Lrytas.lt skaitytojams pateikiame „Metų“ publikacijos fragmentą, kuriame J.Baltušis rašė apie 1990 metų Lietuvos kasdienybę – rašė atvirai, taip, kaip jam tuo metu atrodė.
Likusias paskutinės J.Baltušio dienoraščio publikacijos dalis paskelbsime artimiausiu metu.
* * *
Spalio 1. Pirmadienis
Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų.
„Elta“ ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos derybų su Maskva delegacija išvyko į Maskvą. Rytoj prasidėsiančios derybos. Ta proga ponia Prunskienė tarė žodį jau prie lėktuvo, pilną vilčių ir gerų laukimų. Juokas, ir gana.
Negi net ir ši šiek tiek daugiau nei kiti nūdienos Lietuvos „vadovai“ nesupranta, kad jų viltys sukurti visiškai nepriklausomą, demokratinę, laisvą ir taip toliau Lietuvą yra gryna fikcija. Tikriausiai jie, toji delegacija, kuriai, pasirodo, priešingai visoms normoms, vadovaus V.Landsbergis, tą pačią dieną bus išvyti iš Maskvos?
Buvau „Sigutėje“. Kiaušinių nėra, kaip nebuvo jau porą savaičių. Stovi ilgos žmonių eilės, laukia, keikiasi. Užtat – kita paguoda: pagal talonus šiandien „išmetė“ degtinės, ir ne šiaip, o „Stoličnos“. Laimė, kad susipratau pasiimti iš namų talonus: paėmiau tris bonkas, Monikai, Rokui ir man. Tokia norma: viena bonka degtinės suaugusiam žmogui per mėnesį.
Su tais talonais visaip dar būna. Eina žinios, kad nūdienis Lietuvos diktatorius V.Landsbergis patyliukais davė nurodymą neduoti talonų tiems, kas atsisako priimti „Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos“ piliečio pažymėjimą, laikinai pavaduojantį įprastinį pasą. Žmonės tikrai nenori imti šitų „laikinų“ pažymėjimų, šaiposi atvirai ir iš pašto ženklų, kurie irgi jau pagaminti, pardavinėjami paštuose, bet galioja tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Komedija, nieko daugiau.
Spalio 2. Antradienis
Kaip ir buvau spėjęs, iš Maskvos sugrįžo Lietuvos derybų su Maskva delegacija. Jos vadovai Prunskienė ir Landsbergis suvaidino nepaprastai entuziastišką nuotaiką, šnekėjo spaudos konferencijoje Maskvoje, atstovybėje, apie laimėjimus, pasiektus derybų metu, nors konkrečiai neįvardino nė vieno tokio „istorinio laimėjimo“, sugrįžę tuoj puolė šnekėti per radiją, televiziją, apskritai kur tik pasisukdami, apie tuos laimėjimus.
Ir nežiūrint šitų pastangų iš jų pusės, žmonės, kiek pastebėjau, gana skeptiškai klausėsi jų, aiškiai netikėdami tuo iš tikrųjų dirbtinu entuziazmu. Prieš kurį laiką buvau gavęs antrą Ritos laišką iš Vašingtono, nelabai lauktą. Šiaip taip parašiau atsakymą, išsiunčiau. Gudrauja ši mano dukrelė.
Šiandien – paskutinė Vokietijos Demokratinės Respublikos diena. Rytoj įvyks jos „jungtuvės“ su VFR. Atvirai pasakius, nieko gero iš to nelaukiu.
Pabaigė įgristi man „patriotų“ skambučiai su jų keiksmais ir prakeikimais, klijuojamom man ir Monikai „lietuvių tautos išdavikų“ etiketėm. Paprašiau gerą mūsų draugą Elmarą Puodžiūną, kad padėtų.
