W.Gombrowiczius (1904–1969) – lietuvių kilmės lenkų rašytojas, pasaulyje vertinamas dėl savito stiliaus, derinančio skvarbias filosofines įžvalgas su sarkazmu, juoduoju humoru ir žodžio žaisme. Jo romanas „Kosmosas“ 1967-aisiais įvertintas Tarptautine leidėjų literatūros premija – „Prix Formentor“.
Pirmieji šios premijos laureatai buvo Samuelis Beckettas ir Jorge Luisas Borgesas. Net du kartus W.Gombrowiczius pristatytas Nobelio literatūros premijai, bet jos taip ir nepelnė. Šiandien W.Gombrowicziaus kūryba išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų. Trys jo romanai – „Ferdydurkė”, „Pornografija” ir „Kosmosas” – ekranizuoti.
„Lenkiškus prisiminimus” 1959–1961 metais W.Gombrowiczius rašė „Laisvosios Europos” radijo užsakymu. Meno ir literatūros pasaulis, politika, moterys, aristokratija ir inteligentija, jauno žmogaus branda – tai temos, kurios aptariamos šmaikštaus, atviro ir kandaus kritiko žvilgsniu. „Prisiminimuose” Gombrowiczius negailestingai atvirai tapė savo autoportretą. Ir tapė jį atkurtoje spalvingoje prieškario Lenkijos ir Europos gyvenimo panoramoje.
„Lenkiškus prisiminimus” netrukus išleis leidykla „Odilė“. Pateikiame knygos ištrauką apie lenkų santykį su žydais.
* * *
Anuomet Lenkija smarkiai vystėsi, ir žydų vaidmuo čia buvo toks savotiškas ir išskirtinis, kad to nutylėti neįmanoma. Mane nuo ankstyvos jaunystės traukė prie jų, man patiko jų intelekto gyvumas, jų nerami dvasia, jų kritiškumas ir racionalumas, ir kartu ne kartą puikiai pasismaginau, nes buvo silpni ir juokingi.
Atrodytų, kad mano bajoriškai dvarininkiška kilmė turėjo įskiepyti man antisemitiškų kompleksų. Nieko panašaus! Mano šeimoje antisemitizmas buvo laikomas ribotų pažiūrų pasireiškimu, ir niekas iš mūsų nebuvo nusiteikęs prieš žydus, nors gal ir turėjome kai kurių iš draugijos pasiskolintų prietarų...
Apskritai tas bajoriškas antisemitizmas nebuvo grėsmingas: buvo smerkiamas žydų „destrukcinis vaidmuo“, bet kiekvienas bajoras turėjo savo Mozės religijos išpažinėją, su kuriuo priebutyje ištisas valandas vedė paslaptingas kalbas, liudijančias nuo amžių nusistovėjusį taikų sambūvį.
Vienas mano giminaitis, apdovanotas humoro jausmu, o tai tarp dvarininkų neretai pasitaiko, su savo izraelitu kalbėjosi ne priebutyje, o iš antro aukšto balkono – kad iš viršaus plyšotų priešais namą stovinčiam pirkliui:
– Na, tai ką Mozė man pasakys?!
Manyčiau, kad daug kas tai palaikys tipišku bajoro pasipūtimo pasireiškimu, bet aš savo giminaitį, iš savęs darantį išdidų poną, o iš pirklio vargšą „Mozę“, laikau didžiu pokštininku – nes jis iš savęs šaipėsi tiek pat, kiek ir iš žydo, grotesku paversdamas patį bajorų požiūrį į žydus.
Mokydamasis nedaug turėjau progų bendrauti su žydais, nes mokykla buvo arkikatalikiška ir konservatyvi. Jei žydai ten ir mokėsi, tai tik iš plutokratų, linkstančių prie aristokratijos ir smarkiai atsiduodančių snobizmu.
Tie berniukai gražiai vilkėjo, turėjo pinigų, rinkosi elegantiškus sportus, pavyzdžiui, tenisą, buvo apsišlifavę, o tą dalyką suteikia dažnos išvykos į užsienį – bet tereikėjo priartėti prie jų, dažniau lankytis jų namuose, pažinti jų šeimas, ir visa ta parodomoji elegancija imdavo trūkinėti per siūles, parodydama nemalonius ir juokingus užkulisius. Keli mano dėdės buvo vedę tokias žydes iš plutokratijos, bet jas matydavau retai – kiek pamenu, iš pažiūros tos mano tetos atrodė maloniai ir net gerų manierų.
Tik universitete suartėjau su semitiška aplinka ir iškart pamačiau jos savotiškumą, kuriame galėjau judėti nepalyginti laisviau, nes joje tvyrojo kažkas pakvaišusio ir nekontroliuojamo...
Nuo tada mano draugystė su žydais ėmė lapoti, ir galiausiai „Ziemianskos“ kavinėje mane praminė „žydų karaliumi“, nes vos prisėsdavau prie staliuko, iškart prie jo imdavo traukti semitų armijos; tuo metu jie buvo dėkingiausi mano klausytojai.
Bet ar mane taip traukė prie žydų tik jų laisvė ir intelekto drąsa – ar tas mano polinkis neturėjo specifiškesnio pagrindo? Reikėjo daug laiko ir kelių parašytų knygų, kad atsakyčiau sau į šį klausimą, – tai nutiko vos keleri metai prieš karą, – pasirodo, mes turėjome vieną bendrą dalyką, būtent – santykį su forma.
