Tądien buvo atidarytas 71 kilometro siaurojo geležinkelio ruožas Švenčionėliai–Pastovys (dabartinė Baltarusija), tapęs pirmuoju visoje carinės Rusijos imperijoje.
Siaurojo geležinkelio pradžia
Vismantas Užalinskas, laikinai einantis viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktoriaus pareigas, siūlo Lietuvos siaurojo geležinkelio istorijos pradžia laikyti jau 1890 metų gegužę.
Tada Saldutiškio (Utenos r.) dvarininkas, karo inžinierius ir politikas Boleslovas Jaloveckis, Lietuvos valstybės šalininkas ir Švenčionių apskrities atstovas, įsteigė pirmąją carinės Rusijos privažiuojamųjų kelių bendrovę.
Dvarininkas kreipėsi į tuometį carą prašydamas leidimo tiesti siauruosius geležinkelius, kurie turėjo palengvinti žmonių iš mažesnių vietovių susisiekimą ir krovinių atgabenimą į didesnius centrus.
Bėgiai už 2 milijonus rublių
Carui sutikus buvo išleistos akcijos-obligacijos už beveik 2 milijonus rublių ir nutiesta pirmoji siaurojo geležinkelio linija.
Daugiausia traukiniais gabenta miško medžiagos, taip pat kiti kroviniai ir keleiviai, keliaudavę trijų klasių keleiviniais vagonais: antros, trečios ir ketvirtos. Pastaruosiuose žmonės važiuodavo kartu su gyvuliais.
Pelninga susisiekimo priemonė
Aukštaitijoje siaurojo geležinkelio traukiniai, kuriais važiuoti buvo pigu, tapo pagrindine susisiekimo priemone, kuri, nors ir nebuvo dotuojama valstybės, davė pelno.
Siauraisiais geležinkeliais vežta labai daug prekių: linų, miltų, cukrinių runkelių, skaldos, žvyro, anglių, miško žemdirbystės produkcijos ir pan.
Panevėžio depas – didžiausias pasaulyje
Ypač siaurukas prisidėjo prie malūnų miesto Panevėžio, kurio miltai buvo paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pažangos. 1935 m. Panevėžys tapo siauruko centru ir vienu svarbiausių prekių paskirstymo centrų, iš kur jos būdavo išvežiojamos po visą pasaulį.
1938 m. Panevėžyje buvo pastatytas 4 tūkst. kv. m ploto siaurojo geležinkelio traukinių depas. Jis veikia iki šiol ir yra didžiausias tokio tipo depas pasaulyje. Jame ne tik remontuojami traukiniai, bet ir vyksta įvairūs renginiai, statomi spektakliai.
Nuo šeštojo dešimtmečio garvežius imta keisti į šilumvežius. Pirmasis toks Anykščių stotyje atsirado 1957 m. spalio 1 d.
Liko tik pramogoms
Ilgainiui siauruko funkcijas perėmė automobiliai, autobusai, krovinius imta gabenti vilkikais.
Anot R.Guobio, iki 1999 metų vienintelis Anykščių ir Panevėžio linijoje likęs krovinys buvo kvarcinis smėlis. Jis traukiniais buvo vežamas iš „Anykščių kvarco“ į Panevėžio kineskopų gamyklą „Ekranas“.
Reguliarieji keleiviniai reisai šiame ruože oficialiai nutraukti 2001 m.
Nuspręsta likusį 68,4 km ruožą nuo Panevėžio iki Rubikių pritaikyti kultūriniam ir pramoginiam turizmui. Vis labiau populiarėja jais organizuojamos pramoginės kelionės. Keliaujant švenčiamos ir įvairios šventės: pradedant valstybinėmis, baigiant vestuvėmis, krikštynomis ar jubiliejais.
Siauruko modernizacija
Anykščių stotis, kuri yra technikos, architektūros ir kultūros paminklas, paversta Siauruko muziejumi.
Šiuo metu Panevėžio–Rubikių ruožu važinėja keturi šilumvežiai, 11 vagonų, iš jų 3 įrengti kaip pirmos, o 8 – kaip antros klasės. Taip pat restauruojamas ir malkomis kūrenamas garvežys.
Esami traukiniai atnaujinami, kad būtų ekonomiškesni, patogesni ir pigiau eksploatuojami. Pavyzdžiui, jau kitąmet „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ planuoja įsigyti ir saulės baterijomis maitinamą elektrinį vagoną.
Ilgiausias ruožas Europoje
Lietuvoje išlikęs siaurojo geležinkelio ruožas, nors dalis jo nebenaudojama, yra ilgiausias Europoje.
Siaurojo geležinkelio kompleksas kartu su stotimis ir kelių statiniais laikomas didžiausia Lietuvoje nekilnojamąja kultūros vertybe, gerai atspindinčia XIX–XX a. sandūros kultūrą, architektūrą ir techninę pažangą.
Gali būti, kad ateityje bus atgaivinta ir daugiau išlikusių siaurojo geležinkelio ruožų, kad siauruko traukiniai galėtų vėl važiuoti iki pat Biržų.
