Ši leidyklos „Tyto alba“ išleista biografinė knyga – pirmasis objektyvus žvilgsnis į išskirtinės moters Clementine Churshill asmeninį ir viešąjį gyvenimą, jos meilę vyrui Winstonui Churchilliui, ištvermę, vidinį trapumą ir tylius darbus politikoje, be kurių mūsų pasaulis galbūt atrodytų visiškai kitaip.
Pateikiame šios knygos skyrių „Skausmas ir išdidumas. 1914–1915 m.“
* * *
Niekas negalėjo numatyti, kad Clementine palūš, bet, žvelgiant retrospektyviai, atrodo keista, jog karui prasidėjus Winstonas nepasirūpino, kad jo šeima sugrįžtų į Londoną, juo labiau kad kaip tik tuo metu jo iniciatyva Kabinetas ėmė nagrinėti Šiaurės jūros pakrantės pažeidžiamumo klausimą.
Praėjus vos keliems mėnesiams, rytiniame Britanijos pajūryje (kiek šiauriau, Skarbore, Hartlepule ir Vitbyje) ėmė kristi iš vokiečių karinių laivų paleisti artilerijos sviediniai, jie nusinešė nemažai gyvybių. Karo baisumams pasiekus Britanijos krantus ėmė žūti moterys ir šešių mėnesių kūdikiai; karas skynė jau ne tik uniformuotų jaunuolių gyvybes mūšio laukuose užsienyje, bet ir niokojo namus, sodus bei įmones, esančias Britanijos žemėje.
Winstonas turbūt manė, kad Clementine susidoros su sunkumais; išoriškai ji kaip visada atrodė rami ir ryžtinga. O gal jis manė, kad jai bus saugiau gyventi toliau nuo Londono, nes visi bijojo dirižablių, per Pirmąjį pasaulinį karą veikiančių kaip bombonešiai, antskrydžių, nors pirmas toks antskrydis buvo surengtas tik 1915 m. gegužę.
Winstonas prisipažino „šiek tiek nerimaująs“ dėl žmonos, bet iš tiesų didžiavosi jos stiprybe karo nešamos mirties ir nelaimių akivaizdoje. Jis buvo visa galva pasinėręs į didžiausios pasaulyje imperijos karinių pajėgų valdymo klausimus; nematydamas Clementine ir vaikų, jis kone pamiršo juos. Tik įsikišus Clementine seseriai, smarkuolei Nellie, Winstonas pagaliau suprato, kad jo žmona atsidūrė prie isterijos ribos.
Abi seserys manė, kad ledi Blanche pernelyg pavojinga pasilikti Djepe, taigi Clementine pasiuntė ten Nellie atlydėti motiną pas ją į Overstrandą. Tuo metu Overstrandą buvo apėmusi „šnipų manija“; kai kurie gyventojai teigė keletą kartų matę ant uolų priešo „agentus“, nors šie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, ir Clementine baiminosi, kad gali būti pagrobta.
Tačiau vos tik grįžusi į Angliją Nellie paliko motiną toliau keliauti vieną ir nuskubėjo į Bakingamšyrą padėti Astorams paversti jų rūmus slaugos namais, paskui kaip vertėja ketino vykti su medicinos seserų būriu į fronto liniją Belgijoje.
Clementine toks sesers poelgis įsiutino. Ji tikėjosi, kad Nellie prižiūrės ledi Blanche ir ji pagaliau galės išsmukti pasimatyti su Winstonu. Šeimos automobiliui sugedus, ji buvo užspeista į kampą su dviem mažais vaikais ir motina, kamuojama baimės, kad vokiečiai puls, ir suvokdama, kad jos viltys pasimatyti su vyru sudužo. Kankinamos nemigos ir varginamos nėštumo, Clementine jėgos išseko.
„Nellie pasielgė pasibjaurėtinai, – liejo savo įtūžį Clementine padrikame laiške Winstonui rugpjūčio 14-ąją. – Ji mane labai sunervino; negana to, naktį labai prastai miegojau, todėl šįryt jaučiuosi labai blogai. Trokštu pamatyti tave [...]. Tu numalšintum mano skausmą ir padėtum atsikratyti piktų minčių, mano mylimasis, nes visada esi labai protingas ir racionalus [...]. Žinau, kad tu labai užsiėmęs ir nedera tavęs trikdyti, bet mano širdis kupina jausmų, ir aš negaliu susivaldyti.“
Netrukus po to, kai Clementine parašė šį laišką, ji, regis, prarado savitvardą ir net bandė susižaloti. „Kvaila žalotis ir trankyti galvą į sieną, – keverzojo ji vėliau širdį draskančiame laiške. – Aš jaučiuosi išsekusi, tarytum būčiau nuėjusi 20 mylių. Niekas manęs nemyli. Dabar šiek tiek prigulsiu, nes pasiekiau tokią idiotizmo stadiją, kai pajėgiu tik verkšlenti.“
Dar vėliau ji pasidalijo savo baime būti pagrobtai. „Jei aš būsiu pagrobta, maldauju dėl manęs neaukoti net mažiausio ar pigiausio povandeninio laivo [...]. Aš nepakelčiau, jeigu dėl to žmonės imtų manęs nemėgti, o jei mirčiau drąsiai ir neišpirkta [...], tapčiau didvyre. Jei vis dėlto gausi laišką, maldaujantį mane gelbėti, žinok, kad jis buvo išgautas kankinimais!“ Ir galiausiai ji maldavo leisti jai grįžti namo: „Aš trokštu būti paguosta.“
Winstono atsakymų į šiuos jos laiškus, kuriuos ji, regis, parašė būdama nervinio išsekimo būsenos, neišliko. Aišku tik tai, kad Clementine reikėjo atsikratyti savo demonų ir patraukti jo dėmesį, bet paskui ji atgavo jai įprastą šaltakraujiškumą ir racionalumą. Šiek tiek vėliau ji rašė Winstonui: „Aš jaučiuosi geriau nei tada, kai tau, mano Mylimasis, rašiau praėjusį kartą. Nesmerk manęs už plepumą. Tave mylinti ir labai nuvargusi Clemmie.“
Kai iki nėštumo pabaigos buvo likusios kelios savaitės, Clementine grįžo su vaikais į Londoną – turbūt ją pakvietė Winstonas, pagaliau supratęs, kaip ji sielvartauja. Vos tik atsidūrusi šalia jo įvykių sūkuryje, ji ėmė rūpintis savo vyro gerove ir karjera. Clementine siuntė jam raštelius į studiją, ragindama jį anksčiau gultis („tu atrodai išvargęs ir neišsimiegojęs“) ir primindama, kad „rytoj reikės visų tavo protinių jėgų“. Ji akimirksniu visiškai pasikeitė.
Paskelbus karą reikėjo greitai ir veiksmingai mobilizuoti karinį jūrų laivyną ir pakurstyti patriotines nuotaikas. Visų visuomenės sluoksnių vyrai stojo į kariuomenę savanoriais, o į neuniformuotus vyrus netrukus buvo imta žiūrėti labai įtariai.
Karaliaus rūmų poetas Robertas Bridgesas, pagautas įkvėpimo, žadėjo jaunuoliams, kad jie „per kančias apsivalys“ ir atras „grožį per kraują“. Clementine, kaip ir daugelio kitų žmonių, tikrovė toli gražu nebuvo poetiška. Rugpjūčio pabaigoje vokiečiai Belgijoje suėmė Nellie; jos brolis Billas vadovavo Karališkojo karinio jūrų laivyno eskadriniam minininkui „Thorn“, o Winstono brolis Jackas tarnavo kariuomenėje Prancūzijoje.
