T.Venclova ragina J.Pilsudskį suvokti ne kaip vieną iš Lietuvos tėvų įkūrėjų, o kaip dėdę, su kuriuo bylinėtasi dėl žemės, bet to paties kraujo žmogų.
Savo pranešime apie J.Pilsudskį ir Lietuvą T.Venclova pavadino Vilniaus mitą svarbiausiu tautiniu bei valstybiniu mitu – beveik tokiu pat svarbiu, kaip pokario partizanų mitas.
„Vilniaus klausimas nebuvo toks vienareikšmis, kaip Lietuvoje įprasta manyti. Čia paliečiu svarbiausią tautinį bei valstybinį mitą, beveik tokį pat svarbų, kaip pokario partizanų mitas, ir galiu tikėtis labai nepalankios reakcijos“, – kalbėjo rašytojas savo pranešime „Jozefas Pilsudskis ir Lietuva“.
Dviejų dienų konferencija „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie J.Pilsudskį", skirta J.Pilsudskio gimimo 150-mečiui, vyko Vilniaus rotušėje.
Pateikiame ištrauką iš T.Venclovos pranešimo.
[[ge:lrytas:lrytas:3797213]]
„Egzistuoja reiškinys, vadinamas „Kalio morale“: „Simpatingas, bet ne itin išsilavinęs afrikietis Kalis, Henryko Sienkiewicziaus romano veikėjas, tvirtina: „Jei kas nors iš Kalio atėmė karves, tai blogas poelgis, geras poelgis – kada Kalis atėmė kieno nors karves.“ Ši formulė jau ne visada taikoma žmonių savitarpio santykiuose, bet dauguma tebėra šventai įsitikinę, kad ji puikiai tinka tautų ir valstybių santykiams.
Jei lenkai atėmė iš lietuvių Vilnių – tai blogas poelgis, imperialistinė okupacija; jei lietuviai atėmė iš lenkų Vilnių – tai garbingas laimėjimas.
Lenkai, žinoma, taiko tą pačią formulę, tiktai atvirkščiai: jeigu Pilsudskis, padedamas Želigowskio, atėmė iš lietuvių Vilnių – tai garbingas laimėjimas, jei lietuviai atėmė iš lenkų Vilnių – tai okupacija, smūgis Lenkijai į nugarą tragišku jai metu.
Be abejo, galima pasakyti: jei Kalio karvės (Vilnius ir Vilnija) neginčijamai priklausė Kaliui, varžovas jas atėmė, o Kalis tik atsiėmė – teisus yra Kalis, tai yra Lietuva. Taip visada ir sakome, ir tą tvirtinimą galima iš dalies pagrįsti, ką toliau bandysiu daryti.
[[ge:lrytas:lrytas:3798026]]
Bet kodėl Vilnius neginčijamai priklauso Lietuvai? Pirmiausia dėl to, kad taip nusprendė XX amžiaus pradžios lietuvių inteligentija ir sugebėjo tuo įtikinti visą tautą.
Vilnių, anot Pilsudskio, „sukūrė lietuvių tautos pastangos ir nuostabūs pagoniškos Lietuvos didvyriai“.
Bet pagoniška Lietuva – vis dėlto ne tas pat, kas XX amžiaus pradžios Lietuva.
Tautos hipostazavimas, vertimas nekintančiu, visada vienodu vienetu – dažna anų laikų, ir ne tik jų mąstysenos klaida.
Lenkai anuomet sakydavo, kad jei Vilnių reikia atiduoti lietuviams, nes jį įkūrė Gediminas, tai Ispanijos Granadą reikia atiduoti Marokui, nes ją įkūrė arabai, ir su šiuo argumentu gana sunku ginčytis.
XX amžiaus pradžioje Vilnius lietuviškas nebuvo (kaip Granada nebuvo arabiška), jį tik planuota ir bandyta atlietuvinti – tiksliau, išlaikyti jame simboliškas lietuvybės atramas, tokias kaip Šv.Mikalojaus bažnyčia.
