Diktatorių moterys: Fidelis Castro pirmąją meilę Mirtą žadėjo nuvežti į Paryžių

„Artimiausias mūsų kelio etapas, Mirta, bus Sorbona. Aš ketinu prašyti stipendijos, kad galėtume gyventi Paryžiuje“, – išdidžiai paskelbia jis. Mirta jaučiasi devintame danguje ir tučtuojau rašo vyro šeimai, įsitikinusi, kad ypatingi jos vyro intelektualiniai gabumai netrukus nuties jai kelią į Europą", – knygoje „Diktatorių moterys“ rašo Diane'a Ducret.

F.Castro duoda interviu Barbarai Walkers.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro duoda interviu Barbarai Walkers.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro su žmona ir sūnumi Fidelito.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro su žmona ir sūnumi Fidelito.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro su N.Chruščiovu.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro su N.Chruščiovu.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro su revoliucionieriais.<br>„ViDA Press“ nuotr.
F.Castro su revoliucionieriais.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Knygos virelis.
Knygos virelis.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

2017-08-16 18:33

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga „Diktatorių moterys 2“ (“Baltos lankos“, vertė Vilius Litvinavičius) yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“ – teigė „Le Figaro Magazine“.

Pateikiame D.Ducret knygos "Diktatorių moterys 2" ištrauką apie Fidelį Castro.

* * *

Jei jis yra toks pat geras vadovas, koks buvo tėvas, tai vargšė Kuba!

Mirta Dias Balart, buvusi Kastro žmona

* * *

Kubietiškos skyrybos

Kubos Santjagas, 1944 metų mokslo semestras Betliejaus jėzuitų koledže. Mokymo įstaigos kieme kaip reikiant įsisiautėja kivirčas.

– Aš tau draudžiu su ja matytis!

– Na, seni, vien jos tėvas arba ji pati gali man nurodinėti, ką aš turiu daryti, tik ne tu!

Tai jau pernelyg, akiplėša nusipelnė geros pamokos, ir Fidelis, ne tik įsimylėjęs, bet ir aršus, nusprendė ilgiau nedelsęs jį pamokyti. Tačiau jo varžovas paauglys keliais vyriškai svariais kumščio smūgiais nubloškia septyniolikmetį jaunuolį, ir tai tiesiog žeminantis sutriuškinimas.

Apakintas įtūžio ir besišaipančių bendraamžių, kuriems toks viešas susimovimas suteikia tikro smagumo, Fidelis, plūsdamasis ir grasindamas, mikliai išsitraukia pistoletą. Kol jis, jau senokai čia pramintas El loco, arba bepročiu, bando nusitaikyti į kitą pretendentą laimėti gražiosios panelės San Pedro širdį, vienas drąsus dėstytojas spėja jį patiesti ant žemės.

Šiam stambaus žemvaldžio, auginančio cukrašvendres, sūnui labai sunkiai sekėsi prisiderinti prie miestietiškų ir buržuazinių papročių. Gimęs 1927 metais šeimoje galisiečio, atvykusio į šią nuo seno klestinčią koloniją susikrauti turtų, jis negali pakęsti, jei kas nors bando pasišaipyti iš jo.

Šeimos valdos Birane, išsidėsčiusios tolimiausiame salos pakraštyje, laukine gamta garsėjančiame Orientės krašte, nuo pat ankstyvos vaikystės tapo šio jaunėlio, augančio septynių vaikų šeimoje, nenutrūkstamų išdykavimų vieta. Ketvertas jo seserų nuolat susimokydavo, kad jį paerzintų, ir prigalvodavo jam keisčiausių pravardžių. Jos smaginasi keldamos jam pykčio priepuolius, o jis ilgai kūkčioja ir tyli.