Tuoj pat sutvarkė šis puikus žmogus: mano prašymu pakeitė telefono numerį, vietoje 63–64–41 įstatė: 26–20–40. Ir dar sutiko perrašyti jį Monikos vardu. Dabar atsikvėpsime abu su Monika nuo Lietuvos „patriotų“.
Spalio 3. Trečiadienis
Pasaulio radijas, televizija, laikraščiai perduoda apie negirdėtas džiaugsmo iškilmes Vokietijoje, nūnai jau susijungusioje. Į vakarą šis džiūgavimas virto masinėmis muštynėmis Berlyne tarp „pažangiųjų“ ir „reakcingųjų“. Yra sužeistų, yra ir užmuštų. Keisčiausia, kad dėl abiejų Vokietijų susijungimo džiūgauja ir mūsiškiai sąjūdistai, girdi, dabar Vokietija iš tikrųjų padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę, laisvę ir kitas geroves. Lauk iš žąsies avižų!
Mano galva, abiejų Vokietijų susijungimas neša didelę grėsmę visai Europai. Per trejetą ar ketvertą metu vokiečiai pasitvarkys savo ekonominius reikalus, tada lieka belaukti iš jų, kaip stipriausios valstybės visoje Europoje, diktato visoms Europos valstybėms, nes čia jos įtaka bus didesnė net už JAV.
Ir tikra tragedija ištiks Lietuvą, jeigu šitiem nūdieniams jos vadeivoms pavyks išsisukti nuo bendravimo su didžiąja Rusija, kitomis respublikomis, įeisiančiomis į atnaujintą laisvų ir suverenių valstybių sąjungą.
Kaipmat Lietuva pakliūtų į Vokietijos nepasotinamus nagus, iš karto netektų ne tiktai kokios nors nepriklausomybės, bet ir savo vardo, tapdama vien „Ostlandu“, kaip jau ne kartą buvo tapusi. Taigi mums, lietuviams, džiaugtis tikrai nėra ko.
Monika išėjo vaidinti spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“, pasinaudodamas ta laisva proga, nuskubėjau pažiūrėti JAV meninį filmą „Nasrai“, pastatytą pagal garsų visame pasaulyje to paties pavadinimo romaną.
Filmu nusivyliau. Labai jau daug kraujo, kovų su rykliais dramatiškų situacijų, tačiau daug kas išleista, kuo grožėjausi romane, filmas išėjo kažkoks šaltas. Nieko nuostabaus. Tik itin retais atvejais kino meno kūrėjai nesužaloja ekranizuojamų kūrinių.
Išsiunčiau laišką Violetai į Čikagą. Neįtikėtinai gera man šita duktė. Tikrai neįtikėtinai. Savo jaunystėje suteikė ji man bene daugiausia rūpesčių, dabar stulbina šviesiu savo gerumu, jautrumu, švelnumu. Paradoksas, ką? Matyt, taip būna gyvenime, kad tėvai, šiuo atveju aš, neįžiūrime savo vaikuose tikrų ir esminių bruožų, išgyvename susirūpinimus, net nusivylimą. O kad taip nebūtų nė vienam tėvui!
Spalio 4. Ketvirtadienis
Šiandien „Sigutėje“ pagaliau „išmetė“ pardavimui kiaušinių. Žmonių eilės – pasibaisėtinos, užėmė visą parduotuvės pirmojo aukšto vidų, toli nusitęsė gatvėje. Pamačiau, kad eilė filmuojama televizijos laidai, pasprukau, paskui ėjau dar tris kartus, kol pagaliau gavau „normą“ – dvidešimt kiaušinių, ir tai tik per parduotuvės direktorės, rečiausio nuostabumo Dianos Batutienės malonę, tiksliau tariant, jai padedant. Kitaip būtų užstumdę mane, senį.
Vakare televizijos „Panoramoje“ parodė tas grumtynes dėl kiaušinių. Beje, nelinksmai prajuokino vienas iš kiaušinių fabrikų vadovų (pavardės neišgirdau kaip reikiant), pasakęs, kad kiaušinių nūnai sumažėjo... 5 procentais.