Adomas Jakštas-Dambrauskas sakė, kad tik stebuklas galįs išgelbėti Vilnių, o jis tuo stebuklu netikįs.
Beje, kai 1939 metų gale ar 1940 pradžioje Dombrovskio gatvė buvo pervadinta A.Jakšto-Dambrausko gatve (čia, kaip ir kitais atvejais, pravertė pavardžių panašumas), „Vilniaus balsas“ pareiškė nuostabą: juk Jakštas visą gyvenimą Vilniaus nemėgęs.
Etnografinė Lietuva su sostine Vilniumi buvo tam tikras contradictio in adiecto, nes Vilnius ir jo artimiausios apylinkės etnografinei Lietuvai bent jau kalbine prasme tikrai nepriklausė.
Tiesa, nepriklausė ir Kaunas, ir visi kiti didesnieji miestai. 1897 metais Kaune lietuvių buvo tik šeši procentai. Pirmąją vietą užėmė žydai, antrąją rusai, trečiąją lenkai, lietuviams beveik prilygo vokiečiai. Etnografinė Lietuva buvo kaimo Lietuva, o miestai buvo nelietuviški anklavai. Kaunas šiuo atžvilgiu skyrėsi nuo Vilniaus nebent tiek, kad lietuviškesnės buvo jo apylinkės, ir tai veikiau Sūduvos pusėje.
Lietuvių tautinis projektas, kurį išplėtojo Antanas Smetona ir kiti, reikalavo simboliškai pasisavinti Vilnių ir grąžinti jo gyventojus į pradinės Lietuvos laikus, kada jie visi, tautinio atgimimo veikėjų manymu, buvo lietuviai. Nebuvo atsižvelgiama, kad tai reiškė ką kita negu XX amžiaus lietuviakalbiai.
Todėl, kai tik atsirado galimybės, lietuviai ėmė kurti Vilniuje savo įstaigas, dažnai pralenkdami lenkus.
„Vilniaus žinios“ atsirado anksčiau nekaip lenkų dienraštis, Lietuvių dailės draugija anksčiau negu lenkų, Lietuvių mokslo draugija praktiškai tuo pat metu kaip lenkiškoji. Turbūt galima sakyti, kad lietuvių literatūra, kuri tuomet Vilniuje plėtojosi, buvo įdomesnė ir įvairesnė negu lenkiškoji Vilniaus literatūra.
Vilniaus vyskupu 1918 metais virto Jurgis Matulaitis – anaiptol ne nacionalistas, bet lietuviakalbis. Vilniuje gyveno Jonas Basanavičius ir įvyko Didysis Vilniaus seimas.
Žodžiu, Vilnius tapo aiškia ir vienintele lietuvių kultūros sostine, tuo tarpu lenkai turėjo ir kitų, svarbesnių sostinių – Varšuvą, Krokuvą, Lvovą.
Galima pasakyti daugiau: lietuviams Vilnius, anot Adamo Michniko, buvo drauge Varšuva, Krokuva, Gnieznas ir Čenstakava.
Tai antras ir svarbus argumentas Lietuvos naudai, gal svarbesnis už Gedimino argumentą.
Lenkai, tarp jų Pilsudskis, turėjo savų argumentų. Per visą XIX amžių, kuris šiaip ar taip buvo artimesnis ir dėl to reikšmingesnis nekaip ankstyvieji viduramžiai, neabejojama lenkų kultūros sostinė buvo Vilnius.
Mickevičiaus, Slovackio, Moniuškos, Syrokomlės, Ožeškos miestas tada Lenkijai reiškė daugiau negu Krokuva ir Varšuva. Mickevičius ir Gediminas Pilsudskiui buvo lietuviai, bet jų abiejų lietuvybė jam reiškė senlietuvybę, t.y. vietinį (netgi geresnįjį) lenkybės variantą, kaip jo paties atveju.
