Tai puiki proga įdėmiau pažvelgti ir į šio veikalo kūrėjo asmenybę, stūkstančią lyg egzotiškas, didingas kalnas Romantizmo epochos kraštovaizdyje.
***
Lengviau pasakyti, kas nebuvo Camille'is Saint-Saënsas (1835-1921), negu kas jis buvo. Šis visapusis muzikos talentas, palikęs apie 400 įvairiausių žanrų kūrinių, reiškėsi ir kituose menuose bei moksle, diskutavo su iškiliausiais savo meto mokslo protais.
Paradoksalu, kad šis daugelio prestižinių apdovanojimų laureatas, prancūzų nacionalinės kompozicijos mokyklos vedlys, kaip niekas kitas, senatvėje buvo niekinamas kritikų ir konfliktavo su kolegomis - svetur šlovintas kaip didžiausias gyvasis prancūzų kompozitorius, gimtinėje jis tapo atstumtuoju.
Asmeninis C.Saint-Saënso gyvenimas jo harmoningos kūrybos fone buvo tikras košmaras, paženklintas despotiškos motinos meilės, ankstyvos vaikų mirties, homoseksualumo ir vienatvės.
Garsėjo įstabiu intelektu
C.Saint-Saënsas buvo vienas nuostabiausių muzikos talentų. Skambinti fortepijonu jis pradėjo pustrečių metų, o pirmąją kompoziciją parašė būdamas trejų. Dar po poros metų berniukas debiutavo viename Paryžiaus salone skambindamas L.van Beethoveną, o dešimtmetis jau mokėjo atmintinai visas 32 šio kompozitoriaus fortepijono sonatas ir surengė pirmąjį rečitalį.
13-metis Camille'is įstojo į Paryžiaus konservatoriją studijuoti vargonų ir kompozicijos, o 18-kos sukūrė pirmąją simfoniją ir pradėjo vargonuoti prestižinėse Paryžiaus bažnyčiose, apie ką galėjo tik pasvajoti daugelis iškilių to meto vargonininkų.
Jaunuolio talentus liaupsino H.Berliozas, Ch.Gounod, G.Rossini, R.Schumannas ir kiti muzikos korifėjai. Vienas ryškiausių visų laikų fortepijono virtuozų F.Lisztas pripažino jį geriausiu pasaulio vargonininku, kita įžymybė – vokiečių dirigentas, pianistas ir kompozitorius Hansas von Bülowas – skelbė didžiausiu to meto muzikos protu, pranašesniu netgi už ryškiausią Romantizmo figūrą F.Lisztą.
Išskirtiniai gebėjimai leido 22 metų C.Saint-Saënsui gauti prestižiškiausią ir geriausiai apmokamą vargonininko vietą Prancūzijoje - beveik du dešimtmečius jis buvo Šv.Magdalenos (La Madeleine) bažnyčios vargonininkas, čia išpuoselėjo improvizuotojo talentą. Į Paryžių atvykusios pasaulio garsenybės nepraleisdavo progos pasiklausyti šio nuostabaus virtuozo vargonavimo.
Be to, C.Saint-Saënsas buvo ir išskirtinis pianistas, koncertavęs beveik iki paskutinio atodūsio, vienas pirmųjų įsiamžinęs įrašuose. Negana to, jis dar dirigavo, rašė straipsnius apie senąją muziką bei akustikos temomis, buvo geras muzikos redaktorius.
Įstabus šio menininko intelektas neapsiribojo muzika. Kompozitorius visą gyvenimą domėjosi geologija, astronomija, matematika, biologija, archeologija, be pastangų mokėsi užsienio kalbų, buvo poetas, dramaturgas, karikatūristas, filosofas. Jo protas sužibėdavo visur, kur tik nukrypdavo.
Žymiausią kūrinį uždraudė
Ir muziką C.Saint-Saënsas rašė pavydėtinai greitai, sklandžiai. Tarkime, „Kalėdų oratoriją“ jis parašė per 12 dienų, o populiarųjį Antrąjį fortepijono koncertą – per tris savaites. Vieną pamirštą užsakymą – apie 20 psl.! - paragintas jis įveikė per kelias valandas.