Kasdien Angliją pasiekdavo žinios apie jaunų vyrų žūtį; tūkstančiams juos apraudančių šeimų jų netektis visai neatrodė „graži“. Prognozes, kad „visa tai baigsis iki Kalėdų“ pakeitė niūrūs nuogąstavimai dėl laukiančios ilgos ir sunkios kovos. O Clementine daugiau nebesigraužė ir nebesijautė izoliuota. Ji vėl su savo vyru nėrė į įvykių sūkurį (kad pajustų „gyvenimo pulsą“) ir jautėsi esanti ten, kur ir turi būti.
Jai kur kas labiau patiko padėti Winstonui vadovauti karo veiksmams, nei prižiūrėti mažus vaikus paplūdimyje ar slaugyti motiną. Geriausiai ji jautėsi sunkiausių išbandymų dienomis ir vėliau su ilgesiu prisimindavo „tas nuostabias“ pirmąsias karo savaites, kai „mes buvome tokie laimingi“.
Clementine džiaugėsi, kad Winstonui pavyko gerai paruošti laivyną karui, ir gyvai domėjosi „greitai besiplėtojančiais įvykiais“, o vėliau netgi jautė „kaltę ir gėdą“, kad net baisūs per pirmuosius mūšius patirti nuostoliai jos pernelyg nesujaudino. Užuot sielvartavusi, sakė ji vėliau, „jaučiausi kaip septintam danguj ir troškau, kad tos laimingos dienos niekada nesibaigtų.“
Vos tik grįžusi į Admiraliteto rūmus, ji visa galva pasinėrė į karo reikalus. Kai karinis jūrų laivynas laimėjo stambų mūšį 1914 m. rugpjūčio pabaigoje, būtent Clementine pranešė apie tai karo ministrui lordui Kitcheneriui (jos vyras tuo metu rengėsi pietums).
„Winstonas, – rašė ji, – mano, kad tai didžiulė pergalė.“ Ji, kaip niekas kitas iki jos anksčiau, lydėdavo savo vyrą į tokius vyriškus renginius kaip šarvuotlaivių apžiūra ir asmeniškai sveikindavo admirolus su pergalėmis apdovanodama juos kvietimais papietauti.
Winstonas išsamiai informuodavo ją apie karines jūrų operacijas, todėl ji žinojo apie jas daugiau nei dauguma vyriausybės narių. Dabar, kai ji įsitraukė į Winstono reikalus, jis norėjo daugiau laiko praleisti drauge su ja. Asquithas vieną vakarą atkreipė dėmesį į tai, kad Winstonas „nė akimirkos nepalieka Clemmie“, net neišleidžia jos papietauti su juo ministro pirmininko rezidencijoje Dauningo gatvėje.
Clementine netrukus suprato, kad ji gali suteikti Winstonui ypač vertingą pagalbą vertindama jo kolegų silpnybes ir numatydama, kad kai kurie iš jų ateityje gali kelti bėdų. Galbūt kitus žmones ji suprato geriau todėl, kad pati turėjo psichologinių problemų, tačiau, kad ir kaip būtų, jos įžvalgumas buvo atsvara emocijų netramdančiam Winstonui, linkusiam paminti kitų jausmus, mat jis buvo įsitikinęs, kad tai nėra svarbu palyginti su būtinybe laimėti karą.
Pavyzdžiui, jis užsimojo kuo greičiau pakeisti senyvą Vidaus laivyno vyriausiąjį vadą admirolą serą George’ą Callaghaną jaunesniu žmogumi, visiškai ignoruodamas savo vyresnių patarėjų įspėjimus apie „pražūtingus“ tokio sprendimo padarinius kovinei karių dvasiai. Tik įsikišus Clementine, jis pagaliau įsiklausė į jų nuomonę.
Stengdamasi „nesuerzinti“ Winstono, ji įspėjo, kad su Callaghanu reikia elgtis pagarbiai, kitaip jis „labai“ įsižeis. Atleisti jį vien apdovanojus medaliu būtų įžeidimas, bet jis, paskirtas į Admiraliteto valdybą, nepurkštautų, o kiti karinio jūrų laivyno karininkai nevertintų to žingsnio kaip „pažeminimo“.
Ji patarė Winstonui atsižvelgti į tai, kad žmonos ima kaišioti pagalius į ratus, jei mano, kad su jų vyrais buvo pasielgta neteisingai. Negi jis nori, kad „atsistatydinusių karininkų kačių lyga“ imtų juodinti jo vardą ir trukdytų jam įgyvendinti reikiamus uždavinius? Winstonas suprato, kad jo žmona teisi, ir paskyrė Callaghaną patarėju, kaip Clementine ir siūlė.
Šio pirmo svarbaus įsikišimo sėkmė paskatino ją ir toliau teikti jam patarimus. Nors Clementine žinojo, kad Winstonui nepatiko, kai kiti jam prieštaraudavo ir dažniausiai pritardavo jam tik iš baimės, ji niekada jo nebijojo. Ji išmoko labai įtikinamai pateikti savo nuomonę, dažnai pradėdama žodžiais „Tavim dėta, aš [...]“.
Winstonas, pirmasis Admiraliteto lordas, buvo atsakingas už pergalingą karą jūroje, bet, būdamas patyręs karys, ne kartą dalyvavęs mūšiuose, jis negalėjo atsispirti pagundai kištis ir į kariuomenės veiksmus sausumoje. Jis dažnai keliaudavo anapus Lamanšo susitikti su seru Johnu Frenchu, britų ekspedicinių pajėgų vyriausiuoju vadu, išsamiau aptarti karo veiksmų.
Nors Winstonas neatkreipė dėmesio į pašaipas ir pasipiktinimą, kurį kėlė jo kišimasis, Clementine pajuto pavojų. Winstonas visada norėjo svariai prisidėti priimant svarbius karinius sprendimus, bet ji žinojo, kad kitus jo „karingumas“ atstumdavo.
Kai rugsėjo pabaigoje jis nutarė susitikti su prancūzų feldmaršalu, ji taktiškai tarė: „Nepyk, bet aš noriu, kad praneštum ministrui pirmininkui apie numatomą vizitą. Jei nepraneši, pasielgsi netaktiškai; jis supyks ir įsižeis.“ Ji taip pat pasirūpino, kad jos vyras pasikonsultuotų su populiariu, bet nuošaliai besilaikančiu lordu Kitcheneriu, kad šis Winstono kelionę vertintų kaip teisėtą duomenų rinkimo „misiją“, o ne darbui trukdančiu „savaitgalio išsišokimu“. Ji pridūrė, kad Winstonas irgi suirztų, jei Kitcheneris aplankytų karinio jūrų laivyno vadus prieš tai su juo nepasikonsultavęs.
Kad ir kaip būtų, kodėl jam neapsiribojus Admiraliteto valdymu? Clementine buvo skaudu matyti savo vyrą tokį niūrų ir nepatenkintą pasiekta aukšta padėtimi, juk jis, būdamas trisdešimt devynerių, buvo jauniausias svarbus Kabineto narys, kuriuo vis labiau rėmėsi ministras pirmininkas. Britų kariuomenė sudaro tik „aštuntadalį sąjungininkų pajėgų, o tu vadovauji didžiuliam kariniam jūrų laivynui, kuris galiausiai ir nulems karo baigtį“, – valdingai apibendrino ji.
