Unikalią medinę bažnyčią apvogusių ilgapirščių nerado, bet 300 metų senumo varpą – atgavo

Iš seniausios medinės Rokiškio krašte Onuškio bažnyčios 300 metų senumo varpus nugvelbę ilgapirščiai liko nepagauti. Vis dėlto po kelerių metų vienas iš trijų pavogtų varpų buvo surastas. Jį susigrąžinti onuškiečiams padėjo ir vietos bendruomenės vadovės aistra kraštotyrai – moteris buvo nufotografavusi visas itin vertingas senienas.

Bemaž pustrečio šimto metų senumo medinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.<br> A.Švelnos nuotr.
Bemaž pustrečio šimto metų senumo medinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.<br> A.Švelnos nuotr.
Vienas iš pavogtų varpų – 90 kilogramų sveriantis vietos didikų Rajeckų ir Mlečkų dovanotas rankų darbo žalvarinis varpas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.<br> A.Švelnos nuotr.
Vienas iš pavogtų varpų – 90 kilogramų sveriantis vietos didikų Rajeckų ir Mlečkų dovanotas rankų darbo žalvarinis varpas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.<br> A.Švelnos nuotr.
Buvęs kooperatyvo „Laimė“ medinis pastatas sovietmečiu buvo apmūrytas.<br> A.Švelnos nuotr.
Buvęs kooperatyvo „Laimė“ medinis pastatas sovietmečiu buvo apmūrytas.<br> A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Inga Smalskienė, www.panskliautas.lt

Jul 9, 2017, 12:02 PM, atnaujinta Jul 9, 2017, 2:55 PM

Širdis į kulnus nusirito

Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančio Onuškio gyventojai ir iš jo kilusieji draugėn susirinks dar po mėnesio, per Žolinę. Jų traukos vieta bus, aišku, bemaž pustrečio šimto metų senumo medinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Šioje unikalioje šventovėje, 1774 metais pastatytoje be jokių piliorių bei atramų, naudojant tik medines vinis ir sunėrimus be geležies, ne vieną amžių skambėjo keturi senoviniai varpai – du dideli ir du mažesni.

Varpai buvo senesni už pačius maldos namus: nulieti 1675 metais jie buvo likę nuo ankstesnės bažnyčios.

Tačiau 2008 metais į šventoriuje pastatytą varpinę įsibrovę vagys sugebėjo išboginti tris varpus. Mėgino išvilkti ir ketvirtą, patį didžiausią, bet neįveikė, tad paliko pamestą ant žemės.

„Kai rytą atėjusi puošti bažnyčios pamačiau sugadintus tvoros vartus ir apardytą sieną, širdis į kulnus nusirito. Iš karto žvilgsnis nukrypo į varpinę. O varpų taigi nebėra“, – pamena Onuškio kultūros centro administratorė, bendruomenės vadovė Elena Blažienė.

Neseniai 70-metį atšventusi moteris jau keletą dešimtmečių renka istorinę medžiagą ir eksponatus apie Onuškį. Visą jos sukauptą lobyną galima pamatyti Kultūros centre įkurtame Onuškio istorijos visuomeniniame muziejuje.

E.Blažienė buvo nufotografavusi bei aprašiusi ir pavogtuosius varpus. Jos turimų nuotraukų prireikė po kelerių metų, kai buvo surastas vienas iš pavogtų varpų – 90 kilogramų sveriantis vietos didikų Rajeckų ir Mlečkų dovanotas rankų darbo žalvarinis varpas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Įrodymu tapo nuotraukos

Kraštotyrininkė pasakojo, kad istorinė vertybė buvo aptikta netoli Šiaulių esančiame turizmo ir pramogų komplekse. Ten varpas būdavo naudojamas tam, kad pakviestų lankytojus prie stalo. Laimė, vienas jų atkreipė dėmesį į varpo pagaminimo metus. Žmogus iškart informavo policiją.

Pareigūnams ir paveldo specialistams identifikuoti varpą padėjo ne tik ant jo esanti data, bet ir išlikę užrašai su Onuškio bažnyčios fundatorių dvarininkų Rajeckų ir Mlečkų pavardėmis. Nuotraukas kaip įrodymą, kad varpas tikrai priklauso Onuškio bažnyčiai, pateikė ir E.Blažienė.

