Vilniaus tiltų statyba ir gyvavimas atsispindi Vilniaus centriniame pašte šią savaitę atidarytoje parodoje. Joje – H.Kebeikio kolekcijos atvirlaiškiai ir fotografijos tiltų, kurių istorija siekia legendomis apipintus viduramžių laikus.
Iš viso H.Kebeikis yra sukaupęs daugiau kaip 7 tūkst. atvirlaiškių ir nuotraukų kolekciją su žymiausių pasaulio tiltų atvaizdais. Nemažai joje – ir Vilniaus tiltų atvaizdų.
Jų kolekciją H.Kebeikis, monografijos „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“ autorius, rinko kelis dešimtmečius.
78 metų H.Kebeikis apgailestavo, kad parodoje netilpo daugiau kaip 20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį ir kitas – atvaizdai.
Per upę keliavo siauruku
H.Kebeikis atkreipė dėmesį į Juozapo Kamarausko 1932 metų akvarelę. Joje matyti siaurojo geležinkelio tiltas Žvėryne. Juo pūškuoja traukinys su vagonais, ganosi gyvuliai, Neryje maudosi poilsiautojai.
Dabar vietoj medinio tilto – Žvėryno pėsčiųjų tiltas. O ši akvarelė paskatino ne tik domėtis buvusiu mediniu tiltu, bet ir ieškoti vietų, kur buvo siauruko bėgiai. Paaiškėjo, kad jų pradžia – Burbiškėse, siauruko depe. Jie buvo nutiesti dabartine Gerosios Vilties gatve per Vingio parką.
Per Nerį bėgiai maždaug iki 1958 metų driekėsi tiltu, paskui per Žvėryną link dviejų amunicijos sandėlių Šeškinės kalno papėdėje. Paskui siauruku dabartine Minties gatve buvo galima pasiekti tiltą, kuris buvo Šilo tilto vietoje. Bėgiai buvo nutiesti iki amunicijos sandėlių Antakalnyje.
Pavyko užfiksuoti polius
H.Kebeikiui per Karaliaus Mindaugo tilto statybas atsitiktinai pavyko užfiksuoti anksčiau buvusio medinio tilto polius.
„Kairėje būsimam tiltui buvo kasamas gruntas atramai ir atidengti tie poliai. Tos nuotraukos istoriškai vienos vertingiausių.
Juk jose – pirmojo Vilniaus tilto poliai“, – tvirtino H.Kebeikis.
Poliai buvo atkasti tik porą dienų. Kad nesustotų Karaliaus Mindaugo tilto statybos darbai ir neprikibtų paveldosaugininkai, poliai buvo greitai užkasti.
Nors H.Kebeikis – buvęs kelių statybos inžinierius, tiltų specialistas, prisipažino tik vėliau pasidomėjęs ir sužinojęs, kad nufotografavo seno tilto konstrukcijas.
Leido rinkti mokesčius
Viena įspūdingiausių H.Kebeikiui – Žaliojo tilto istorija. Jis – bene seniausias ir reikšmingiausias Vilniuje.
Jau 1386 metų plane toje vietoje buvo pažymėtas tiltas. Jis buvo skirtas susisiekimui tarp Vilniaus ir Ukmergės.
Medinį tiltą nuplovė pavasario potvynis, o 1536 metais privilegija Žygimantas Senasis leido pilies prižiūrėtojui Ulrichui Hozijui pasistatyti naują tiltą prie kelio į Ukmergę ir imti iš juo važiuojančiųjų mokestį.
Jo dydis priklausė nuo arklių skaičiaus ir vežamų prekių kiekio. Tam, kad būtų garantuojamos pajamos, buvo uždrausta keltis per Nerį kitokiais būdais. Nemokamai tiltu naudotis galėjo tik bajorai ir dvasininkai, o žydams buvo leista į kitoje Neries pusėje esančias kapines perplukdyti numirėlius valtimis.
Pirmasis mūrinis tiltas per Nerį buvo penkių akmens mūro atramų, trys iš jų tarpinės buvo upėje.
Tilto galuose buvo mūriniai vartai bei butai sargams ir muitininkams. Beje, tiltas buvo dengtas skiedrų stogu, o jo pakraščiuose įrengtos krautuvės.
Nukentėjo ne vieną kartą
1655-aisiais traukdamasis nuo rusų kariuomenės U.Hozijaus tiltą sudegino Lietuvos etmonas Jonušas Radvila, bet per du dešimtmečius jis buvo atstatytas. Tačiau jis nukentėdavo per kiekvieną pavasario potvynį, dažnai prireikdavo ne tik remonto, bet ir atstatymo.
1766 metais tiltas buvo nudažytas ir nuo tada vadinamas Žaliuoju. Po to jis dar kartą sudegė ir buvo atstatytas. O 1812 metais Žaliąjį tiltą nusiaubė atsitraukianti rusų kariuomenė.
U.Hozijaus atramų vietoje miestiečiai pastatė laikinąjį tiltą. Kol tilto nebuvo, vilniečiai per Nerį persikeldavo keltu. Naujas tiltas užfiksuotas Jozefo Czechowicziaus ir Alberto Swieykowskio fotografijose.
H.Kebeikio kolekcijoje yra visi Žaliojo tilto atvaizdai. Ne vienas jų – vietoj medinio Žaliojo tilto 1894 metais pastatyto metalinio tilto, kuris rėmėsi tik į krantinių atramas. Tik tada buvo išardytos U.Hozijaus statytos atramos. Jos jau buvo per silpnos.
Bet Žaliąjį tiltą 1944 metais vokiečių kariuomenė susprogdino. Po aštuonerių metų pastatytas lengvesnis geležinis tiltas, papuoštas keturiomis skulptūrinėmis grupėmis, kurios neseniai buvo sukėlusios daug ginčų.
Automobilių dar per daug
Paklaustas, ar Vilniui užtenka 13 tiltų, kurių atvaizdų kolekciją yra surinkęs, tiltų specialistas H.Kebeikis sakė, kad sostinė susiduria su kita problema.
Tai – nuo automobilių dūstantis Senamiestis. „Gerai, kad savivaldybė imasi šios problemos, miestas lengviau nuo automobilių atsikvėpė nutiesus vakarinį ir pietinį aplinkkelius“, – minėjo H.Kebeikis.
Bet sunkiasvorių automobilių per Geležinio Vilko tiltą vis dar važiuoja per daug. Šis tiltas kenčia nuo per didelės apkrovos.
Tiltų specialisto nuomone, kol kas daugiau tiltų Vilniui nereikia: „Liubarto, Žvėryno, Geležinio Vilko, taip pat Žirmūnų, Šilo tiltai yra šalia.
Neįsivaizduoju, kur dar vieną būtų galima įkišti.“