Clementine mokėjo įtikinti Winstoną. „Ji labai sumaniai jį valdo, net už ją protingesnė moteris taip nesugebėtų“, – rašė Margot Asquith savo dienoraštyje. Ji vis dar menkai tevertino Clementine, bet prisipažino esanti sužavėta tuo, kaip Winstono žmona „pina iš jo virves“.
Paklausęs jos, Winstonas parašė Kitcheneriui – klausė, ar šis neprieštarautų, jei jis aptartų padėtį su prancūzais. Nuramintas (laikinai) Kitcheneris atsakė neprieštaraująs. „Tu buvai visiškai teisi“, – rašė sužavėtas Winstonas Clementine 1914 m. rugsėjo 26-ąją, karo laivu „Adventure“ skriedamas „visu greičiu“ Prancūzijos link.
Nors Winstonas ir įsiklausydavo į savo žmonos patarimus, jis vis tiek buvo linkęs imtis neapgalvotų veiksmų ir jai kaskart tekdavo bandyti atvesti jį į protą. Vienas ryškus tokio išsišokimo pavyzdys buvo spontaniškas jo sprendimas vykti į Antverpeną, strategiškai svarbų uostą, tapusį Belgijos karaliaus ir jo žmonos bei vyriausybės atrama ir pasipriešinimo vokiečiams centru.
Spalio 2-ąją, kai Clementine turėjo gimdyti, atėjo žinia, kad mūšis dėl Antverpeno beveik pralaimėtas ir kad karališkoji pora su savo ministrais planuoja bėgti iš apgulto miesto. Winstonas, skatinamas romantiško didvyriškumo, negalėjo atsispirti paskatai vykti į Antverpeną ir sutvirtinti belgų ryžtą. Po kelių valandų Winstonas, įsakęs parūpinti jam ir jo palydai šarvuotų rolsroisų, vilkėdamas keistu apsiaustu, užsimaukšlinęs buriuotojo kepurę jau keliavo į Antverpeną.
Clementine baisėjosi, kad jos vyras nepaiso jam gresiančio pavojaus (jos manymu, visiškai be reikalo). Nerimą jai kėlė ir tai, kad jam šovė į galvą kariauti savo mažytį karą. Winstonas, vos porą dienų praleidęs Antverpene, telegrafavo Asquithui – prašė leisti jam atsistatydinti iš pirmojo Admiraliteto lordo pareigų ir oficialiai suteikti teisę vadovauti uoste esančioms britų pajėgoms.
Jo užsidegimą veikti kolegos sutiko „homerišku juoku“ – Asquithas jo prašymą pavadino „tikra tragikomedija“ ir leido jam tai daryti tik iki spalio 7-osios. Paskui jį pakeitė profesionalus kariuomenės generolas. Po kelių dienų vokiečiai vis tiek užėmė miestą ir dėl šios nesėkmės Winstono išsišokimas atrodė kvailas.
Nuovoki Clementine suprato, kad nors jos vyro drąsa ir pagirtina, dėl savo elgesio Antverpene jis gali būti apkaltintas avantiūrizmu. Jai, kamuojamai nuogąstavimų, vėlyvą spalio 6-osios vakarą prasidėjo sąrėmiai. Clementine pagimdė paryčiais, bet ne dar vieną berniuką, kaip karštai tikėjosi, o raudonplaukę mergaitę. Churchilliai pavadino ją Sarah Millicenta Hermione.
Nellie, kai vokiečiai paleido ją į laisvę, parašė iš Monso sveikinimą, bet prašė „neignoruoti Randolpho ir Dianos dėl naujagimės“, mat manė, kad taip gali nutikti. Iš tikrųjų Clementine, regis, labiausiai rūpėjo, kad Winstonas saugiai sugrįžtų namo; tą dieną ji sulaukė jo vėlai.
Clementine jaudinosi ir dėl to, kaip jis bus sutiktas. Tai kėlė nerimą ne tik jai. Violet, kuriai vis dar rūpėjo, kaip sekasi Winstonui, taip pat manė, kad šis išsišokimas padarė jam „didelę“, nors ir „nepelnytą“, žalą. Nors Clementine ir paveikė savaime suprantamas noras, kad besiruošiant gimdyti vyras būtų šalia, ji išliko šaltakraujiška, priešingai nei impulsyvusis Winstonas.
Praėjus vos septynioms savaitėms po Overstrande ją ištikusio nervų pakrikimo, ji mąstė racionaliau nei Winstonas. Karas padėjo Clementine šaltakraujiškai apmąstyti gyvenimo prasmę – ir tai nebuvo susiję vien su motinyste. Daug vėliau, nusprendusi „visiškai pašvęsti savo gyvenimą Winstonui“, Clementine apie tai užsiminė būsimai savo marčiai Pamelai Digby.
Clementine galėjo būti iš tikrųjų laiminga tik žinodama, kad ji jam reikalinga, tik „gyvendama dėl jo“. Kai Clementine vyrui – ir jos šaliai – iškilo pavojus, ji žinojo, kokį vaidmenį turi atlikti. Ir nors Clementine turėjo rūpintis neseniai gimusiu kūdikiu ir dviem kitais mažais vaikais, ji neketino to vaidmens atsisakyti.
Karui tęsiantis, Winstonas kaip ir anksčiau dalydavosi su Clementine savo viltimis, nuogąstavimais ir nusivylimais. Ji gerai perprato Karo tarybos, bandančios rasti išeitį iš aklavietės Vakarų fronte, intrigas. 1914 m. pabaigoje britai neteko 90 000 karių, bet jokių reikšmingų laimėjimų nebuvo pasiekta.
Kovinę šalies dvasią pakirto pakrantės miestų apšaudymas iš karinių laivų ir slogus supratimas, kad karo pabaigos dar nematyti. Clementine, vienintelė „patelė“ (taip Asquithas menkinamai vadindavo moteris), dažnai dalyvaudavusi aukšto lygio susibuvimuose, kuriuose būdavo aptariamos šiurpiausios žinios, atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis Winstono kolegų stokoja energijos ar idėjų. Taigi kai jos vyras nusprendė palaikyti tariamai perspektyvų veiksmų Rytuose planą, ji panoro susipažinti su jo detalėmis.
Pagal šį planą, reikėjo prasiveržti pro Dardanelus (tarp žemyninės Turkijos ir Galipolio pusiasalio) ir užimti Konstantinopolį (dabar Stambulas); 1915 m. sausį šiam sumanymui pritarė ir Karo taryba, mat buvo tikimasi Vokietijos galią susilpninti pašalinant iš karo naująją jos sąjungininkę Turkiją ir nutiesiant tiesioginį susisiekimo kelią su Britanijos sąjungininke Rusija, pakliuvusia į sunkią padėtį.
Clementine labai domėjosi karo veiksmams vadovaujančiais žmonėmis ir sukluso, kai spalio pabaigoje pirmuoju jūrų lordu buvo paskirtas kaprizingas admirolas lordas Fisheris. Beprotiškai juo besižavintis Winstonas manė, kad „jo brangus“ Jacky Fisheris (būdamas septyniasdešimt trejų, jis buvo atšauktas iš pensijos) yra puikus technikos specialistas, ištikimas kariniam jūrų laivynui. Tačiau Clementine atkreipė dėmesį į tai, kad jis agresyvus, nesuvaldomo būdo, genialus ir šiek tiek pamišęs.