Jeigu Antanui Smetonai ar Maironiui Vilnius reiškė tą patį, ką žydams Jeruzalė – lygiai tokia pat Jeruzalė, šventa vieta jis buvo ir Pilsudskiui. Pridursiu, kad tada buvo galima kalbėti net apie tris „Jeruzalės“ – lietuvių, lenkų ir žydų. Tik žydams, skirtingai negu mums ir lenkams, egzistavo taip pat tikroji Jeruzalė, ir jau vien todėl jie nedalyvavo ginče. Ketvirtąją „Jeruzalę“ arba „Sioną“ Vilniuje bandė kurtis baltarusiai.
[[ge:lrytas:lrytas:3798024]]
Išspręsti šį mitų konfliktą buvo ar atrodė lygiai taip pat neįmanoma, kaip atlikti skritulio kvadratūrą.
Ir nesakyčiau, kad čia susidūrė tiktai du mitai. Susidūrė dvi racijos: ar tai mums patinka, ar ne, lietuviai nebuvo šimtu procentų teisūs, o lenkai nebuvo šimtu procentų neteisūs. Demografinė situacija aiškiai bylojo lenkų (tiksliau gal būtų pasakius – senlietuvių, o ne naujalietuvių) naudai.
„Skritulio kvadratūra“ buvo sprendžiama chaotišku laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, kai valstybių sienos, jų esamos ir būsimos sąjungos buvo neaiškios, teritorijos ėjo iš rankų į rankas, be to, veikė naujas faktorius pasaulio istorijoje – bolševizmas.
Pašnekesyje su lietuvių delegacija 1918 m. gruodžio mėnesį Pilsudskis pareiškė esąs „lietuvių bičiulis – bičiulis, kuris nori jiems padėti. Bet kad tai būtų įmanoma, kad Lenkija padėtų savo seseriai Lietuvai, reikia, kad lietuviai apribotų savo pretenzijas etnografine Lietuva, nes į istorinę Lietuvą įeina neabejojamai lenkiškos teritorijos. Lenkai neturi jokio noro pasisavinti etnografinę Lietuvą. [...] Lenkija neturi nieko prieš, kad atsirastų nepriklausoma Lietuvos valstybė, bet atrodo, kad Lietuva bus valstybiškai susijusi su Lenkija“.
J.Pilsudskis sutiko su nepriklausoma Lietuvos valstybe, tačiau be tų istorinės Lietuvos plotų, kur aiškiai vyravo lenkų kalba ir lenkų tautinė savimonė. Jau tada jis galvojo apie Lietuvos ir Lenkijos federaciją, kuri, anot jo, galėjo išspręsti ir „skritulio kvadratūros“ klausimą, nes tada Vilnius ir Vilnija galėjo atitekti Lietuvai.
Bet federacijos projektus stabdė, be ko kito, tai, kad niekas, nė pats Pilsudskis, negalėjo garantuoti, jog Lenkijoje nelaimės endekai (griežtai nacionalistinė lenkų tautinė demokratinė partija Narodowa demokracja. – Red.). 1919 m. balandžio 19 d., prieš pat Velykas, bolševikus iš Vilniaus išstūmė lenkiški Vladislovo Belinos-Pražmovskio daliniai (beje, kaip tik ta diena, o ne Želigovskio įsiveržimo diena, vėliau buvo Lenkijoje švenčiama kaip „Vilniaus išvadavimo metinės“).
Paties Pilsudskio parašyta proklamacija, kaip žinia, žadėjo buvusios LDK gyventojams galimybę spręsti savo reikalus „be jokio smurto ar spaudimo iš Lenkijos pusės“ (taigi Vilnius ir Vilnija čia aiškiai skiriami nuo Lenkijos, ko nedarė endekai). Proklamacija buvo paskelbta lenkiškai, lietuviškai, baltarusiškai ir žydiškai (beje, ne rusiškai). Ji sukėlė protestų Lenkijoje ir tarp Vilniaus lenkų, bet su ja nesutiko ir Mykolo Biržiškos Laikinasis lietuvių komitetas, nesutiko taip pat žydai, kuriems Belinos kariai buvo surengę pogromą (žydus bandė ginti Jurgis Matulaitis).