Prieš trejus metus jis buvo grąžintas maldos namams, kuriuose ir saugomas, bet jau nebepakabintas. Baiminamasi, kad į jį vėl gali pasikėsinti ilgapirščiai.

Kaip varpas atsidūrė privačiame turizmo ir pramogų komplekse, E.Blažienė gerai nežinojo. Kraštotyrininkė sakė, kad pareigūnai tyrimo detalių neatskleidė. Onuškiečiai spėja, kad greičiausiai iš vagių buvo pusvelčiui perpirktas.

[[ge:lrytas:lrytas:1891516]]

Pritvirtino labai stipriai

Dabar į pamaldas kviečia tik vienas varpas, kurio nusikaltėliai nepajėgė išnešti. Onuškiečiai pasirūpino jį taip gerai pritvirtinti, kad jau niekas jo iš varpinės nebepavogtų.

E.Blažienė nepraranda vilties, jog kada nors atsiras ir kiti trys pavogtieji.

„Dievas yra. Tie varpai buvo pradingę Pirmojo pasaulinio karo metu. Vieni pasakojo, kad jie buvo išvežti kažkur, kiti – kad vietoje paslėpti. Neaišku, kaip ten buvo, bet varpai vėliau atsirado“, – pasakojo ji.

Akis traukia sakykla

Onuškio krašto istorijos žinovė dideliu, senoviniu raktu atrakina Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios duris ir kviečia žurnalistus užeiti.

„Viduj gražiau“, – liūdnai šypteli E.Blažienė. Jai, kaip ir visiems onuškiečiams, skaudu matyti apsilupusiais dažais, seniai kapitalinio remonto nemačiusius maldos namus.

Didžiojo altoriaus centre – įspūdinga Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra. Pasak kraštotyrininkės, pagrindiniai bažnyčios fundatoriai buvo Onuškyje dvarą turėję garsieji bajorai Komarai.

Į akis krenta neįprasta sakykla. Jos dangčio apačioje balandis pakeltais sparnais simbolizuoja Šventąją Dvasią. Virš dangčio priekyje kampuose stovi pora angeliukų, rodančių pirštais aukštyn, kur ant žemės rutulio stovi Šv. Arkangelo Mykolo statulėlė. Užpakaliniuose kampuose yra navos, iš jų veržiasi ugnis. Kada įrengta sakykla, nežinoma.

E.Blažienė pasakojo, kad XVIII a. – IX a. pradžioje bažnyčia ir iš išorės, ir viduje atrodžiusi kitaip. Bokšteliai buvę žali, stogas raudonas. Viduje buvusios medinės lubos, ant kurių nutapyta Kristaus kančia. Sienos taip pat buvo ištapytos šventųjų gyvenimo fragmentais.

„Laimės“ kooperatyvas niekam neleido alkti

Šalia bažnyčios matyti buvusių pastatų griuvėsiai. Tai šalies nepriklausomybės laikų pradžioje – 1907–1924 metais su pertraukomis veikusio „Laimės“ kooperatyvo ūkio liekanos.

Kooperatyvą įsteigė ilgametis Onuškio klebonas Juozas Čiuvinskas, sujungęs bažnyčios žemes į 41 ha sklypą. Kooperatyvas turėjo daug arklių, karvių, kitų gyvulių, paukščių, augino daržoves, javus, turėjo savo pieninę.

Gėrybėmis kooperatyvas prekiaudavo miestelio centre buvusioje turgaus aikštėje. Dabar čia – spengianti tyla. Keli išlikę tuos laikus menantys pastatai seniai stovi tušti. Apie tai, koks gyvenimas vyko anuomet, liudija tik ant jų užklijuoti plakatai su miestelio istorijos nuo XV iki XIX a. fragmentais.