Kai Fidelis paskui vyresnėlius atvyko mokytis į Santjagą, jo vaidingas charakteris iš tikrųjų ne ką tepasikeitė į gera. Jis iškart imasi kariauti su sutuoktinių pora, pas kurią buvo apgyvendintas su maitinimu, ir laiškuose dėsto: „Čia mums nieko neduoda valgyti, ir visą laiką sėdime alkani, namai tiesiog siaubingi, o šeimininkė vikri kaip pelų maišas. Mes čia tuščiai gaištame laiką.“

Vis dėlto Fidelis Alechandras Kastras Rusas 1945 metų birželį puikiai išlaiko brandos atestato egzaminus, ir jo motina tada pasijunta neapsakomai išdidžiai. Lina Rus, tipiška kubietė, šešiolikos metų pradėjusi dirbti pas Anchelį Kastrą kuklia tarnaite, buvo jau praradusi bet kokią viltį pamatyti savo neramųjį sūnų, tiek kartų vytą iš mokyklos, kada nors beapsivilksiantį absolvento uniforma.

Dar niekada ji nebuvo šitaip išsipuošusi ir tokia spinduliuojanti, su tokia šukuosena ir taip išsidažiusi, ir tik dėl jo atestato apsivilko tamsią nėrinių suknelę. Ir jos džiaugsmo šaltinis suteikė jai dar daugiau pasitenkinimo, nes užsirašė į Havanos universitetą, tvirtai nusprendęs studijuoti teisę.

Universiteto miestelyje, iškilusiame virš sostinės ant kalvų ir atkirstame nuo jos lyg neprieinama šventovė, jis greitai gauna laisvę, kurios taip stigo jėzuitų koledže. Čia netrūko tikro gyvenimo, ir žiaurios kovos drebino visą Studentų federaciją, tapusią tikru valdžios laukiamuoju, kuriame protingiausios galvos buvo įsitikinusios, kad žengs politinės karjeros keliu.

Debatuose buvo apsišaudoma ne vien argumentais, bet ir iš revolverių, o pagrobimai ir žmogžudystės šiuose pasiklydusių ambicijų labirintuose niekada neišaiškėdavo. Fideliui labai pasisekė, kad galėjo prisišlieti prie savo naujo draugo Rafaelio Diaso Balarto, kilusio iš tos pačios provincijos.

Šis artimas diktatoriui Fulchensijui Batistai žmogus buvo pasirengęs jam padaryti bet kokią paslaugą, o vieną gražią dieną netgi tiek nusileido, kad slapstė jį savo tėvų viloje, kai tas po kandoko kritinio išpuolio prieš valdžią buvo persekiojamas policijos. Siekdamas išpešti kokios nors naudos iš šito neprilygstamo provokatoriaus įkarščio ir bekraščio akiplėšiškumo, jis pasiūlo Fideliui susitikti su jo globėju Batista, kuris, išrinktas į valdžią 1940 metais, vadovauja salos politikai.

„Pernelyg demokratiškas“, – atsako Fidelis, Betliejaus koledže patyręs tuometinių karštų generolo Fransisko Franko šalininkų jėzuitų įtaką. Nors išties jis linkęs pasinaudoti savo draugo diplomatiškumu, kad tas surengtų jam kur kas reikšmingesnį susitikimą – su savo seseria, šviesiaplauke Mirta. Ta daili filosofijos studentė, kurią Fidelis netruko pastebėti, jį nukreipia nuo kario-vienuolio režimo, kurio pradėjo laikytis vos įstojęs universitetą: juk kam gaišti laiką lengvabūdiškiems romanams, meilė gali ir palaukti.

Turbūt liepsningąjį Fidelį apžavėjo ta ilgesinga nuotaika, kurią skleidė jaunoji moteris. „Ji buvo labai graži ir atrodė kaip šiaurietiško tipo mergina, tikrai ne tradicinė kubietė“, – prisimena vienas jo studijų draugas. Mirta ir Rafaelis labai anksti neteko motinos, o tėvas, visagalis Baneso meras, antrąkart vedė tikrą tironę. Pamotė stengėsi primesti griežtas taisykles kiekvienai Mirtos gyvenimo sričiai, ir ji, priešingai negu jos trejetas brolių, niekaip negalės ištrūkti iš pamotės įtakos, kol nesusiras vyro.

O tai padaryti jai buvo labai paprasta, jei tikėtum vienu jos kaimynu, akivaizdžiai ja susižavėjusiu: „Šviesiaplaukė, žaliaakė, ji buvo gražiausia mergina, kokią tik galėjai įsivaizduoti, tikra dieviška siela. Ji buvo šventoji, o jos juokas prilygo saulės spinduliams... Ir ji labai mėgo šokti!“.