Šiaipjau lietuviams tada atrodė, kad lenkų valdžia vis dėlto priimtinesnė už bolševikų valdžią. Jie galėjo kurti Vilniuje mokyklas ir laikraščius, nors ne be sunkumų. Juozas Tumas-Vaižgantas Lietuvių mokslo draugijos vardu pasakė kalbą per lenkiško Stepono Batoro universiteto atidarymo iškilmes.
1919 metų vasarą Pilsudskis planavo Lietuvoje peoviakų (lenkų karinė organizacija – Polska organizacja Wojskowa, POW. – Red.) perversmą, tikėdamasis sudaryti Kaune vyriausybę, kuri būtų palankesnė jo federacinių idėjų atžvilgiu. Be abejonės, tai buvo klaidingi, nepriimtini veiksmai, atitikę jo konspiracinį ir avantiūristinį mentalitetą. Perversmą likvidavo ne kas kitas, o Liudas Gira.
[[ge:lrytas:lrytas:3798036]]
Vienas iš peoviakų, turėjusių palikti Lietuvą, buvo Czeslawo Miloszo tėvas – tai nulėmė būsimojo poeto ir Nobelio laureato likimą.
Pilsudskis patyrė kompromitaciją, kuri labai apsunkino jo tolesnius santykius su Lietuva, taip pat jo vidinę padėtį Lenkijoje.
Tų pačių metų rugsėjo 20 d. memorandume Paryžiaus konferencijai Augustinas Voldemaras rėmė Vilniaus priklausymą Lietuvai trimis argumentais: pirma, Vilnius yra Lietuvos istorinė sostinė; antra, jis ekonomiškai būtinas Lietuvai, o Lietuva jam; trečia, aplinkinėse Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijose lenkai sudarą ne daugiau kaip dešimt procentų gyventojų, o ir tie patys esą sulenkėję lietuviai.
Iš tų argumentų visiškai neginčijamas buvo tik pirmasis. Stipresnis buvo argumentas, kad plebiscitas Vilniuje nepageidaujamas, nes esant Vilniuje lenkų kariuomenei negalįs būti objektyvus, ir jo ypač nenorį žydai, bijodami pogromų. Pilsudskis ir toliau galvojo apie Lietuvą – savotišką LDK tęsinį, sudarytą iš trijų dalių: etniškai lietuviškos Kauno dalies arba Kaunijos (ją galėjo valdyti kad ir Smetona su Voldemaru), mišrios Vilnijos ir baltarusiškos Minsko dalies (ją galėjo valdyti antibolševikiškas baltarusių veikėjas Stanislovas Bulak-Balachovičius).
Smūgį tai jo idėjai sudavė lietuviai, 1920 metų rugsėjo pradžioje pradėję mūšius dėl Seinų, Suvalkų ir Augustavo. Tuo metu vyko lenkų bolševikų karas, nuo kurio didele dalimi priklausė Vakarų Europos likimas.
Dėl gana suprantamų priežasčių nemėgstame pripažinti, kad Lietuva praleido per savo teritoriją bolševikų (Tuchačevskio) karius, esmėje virsdama jų sąjungininke. Tai savo ruožtu buvo didelė lietuvių klaida (laimėję bolševikai būtų, suprantama, Lietuvą prisijungę).
