Per Antrąjį pasaulinį karą bombarduojant Vokietijos miestus žuvo per 600 tūkst. civilių gyventojų, dvigubai daugiau buvo sužeisti ar sužaloti, 13 mln. liko be pastogės. Sunaikinti neįkainojamos vertės meno kūriniai, senovės architektūros paminklai, bibliotekos ir mokslo centrai.
Tai buvo tikra katastrofa, bet „nugalėtojų neteisia“. Kaip tik todėl apie barbariškus, daugybę gyvybių nusinešusius Vokietijos bombardavimus pokario metais kalbėti buvo vengiama, nors nusikaltimai prieš žmoniją – akivaizdūs. Apie tai savo knygoje „Ugnies uraganas: išdeginta Vokietija“ rašo buvęs Vokietijos priešgaisrinės apsaugos tarnybos generalinis inspektorius Hansas Rumpfas.
„Pažeidžiant Hagos konvencijos nuostatus, kurių laikytis buvo įpareigotos beveik visos kariavusios šalys, strateginis oro karas reiškė, kad civiliniai objektai, net ir priešo civilių gyventojų namai, buvo laikomi teisėtais puolimo taikiniais. Tai paliko negarbės dėmę Vakarų pasaulio įvaizdžiui, o viešai aptarti ją yra nepriimtinas ir nedėkingas uždavinys, keliantis visuotinį pasipiktinimą. Tuo paaiškinama bendra tendencija slėpti bombų karo faktus. Atrodo, sąžinės priekaištai paskatino susikurti naujas draudžiamas minėti temas. Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas, iš kurio tiek daug tikėjosi sukrėstas pasaulis, paprasčiausiai ignoravo strateginį oro karą prieš nekarinius objektus“, – teigia H. Rumpfas.
Kiliminiai gyvenamų rajonų bombardavimai, siekiant įbauginti vokiečius, palaužti jų valią priešintis, fugasinėmis ir padegamosiomis bombomis sukeldavo viską naikinančio ugnies viesulo efektą, tūkstančiai gaisrų susijungdavo į vieną milžinišką, liepsnojantį pragarą. Kas nesudegė gyvas, žuvo po griuvėsiais ar užtroško nuo dūmų. Be daugybės mirčių, buvo sunaikinti nesuskaičiuojami architektūros šedevrai, liepsnose pražuvo neįkainojami meno kūriniai.
Hamburgas, Liubekas, Dresdenas, kiti Vokietijos miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kodėl iš pradžių lyg ir humaniškas oro karas Vakarų fronto padangėje, nerengiant atakų prieš civilinius objektus, virto atviriausiu kruvinu barbariškumu? Kodėl ant beginklių moterų, senelių ir vaikų lengva ranka numesta tūkstančiai tonų galingų sprogmenų? Kodėl reikėjo versti pelenais Vokietijos miestus pačioje karo pabaigoje, kai sąjungininkų pergalė jau buvo užtikrinta? Autorius nuosekliai, be pykčio ir atvirų kaltinimų pasakoja, kaip viskas vyko.
Be kvapą gniaužiančių pasakojimų apie bombardavimų eigą, savo knygoje H. Rumpfas pateikia daugybę skaičių, aprašo kiliminių bombardavimų kilmę, svarsto, kodėl nė viena kariaujanti pusė nepanaudojo cheminio ginklo, įrodo, kad Vokietijos pramoninių objektų bombardavimas taip ir nepasiekė keliamų tikslų, pateikia įdomius pokario autorių bei karo istorikų vertinimus.
Hans Rumpf. Ugnies uraganas: išdeginta Vokietija. Vertė Antanas Šernius. – Vilnius: Briedis [2017]. – 328 p.: iliustr.