Taigi Mirta daužo Rafaelio studijų draugų širdis. Jos didžiadvasis brolis supažindindavo ją su gausybe socialiai priimtinų pretendentų į jos ranką. „Aš ją supažindinau netgi su labai gražiu jaunu inžinieriumi, vėliau pasidariusiu multimilijonieriumi Venesueloje“, – prisimena jis. Tačiau Mirtos širdis liko neprieinama.

Tuo metu Fidelio pomėgiai dar nebuvo nusistovėję. „Iš tiesų, aš negaliu pasirinkti: blondinė ar brunetė“, – konstatuoja jis. O pirmuosius jaudulius jam sukėlė netgi visiškai priešingas liaunutei Mirtai merginų tipas. „Mes labiau linkome prie šiek tiek storesnių merginų, su tvirtais klubais. Buvome gal net primityvoki ir nelabai suvokėme estetiką. Ir reikalą įvertindavome daugiau kiekybiškai negu kokybiškai. Tais laikais garbindavome tikrai ne Milo Venerą“, – prisipažįsta jis pats.

Per prailgstančias pamokas Betliejaus koledže jis netgi ryžosi mestis į poeziją, įkvėptas vienos apvaliašlaunės mokslo draugės. Pasinėręs į panegiriką jos putliems sėdmenims, jis nepastebėjo, kaip šalia atsirado mokyklos dvasinis vadovas ir pagriebė jo rašinį. Jis gerą ketvirtį valandos skaitė jo eiles. „Aš išgyvenau tokią didžiulę gėdą ir tokią kaltę, mane taip sukrėtė to klebono įsibrovimas į mano intymių reikalų paslaptis, kad daugiau niekada neberašiau eilėraščių <...>. Tai buvo pusiau erotinio turinio eilės. Užtat tikros.“

Juk Fidelis nebuvo poetas, tad kas jam tos paauglių patyčios, jei jis įsimylėjo. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, – prisimena jo sesuo Chuanita. Fidelio žavesys akimirksniu paveikė Mirtą. – Manau, ji pasidavė tik dėl to, kad jis iš tikrųjų buvo labai gražus“, – svarsto Chuanita. „Manau, ji rinkosi Fidelį iš esmės tam, kad paerzintų mūsų pamotę“, – patikslina konkretusis Rafaelis. Susižadėjusi nuo 1946 metų spalio, septyniolikmetė Mirta pagaliau pamato galimybę ištrūkti iš šalto savo šeimos židinio.

Fidelis, nors ir susižavėjęs, neatrodo labai skubantis tuoktis. Jis laukia dar vienus metus, kad supažindintų sužadėtinę su savo padūkusiomis seserimis. Susitikimas įvyko neplanuotai, Uršuliečių koledže, kur Chuanita ir Enma Kastro tą vakarą dalyvavo graikiškų šokių spektaklyje. Fidelis ir Mirta atėjo joms paploti ir norėjo jas nusivesti į miestą pavakarieniauti, kad ta proga arčiau susipažintų.

– Labai gaila, Mirta, bet aš tikrai negaliu eiti į restoraną apsirengusi graikiškai, – sudvejojo Enma.

– Nesirūpink, mes užsuksime pas mano dėdulę, ir aš tau paskolinsiu drabužių. Bet graikiškus sandalus turėsi pasilikti, nes mano batai tau netiks, – pasiūlė naujoji pažįstama.

Šie pirmieji moteriškos draugystės žodžiai pranašavo labai gerus Mirtos ir jos mošų santykius. Enma prie būsimų jaunavedžių stalo sėdėjo apsivilkusi itin elegantišku melsvu ir baltu kostiumėliu, kurį po vakarienės Mirta jai padovanojo. Abidvi seserys buvo tiesiog pavergtos, ir dabar jau trejetas Kastrų šeimos narių pasidavė Mirtos Dias Balart žavesiui. Su šiomis dviem sąjungininkėmis Fidelis jau galėjo planuoti oficialų nuotakos pristatymą savo šeimos aplinkoje.