E.Blažienei nepavyko surinkti daug medžiagos apie „Laimės“ kooperatyvo veiklą. Tais laikais gyvenusieji jau seniai išmirę. Kraštotyrininkės prieš kelis dešimtmečius kalbinti dar gyvi liudininkai pasakojo, kad jiems už darbą būdavo mokama pinigais ir maisto produktais. Piniginis atlygis nebuvęs didelis, tačiau kooperatyvo darbuotojų šeimoms nereikėdavę alkti. Ko jau ko, o maisto pakakdavę.

Liepė tylėti apie po namu rastus palaikus

Kunigas J.Čiuvinskas iš kooperatyvo lėšų netoliese esančiame Naujasodės kaime nupirko didelį medinį javų sandėlį, vadinamąjį magaziną, ketino iš jo pastatyti mokyklą. Bet 1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Laimės“ kooperatyvas iširo. Kunigas, bijodamas, kad nežūtų jo pinigai, nupirko iš Komaro prieš pat bažnyčią stovinčią seną žydo trobą su žemės sklypu. Ją J.Čiuvinskas nugriovė ir, kaip pasakojo senoliai, po grindimis rado žmogaus palaikus. Tačiau parapijiečiams jis uždraudė apie tai kalbėti.

Trobos vietoje buvo pastatytas didelis dviejų aukštų medinis namas.

Sovietiniais laikais tą namą nacionalizavo ir apmūrijo. Jame veikė biblioteka, medicinos punktas. Namas išliko iki šių dienų.

[[ge:lrytas:lrytas:1891684]]

Kunigas draudė svaigintis

E.Blažienė turi sukaupusi daug medžiagos, liudijančios, koks intensyvus kultūrinis gyvenimas vyko prie bažnyčios. Parapijiečiai, kurių praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo daugiau kaip 2,5 tūkst., buvo susibūrę į įvairias kuopas, skyrius. Pavyzdžiui, angelaičių kuopai priklausiusios mergaitės ir merginos bažnyčioje barstydavo gėles, gilinosi į tikėjimo paslaptis, šeimininkių būreliui priklausiusios jaunos merginos ir moterys mokėsi gaminti maistą, katalikiškas jaunimas buvo susibūręs į pavasarininkų kuopą.

Onuškyje veikė ir blaivybės skyrius. 1922 metais jame priskaičiuotas beveik pusšimtis narių. Pasakojama, kad kunigas nepriimdavo išpažinties, jei kas nepasižadėdavo negerti.

400 metų vadino kitaip

E.Blažienė įspėjo, kad kaimo pavadinimo nereikia sieti su Onos vardu. Pasirodo, Onuškis net 400 metų buvo vadinamas Hanušiškiais. Istorija byloja, kad XV a. dabartinio Onuškio vietoje plytėjo gūdi giria, kol jos viduryje neapsigyveno Kurklių bajoras Hanusas Gailiminaitis.

Bajoras nelegaliai įkūrė dvarą, nuo jo vardo ir kilo vietovės pavadinimas. Tiesa, didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras pažeidėją išvarė, Onuškio apylinkes su dvaru, sodybomis ir valstiečiais padovanojo Merkinės ir Anykščių vietininkui Grigaliui Astikui.

Bėgant laikui vietovė iš Hanušiškių tapo Oniške, paskui Onuške ir galiausiai – Onuškiu. Beje, Onuškis senais laikais turėjo miesto statusą, o Rokiškis – ne.

Liko dvaro šešėlyje

E.Blažienė apgailestauja, kad turistai aplenkia Onuškį – jiems įdomus tik netoliese esantis, dabar labai sumodernintas Ilzenbergo dvaras. Mielai ekskursijas vedanti moteris sako, kad galėtų jiems parodyti ir papasakoti daug įdomaus.

Kraštotyrininkė yra nufotografavusi kiekvieną Onuškyje esantį ar anksčiau stovėjusį namą, aprašiusi kelių kartų gyventojų istorijas, surinkusi jiems priklausiusių daiktų. Tuo pačiu tikslu ji yra išmaišiusi ir aplinkinius kaimus, kurių dalis jau išnykę. Todėl žmonės dažnai pas ją atvyksta ieškoti savo giminės šaknų.

