Ar gera buvo mintis klausti visuomenės, ką ji norėtų matyti Lukiškių aikštėje? Gal be reikalo buvo laikomasi „Eurovizijos“ konkurso standartų?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su istoriku, Seimo nariu 54 metų Arvydu Anušausku.
– Kaip jūs vertinate chaosą dėl paminklo Lukiškių aikštėje?
– Į tą diskusiją įsitraukiau, ko gero, pats paskutinis. Aš nesutinku, kad vienoje pusėje atsidūrė partizanai, kitoje – Vytis.
Sakyčiau, kaip tik partizanai kol kas neatsidūrė niekur.
Mano įsitikinimu, visi autoriai, kurie ir kūrė, ir norėjo matyti paminklą laisvės kovotojams, mažiausiai galvojo apie pačius laisvės kovotojus. Jeigu jie daugiau galvotų, mėgintų įsigilinti į jų psichologiją, būseną, nekiltų net minties kurti kokio nors bunkerio.
– Tai ne bunkeris – tai memorialas laisvės kovotojams bunkerio motyvais.
– Gerai, bet aš kalbu ne apie konkretų projektą, o apskritai kad nekiltų minties kurti bunkerio tiems žmonėms, kurie norėjo iš tos aplinkos išsiveržti, norėjo laisvės, visai kitokio gyvenimo.
Šiuo atveju jiems Vytis – žinome partizanų Vyčio apygardą – ir kiti valstybingumo simboliai buvo labai svarbūs.
Juos stribai šaudė, sprogdino, viską jiems darė, ir man dažnai nesuprantama baimė, kodėl mes bijome savo pačių valstybingumo simbolių. Man šitie dalykai nesuprantami. Kol kas jokio supriešinimo nėra, nes ten nėra tų pačių laisvių kovotojų dvasios.
– Jūs gal į tai žvelgiate giliau, bet viešojoje erdvėje yra du variantai – jūsų minėtas bunkeris, apie kurį autorius sakytų, kad tai yra memorialas laisvės kovotojams – kalva, o kitas variantas buvo Vytis. Visuomenė buvo paprašyta išsirinkti.
– Ten buvo labai įdomus balsavimas, beveik kaip „Eurovizijoje“ – pusė balsų komisijos, pusė visuomenės. Jeigu klausiame visuomenės – gerai, pasitikėkime visuomene.
Išsirinko 50 balsų skirtumu Vytį, gerai, tokia jau ta demokratija. Bet dabar man sako, kad pusė balsų – komisijos.
Nežinau, jeigu mes Seime priiminėtume įstatymus ir sakytų: „Ačiū, bet pirmininkas mano kitaip“ – ir jis jūsų balsus pakeistų? Nenorėčiau kalbėti apie konkrečius projektus, nes autoriai turi savas vizijas ir jų šalininkai savaip įsivaizduoja.
– Ir kiekvienas pagarbą kitaip įsivaizduoja.
– Be abejo. Visiems sakyčiau – aš už valstybingumo simbolikos atsiradimą prestižinėse aikštėse Vilniuje, to reikia, to trūksta, pagaliau to ir nėra.
Bet šiuo atveju visiems verta dar kartą įsiskaityti į memuarus, žmonių prisiminimus, aprašymus, ką jie patys rašė, ką jie patys apie tai manė.
A.Ramanausko-Vanago ar L.Baliukevičiaus-Dzūko raštų nėra tiek daug, kad leistų permąstyti tuos projektus giliau.
To gilumo ir supratimo šiuo atveju pasigenda žmonės, kuriems nėra tas pat, – tai neeilinis paminklas.
– Koks paminklas pagal tos aikštės dvasią ten turėtų stovėti?
– Lietuvoje šiek tiek kitaip negu Lenkijoje – ten tokiose aikštėse gali stovėti du, trys, keturi akcentai. Visi pamiršta 1863 m. sukilėlių akcentus, kurie niekur nedingo.
Jie yra ir turėtų būti. Dar tikrai neapgalvota aikštės vizija, kaip ji galėtų atrodyti. Galbūt netgi tos pačios bažnyčios vaizdą integruoti į visumą.
Aš pasigendu daugelio dalykų. Laisvės kovos yra ir sukilimai, ir pokarinės kovos. Visa tai yra laisvės kovos – du šimtmečiai kovų.
Apie tai buvo ir pradinė mintis, kad jos bus visos įamžintos. Galiausiai viskas siaurėjo, mažėjo, bet visas kovas vis tiek apibendrina valstybingumo simboliai.
– Kitaip sakant, Vytis?
– Yra baimė, kurią turi visuomenė, ir apie savo simbolius kartais žmonės kalba labai keistai, pravardžiuodami – tai arklys, transporto priemonė, žirgas. Tai – Vytis.
Tai yra herbas, bet nebūtinai mes turime tai vaizduoti kaip herbą. Tai gali būti paminklas, simbolizuojantis kur kas daugiau.
Juolab kad A.Ramanauskas savo prisiminimuose – ir, beje, beveik kiekvienas partizanas, kuris bent minimaliai parašydavo tekstą, dienoraštį, – visada galvodavo apie tai, kas bus ateityje.