Kai tik prasidėjo atostogos, visa grupelė sulipo į traukinį, vykstantį Birano link. Būsimieji uošviai atsiuntė Fideliui pinigų bilietams. Tačiau, pasinėręs į aršias studentiškas politines kovas, jis pamiršo juos užsakyti ir beliko tenkintis siaubingomis kušetėmis, tad visas tris moteris įkurdino kartu, o sau nusipirko atskirą vietą.

„Suprantama, tai buvo tikra kalvarija, mums net nepavyko pamiegoti ir atvykome į Biraną visiškai išvargusios, taip pat ir Mirta, nors, būdama gerai išauklėta, ji nė kiek nesiskundė“, – pasakoja Chuanita. Lina Rus pasijuto nepaprastai laiminga susipažinusi su ta malonia, tokių puikių manierų studente. Ji mato puikią priemonę atitraukti sūnui nuo keistų idėjų – jis ką tik buvo pareiškęs, kad nori leistis į žygį nuversti Dominikos diktatorių generolą Truchilją. Jis sakėsi dėl to pasiruošęs net mirti. „Žinau, kad esi įsimylėjęs Mirtą ir ji tave taip pat. Abu esate jauni, ir pats laikas sukurti šeimą. Kodėl gi jums nesusituokus?“ Vedybos geriau už mirtį, atrodė, alternatyvą bus pakišusi pati Apvaizda.

Tikrasis išbandymas buvo įtikinti Mirtos tėvus. Kai Kastrų klano pripažinta sužadėtinė atskleidė tėvui tiesą apie savo įsipareigojimus, šį oficialų valdančiojo režimo atstovą ištiko ūmus smarkaus pykčio priepuolis. Jis puikiai numanė tuos vingiuotus kelius, kuriais vaikščiojo Fidelis, vadovaudamas universiteto studentų sindikatui. Vien jo nestabili padėtis, kuriai prilygo ir piktybiškas charakteris, leido jį traktuoti kaip priverstinį žentą, o ryšiai su nusikalstamomis miesto gaujomis kūrė jam nepageidaujamojo Rastinjako įvaizdį.

Tėvas buvo tvirtai nusistatęs prieš tokią santuoką. Visiškai sutrikusi, Mirta žiūrėjo, kaip jis išeidamas trinkteli durimis. Tačiau ji iškart ėmėsi šantažuoti šį suktą patriarchą. Jei jis atsisakys, tai ji išvažiuos su pirmu pasitaikiusiu vyru ir apsigyvens Jungtinėse Valstijose. Netgi brolis atsisakė kovoti už jos reikalą. Rafaelis ne tik pripažino Fidelio, kaip oratoriaus, talentą, bet matė ir jo asmenybės trūkumus: „Mirta, tu gerai žinai, kad jis puikus žmogus, pasižymintis ypatingais gabumais, bet atsimink, kad jis yra paranoikas! Vieną dieną jis tau padovanos brangius kailinius, o kitą dieną nustums nuo devintojo aukšto laiptų!“

Laimei, kad šalia yra draugės, kurios pritaria jos pasirinkimui ir visos jai net pavydi. Viena iš jų mums pasakoja kodėl: „Jis buvo labai gražus, tikro kubietiško mačo tipas. Jis mums darė stiprų įspūdį, ypač savo paaugliška elgsena.“ Jo anglų kalbos dėstytoja pas Diasus Balartus taip pat turėjo progos stebėti jaunąją porą: „Jis iš tiesų buvo labai viliojantis, toks dėmesingas jai, bet visiškai abejingas mums.“

Jei jau Fidelis apsisprendžia, tai atgal nesigręžios. Tad užsispyręs jis buvo pasiruošęs tuoktis su savo aplinkos prabanga, kad galiausiai būtų jo viršus. Amerikiečių, taip pat Kubiečių klubuose, kur rinkdavosi prašmatniausias elitas, jis priima žaidimo taisykles.

„Jis ateidavo ten pašokti, bet jam nieko neišeidavo“, – prisimena jo tuometiniai draugai. „Nei šokėjas, nei lėbautojas, tikras liaudiškų ratelių drimba, jis nemėgo nei rumbos, nei pačangos.“ Jis pasitenkina ant parketo lėtai apsukęs ratą su Mirta ir paskuba atsisėsti, labiau linkęs pasikalbėti apie politiką su vedusiais vyrais.