Fisheris, žinomas mergišius, pajuto, kad Clementine nepasitiki juo, ir labai piktinosi jos įtaka „mylimam“ Winstonui. Prieš dvejus metus, nepritardamas Winstono sprendimui į tris karinio jūrų laivyno postus paskirti karininkus, artimus karaliui, jis įnirtingai užsipuolė Clementine, kaltindamas ją įtikinus savo vyrą elgtis kaip „karaliaus sąvadautojui“.
„Bijau, – rašė jis laiške Winstonui 1912 m. balandį, – kad tai paskutinis mano laiškas jums [...]. Manau, kad jūs išdavėte karinį jūrų laivyną.“ Neįtikėtina, tačiau dėl savo keisto žavėjimosi Fisheriu (Violet Asquith apibūdino tai kaip „kažką artimą meilei“) Churchillis ignoravo šį nepagrįstą įžeidimą jo žmonai ir vėl priėmė Fisherį į tarnybą.
Šis incidentas, be abejo, išmokė Clementine veikti atsargiai ir slėpti nuo aplinkinių, kad ji daro įtaką darbiniams savo vyro sprendimams. O Fisheris ir toliau ėjo pirmojo jūrų lordo pareigas, nors bent septynis kartus grasino atsistatydinti ir sukurpė ne vieną pompastišką tiradą, daugelį žodžių rašydamas iš didžiosios raidės.
Nors Fisheris prisiekinėjo, kad kiekvieno jam paprieštaravusio žmogaus žmona „taps našle, jo vaikai – našlaičiais, o namai – mėšlo krūva“, Winstonas vis tiek jo neatleido. Po tokio neišmintingo sprendimo imta kalbėti, kad Winstonas galbūt iracionalus kaip ir senasis admirolas.
Išvykdamas į Paryžių 1915 m. gegužės pradžioje dalyvauti derybose dėl Italijos įsitraukimo į karą, Winstonas net prašė Clementine pasirūpinti jo „senu berniuku“. Ji jau anksčiau buvo pastebėjusi, kaip Fisheris sukrusdavo, kai tapdavo atsakingas už Admiraliteto veiklą Winstonui išvykus, taigi šį kartą Clementine pakvietė jį drauge papietauti Admiraliteto rūmuose. Pietūs praėjo ramiai, gerai nusiteikęs Fisheris pakilo eiti.
Clementine manė, kad jis jau išėjo, tačiau kiek vėliau pamatė, kad jis vis dar trypčioja koridoriuje. Fisheris tiesmukai jai pasakė, kad, užuot derėjęsis su italais, Winstonas iš tikrųjų leidžia laiką savo meilužės glėbyje Paryžiuje.
Iš to, kaip Clementine reagavo išgirdusi šiuos jo žodžius, galima spręsti, kad ji puikiai pažinojo savo vyrą. „Nurimkite, kvailas seni, – atkirto ji. – Išeikite!“ Jis pagaliau išsinešdino, bet kai Clementine papasakojo Winstonui apie šį keistą Fisherio poelgį, jis vėl atmetė jos nuogąstavimus dėl savo draugo protinio stabilumo.
Nuolat besikeičianti Fisherio nuomonė apie galimybę įgyvendinti Dardanelų planą (kartais jo nuomonė keisdavosi net keturis kartus per dieną) tik patvirtino Clementine abejones. Jo dvejonės trukdė deramai parengti tokios ambicingos operacijos strategiją ir surinkti reikiamą karių ir laivų skaičių.
Jau pačioje žygio pradžioje britų pajėgos buvo nepakankamai aprūpintos būtiniausiomis atsargomis; išvykimo išvakarėse vienam svarbiam batalionui trūko gydytojų ir vaistų. Dabar, kaip niekada anksčiau, pravertė organizaciniai Clementine gebėjimai.
Net jos senas kritikas Asquithas sakė, jog ji „parodė didelį sumanumą“, kad Maltoje britų laivai apsirūpintų reikiamomis „atsargomis“. Clementine taip kruopščiai rūpinosi visomis plano detalėmis, kad net penkerių metų Diana kiekvieną vakarą prieš miegą savo maldą baigdavo žodžiais „Dieve, laimink Dardanelus“, nors nenutuokė, kas yra tie Dardanelai.
1915 m. vasario 19 d. britų karinis jūrų laivynas pradėjo bombarduoti turkų pozicijas ir iš pradžių juos lydėjo sėkmė, bet Winstonas netrukus pamatė, kad operacijos vadai nepajėgia tinkamai pasinaudoti pradiniu savo pranašumu. Turkams paskandinus kelis sąjungininkų laivus, admirolai dėl nesuprantamos priežasties įsakė flotilei pasitraukti, taip suteikdami smarkiai prispaustiems turkams galimybę papildyti išsekusias amunicijos atsargas.
Todėl kai balandį kariuomenė buvo pasiųsta pradėti desantinį išsilaipinimą, turkai pasitiko ją nuožmia ugnimi ir dėl to žuvo daug karių. Senas Winstono draugas, generolas seras Ianas Hamiltonas, dalyvavęs jo vestuvėse, buvo paskirtas vyriausiuoju sausumos operacijos vadu – šis sprendimas Clementine irgi nepatiko.
Winstoną suviliojo Hamiltono ryžtas ir riteriškumas, bet ji, vertindama nešališkai, manė, kad jam trūksta ištvermės ir iniciatyvos. Clementine nuogąstavimai pasitvirtino – kariuomenės operacija baigėsi strategine nesėkme ir galų gale generolas Hamiltonas buvo atšauktas į Londoną.
Net kilus grėsmei, kad Dardanelų operacija greitai virs dar viena „varginančia apkasų kova“, Fisheris sutrukdė Winstonui nusiųsti pastiprinimą kariniam jūrų laivynui. O Kitcheneris, iš pradžių pritaręs Dardanelų planui, sužlugdė jį atsisakydamas siųsti daugiau karių. Balandį sukrečiančios žinios atėjo ir iš Vakarų fronto: vokiečiai pradėjo savo pirmą nuodingųjų dujų ataką, o britų pajėgos negalėjo veiksmingai gintis dėl to, kad trūko artilerijos sviedinių.
Karo ministrui Kitcheneriui „sviedinių skandalas“ pakenkė labiausiai, bet atsakomybė gulė ant visos vyriausybės pečių. Gegužės 15-ąją, per patį krizės apogėjų, lordas Fisheris vėl nusprendė atsistatydinti. Privatus jo sekretorius perdavė atsistatydinimo laišką, tardamas: „Manau, kad šį kartą jis nusiteikęs rimtai.“ Winstonas tuo nepatikėjo, kurį laiką manė, kad tai tik dar vienas iš Fisherio grasinimų15, todėl ir toliau, nors ir kaip būtų keista, teigė, kad jo santykiai su Fisheriu yra „glaudūs ir labai artimi“.
Tačiau Fisheris iš tiesų atsistatydino esą protestuodamas prieš akivaizdžiai nekompetentingą vadovavimą Dardanelų kampanijai, per kurią sąjungininkai patyrė didžiulių nuostolių. Tiesą sakant, už tai buvo atsakingas ne tik Winstonas, tačiau konservatoriai vis dar laikė jį išdaviku, liberalai – nepakenčiamu savimyla, karalius – nepatikimu asmeniu, o rinkėjai – karštakošiu, kaltu dėl pralieto britų karių kraujo. Winstonas puikiai tiko atpirkimo ožio vaidmeniui.