Nustebsite, tačiau Onuškio istorijos žinovė kilusi ne iš šio krašto. Ji gimė ir augo Širvintų rajone. Moteris yra įgijusi elektromechanikės specialybę. Prieš apsigyvendama Onuškyje ji dirbo Vilniuje skaičiavimo centre. Jame ir susipažino su savo būsimu vyru vilniečiu. Šeimą sukūrę jaunuoliai nenorėjo gyventi didmiestyje. Iš pradžių jie pasirinko Molėtus, bet apsilankę Onuškyje taip juo susižavėjo, kad nedvejojo, jog čia geriausia vieta kurti savo ateitį.

E.Blažienės vyras dirbo kolūkio vyriausiuoju energetiku, o ji laikui bėgant tapo kultūros namų vadove. Galop ėmė gilintis į miestelio istoriją.

Dvarą suniokojo gaisras ir laikas

Išvydus buvusių baltų rūmų griuvėsius su įspūdingomis kolonomis, vienu metu apima ir susižavėjimas, ir graudulys. Gaila, kad buvusį vieną įspūdingiausių Lietuvos dvarų pasiglemš laikas.

Mūsų palydovė E.Blažienė pasakojo, kad dabartinį dvarą pastatė Teofilis Komaras 1830–1840 metais. Jo tėvas Juozapas Komaras, iš kurio jis paveldėjo dvarvietę, Onuškį nusipirko XVIII–XIX amžių sandūroje.

Kraštotyrininkė yra užrašiusi senų žmonių pasakojimus apie dvarą. Šie porino iš savo tėvų ir senelių girdėję, kad rūmai buvo nepaprastai gražūs. Iš abiejų pastato pusių įėjimo link vedė aukšti akmeniniai laiptai. Įvažiavimas priešais rūmus buvo grįstas akmeniniu grindiniu.

Dvare buvęs didelis parkas, apsodintas medžiais, atvežtais iš užsienio. Jame būta didžiulio sodo ir tvenkinio, į kurį vanduo subėgdavo iš kelių aplinkinių šaltinių. Parke buvusios ir vandens kaskados. Antrojo pasaulinio karo metu parkas dar buvo gerai išsilaikęs.

Dvaro komplekse, be pagrindinio „palociaus“, buvę dar du pastatai, arklidės, ledainė. Dvaro ponai turėjo daug žemės, laikė daug gyvulių. Klėtys, svirnai, tvartai stovėjo atokiau nuo dvaro.

Pasakojama, kad nelaimės prasidėjusios mirus T.Komarui. Turtą dalinantis dvaras buvo išparceliuotas. Tačiau labiausiai dvarą nuniokojo Pirmojo pasaulinio karo metu kilęs gaisras. Nuo to laiko Komarai rūmuose nebegyveno.

Masina ir grafo kapas

Tačiau paskutinė Komarų palikuonė, grafaitė Bernadeta Onuškyje gyveno ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Iš pradžių ji glaudėsi dvaro oficinoje, paskui Onuškio pašto pastate, vėliau klebonijoje. Vienu metu su ja gyveno ir motina. Pasak E.Blažienės, vietiniai gyventojai sunkiu metu Komarų gailėjo: nunešdavo jiems maisto, duodavo skerstuvių. Mat ponai jiems irgi buvę geri.

Senoliai E.Blažienei pasakojo, kad Komarai tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai, o su dukra – prancūziškai, tačiau B.Komaraitė puikiai kalbėjo ir rašė lietuviškai. Kraštotyrininkė savame muziejuje saugo grafaitės ranka lietuviškai rašytą laišką.

E.Blažienei teko girdėti įvairiausių istorijų apie dvarą ir jame neva buvusius ar tebesančius lobius. Pasak moters, tuose pasakojimuose neįmanoma atrinkti, kas teisybė, kas ne.

Pavyzdžiui, vietiniai tikino, kad nuo dvaro iki netoliese esančios Komaro kapavietės po žeme buvo iškastas tunelis, grįstas akmenimis. Kai kurie esą juo bandė nusigauti iki grafo kapavietės, tačiau paaiškėjo, kad už kelių dešimčių metrų tunelis buvo užtvertas akmenimis.