Žydai – tragiška tauta, ji per ilgus išvarymo ir priespaudos amžius smarkiai išsikreipė – tad nieko keisto, kad žydo forma, jo išvaizda, gyvenimo būdas, kalbėsena dažnai atsiduoda grotesku – barzdoti ir chalatuoti iš getų, kupini ekstazės poetai iš literatūrinių kavinių, milijonieriai iš biržos, visi jie vienaip ar kitaip buvo groteskiški, tiesiog neįtikinami, tarytum kokie reiškiniai...
O kad žydai protingi, jie šitai jaučia – jaučia, bet nemoka iš tos savo prastos formos išsilaisvinti – ir būtent todėl dažnai jie patys save jaučia kaip karikatūrą, keistą Kūrėjo pokštą. Įtemptas žydo santykis su forma, tai, kad ši jį labai kankina arba juokina, arba žemina, tai, kad žydas niekada nebūna šimtu procentų savimi, kaip kad savimi būna valstiečiai ar bajorai, savo formą paveldėję iš protėvių ir su ja suaugę, tai, kad žydas visada turi būti kažkokia formos kompromitacija ir jos katastrofa – visa tai mane labai žavėjo. Mat aš to siekiau savo kūriniuose – pabrėžti žmogaus ir formos grumtynes, kad jis suprastų jos tironiją ir kovotų su jos prievarta.
Tuo metu mano aplinkoje, kurioje žmonės judėjo, kalbėjo, mąstė, jautė taip, kaip buvo nustatyta nuo senų senovės, šie dalykai buvo nesuprantami. Ir tik tada, kai karas ir revoliucija tą ritualą sulaužė ir žmones ėmė minkyti kaip vaškines lėles, kai viskas, kas atrodė amžina, pasidarė trapu ir laku, mano idėjos įgavo jėgos.
Bet aš jau anksčiau pastebėjau, kad dažnai tos suverenios ir išdidžios mano sferos žmonių manieros žydų atžvilgiu apgailėtinai užlūždavo. Žydai atrodė esantys kompromituojantys elementai, su kuriais nebuvo galima deramai elgtis.
Daugybę kartų buvau tokių apgailėtinų, skausmingų kompromitacijų liudininkas! Bajorai, aristokratija jungėsi su žydais, kad paauksuotų savo karūnas, bet niekada nesiliovė tų saitų gėdytis, niekada nelaimingos būtybės, gimusios tokiose santuokose, nebuvo legalizuotos salonuose.
Tiesiog – visi apsimesdavo, kad nieko nežino, geras auklėjimas liepė tokio asmens draugijoje nepadaryti nė mažiausios užuominos į žydus, apie tai nebuvo kalbama kaip apie virvę pakaruoklio namuose...
Krysia Skarbek (Krystyna Skarbek (1912–1952) – slapta britų agentė Antrojo pasaulinio karo metais), daili panelė, kurios didvyriškas vaidmuo karo metu yra visiems žinomas ir kuri prieš porą metų tragiškai mirė Londone, buvo kaip tik iš tos sielvartingų mišrūnų kategorijos. Tėvas gra– fas, motina Goldferaitė... Prie jos vengta žydiškų temų, ji pati, vargšelė, niekada apie tai neprasižiodavo, ir ilgokai viskas buvo gerai... kol vieną kartą ištiko katastrofa. Tai nutiko Zakopanėje, priešais „Bristolio“ viešbutį.
Ji gyveno tame viešbutyje ir kaip tik verandoje prie staliuko sėdėjo visokių tituluotų žmonių draugijoje, tik staiga priešais viešbutį sustojo pagyvenusi žydė, stora ir gana rėksmingai vilkinti, ir nepastebėjusi verandoje sėdinčios Krysios ėmė visu balsu šaukti: Krysia! Krysia!
Draugija išsigando, o labiausiai nelaimingoji Skarbek – užuot atsiliepusi, apsimetė, kad negirdi, kad čia ji niekuo dėta...
Bet vėl pasigirdo šūksniai, šį kartą nepaliekantys jokių abejonių: Krysia Skarbek! Krysia Skarbek!
Reikėjo pamatyti tuos išties gerų manierų žmones: žvilgsnis sustingęs, įsmeigtas į žemę, veidai įsitempę. Atrodė, kad visus staiga ištiko paralyžius. Kokia būtų palaima, jei kas nors imtų ir tiesiog pasakytų: Krysia, negi negirdi? Tave šaukia kažkuri iš tavo tetų!
Bet tų paprastų žodžių ištarti niekas neįstengė. Suakmenėję ir toliau herojiškai apsimetė, kad nieko nežino, nors tie šūksniai skambėjo vis garsiau... Jie nejautė nei paniekos, nei neapykantos – jie buvo visiškai, pasibaisėtinai bejėgiai, nemokėjo sulaužyti etiketo taisyklių, pasiryžti naujam stiliui, modernesniam...
Per tokius netikėtus susidūrimus aiškiai pamatydavau, kokios nerangios tos iš tėvų ir senelių paveldėtos lenkų formos, neišvėdintos, visiškai nepritaikytos gyvenimui.
Pamažu ėmiau pastebėti, kad tas žydų pasaulis, įskiepytas į lenkų pasaulį, turi nepaprastai ardančią reikšmę – ir kad tai vienas didžiausių mūsų šansų sukurti naujos rūšies lenką, suteikti jam naujovišką formą, galinčią susidoroti su dabartimi. Žydai buvo grandis, jungianti mus su giliausia, sunkiausia pasaulio problematika.
* * *
Witold Gombrowicz. Lenkiški prisiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: Odilė [2017]. – 230 p.