Kai kurie karo analitikai mano, kad jeigu Dardanelų kampanija būtų vykdyta ryžtingiau, drąsiau ir didesnėmis pajėgomis, ji būtų pasisekusi, kaip nuolat teigė Winstonas. 1954 m. Clementas Attlee (leiboristas Parlamento narys, nugalėjęs Winstoną 1945 m. rinkimuose ir tapęs pokario ministru pirmininku) šią kampaniją, kurioje ir pats dalyvavo, apibūdino kaip „vienintelį išradingą strateginį sumanymą per visą karą“.
Dardanelų operacijos idėją, bet ne įgyvendinimą, vėliau taip pat gynė tokie įžymūs istorikai kaip Alanas Mooreheadas. Bet Winstonui, karingo būdo politikui, nepavyko užsitikrinti savo kolegų paramos, ir niekas, įskaitant Asquithą, nenorėjo ar negalėjo imtis bendros strateginės kontrolės.
Asquithas suprato, kad jeigu nepaaukos Winstono, kris jo paties galva, ir apsisprendė daug nedvejodamas. Šiaip ar taip, Winstonui buvo suversta kaltė už vieną iš kruviniausių visų laikų britų karinių nesėkmių. Dėl tikslaus sąjungininkų nuostolių skaičiaus nesutariama, bet manoma, kad Britanija per Dardanelų kampaniją neteko apie 29 000 vyrų, Australija – 8 500, Naujoji Zelandija – 2 800, Indija – 1 800, o Prancūzija – 9 800 (įskaitant mirusiuosius nuo ligų).
Clementine vyras dar ne vieną dešimtmetį buvo įžeidžiamai vadinamas Galipoliu, ir ji buvo priversta tai kęsti. Nors jos nuojauta dėl Kitchenerio, Fisherio ir Hamiltono pasitvirtino, jai nepavyko įkalbėti vyro atsisakyti klaidingų savo vertinimų.
Kad ir kas nutikdavo, Clementine visada buvo ištikima savo vyrui ir karštai piktindavosi dėl to, kad jis smerkiamas neteisingai. Išgirdusi, kad Asquithas ketina atleisti Winstoną iš Admiraliteto vadovo posto, gegužės 20-ąją ji piktindamasi rašė ministrui pirmininkui: „Jei išmesite Winstoną už borto, pasielgsite kaip skystablauzdis.“ Pripažindama, kad kai kam Winstono sprendimai galėjo pasirodyti klaidingi, ji karštai tvirtino, kad jis turi „nepaprastų savybių, kuriomis, drįsiu pasakyti, pasižymi labai mažai jūsų dabartinio Kabineto narių: įtaigumą, vaizduotę, tvirtą ryžtą kovoti su Vokietija“.
Apibendrindama ji pareiškė: „Jei suteiksite jam kitą pareigybę, jis nebedalyvaus kovoje. Jei atsisakysite tokio vertingo kovotojo, padarysite šaliai daug žalos.“ Nežinia, padėjo ar nepadėjo Winstonui Clementine emocijų protrūkis, bet mėgstamą darbą jis prarado.
Asquithas labai nustebo, kad vieno iš jo ministrų žmona drįso į jį taip kreiptis, ir nutarė, kad Clementine paveikė įtampa, nes, jo manymu, tokį laišką galėjo parašyti tik „pamišėlė“. Jo žmona Margot, nors vis labiau žavėjosi Clementine, pareiškė, kad ji turi „tarnaitės sielą“ ir kad jiedu su Winstonu yra „lėkšta pora“, „šantažuotojai ir akiplėšos“, parodę „juodą nedėkingumą“. Bet už ką Clementine turėjo būti dėkinga?
Clementine kraujas virte virė. Savo pusseserei ir draugei Sylviai Henley ji pareiškė, kad, parašiusi Asquithui šį laišką, tetrokšta pašokti ant jo kapo. Ji manė, kad ministras pirmininkas, išlepęs savimyla, pirmiausia siekia pats išnešti sveiką kailį ir todėl neleidžia viešinti dokumentų, kurie galėtų išteisinti Winstoną ir atskleisti jo paties padarytas klaidas. O Kitchenerio kaltės dėl Dardaneluose patirto fiasko niekas nė nepastebėjo. Birželio 3-iąją jis buvo apdovanotas Keliaraiščio ordinu.
Clementine buvo tvirtai įsitikinusi, jog Winstonas yra išduotas, juo labiau kad Churchilliai nuolat bendraudavo su Asquithais. O įnoringi Asquithai, praėjus dviem savaitėms po to, kai Winstonas buvo atleistas iš Admiraliteto, lyg niekur nieko pakvietė Churchillius papietauti ministro pirmininko rezidencijoje Dauningo gatvėje. Margot, sužinojusi, kad Clementine neva „elgiasi kaip beprotė ir kasdien verkia dėl to, kad Winstonas buvo atleistas iš Admiraliteto“, paskambino jai ir pakvietė prieš pietus išgerti arbatos savo svetainėje.
Clementine „maloniai sutiko“. Ji atvyko „vilkėdama muslino suknele, atrodė rami ir graži“. Margot (kumpa jos nosis buvo atsikišusi, pilkos garbanos susuktos spiralėmis, akys – tiriančios) negalėjo atsispirti pagundai ką nors pakritikuoti. Savo dienoraštyje ji rašė, kad Clementine „po paskutinio gimdymo nublanko ir sustorėjo“, o antsvoris „atėmė iš jos subtilumą ir išryškino neišraiškingas išsprogusias akis“.
Ministro pirmininko žmona sutiko ją draugiškai, apkabino už save jaunesnę moterį, „šiek tiek priglaudė prie savęs“ ir tarė (turbūt nevisiškai nuoširdžiai): „Mieloji, aš nuolat apie tave galvoju ir labai užjaučiu.“ Clementine, anaiptol nenusiteikusi taikytis, ryžtingai atstūmė ją.
„Supratau, kad susitikimas nieko gera nežada“, – rašė Margot, nutarusi, kad Clementine yra „labai šiurkšti, įžūli jauna moteris, visiškai neturinti humoro jausmo [...], lengvabūdiška, pikta ir au fond, tai yra iš esmės, nedėkinga“.
Joms ėmus kalbėtis apie vyriausybę ir Asquithą, atmosfera įkaito dar labiau. Clementine pakilo eiti, bet Margot maldavo ją „sėstis“ ir „nusiraminti“. Ji sakė atleidusi Clementine už laišką Asquithui, bet ragino pagalvoti, kaip ji įskaudino „vargšą Henry“.
Clementine to jau buvo per daug; anot Margot, ji tarsi „kokia turgaus boba piktai apipylė“ ją priekaištais dėl ministro pirmininko „trūkumų“. Ji „šūkavo“, o „aš sustabdžiau ją ir pasakiau: „Eik, Clemmie, išeik iš kambario, tu nesuvoki, ką kalbi.“
Clementine pareiškė, kad jai nereikia jos „atleidimo“, ir puolė prie durų. Atsikirsdama Margot suriko jai pavymui: „Tu esi labai labai kvaila ir labai pakenksi Winstono karjerai.“ Margot kirto į jautriausią vietą ir labai įskaudino Clementine – rūpintis Winstono politine sėkme buvo jos pašaukimas.