Nenuostabu, kad gausus kompozitoriaus palikimas apima kone visus muzikos žanrus. Jis išbandė save net kine – tapo pirmąja įžymybe, parašiusia muziką garsiniam filmui – istorinei juostai „Hercogo de Gizo nužudymas“ (L'Assassinat du duc de Guise, 1908 m.).
Tačiau į nuolatinį koncertų repertuarą įaugo nedaug C.Saint-Saënso kūrinių: „Introduction et Rondo Capriccioso“, Antrasis fortepijono koncertas, simfoninė poema „Mirties šokis“, „Vargonų simfonija“. Bene plačiausiai yra atliekama jo žaisminga instrumentinė fantazija „Žvėrių karnavalas“, kurią kompozitorius parašė kaip pokštą per atostogas vaikams linksminti.
Bijodamas, kad „nerimtas” kūrinys pakenks jo reputacijai, C.Saint-Saënsas uždraudė jį publikuoti ir atlikti, išskyrus vieną dalį, vaizduojačią gulbę. Ši dalis labai išpopuliarėjo pasaulyje, dar autoriui gyvam esant, nes pjesę baleto scenoje įkūnijo legendinė balerina Ana Pavlova, sušokusi C.Saint-Saënso „Gulbę“ apie 4000 kartų.
Iš 13-kos kompozitoriaus operų nuolat statoma ir žinoma tik viena - „Samsonas ir Dalila“, iš penkių fortepijono koncertų dažniau skamba tik Antrasis. Beveik nežinomi jo „Requiem“ ir „Kalėdų oratorija“, baletas, tokie šedevrai kaip Fortepijoninis kvartetas, op. 41, Septetas, Pirmoji smuiko sonata.
O juk menininkas 1871 metais inicijavo Nacionalinę muzikos draugiją (Société Nationale de Musique) naujajai prancūzų muzikai populiarinti, rūpinosi savo amžininkų premjeromis, buvo nacionalinės kompozicijos mokyklos vedlys.
Kritikai traukė per dantį
Dar nesulaukęs 40-ties C.Saint-Saënsas pelnė vieno iškiliausių gyvųjų kompozitorių reputaciją. Būdamas tik 33-ejų jis gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną (Légion d'Honneur), bičiuliavosi su garsiausiais to meto muzikais, buvo nuolatinis princesės Mathilde's salono lankytojas.
Jis kūrė tik jam būdingu, atpažįstamu stiliumi, nors nebuvo revoliucionierius. Priešingai, kritikai jo elegantiškoje, melodingoje, klasikine tradicija grindžiamoje muzikoje ilgainiui ėmė pasigesti originalumo, C.Saint-Saënso ištikimybė klasikinei formai tapo patyčių objektu.
Turbūt nė vienas muzikos gigantas nebuvo taip niekinamas kritikų, kaip C.Saint-Saënsas. Šie traukė jį per dantį kaip „vienintelį didį kompozitorių, kuris nėra genijus“.
„Menininkas, kuriam neteikia pasitenkinimo elegantiškos muzikos linijos, harmoningos spalvos, akordų sekos grožis, nesuvokia muzikos meno“, - tvirtino kompozitorius.
Jis lyg sfinksas visą gyvenimą liko atsparus muzikos madoms, puoselėjo savąjį grožio idealą. Kad ir kaip būtų keista, vienintelis amžininkas, kurio įtaką patyrė C.Saint-Saënsas, buvo visiška jo, intravertiško, santūraus ir konservatyvaus kompozitoriaus, priešingybė – bene radikaliausias romantikas F.Lisztas, nuo paauglystės globojęs talentingąjį prancūzą. Štai kodėl geriausiuose C.Saint-Saënso kūriniuose juntama „vengriška paprika“!
Paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais C.Saint-Saënsas tapo visiškai nemadingu gimtinėje, nuo jo nusigręžė net muzikos grietinėlė. Tačiau svetur patriarchą dievino kaip didžiausią gyvąjį prancūzų kompozitorių.