Viena onuškietė pasakojo prieš kelis dešimtmečius rūmų viduje po žemėmis atsikasusi grafaitės auksines šukas. Kiti gi kalbėjo po griuvėsiais radę paauksuotų, sidabrinių indų, brangių baldų detalių, įvairių kitokių daiktų.

E.Blažienė apgailestavo, kad lobių ieškotojai nedavė ramybės ir Komarų palaikams dideliame šeimos kape, aptvertame akmenų tvora. Ant kapavietės stovi masyvus plieno kryžius. Pasklidus kalboms, kad po tuo monumentu gali būti slėptuvė, kurioje Komarai paslėpė auksą ir kitas dvaro brangenybes, kapavietę ėmė rausti lobių ieškotojai.

Ar jie ką nors rado? To paklausta E.Blažienė tik trukteli pečiais.

„Bet reikalų su policija turėjo“, – nusijuokusi patikino.

Šviesuoliai

Į savo krikšto bažnyčią grįžo būdamas vyskupu

Rokiškio kraštą garsino daug iškilių žmonių. Vienas jų – netoli Onuškio, Butėniškio vienkiemyje, gimęs ir užaugęs vyskupas Antanas Deksnys (1906–1999 m.). Baigęs kunigų seminariją, A.Deksnys kunigavo Panevėžyje, Biržuose. Vėliau studijavo užsienyje, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, išvyko į JAV. Ten buvo vienos lietuvių parapijos klebonu.

1969 m. popiežius Jonas Paulius II nominavo prelatą A.Deksnį vyskupu, paskyrė jam rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Vyskupas apsigyveno Romoje, bet pagrindinė jo rezidencija buvo Vokietijoje.

Dvasininkas daug keliavo po pasaulį lankydamas lietuvių bendruomenes. Tik grįžęs iš vienos kelionės, jis tuoj ruošdavosi į kitą.

Užsienyje susitikdamas su kitais vyskupais, valdžios atstovais A.Deksnys visada kėlė okupuotos Lietuvos klausimą. Jis buvo tarsi neoficialus keliaujantis Lietuvos ambasadorius Vakarų Europoje ir Amerikoje. Sovietmečiu per radiją „Amerikos balso“ klausydavę žmonės išgirsdavo jo ramų, guodžiantį balsą.

Į Lietuvą vyskupas atvyko prasidėjus Sąjūdžiui, 1989 metais. Aukštas dvasininkas, kol leido sveikata, atvykdavo ir į Butėniškį prie gimtosios sodybos.

Onuškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur buvo pakrikštytas, aukodavo šv. Mišias. Vyskupą pažinojusieji pasakojo, kad jis buvo nepaprasta asmenybė, kurioje aukštas intelektas derėjo su paprastumu.

E.Blažienei vyskupo dukterėčia yra padovanojusi jo pamokslų rankraščių, ranka užrašytų atvirlaiškių, asmeninių daiktų. Kraštotyrininkė saugo daugybę užsienyje dirbusio vyskupo nuotraukų, užrašytų žmonių prisiminimų apie jį, straipsnių.

Relikvija

Saugo grafų šaukštus ir indus

E.Blažienės įkurtame Onuškio istorijos visuomeniniame muziejuje galima susipažinti su Ouškio dvarininkų šeimos istorija, pamatyti jų ir jų tarnų nuotraukų kopijų. Originalus moteris atidavė saugoti Rokiškio muziejui. Jam kraštotyrininkė patikėjo ir grafaitės rankinę, stalo indus.

E.Blažienė parodė kelis pasiliktus šaukštus, puodelius, lėkštutes, iš kurių valgė Komarai. Šiuos ir kitus indus jai padovanojo dvarininkaitės B.Komaraitės draugė, jau amžiną atilsį Monika Liugaitė. Dažnai Komarų rūmuose lankydavusis Elena Kažemėkaitė muziejui padovanojo B.Komaraitės jai ranka rašytą laišką, nuotraukų. Laiško originalas irgi saugomas Rokiškio muziejuje. Dvarininkaitės bičiulės irgi nebėra tarp gyvųjų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.