros tęsėjai“, – tuos laikus prisimena B.Bartfeldas. Nuo to laiko jis suskato gilintis į krašto, kuriame gimė ir augo, istoriją – pradėjo klaidžioti paskui prarastą laiką Prūsijos keliais. Tokių kaip jis vietinių inteligentų buvo ne vienas.
Jau peržengęs penkiasdešimtmečio slenkstį B.Bartfeldas sudarė pirmąją savo kūrybos rinktinę – dvikalbę poezijos knygą su publicistikos komentarais „Prūsa. Rusiškai lietuviškas motyvas“, kurią 2008 metais Klaipėdoje išleido Rytprūsių kultūrai ir istorijai neabejinga „Eglės“ leidykla.
„Eilėraščių ciklai su komentarais – tarsi programinis dokumentas, apibrėžęs pagrindines B.Bartfeldo kūrybos gaires – intelektą, protą, atmintį, vaizduotę, kultūros misiją. Išskirtinė šio rašytojo kūrybos ypatybė, kad jis į Rytprūsių likimą amžių tėkmėje nežvelgia prašalaičio akimis, o vertina kaip į savo asmeninę patirtį“, – teigia A.Juozaitis.
Išsaugojo Tolminkiemio dvasią
Naujausias B.Bartfeldo kūrinys – ką tik išleistas Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykiais grindžiamas istorinis romanas „Sugrįžimas į Golgotą“. Veiksmas vyksta Rytprūsiuose – dabartinėje Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities teritorijoje. Intriguojančiame siužete persipina keli metafiziniai sluoksniai – karas, taika, meilė, mirtis, istorija suvokiama kaip apvaizdos veikimas.
B.Bartfeldas žinomas ne tik kaip talentingas literatas, bet ir fizikos ir matematikos mokslų daktaras, buvęs verslininkas, nūdienos mecenatas.
Ne tik A.Juozaitis, bet ir kiti Lietuvos kūrėjai yra viešėję B.Bartfeldo iniciatyva Kaliningrade atkurtame XIX amžiuje veikusio I.Kanto draugų „Pupos klube“. Jis ėmėsi gaivinti kitos įžymybės, vokiečių rašytojo, kompozitoriaus ir dailininko Ernsto Teodoro Amadėjaus Hoffmano, atminimą Kaliningrado srityje, siekia įprasminti jo kūrybos palikimą.
Rusų ortodoksų bažnyčiai 2010 metais sumanius perimti Kristijono Donelaičio memorialinį kompleksą Tominkiemyje (dabar – Čystyje Prūdai), B.Bartfeldas stojo piestu – kaip Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado skyriaus vadovas, srities Dūmoje, kur buvo sprendžiamas memorialo likimas, sustabdė balsavimą, kurio po to niekas nebeatnaujino.
„Tolminkiemį ir jo dvasią ateities kartoms išsaugojo ne lietuviai inteligentai, leisgyvį Seimo komitetą.bergždžiai raginę griebtis kokios nors „gelbėjimo akcijos“. K.Donelaičio memorialas jau būtų buvęs rusų ortodoksų cerkvės nuosavybė, jeigu ne B.Bartfeldo sumanumas, jo dėmesys kultūros paveldui“, – tuo nė kiek neabejoja A.Juozaitis.