„Tai kur jie, kiaušiniai?“ – paklausė televizijos komentatorius. „Matote, mes kiaušinius tiktai gaminame, bet jais neprekiaujame, klauskite šito prekybininkus“, atsakė tas vadovas.
Galėjo ir neatsakinėti. Visiems žinoma, kad nūnai iš Lietuvos „išgabenama“ viskas, kas valgoma, geriama, vilkima ir avima. Ištisa armija taip vadinamų „kooperatininkų“, sukčių ir vagių, superka viską ir perparduoda už Lietuvos ribų. Ir niekam tas nerūpi. „Kovotojai“ dėl Lietuvos nepriklausomybės užimti visai kitais dalykais.
Beje, prekybininkai iškrėtė dar vieną pokštą: įvedė taip vadinamas „pirkėjo korteles“, be kurių net mažas vaikas neturi teisės nusipirkti parduotuvėje ledų. Taigi.
Spalio 6. Šeštadienis
Šiandien Monika vėl vaidina. „Kazimieras Sapiega“ teatre. Vėlų vakarą sugrįžusi, pasakojo: šiandien Akademiniam dramos teatrui sukako 50 metų. Jubiliejus didelės reikšmės.
Tuo tarpu visa respublikos spauda nutylėjo jį, radijas, televizija – taipogi. Nūdienių Lietuvos valdovų akimis, tai dėsninga ir teisinga: šį teatrą organizavo... bolševikai. 1940 metais. Tai kaip čia dabar minėsi šito „bolševikų išperos“ jubiliejų?! Tai būtų nepatriotiška, net nelietuviška, gėdinga būtų visai lietuvių tautai! Taigi šitaip dabar. Šitaip.
Tiesiog keista, kad po Spalio revoliucijos rusai neuždarė nei Didžiojo Maskvos teatro, nei Mažojo dramos, nei Dailės teatro... Ko gero, suprato, kad tai yra kultūros židiniai. Tegu ir caro valdžios sukurti, bet yra skirti rusų tautai. Taigi. O mes, lietuviai? Ką?
„Respublikos“ laikraštyje skaičiau, kad Pietryčių Lietuvoje įvyks Vilniaus krašto, Šalčininkų rajono, dalies Širvintų, Trakų, Švenčionių rajonų deputatų suvažiavimas. Priimtas nutarimas, kad šie rajonai bus jau Lietuvos ribose veikianti autonomija. Taigi šitaip. Straipsnio autorius Česlovas Skaržinskas kaltina dėl šito... Maskvą, dar LKP (TSKP) platformininkus. Girdi, tai jie suinteresuoti atplėšti šitas žemes nuo Lietuvos.
Pasirodo, nelietuvių tautybės šių žemių gyventojai vėl skundėsi dėl tariamų persekiojimų iš lietuvių pusės, girdi, jie negali mokyti savo vaikų gimtąja kalba, skaityti spaudą gimtąja kalba, siekti aukštojo mokslo ta kalba.
Taigi čia – grynas melas. Pilna šiose žemėse rusų ir lenkų mokyklų, eina laikraštis, veikia meninės saviveiklos klubai, rūmai, ansambliai... Palyginti vien reikia su Baltarusija: tenai lenkų bene 2 milijonai, o nė vienos ne tiktai lenkų mokyklos, bet ir atskirai veikiančios nė vienos klasės, nei knygų, nei laikraščių. Švaru. Ko gi raudoti?
Spalio 7. Sekmadienis
Nuo šios dienos pabrango pašto paslaugos: vietoje 5 kapeikų ženklą laiškui dabar pirksime už 20 kapeikų. Kokiu pagrindu tas padaryta – nežinia. Daug kas dabar nežinia. Beje, laiškų į užsienį kaina ta pati: 50 kapeikų.