Nepaisant šio kivirčo, suplanuoti pietūs įvyko. Po jų ministras pirmininkas, turbūt bijodamas įsigyti priešą visam gyvenimui, nusivedė Clementine į savo kabinetą ir „labai pagarbiai su ja pasikalbėjo“. Pasak jo, jam pavyko numalšinti jos „gana isterišką maištą“, ir jiedu „išsiskyrė draugiškai, net meiliai“.
Nors Asquithas gerbė Winstoną ir bendraudavo su juo mieliau nei su kitais vyriausybės nariais, iš tikrųjų jis niekada nevertino Clementine. Iš gražių moterų jis laukdavo besąlygiško garbinimo, o ne kritikos, ir labai griežė dantį dėl Clementine iššūkio; jis sakė, kad ji „atrodo anaiptol ne geriausiai“ ir yra „perkūniškai nuobodi“ dėl savo tvirtų moralinių nuostatų (ir reikalavimų visada judėti „sraigės greičiu“).
Kai 1915 m. kovą Clementine atsisakė priimti iš Eduardo VII meilužės ponios Keppel (tos pačios, kuri siūlė jai surasti turtingą meilužį) dosnią dovaną – prabangią suknelę, – gašlusis Asquithas pasišaipė, pavadindamas ją nuoboda ir išpuikėle. Jis ypač niekinamai atsiliepė apie Clementine intelektą, sakydamas, kad „ji anaiptol nėra gilus šulinys“, ir pabrėžtinai teikdamas pirmenybę draugiškai Goonie, kuri, jo manymu, „verta šimto Clemmie“, ir lengvabūdiškesnei Nellie, sakydamas, kad jaunesnioji Hozier yra „daug protingesnė ir originalesnė“.
Jo žodžiuose yra tiesos: Clementine iš tiesų buvo drovi, kritiška, rezervuota ir kartais perdėm griežtai smerkdavo žmones, gyvenančius lengvabūdiškiau. Taigi turbūt nenuostabu, kad žmonėms, kurie laikė save talentingais ir kompetentingais, ji nepatiko – bent jau iš pradžių.
O Clementine ilgą laiką nuoširdžiai baisėjosi, kad senas girtuoklis, nors buvo ministras pirmininkas, net per karą neatsisakė gyvenimo malonumų (tai yra pasismaginimų su patraukliomis moterimis). Tuo metu, kai britų jaunuoliai dėjo galvas Flandrijos purvynuose ar prie Galipolio krantų, jis gyveno pramogų kupiną aukštuomenės gyvenimą: žaisdavo golfą, bridžą, keliaudavo automobiliu ir smagindavosi vakarėliuose.
Ne tik Clementine smerkė jo elgesį. Vienas aukšto rango vyriausybės narys, lordas kancleris Haldane’as, įspėjo Asquithą, kad šis pažabotų silpnybę šampanui, o Margot sulaukė kritikos už tai, kad per vienas aukštuomenės vestuves dėvėjo skrybėlaitę, papuoštą erelio žuvininko plunksnomis; kadangi vokiečiai buvo „erelio žuvininko plunksnų prekybos monopolininkai“, dėl jos neapgalvoto papuošalų pasirinkimo kai kas pamanė, nors ir neteisingai, kad „širdies gilumoje ji jaučia palankumą vokiečiams“. Šeimos, sulaukusios baisių Karo ministerijos telegramų, buvo įsitikinusios, kad ministras pirmininkas ir jo žmona yra nedrausmingi, pasyvūs ir net abejingi.
Asquithas, taikos metu vykdęs svarbias socialines reformas, per karą, regis, liovėsi rūpintis vargšais ir nesiėmė energingų veiksmų padėti šaliai įveikti ją ištikusią katastrofą. Apsnūdęs ir nepasiekiamas, jis ir toliau manė, kad „letargijos kauke pridengta energija“ yra vienas iš didžiausių jo privalumų.
Jis nesivaržydamas mergino trisdešimt penkeriais metais jaunesnę Venetią Stanley, per Kabineto susirinkimus rašydavo jai „billets-doux“ – meilės laiškelius, skyrė slaptus pasimatymus ir apskritai elgėsi kvailai. Visiškai pametęs galvą dėl Venetios, jis atskleisdavo jai valstybines paslaptis; dėl to kai kurie istorikai, taip pat ir Winstonas, teigė, kad ji ilgainiui tapo didžiausia visų laikų grėsme Britanijos saugumui.
Galimas daiktas, kad Asquitho sprendimą atleisti Winstoną iš Admiraliteto vadovo posto paveikė jo sielvartas sužinojus, kad Venetia rengiasi tekėti už gerokai jaunesnio ministro Edwino Montagu. Įdomu, jog pranešti Asquithui, kad jų romanas baigtas, Venetia nusprendė besisvečiuodama pas Clementine, kuri, ko gero, ją ir paskatino tai padaryti. Venetios sprendimas ištekėti Asquithui buvo „karčiausias gyvenimo patyrimas“.
Nenuostabu, kad Clementine piktinosi, jog menkysta Asquithas pavertė atpirkimo ožiu tokį atkaklų – ir kovingą – žmogų kaip Winstonas. Kaip vėliau rašė Churchillis, niekas niekada nesukėlė jam tiek daug skausmo, kaip gėda dėl Dardanelų kampanijos ir atleidimas iš Admiraliteto.
Viešumoje jis laikėsi žavingai oriai, tačiau širdyje labai sielvartavo dėl to, kad užsitraukė visuomenės nemalonę. Kad ir kaip Clementine stengėsi jį paguosti namų šiluma, mėgstamu maistu, tradiciniais patogumais, jis sėdėdavo krėsle ir grauždavosi, kad „iš neturėjimo, ką veikti“ prarado gyvenimo tikslą. „Neturint valdžios neįmanoma nieko padaryti“, – sakydavo jis. Jam buvo „bjauru“ iš šalies stebėti, kaip Asquithas „tinginiauja ir kvailioja“.
Birželio 30-ąją, nors Churchillio pavardė buvo pažymėta gėdos žyme, Clementine įvykdė pažadą maloniai buvusiai savo mokyklos direktorei Beatrice Harris atvykti į Berkamstedo mokyklos naujo priestato atidarymą. Pasitempusi ir ori, ji pasodino medį ir mokinėms skirtoje kalboje pagerbė „stoišką moterų, pakeliančių net didžiausius skausmus, tvirtybę“.
Gegužės pabaigoje Winstonas, atleistas iš Admiraliteto vadovo pareigų, buvo paskirtas Lankasterio hercogystės kancleriu naujoje koalicinėje vyriausybėje; šis postas neteikė jokių galių, į jį dažnai buvo skiriami iš pareigų atleisti politikai, kad neimtų reikšti nepasitenkinimo.
Gyvenimas vykdomosios valdžios šurmulyje ir įvykių centre baigėsi. Ištikimam Eddie Marshui, kuris kartu su Winstonu paliko Admiralitetą, 1915 m. vasara buvo liūdnas laikas. Matyti Winstoną, atplėštą nuo karinio jūrų laivyno reikalų, sakė Clementine, buvo ne mažiau skaudu, negu žinoti, kad Beethovenas apkurto. Kai Winstonas išėjo iš savo kabineto Admiralitete, Eddie čiupo lordo Fisherio nuotrauką su užrašu „Jūsų, kol pragaras užšals“ ir, suplėšiusi ją į skutelius, išmetė į šiukšlių dėžę.
