Šeštadienį Rusų dramos teatre jis pristatys savo sudarytą, netrukus išvysiančią dienos šviesą „Europos džiazo istoriją“. Pirmą kartą kelios dešimtys autorių šiame kapitaliniame veikale apžvelgs europietiško džiazo raidą nuo jo ištakų iki 2000 metų. Projektą inicijavo Europos džiazo tinklas.
Leidinyje bus ir Lietuvai skirtas skyrius, kurį parašė muzikologė, muzikos įrašų leidyklos „Semplice“ įkūrėja ir prodiuserė Rūta Skudienė. Lietuvę bendradarbiauti pakvietė pats F.Martinelli, mat ji yra parengusi ir išleidusi pirmąją Lietuvos džiazo antologiją, sudarytą iš dviejų trigubų albumų ir išsamių aprašymų.
Tyrimas trunka dešimtmečius
„Rašant straipsnį man labai pravertė ankstesni darbai. Tekste suminėjau dešimtis Lietuvos muzikantų, pristačiau etapines Lietuvos džiazo figūras“, -- pasakojo autorė.
Tai buvo nelengva užduotis, nes mūsų džiazo istorijoje yra menkai dokumentuotų laikotarpių – pavyzdžiui, 6-8 dešimtmečiai. Leisdama džiazo antologiją (pirmasis rinkinys pasirodė 2003-aisiais, antrasis – 2005 metais) muzikologė rankiojo faktus bibliotekose kone po lapelį, bendravo su likusiais gyvais istorijos liudininkais ir fiksavo jų prisiminimus.
Muzikologė jau tada žinojo daugiau už kitus, nes 1978-1986 metais dirbo redaktore Vilniaus plokštelių studijoje, kuri bendradarbiavo su daugeliu atlikėjų, kiek leido to meto aplinkybės. Juk džiazas anuomet buvo beveik išstumtas iš muzikos gyvenimo.
„Turbūt jau keturis dešimtečius esu susijusi su šiuo žanru“, -- paskaičiavo leidėja.
R.Skudienės teigimu, lietuviai iki šiol mažai žino apie savo džiazo praeitį, ką jau kalbėti apie platesnę auditoriją. Muzikologė tuo neseniai įsitikino apsilankiusi Tarptautinėje džiazo konferencijoje „Rhythm Changes“ Amsterdame. Joje dalyvavo per 140 delegatų iš 30 šalių. Lietuvei kelialapiu į renginį tapo straipsnis „Europos džiazo istorijoje“.
Priėmė į džiazo šeimą
Tokios džiazo konferencijos rengiamos jau nuo 2011-ųjų, finansuojamos keliolikos nacionalinių agentūrų. Džiazo specialistai triskart buvo susibūrę Nyderlanduose ir dukart Jungtinėje Karalystėje. Lietuvą regėjai šiemet pastebėjo pirmą kartą.
„Buvau sutikta kolegų sveikinimais, kad galų gale ir Baltijos šalių muzikologai įsiliejo į tarptautinę džiazo istorikų bendruomenę. Ne vienas tvirtino beveik nieko apie mus nežinantys“, - pasakojo R.Skudienė.
Muzikologės teigimu, net ir žymusis Ganelino-Čekasino-Tarasovo trio užsienio džiazuomenei nėra toks žinomas, kaip mums atrodo. Jos pranešimas buvo apie 8-ojo dešimtmečio Lietuvos džiazą, to meto istorinį kontekstą ir minėtą trio.
„Mūsų džiazo istorija dar neretai traktuojama kaip sovietų imperijos dalies. Pavyzdžiui, esu skaičiusi Ganelino-Čekasino-Tarasovo ir V. Ganelino albumų leidėjo Leo Feigino interviu, kuriame jis apibūdino muzikų, kūrusių Lietuvoje palikimą, kaip Rusijos naująją muziką.
Tačiau būdami SSSR sudėtyje, mes išsaugojome savo tapatybę, ėjome unikaliu keliu. Niekas buvusioje Sovietų Sąjungoje negrojo taip, kaip V.Ganelino, Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Olego Molokojedovo kolektyvai. Turime nuolat tai kartoti. Dėmesys mūsų 7–9 deš. džiazo muzikai turėtų būti didesnis pagal tai, kiek daug yra nuveikta, kiek palikta įrašų“ – tikino muzikologė.
Praeityje liko baltų dėmių
Užsienio džiazo istorikai dar tik pradeda atrasti slėptus už Geležinės uždangos muzikos lobius – 6-9 dešimtmečių džiazu Europoje dabar itin domimasi. Rašoma nauja Europos džiazo istorija! Apie šį laikotarpį Amsterdame kalbėjo ir Rusijos, Čekijos, Estijos, Vokietijos, kitų šalių atstovai. Tačiau dauguma jų – tai jaunimas, tiesiogiai neišgyvenęs to meto atmosferos, besiremiąs antriniais šaltiniais.
„Šiandien jau sunku įsivaizduoti, kokį KGB spaudimą patyrė to meto džiazo muzikantai. Tarkime, buvo stebimas kiekvienas Vilniaus džiazo klubo judesys. Jis gyvavo tik trejus metus per chruščiovinį atšilimą, po to buvo užrauktas. 1967 metais buvo uždraustas Talino džiazo festivalis, pristatęs lietuvių džiazo meistrus tarptautinei auditorijai.
Mes nedrįstame pasakyti, kaip tada buvo iš tikrųjų, pripažinti, jog tais laikais reikėjo prisitaikyti, kad išliktum. Groti džiazą buvo nesaugu. Kodėl tuomet suklestėjo V.Ganelino trio? Jis turėjo ideologinį užnugarį, be to, jį saugojo, skatino kurti ir skleisti savo meną Lietuvos filharmonijos ansamblio statusas.
Apskritai lietuvių muzika už geležinės uždangos buvo energetiškai labai stipri – dabar tokios retai girdžiu. Džiazas Lietuvoje vystėsi paradoksliai naujoviškai. Turime apie tai kalbėti, skleisti žinias apie Lietuvos džiazą ne tik koncertais“, -- pabrėžė R.Skudienė.
Internete galima susirasti abi jos išleistos džiazo antologijos dalis (pirmoji apima 1929–1980 m., antroji – 1980–1990 m.), o leidinių tiražas jau beveik pasibaigęs. Tęsinio leidėja kol kas nežada. „Reikia bent 20 metų perspektyvos, kad išryškėtų džiazo reljefas“, - aiškino R.Skudienė.