Jis iki pat mirties pergalingai keliavo per užsienio scenas pristatydamas savo kūrinius. Su scena maestro atsisveikino, praleidęs joje 75 metus, paskutinę savo turnė surengė trys mėnesiai prieš mirtį, būdamas 85-erių.
Šeimos laimė virto košmaru
Į klajoklio gyvenimą C.Saint-Saënsą pastūmėjo ir motinos mirtis. Motina suvaidino lemtingą vaidmenį jo gyvenime. Kompozitoriaus tėvas, Prancūzijos vyriausybės tarnautojas, mirė, vos jam gimus, – Camille'į užaugino ir išauklėjo dailininkė mama bei jos teta, davusi berniukui pirmąsias fortepijono pamokas.
C.Saint-Saënsas atsisveikino su viengungio gyvenimu, sulaukęs tik 40-ties ir – prieš motinos valią. Jis vedė po audringo romano savo mylimo mokinio 19-metę seserį Marie-Laure Truffot. Tačiau neturėjo laiko šeimos gyvenimui. Nebuvo net „medaus mėnesio“ – po tuoktuvių ceremonijos pora tiesiog grįžo namo, kur gyveno su jaunikio motina.
C.Saint-Saënsas daug dirbo, dažnai išvykdavo, bet netruko susilaukti dviejų sūnų. Per trejus santuokos metus jis užbaigė „Samsoną ir Dalilą“, Ketvirtąjį fortepijono koncertą, simfoninę poemą, oratoriją, siuitą orkestrui, parašė trumpų kūrinių, koncertavo, apsilankė Rusijoje, kur susidraugavo su P.Čaikovskiu.
Parašęs „Requiem“ ir 1878-ųjų pavasarį grįžęs iš Šveicarijos, kūrėjas patyrė siaubingą tragediją: jo pustrečių metų sūnus iškrito pro ketvirto aukšto langą, o po šešių savaičių susirgęs mirė ir jaunėlis. Kompozitorius, paveiktas motinos, dėl nelaimių kaltino žmoną.
Praėjus trejiems metams, jis tiesiog paliko sutuoktinę per atostogas viešbutyje ir niekada su ja daugiau nesimatė ir nebendravo. Pora oficialiai neišsiskyrė. Marie mirė 1950-aisiais, sulaukusi beveik 95 metų.
Po vaikų netekties C.Saint-Saënsas prisirišo prie savo buvusio mokinio G.Faure šeimos, tapo antruoju tėvu jo vaikams. Tačiau brangiausias žmogus jam liko motina. Jai mirus, kūrėją apėmė gili depresija, jis norėjo nusižudyti. Negalėdamas gyventi vienas šeimos namuose C.Saint-Saënsas pradėjo keliauti po pasaulį su tarnu ir mylimais šunimis, užmetė kūrybą.
Kompozitorius ypač pamėgo Šiaurės Afriką ir Egiptą, bet lankėsi ir Rusijoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Skandinavijoje, Rytų Azijoje, Kanarų salose, artimai bendravo su vietiniais. Pasak „Classical-music.com“, jis dažnai keliavo svetimais vardais dėl homoseksualių polinkių, nors apie juos visi žinojo. Vienas artimiausių C.Saint-Saënso draugų buvo jo kolega, subtilių dainų kūrėjas Reynaldas Hahnas.
Po motinos mirties praradęs susidomėjimą kūryba, paniekintas tėvynainių klasikas, darėsi vis irzlesnis, nepakantesnis kolegoms, įgijo daug priešų. Vėlyvasis gyvenimo periodas pakenkė C.Saint-Saënso reputacijai ir pritemdė jo praeityje nuveiktus gerus darbus.
Kompozitorius mirė 1921 metų gruodžio 16-ąją ant tarno rankų Alžyre. Jo kūnas buvo parvežtas į Paryžių ir iškilmingai palaidotas Monparnaso kapinėse.
Parengė Asta Andrikonytė