Pilsudskiui sumušus bolševikus prie Varšuvos, vėl iškilo Vilniaus klausimas. Miestą buvo užvaldę bolševikai, kurie traukdamiesi perleido jį lietuviams (su neabejojamu reservatio mentalis). Stumdamas bolševikus į rytus, Pilsudskis 1920 metų rugsėjo 29 d. išsikvietė generolą Želigowskį ir jam pareiškė: „Nei Santarvės valstybės, nei Tautų Sąjunga, nei Lenkijos vyriausybė, nei visuomenė nesupranta Lietuvos problemos. [...] Reikia organizuoti sukilimą. [...] Gali ateiti valanda [...], kai prieš jus nusiteiks ne tik pasaulio, bet ir Lenkijos opinija. Gali ateiti mirksnis, kai net ir aš turėsiu stoti prieš jus“.
Žodžiu, konspiracinis Pilsudskio mentalitetas pagimdė naują, vėl klaidingą idėją.
Pabrėžtina, kad Pilsudskio vagone drauge su Želigowskiu buvo rusų antibolševikas, tokio pat konspiracinio ir avantiūristinio mąstymo atstovas Borisas Savinkovas, planavęs tolesnį puolimą per Baltarusiją į Maskvą. Vardan teisybės reikia taip pat pasakyti, kad lietuviai per pulkininką Mackiewiczių buvo perspėti apie galimą „sukilimą“.
Tolesni įvykiai visiems žinomi: Suvalkų sutartis (spalio 6 d.), suvaidintas „Želigowskio „maištas“ (spalio 9 d.), „Vidurio Lietuvos“ įsteigimas, anglų ir prancūzų demaršai prieš želigovskiadą, Giedraičių ir Širvintų mūšiai, matyt, sustabdę Želigowskio žygį į Kauną, o po pusantrų metų (1922 m. vasario 20 d.) formalus Vilniaus ir Vilnijos inkorporavimas į Lenkiją – jį Vakarai (Ambasadorių konferencija) 1923 m. kovo 15 d. pripažino, tačiau Lietuva nepripažino.
Federacija nebuvo įgyvendinta – šičia Pilsudskis smarkiai pralaimėjo. Per Belinos – Pražmovskio įžengimo į Vilnių trejų metų jubiliejų (1922 m. balandžio 18 d.) įvyko oficiali ceremonija, kurioje dalyavo Pilsudskis, Želigowskis. „Vidurio Lietuvos“ nominalus vadovas Aleksandras Meištovičius ir trys vyskupai.
Man prieinamoje spaudoje neradau informacijos apie tuos vyskupus, bet spėju, kad tai buvo lenkų kariuomenės kapelionas Vladislovas Bandurskis, stačiatikių metropolitas Eleuterijus ir Jurgis Matulaitis.
Tvirtinimas, kad gal Jurgis Matulaitis tada parėmė savo autoritetu Vilniaus inkorporaciją, gali sukelti maždaug tokį pat pasipiktinimą, kaip tvirtinimas, jog Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo paskutiniame žodyje garbino komunizmą, todėl norėčiau, kad jis būtų patikrintas. Šiaip ar taip, su Bandurskiu ir net Želigowskiu J.Matulaitis nesipyko, tai akivaizdu iš jo dienoraščio.
Turime visiškai sutikti su Mykolu Romeriu, kuris buvo Pilsudskio šalininkas ir jo artimas bičiulis, tačiau po šių įvykių parašė jam laišką: „Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė – yra ir liks toks, kokį sukūrė didi kartų ir tautos valia: visos priešingos kombinacijos sužlugs, visos spekuliacinės pastangos sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per inkorporacijos aktą, „seimo“ nutarimą ir t.t. subyrės kaip negrabus dabartinis pastatas, vardan pelno suręstas Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje dabartinių lenkų. [...] Vilnius atgaus savo padėtį, vėl susiriš su Lietuva kaip teisėta jos sostinė, Lietuvos sukurta“.