Po užsitęsusių sužadėtuvių mėnesių ir būtinos tokiais atvejais programos atkakli kova tarp Fidelio ir jo būsimojo uošvio netikėtai nutrūko. Jaunikio persvarą tikriausiai nulėmė tai, kad Diasai Balartai, nors neabejotinai žinomiausi ir gerbiamiausi Baneso piliečiai, buvo be skatiko kišenėje. O Anchelis Kastras, tegu ir pagarsėjęs kaip prastai išauklėtas kaimietis, vis dėlto turėjo daug pinigų.

1948 m. spalio 11 d. Mirta Fransiska de la Karidad Dias Balart Gutieres ir Fidelis bažnyčioje priėmė santuokos sakramentą, o vestuvių iškilmes atšventė nuotakos tėviškėje. Jos nuolankusis tėvas greitai buvo paguostas, gavęs brangią dovaną, kurią pasirūpino atsiųsti Batista: „Tai buvo pora įspūdingų alebastro lempų, – prisimena Lina. – Jos Batistai turėjo brangiai kainuoti. Jis atsiuntė jas norėdamas pasirodyti. Tačiau jos iš tikrųjų nebuvo tokios jau gražios“, – patikslina ji.

Juolab kad Fulchensijus Batista tuo metu gyveno tremtyje Jungtinėse Valstijose. Šis nesukalbamas kariškis ir jo chunta Kuboje įtvirtino proamerikietišką režimą, net bandė kopijuoti Jungtinių Valstijų konstituciją. Iš pradžių karinio štabo vadas, po 1930 metų jis paeiliui buvo visų prezidentų „pilkuoju kardinolu“, kol 1940 metais pats prie rinkimų urnų gavo valdžią.

Po ketverių metų kadencijos nugalėtas rinkimuose, jis susirado prieglobstį pas savo galingąjį kaimyną ir politinį įkvėpėją. Tačiau esamu dešimtmečiu pralaimėti rinkimai jau negalėjo jo taip lengvai išguiti iš valdžios, nes 1948 metais išrinktas tik į Senatą, žmogėnas netrukus nusitaiko pasiglemžti postą, atitinkantį jo ambicijas.

Jaunikio tėvas negalėjo atvykti į iškilmes. Gydytojo nurodymu turėjęs gulėti lovoje, jis smarkiai sielojosi, kad nepavyks dalyvauti sūnaus palaidūno vestuvėse. „Kastrai, brangusis, – guodė jį Lina, – daugiau stiprybės. Tik tau pačiam nuo to blogiau. Tark sau, kad tai tik dar viena paprasčiausia kelionė, ir mes visi galvosime apie tave. Aš nuvešiu dešimt tūkstančių dolerių, tavo vestuvinę dovaną vaikams, ir pamatysi, kaip jiems bus malonu.“

Iškilmės vyksta Amerikiečių klube, kur susirinko visa miesto grietinėlė. „Pirmąkart po tiek metų buvau tokia patenkinta, kai pamačiau Fidelį laimingą ir įsimylėjusį“, – vis dar negali atsižavėti ta, kuriai atrodo, kad šiandien jos sumanymas pagaliau įgyvendintas. Renginio kulminacija prasidėjo tada, kai jaunavedžiai paskelbė, kad jie netrukus medaus mėnesio vyksta į Jungtines Valstijas. Galutinai baigdama vykdyti savo užmačią nukreipti sūnų nuo politikos, Lina perduoda Mirtai ir Fideliui skrynelę su savo vyro auka.

– Dešimt tūkstančių dolerių! Ne, mama, tėtis išprotėjo! Aš negaliu priimti tokios sumos.

– Tylėk ir imk tuos pinigus, Fideli. Kastras juos jums duoda tik iš geros širdies. Jie pravers kelionėje ir turėsite už ką apmokėti studijas Niujorke.

Mirta metasi anytai ant kaklo:

– Tai pati puikiausia dovana, kokią mes gavome, ir ji mums labiausiai padės.