Dabar, kai Andrew Bonaro Law vadovaujami konservatoriai prisidėjo sudarant vyriausybę (Asquithas tikėjosi, kad po Dardanelų kampanijos nesėkmės ji taps nacionalinės vienybės vyriausybe), Winstonas pasijuto dar labiau atstumtas. Jis, manydamas, kad yra nepakeičiamas, neteisingai interpretavo kitų žmonių – ypač savo senosios partijos narių, kurie vis dar griežė dantį už tai, kad jis pasitraukė iš jos prieš vienuolika metų, – jausmus.
Iš tiesų kaip tik Bonaras Law mainais už savo paramą pareikalavo, kad Asquithas pašalintų Winstoną iš Admiraliteto, nors Clementine „valų Judą“ Davidą Lloydą George’ą, vieną iš šio partijų susitarimo architektų, kaltino už tai, jog jis, kaip ji manė, paaukojo jos vyro ateitį, kad įgytų naudos sau.
Abu Churchilliai dabar suprato, kad politikai pasinaudojo patogia galimybe suversti Winstonui visą kaltę; kartais net atrodydavo, kad britų politikai daugiau jėgų skiria Winstonui koneveikti, o ne kovoti su tikru priešu Berlyne.
Winstonas buvo visiškai atskirtas nuo politinio ir visuomeninio gyvenimo, daug buvusių vadinamųjų jo draugų nutraukė su juo ryšius, ir net Violet, gindama savo tėvą, nusisuko nuo jo. Saujelė ištikimų draugų tuo laiku – ir vėliau – buvo įsitikinę, kad tik santuoka išgelbėjo Winstoną nuo susinaikinimo; niūrios jo nuotaikos juos gąsdino. Clementine, net baimindamasi, kad jos vyras „mirs kamuojamas širdgėlos“, vis tiek neprarado tikėjimo jo didybe.
Mopsu pramintas generolas Hastingsas Ismay, kuris tapo Churchillio numylėtiniu tarnaudamas jo štabo viršininku per Antrąjį pasaulinį karą, buvo įsitikinęs, kad tik nepalaužiama Clementine ištikimybė apsaugojo Winstoną nuo „pamišimo“ per Pirmąjį pasaulinį karą.
Per Dardanelų kampaniją įgyta „patirtis, padariusi Winstonui didžiulį poveikį, sunku net įsivaizduoti, kokį didelį“, tūnojo jo širdies kertelėje net tada, kai jis 1940 m. tapo ministru pirmininku. Clementine, kartu su vyru išgyvenusi visas jo sėkmes ir nesėkmes, kaip teigia Ismay, „tuo baisiu laikotarpiu buvo jo uola – neįsivaizduoju, kas kitas būtų galėjęs jį paguosti“.
Tačiau atsirado ir dar kai kas, kas jį paguodė. Churchilliai Saryje, šalia Godlmingo miesto, nuomojo Hou dvarą – aptriušusį XV a. kaimo namą, kurį paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje perstatė architektas Edwardas Lutyensas. Jame buvo dešimt miegamųjų ir keli vonios kambariai.
Clementine pareikalavo, kad vienas iš kambarių būtų skirtas Goonie (laimei, kartais ši padėdavo susimokėti už nuomą) ir jos vaikams. Kartą sekmadienį, trokšdama praskaidrinti Winstonui nuotaiką, Goonie padavė jam vieną iš jo vaikų dažų dėžių ir tarė: „Gal tau pravers šitie žaislai. Kai kurie žmonės mėgsta pateplioti.“
Tai buvo atradimas. Jau kitą rytą Clementine skubėjo nupirkti jam ne tik dažų, bet ir molbertą bei drobę. Winstonas, savo energiją ir mintis sutelkdamas į „tepliones“, bent trumpam pamiršdavo liūdesį. Jis su nuoširdžiu entuziazmu įsitraukė į „nuostabų naują idėjų ir meno pasaulį“.
Clementine pasirūpino, kad pirmieji primityvūs jos vyro bandymai sulauktų pagyrimų, o jis dėl to, savaime suprantama, labai džiaugėsi. Keista, tačiau Winstonas niekada nebuvo lankęsis jokioje meno parodoje, taigi Clementine nusivedė jį į Nacionalinę galeriją, ten jis pusvalandį studijavo Van Dycko paveikslo potėpius.
„Močiutė nusimanė apie meną“, – sakė jos dukraitė Edwina Sandys; dabar Clementine bandė apšviesti ir Winstoną. Vėliau Winstonas sakydavo, kad jei ne tapyba, jis turbūt nebūtų ištvėręs įtampos.
Išspirtas iš vyriausybės Winstonas prarado ir visas valdžios privilegijas – būstą Londone, Kabineto nario atlyginimą ir mylimą jachtą „Enchantress“. Asquithas pasiūlė leisti Churchilliams likti gyventi Admiraliteto rūmuose, bet išdidumas neleido Clementine priimti labdaros iš žmogaus, kuris, anot jos, paaukojo Winstono karjerą dėl savo gerovės. Namas Eklstono aikštėje vis dar buvo nuomojamas, taigi Churchilliai liko be pastogės.
Birželio pradžioje Churchilliai apsigyveno, nors ir laikinai, šalia viešbučio „Ritz“ esančiame dideliame name, priklausančiame Winstono tetai Corneliai ir jos sūnui Ivorui Guestui.
Namų gyvenimas teikė Winstonui paguodą, bet jis, nebegalėdamas, kaip buvo įpratęs, vykti į darbą, pajuto, kad visą dieną triukšmingai dūkstantys vaikai jį vargina. Ypač išdykaudavo jo sūnus Randolphas, gražus ir žavingas vaikas auksinėmis garbanomis.
Kartą jis, įstūmęs savo tarnaitę į vandens sklidiną vonią, paskambino į Užsienio reikalų ministeriją ir prisistatė esąs „ponas Churchillis“. Winstonas, pats skaudintas tėvo šaltumo vaikystėje, nesiryžo jo bausti. Diana irgi kartais išdykaudavo, nors apskritai ji buvo drovi ir nervinga mergaitė.
Deja, Clementine neturėjo nei noro bandyti padėti dukteriai atsikratyti drovumo, nei jėgų priversti vaikus laikytis tvarkos. Nebuvo ir ponios Everest, kuri tvirtai, bet su meile būtų juos sudrausminusi; vaikus prižiūrėjo tik dažnai besikeičiančios, menkai kvalifikuotos ir mažai apmokamos tarnaitės; jos išeidavo, kai tik susirasdavo kitą darbą.
Turbūt kaip tik todėl Winstonas dažnai nakvodavo pas savo motiną, gyvenančią už pusės mylios Meifere (Bruko gatvėje, nr. 72), aukštame, elegantiškame karalių Jurgių I–IV epochos name su arkiniais langais ir visuotinį susižavėjimą kėlusiu interjeru, nors gyventi tame gražiame name nebuvo patogu.