Tenka sutikti ir su kitais jo žodžiais, pasakytais Pilsudskiui: „Suprantu, kad Vilniaus ryšys su Lietuvos visuma, kuris neabejojamai privalo atsikurti, negali vykti pagal šūkį „ausrotten“ [pašalinkime] mus, Lietuvos lenkus [...] Ta padermė, iš kurios atsiranda tokie žmonės, kaip Kosciuška, kaip Mickevičius, kaip negi Tu, Pone, taip skiriąsis charakteriu ir valia nuo etnografinės lenkų padermės, negali žūti ir turi teisę gyvuoti ir toliau megzti vaisius tėvynėje. Atgimstanti Lietuva sintetins visumą, kurioje ir ta padermė ras savo išraišką. [...] Bet kelias, kurį pasirinkai, veda ne į sintezę, o į skilimą ir primityvaus etninio nacionalizmo [...] viešpatavimą“.
Pridursiu: primityvus etninis nacionalizmas dėl Pilsudskio klaidos įsiviešpatavo ne tik lenkų pusėje.
Dėl to pradėjo nykti ir šiuo metu jau yra pranykusi pati senlietuvio sąvoka. Susitaikymo šansą, kol „Vidurio Lietuva“ dar nebuvo inkorporuota j Lenkiją, teikė Hymanso projektas: jis leido suderinti du tais laikais nesuderinamus postulatus – etninės Lietuvos postulatą ir Lietuvos su sostine Vilniumi postulatą. Deja, primityvus etninis nacionalizmas abiejose pusėse laimėjo prieš blaiviau mąstančius žmones, tarp kurių buvo Ernestas Galvanauskas, Mykolas Krupavičius ir Oskaras Milašius.
Taip pat laimėjo sovietai, kurie varė prieš Hymanso projektą kampaniją (galbūt nevengdami papirkimų), nes gerai suprato, kad sunormalėję Lietuvos ir Lenkijos santykiai žalingi pirmiausia jiems. Galimas daiktas, ilgainiui būtų skilusi ir Hymanso projekto numatoma valstybė, kaip ilgainiui skilo Jugoslavija ir Čekoslovakija, bet tai jau „alternatyvios istorijos“ pratybos, kurios toli neveda.
[[ge:lrytas:lrytas:3798048]]
Po Vilniaus aneksijos Lietuvoje, kaip visi žinome, prasidėjo intensyvi ir kategoriška propagandinė kampanija, reikalaujanti grąžinti sostinę.
Mykolas Romeris sykį išsireiškė, kad mintis, jog Vilnius yra lietuviškas ir tik lietuviškas, tapo tvirtesne dogma, negu katalikų dogmos apie nekaltą prasidėjimą ir popiežiaus neklystamumą. Vaižgantas, kuris anksčiau linkdavo Vilniaus atsisakyti, vadindamas jį gangrenuota ir aneminį kraują varinėjančia širdimi, 1926 metais jau tvirtino: arba Vilnius per trumpą laiką bus išvaduotas, arba Lietuva ir lietuvių kultūra žus.
1929 metais tas pats Vaižgantas sakė: jei nebūtų Vilniaus klausimoji reikėtų išrasti, nes tauta turi turėti kilnų tikslą, už kurį negaila paaukoti gyvybę.
Nėra neįmanoma, kad ta lietuvių pozicija 1939 metais turėjo reikšmės netgi Stalinui, kuris nusprendė atiduoti Vilnių ne sovietinei Baltarusijai, o tuo tarpu tik numatomai sovietizuoti Lietuvai.
„Vilniaus išlaisvinimo“ kampanija ligi šiol lemia daugybę lietuvių masinės sąmonės reiškinių, nors turint Vilnių yra anachroniška ir juokinga nuolat kartoti „Mes be Vilniaus nenurimsim“.
1939 metais Vilnių atgavę lietuviai nustebo, kai praktiškai nerado mieste ir jo apylinkėse pavergtų, išsiilgusių tautiečių. Mitas apie lietuvišką (tiksliau, naujalietuvišką) Vilnių sužlugo. „Lenkų okupacijos“ sąvoka tapo šiek tiek abejotina, nes iš jos sekė, kad lenkai (tiksliau, senlietuviai) okupavo patys save. Tačiau mitologija lengvai nesitraukia: juo stipresnis tapo noras Vilnių nedelsiant ir nesiskaitant su priemonėmis sulietuvinti, o tai lėmė naujus, ligi šiol galutinai negęstančius konfliktus.