Prie šitos sumos prisideda tūkstančio dolerių čekis, kurį atsiuntė Batista lyg palaimindamas tą naują santuoką, apie kurią paskelbė visos laikraščių aukštuomenės kronikos skiltys. Apsvaigę nuo tokio visokeriopų žemės gėrybių antplūdžio, Mirta ir Fidelis iškart išvyko nedidelio salos oro uosto link, lydimi dviejų ginkluotų žmonių, pasiruošusių bet kam. Reikalas tas, kad Fidelio ieškojo vienos nusikaltėlių gaujos vadas, kuriam jis sugebėjo pernelyg įsiėsti. Kad suvestų su juo sąskaitas, jo žmonės, suprantama, turėjo tykoti pagrindiniuose oro uostuose. Tačiau Mirta apie tai nieko nežinojo.

Jie slapčiomis išskrido į Majami Bičą, kur jau buvo užsakytas „Versalio“ viešbutis. Amerikoje jie atrado iki šiol nežinotų malonumų. „Pirmą kartą valgiau amerikietišką jautienos žlėgtainį ir rūkytą lašišą, o tokius dalykus jaunas vyras, dar pasižymintis puikiu apetitu, sugeba įvertinti“, – prisimena Fidelis.

Pirmasis jaunavedžių pirkinys buvo už du tūkstančius dolerių įsigytas melsvas linkolnas, su kuriuo jie išvažiavo į Niujorką. „Mumis nesirūpinkite, mes daug pramogaujame“, – rašo Mirta savo naujajai vyro šeimai. „Mes nesame vieni, nes Fidelis pasiūlė Rafaeliui su žmona prisidėti prie mūsų <...>. Kai Fidelis pavargsta, Rafaelis perima vairą, ir viskas būna gerai.“

Reikia pasakyti, kad jų kelionė buvo išties labai prabangi, jie net apsistojo „Valdorf-Astorijoje“. Vedybinis gyvenimas Mirtai prasidėjo tik gera lemiančiais ženklais, ir ji manė, kad ne tik gavo išsvajotąją laisvę, bet surado ir šeimą, kuri ją mylės kaip saviškę. „Tavo tėvas yra nepaprastai kilnus. Man dar niekas nėra davęs tiek pinigų“, – niekaip negali atsižavėti ji.

Viešnagė Niujorke tampa puikia proga atrasti daugybę pramogų, naujų dalykų. Klajojant po idealiai geometriškas miesto gatves, Fidelis, atsidūręs priešais milžinišką Kalėdų eglę, pradeda elgtis kaip vaikas ir sukelia žmonai tikrą juoko priepuolį. Sausakimšos gatvės, dinamiškas didmiesčio gyvenimas – viskas juos stebina. Jie apsistoja Rafaelio apartamentuose Manhatane, 82-ojoje gatvėje. Bet porelė ne vien poilsiauja. Abudu užsirašo į universitetą.

Kitas atradimas šiam jaunam dvidešimt vienų metų vyriškiui – tai išraiškos laisvė: eiliniame knygyne jis nusiperka Markso Kapitalą anglų kalba, niekaip nesuprasdamas, kaip šalyje, kuri šitaip nusistačiusi prieš komunizmą, tai yra Jungtinėse Valstijose, galima leisti pardavinėti veikalą, kurstantį sugriauti jos ekonominę sistemą. Tų amerikiečių papročiai jam atrodo kaip reikiant keisti. Prinstono studentų miestelyje jis tiesiog apstulbsta pamatęs žmonių akivaizdoje godžiai besibučiuojančias poreles.

Tačiau po dviejų mėnesių Mirtos atradimų ir Fidelio nusivylimų, atsižadėję savo svajonių tapti amerikiečiais studentais, jie savo linkolnu pasuka atgal Kubos link. Vis dėlto studijos amerikiečių universitete nėra galutinai pamirštos. Fidelis savo jaunajai žmonai pažada kai ką geriau už Niujorką – Paryžių.

„Artimiausias mūsų kelio etapas, Mirta, bus Sorbona. Aš ketinu prašyti stipendijos, kad galėtume gyventi Paryžiuje“, – išdidžiai paskelbia jis. Mirta jaučiasi devintame danguje ir tučtuojau rašo vyro šeimai, įsitikinusi, kad ypatingi jos vyro intelektualiniai gabumai netrukus nuties jai kelią į Europą.