Jennie, kurios talentas apipavidalinti būstus visiems kėlė susižavėjimą, sukūrė išties magišką atmosferą – šio būsto grindys buvo nuklotos puikiais kilimėliais, kambariai apstatyti prabangiais baldais ir papuošti paveikslais, o miegamasis išdažytas sidabro spalva; namus puošė gėlės, o per pietus būdavo elegantiškai patiekiami septyni prabangūs patiekalai.
Jennie uždraudė tiesti staltieses ant marmurinio valgomojo stalo (daugelis Londono šeimininkių netrukus pasekė jos pavyzdžiu) ir, norėdama sustiprinti teatrališką nuotaiką, liepdavo tarnaitei deginti smilkalus. Be jokios abejonės, tik dėmesio centre esantis Winstonas išvengdavo su šeiminiu gyvenimu susijusių reikalavimų. „Jos širdis auksinė“, sakydavo Winstonas apie savo motiną, nors jo apleista žmona dėl to jos tikrai nepamilo.
Birželio viduryje Clementine su vaikais apsistojo pas Jacką ir Goonie, kurie buvo įsikūrę Kromvelio kelyje Pietų Kensingtone, 41 numeriu pažymėtame raudonų plytų name priešais Gamtotyros muziejų. Nerimstančios Winstono sielos netenkino toks padrikas šeimos gyvenimas, todėl jis svarstė galimybę grįžti į kariuomenę ir nusprendė, kad jei jam neleidžiama vadovauti karui sėdint prie rašomojo stalo Londone, jis kovos fronto linijoje.
Kaip instinktyviai suprato Winstono motina, jos sūnus, norėdamas numalšinti savo skausmą, sąmoningai ieškojo pavojų. Winstonas, turintis majoro laipsnį, nutarė grįžti į tarnybą Oksfordšyro husarų pulke, kuris buvo dislokuotas Prancūzijoje.
Kai Winstonas 1915 m. lapkričio 11-ąją buvo pašalintas iš naujai suformuotos Karo tarybos, jis parašė Asquithui atsistatydinąs iš savo posto vyriausybėje ir pereinąs „kariuomenės vadovybės žinion“. Sužinojusi apie tokį jo sprendimą buvusi jo mylimoji Muriel Wilson parašė: „Aš tik noriu pasakyti, kad žaviuosi tavo drąsa.“. (Tai buvo vienas iš keleto meilių jo buvusių mylimųjų laiškų – moterys, atstūmusios Winstoną, tebejautė jam švelnius jausmus.)
Kitą antradienį Jacko ir Goonie namuose buvo surengti nedideli atsisveikinimo pietūs; salė ir laiptinė buvo užverstos lagaminais ir karine įranga. Be šeimos narių, pobūvyje dalyvavo Eddie Marshas ir, kad ir kaip būtų keista, Violet bei Margot Asquith.
Pagaliau ėmęsis veikti, Winstonas buvo geros formos, matavosi uniformą ir mėgavosi sambrūzdžiu. O Eddie ir Jennie akys buvo sklidinos ašarų; pastaroji netvėrė skausmu, kad talentingas jos sūnus „perkeliamas į apkasus“. Kaip visada per tokias palydas, jose dalyvavo ir „nekviesta viešnia“ – mirties šmėkla.
Slapta nuo Clementine Winstonas parašė laišką, kuris turėtų būti įteiktas jai, jeigu jis žūtų. Daugiausia dėmesio tame laiške jis skyrė finansiniams reikalams – patarė, ką daryti su negrąžintais kreditais ir kitomis skolomis. Jis dar pridūrė: „Negedėk manęs per daug [...]. Kai sutikau tave, mano mylimoji, aš buvau laimingas, o tu parodei man, kokia kilni gali būti moters širdis [...]. Žvelk į priekį, nesivaržyk, džiaukis gyvenimu, rūpinkis vaikais, saugok mano atminimą. Telaimina tave Dievas. Sudie, W.“
Nepaisant baisios tikimybės, kad Winstonas žus arba bus suluošintas, Clementine per pietus buvo visiškai rami, susikaupusi, net linksma. Jai stiprybės teikė tvirtas įsitikinimas, kad Winstonui lemta tapti didžiam ir kad tarnyba kariuomenėje yra tik dar vienas jo kelionės etapas.
Nors anapus Lamanšo tą dieną žuvo tūkstančiai karių, Clementine, regis, negalėjo patikėti, kad jos vyras gali tapti tik dar vienu skaičiumi žuvusiųjų statistikoje. Galbūt drąsią jos laikyseną lėmė iliuzijos, o ne būtinybė: ji žinojo, kad, Winstonui labai žemai smukus, ji neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik laikytis „paviršiuje“.
Praėjus vos metams po Clementine ištikusio nervų pakrikimo „Pear Tree“ kotedže, nepaisant visų išbandymų, kuriuos ji patyrė nuo to laiko, jos savitvarda ir drąsa išties buvo pavyzdinė. Dabar ji tvirtai pasitikėjo savimi ir suprato tikros partnerystės vertę.
O Violet žvaigždė išblėso. Ji ir pati suprato, kad dabar būtent Clementine atliko pagrindinį vaidmenį, o ji tą dieną negalėjo „nė žodeliu persimesti su Winstonu“. „Mudu pasikalbėjome tik žvilgsniais“, – liūdnai rašė Violet apie vyrą, kurį mylėjo ir kurį prarado.
* * *
Clementine Churchill biografija – apie ypatingą moterį ir dviejų asmenybių partnerystę
Sonia Purnell. Clementine Churchill: pirmosios ledi gyvenimas ir karai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 535 p. Dailininkė Asta Puikienė.
Winstonas Churchillis vadinamas vienu didžiausių XX a. politikų ir viena ryškiausių praėjusio šimtmečio visuomenės figūrų. Tačiau ką mes žinome apie jo gyvenimo moterį, kuri, kaip pripažino pats Churchillis, visą gyvenimą buvo jo pagrindinė atrama? Apie Clementine Churchill, ryškią visuomenės žvaigždę, spindėjusią intelektu, iškalba, pasižymėjusią išskirtine dvasios tvirtybe ir kariavusią savo asmeninius, tik jai matomus, karus?
Iki šiol mūsų žinios apie Clementine Churchill apsiribojo jos dukters parašyta biografija. Sonia Purnell knygoje „Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ pagaliau praskleidžia garsiosios poros gyvenimo uždangą ir atiduoda duoklę tai, kuri stovėjo greta garsiojo politiko.
Ši knyga – įtraukianti istorija apie politikos užkulisius ir privatų Churchillių gyvenimą, Clementine įtaką Rooseweltų porai, jos indėlį formuojant Britanijos ir JAV santykius. Winstono ir Clementine santuoka daug kam kėlė nuostabą, tačiau būtent ji tapo ypač tvirtos visą gyvenimą trukusios dviejų išskirtinių asmenybių partnerystės įrodymu.
Churchilliui, viešumoje demonstravusiam tvirtą charakterį ir ryžtą, labai reikėjo meilės ir paramos. Visa tai jam suteikė jo žmona, savo karjerą pavertusi misija – palaikyti savo nepaprastąjį vyrą ir rūpintis juo.
Winstono Churchillio charakterio ir sprendimų neįmanoma suprasti be Clementine. Jos biografija – pirmasis objektyvus žvilgsnis į šios išskirtinės moters asmeninį ir viešąjį gyvenimą, jos meilę vyrui, ištvermę, vidinį trapumą ir tylius darbus politikoje, be kurių mūsų pasaulis galbūt atrodytų visiškai kitaip.