Kaip turbūt kiekvienas lietuvis, laikau Vilniaus grįžimą Lietuvai istorinio teisingumo pavyzdžiu. Tik reikia pripažinti, kad istorinis teisingumas dažnai žengia keistais ir aplinkiniais keliais, ir neprotinga šičia nedaryti jokių išlygų.
Jei situacija būtų kiek kitaip susiklosčiusi, senlietuviai Pilsudskis ir net Želigowskis būtų galėję užimti Lietuvos istorijoje vietą, panašią į švedų Manerheimo ir Svinhuvudo vietą Suomijos istorijoje.
Susiklostė kitaip – šiandien Pilsudskį dera suvokti anaiptol ne kaip vieną iš Lietuvos tėvų įkūrėjų, o, sakyčiau, kaip dėdę. Tokį dėdę, su kuriuo bylinėtasi dėl žemės, bet šiaip ar taip to paties kraujo, iš esmės artimą žmogų.
Vėlesnis Pilsudskio vaidmuo Lenkijoje labai nevienareikšmis. Jis įvedė diktatorišką režimą (Antanas Smetona Lietuvoje po septynerių mėnesių pasekė jo pavyzdžiu), susidorojo su politiniais priešininkais ir šiaipjau nesilaikė demokratinių principų.
Tačiau savo amžiaus fone priklausė prie „gerybinių diktatorių“, davusių daugiau naudos, negu žalos – prie tokių reikia priskirti Kemalį Atatiurką, Smetoną, Ulmanį, Patsą, su didelėmis išlygomis taip pat Franko ir Tito.
Beje, rimtas lietuvių persekiojimas Vilnijoje prasidėjo tik Liudviko Bocianskio laikais, po Pilsudskio mirties. Ligi tol vyravo veikiau abipusiškumo, „akis už akį“ taisyklė (kurioje, žinoma, irgi nėra nieko gero). Lenkai nepriklausomoje Lietuvoje taip pat nebuvo glostomi.
[[ge:lrytas:lrytas:1375640]][[ge:lrytas:lrytas:713617]][[ge:lrytas:lrytas:3322737]]
Užėmusi Vilnių 1939 metais, Lietuvos valdžia skyrė garbės sargybą ne tik Jono Basanavičiaus, bet ir Pilsudskio širdies kapui. Tai buvo orus ir garbingas sprendimas, nors tautininkai (Julius Smetona) rašė, kad didžiausiam Lietuvos skriaudikui užtektų ir policininko. 1944 metais kažkoks sovietų karys paleido į kapo plokštę automato seriją, bet plokštė net ir sovietmečiu nebuvo pašalinta. Jos nereikalauja šalinti ir dabartiniai mūsų lenkofobai.
Ko mums būtinai reikėtų, neskaitant to gerbiamo ir gerbtino sarkofago? Manau, kad pirmiausia reikėtų moksliškos, protingos, objektyvios ir drauge platiems skaitytojų sluoksniams skirtos Pilsudskio biografijos, kuri vengtų įprastinių juodai baltų schemų, parodytų nevienareikšmį anuometinio Vilniaus klausimo pobūdį, nušviestų Lenkijos-ir Lenkijos konfliktą su visais jo tragiškais, bet taip pat komiškais aspektais, primenančiais Pone Tade aprašytą „paskutinį antpuolį Lietuvoje“. Tebūnie tai iš tikrųjų paskutinis antpuolis.
Jo svarbiausioji pamoka: tarptautinių susitarimų pažeidimas neapsimoka, net jeigu jie pažeidžiami painiais laikais, netgi tokio žymaus veikėjo kaip Jozefas Pilsudskis.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