„Įsivaizduokite, jam bus visai nesunku gauti stipendiją. Aš tiesiog šokinėju iš džiaugsmo, kai pagalvoju, kad netrukus būsiu Prancūzijoje.“ Lina užsikrečia jos entuziazmu. „Nesirūpink, jei jis negautų stipendijos, Mirta. Aš jau kalbėjau su vyru, ir mes pasiruošę pasiaukoti, kad padėtume jums įgyvendinti šitą svajonę.“

Tačiau, jiems sugrįžus į Havaną, karšta abiejų moterų viltis nutolinti Fidelį nuo politinės arenos greitai atvėsta. Kai jiedu įsikuria nuomojamuose apartamentuose Šv. Lozoriaus gatvėje, Fidelis palieka Mirtą rūpintis namų ūkiu, o pats, ilgiau nedelsdamas, nusitaiko į Kubos ortodoksų (liaudies) partiją, palaikančią nepriekaištingą dorovę, kad šitaip patektų į valdžią ir išvalytų kubietišką politinę sistemą, į kurią įsigraužusi korupcija. Mirta visiškai nesikiša į vyro politinius reikalus. Tačiau kai jis vieną po kito lanko visus mitingus ir užsiima rinkimų kampanija provincijoje, ji visą laiką lieka viena sėdėti automobilyje ir laukia jo valandų valandas.

Pagaliau jie įsikuria Vedado kvartale, prie 2-osios ir 3-iosios gatvės kampo, o Fidelis užsirašo laisvuoju klausytoju į universitetą. Jis griebiasi mokslų kaip apsėstas, o Mirta nėščios moters rūpesčiais dalijasi tik su mošomis, kurios atvyksta jų aplankyti kiekvieną savaitgalį.

1949 metų vasara tapo tikra idile jaunajai Fidelio žmonai. Jiedu apsistoja Birane pas Fidelio tėvus. Visi džiaugiasi gerąja naujiena, kuri beldžiasi iš jos įsčių. Būsimasis tėtis dirba be atokvėpio, kad jiems sukurtų, kaip ji mano, šviesią ateitį. Vakarais pora eina į paplūdimį, kur paprastai jau randa Rafaelį su draugužiais. Jie geria alų, rūko cigarus ir lošdami domino kalbasi apie politiką. Fidelis karščiuojasi, plūstasi, įrodinėja, o Mirta kantriai jų klausosi iki vėlyvos nakties. Vasara baigiasi pačia gražiausia dovana. Rugpjūčio 1 dieną pasaulį išvysta Fidelitas.

„Fidelis pačia tikriausia tų žodžių prasme spinduliavo iš laimės“, – prisimena Chuanita. Nuostabųjį studentą apsupa visos šeimos moterys, manydamos išrovusios politikos piktžolę iš jo širdies. „Ko mes jam dar begalėtume palinkėti, Kastrai? – klausia Lina savo vyro. – Fideliui gimė sūnus, jis netrukus gaus diplomą, ir mes nieko nežinome apie jokią jo politinę veiklą universitete <...>. Argi viso to neužtenka, kad būtume laimingi?“

Fidelis savo politinius žaidimus tęsė taip užsislaptinęs, kad motina šventai tikėjo, jog jis tapo tikra knygų žiurke. Tačiau iš tikrųjų jis netgi savo brolį Raulį prikalbino lankytis universiteto marksistų būreliuose ir paskatino įstoti į universiteto Komunistinio jaunimo sąjungą. Darydamasis vis radikalesniu Batistos režimo priešininku, jis reikalavo, kad Mirta atsisakytų bet kokios paramos, gaunamos iš Diasų Balartų, o jaunajai motinai jos vis dėlto labai reikėjo. Nors Mirta tam tikra prasme buvo apkerėta to žmogaus, iškėlusio dorovę aukščiau visko, sąžiningumo, vis dėlto ji turėjo pažvelgti į akis tikrovei ir maitinti vaiką Kastrų klano lėšomis.

* * *

Apie Diane'os Ducret knygą „Diktatorių moterys 2“

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi. 

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga „Diktatorių moterys 2“ (“Baltos lankos“, vertė Vilius Litvinavičius) yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“ – teigė Jeanas–Christophe'as Buissonas iš „Le Figaro Magazine“.

Diane Ducret (gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga „Diktatorių moterys 2“ – išties titaniškas darbas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ko po rinkimų tikisi politologai ir būsimi politikai?