L.Baliukevičius-Dzūkas sakė – atsiras tokių, kurie sėdės už stalo, sočiai valgys ir kalbės apie netektis, kurias patyrė partizanai. A.Ramanauskas rašė, jog reikia įsigilinti ir vienintelis noras – kad tose vietose, kur buvo niekinami partizanai, stovėtų paminklas su jų vertais žodžiais.
– Profesorius Liudas Mažylis ketvirtadienį teigė, jog ši situacija parodė, kad mes susidūrėme su tam tikru reiškiniu: kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė ar koks paminklas ten turėtų stovėti, nuomonę išsako kiekvienas. Kai kurių nuomonė yra kategoriška, ir turbūt tai nėra gerai. Ar visuomenės apskritai reikėjo klausti?
– Visuomenės atsiklausti visada reikia, ko gero, būtina, bet tada pats konkursas turi turėti paprastus, aiškius reikalavimus.
Jeigu kalbame apie laisvės kovas, aikštę – ne kalvą, ne dar ką nors, bet aikštę, kuri turi savo reikalavimus, – dabar sakoma: yra vieni reikalavimai, bet mes juos pakeisime, vadinasi, teisės aktai vieni, bet darome konkursą visai pagal kitas sąlygas, kurios neatitinka teisės aktų.
Jeigu viskas būtų aišku, paprasta ir atitiktų visas teisės normas, visuomenės balsas turėtų būti lemiamas. Taip nebuvo.
Visuomenės balsas buvo paskandintas biurokratinės komisijos nuomonėje.
– Kauno meras teigia, kad mielai priglaustų Vytį Kaune ir netgi jį pastatytų didesnį, nei planuojama. Kaip vertinate šią idėją?
– Tikrai neturiu nieko prieš. Kiekvienas miestas turi teisę, norą ir pareigą įrengti savo viešąsias erdves ir, jeigu jose bus vieta valstybingumo simboliui – ar tai būtų Kaunas, ar Panevėžys, ar Klaipėda – kodėl gi ne?
Ir kaip tai bus atvaizduota – irgi jų reikalas. Kartais aš šiek tiek skeptiškai žiūriu į gigantomaniją. O Vytis yra Vytis, visi žinome, kaip tokie paminklai kuriami.
Aišku, Mongolijoje galime pamatyti vieno jų istorinio lyderio paminklą, kuris yra ne 7 metrų, o keliasdešimties metrų dydžio, ar kur nors Šiaurės Korėjoje – ten irgi daug didelių paminklų.
Ne didumas – esmė, o kokį įdedame turinį. Vytis galėjo būti akcentas, tačiau reikia įsigilinti į laisvės kovų turinį. Buvo ir sušaudyti Vyčiai, visko buvo, tai buvo karas.
Įsigilinimo trūko, jo trūksta ir dabar. Ar Kaune bus pastatytas 7 metrų, ar 2 metrų, bet koks bus įdėtas turinys, kaip tai atrodys, kaip tai bus pateikta – aš neįsivaizduoju.
– Pone Anušauskai, ką dabar daryti?
– Suprantu, kad šimtmetis artėja, o lietuviai mėgsta švęsti jubiliejus. Manyčiau, kad jeigu neišeina susitarti dabar, geriau kol kas jokio paminklo.
– Padaryti pauzę?
– Taip. Aistrų per daug.
– Ką daryti su projektais? Atmesti?
– Buvo ir kitokių projektų. Tai ne pirmas konkursas.
Kultūros ministerija ir anksčiau rengė projektus – jie buvo visuomenės atmetami, kartais – biurokratų, kartais net nepatekdavo į konkursus.
Tai yra ne vienintelis projektas, tai 3 ar 4 konkursai, kurie taip pat turėjo laimėtojus.
– Ką daryti su šiomis dviem idėjomis – autoriumi, kuris pasiūlė kalvelę, ir Vyčio idėja? Jeigu kalbame, kad reikia daryti pauzę, jei iki kitų metų gruodžio 1-osios paminklas turi būti pastatytas – lyg ir laiko yra.
– Iš atsakingų politikų nusiteikimo – ar tai būtų Kultūros ministerija, ar miesto meras – suprantu, kad bus lipama per galvas ir realizuojamas vienas projektas. Ir bus nepaisoma nemenkos dalies visuomenės nuomonės.
Matyt, atsiras ir kalvelės. Nenorėčiau rištis prie konkrečių projektų. Tegul tie visi autoriai, nebūtinai šių dviejų projektų, ir kitų, dar kartą pamėgina perprasti tą pačią laisvės kovų idėją – kaip tai galima padaryti, kaip tai gali atrodyti.
Kai parašoma sąlygose „pavaizduokite laisvę, nepriklausomybę“, kaip tai turi atrodyti? Man šuoliuojantis Vytis labiau akcentuoja nepriklausomybę, laisvę ir kelia daug asociacijų.
Jeigu vaizdinys, įgyvendinama idėja iš pirmo žvilgsnio nesukelia tokių asociacijų, vadinasi, deja, nueita neteisingu keliu ir reikia daryti pauzę.