Vilniaus televizija rodė ilgą dokumentinį filmą „Zubovai Lietuvoje“. Apie grafus Zubovus, padariusius Lietuvai, kaip filme tvirtinama, tiek ir tiek gero, ir vien tiktai gero. Svarbiausias asmuo filme – Danutės Čiurlionytės vyras, grafas Zubovas.
Plačiai jis pasakojo apie grafus, parodė nemažai kumečiams pastatytų mūrinių kumetynų, kai kuriuos jau sugriuvusius. Tai gal ir nieko. Lietuvoje tikrai gyveno grafai Zubovai, kumetynus statė, iš dalies ir žmonių švietimu rūpinosi, nežinia tiktai, kodėl būtent dabar reikia juos pagarbinti. Taigi.
Televizijoje – „Atgimimo laida“. Joje atžymimas laikraščio „Atgimimas“ svarbus jubiliejus: sukako net dveji metai, kai eina šitas laikraštis! Tarp šventės dalyvių staiga pamačiau ir Justiną Marcinkevičių.
Tą patį įžymųjį rašytoją, kuris, žurnalistės A.Aukštikalnienės stiprokai iškoliotas už garsiojo „Kreipimosi į visuomenę“ pasirašymą, per tą pačią televiziją kategoriškai pareiškė išeinąs iš Sąjūdžio Seimo tarybos, iš LKP, apskritai pasitraukiąs iš bet kokios politinės bei visuomeninės veiklos. Na ką gi? „Atgimimo“ laikraščio, kurio vienas steigėjų buvo ir Just.Marcinkevičius, jubiliejus juk labai ir labai svarbus: net dveji metai eina „Atgimimas“!
Aplankiau Aleksio Churgino našlę Svetlaną Aleksandrovną. Buvo su mumis ir tik ką atvykę iš „Vakarų“ advokatas Julijus Slavinas su savo žaviąja žmona. Abu labai sunerimę: pusantrų metų pabuvoję pasaulyje, dabar nebeatpažįsta Lietuvos, taigi – „kaip yra iš tikrųjų“? Na, kiek galėdamas papasakojau. Gūžčioja pečiais abu, negali atsistebėti. Pranešė: maždaug po mėnesio vėl išvyksta į „Vakarus“.
Įdomią naujieną papasakojo man: buvo susitikę žinomą diplomatą, Nepriklausomos Lietuvos buvusio užsienio reikalų ministerio St. Lozoraičio sūnų, taip pat Stasį ir taip pat Lozoraitį, dabar tvarkantį visus diplomatinius užsienyje gyvenančių lietuvių reikalus, esantį pasiuntiniu (oficialiai) prie Vatikano, tačiau apimantį savo veikla visus išeivius.
Taigi šitas Stasys Lozoraitis, išėjus jiems iš kalbos, gana aukštai vertinęs mano literatūrinę kūrybą: girdi, Baltušis rašo tiesą ir rašo gera lietuvių kalba, kuri nūdienėje literatūroje gerokai apsilpusi. Na ką gi? Ne taip jau blogai.
Spalio 8. Pirmadienis
Tvarkiau vėl laiškus. Ir vėl pavargau. Ir susidūriau su keista laiškų ypatybe: juo daugiau jų sutvarkai, juo daugiau vėl atsiranda jų pilni stalčiai ir daug kur kitur. Atsiliepia čia man mano nerangumas, gal ir nemokėjimas tvarkyti popierius tuoj pat, kai tik juos gaunu. Na, matyt, nė nebeišmoksiu. Mano metų sulaukus, nebe obelis sodinti, o rinkti, kas nukrito nuo kitų obelų.
Skaičiau vakar parsineštą iš Churginienės laikraštį rusų kalba „Glasnostj“. Pasirodo, yra ir toks dar laikraštis, išeina Maskvoje. Šiame numeryje, 15-ame, atspausdintas įžymaus rusų tarybinio rašytojo ir TSRS Rašytojų sąjungos Generalinio sekretoriaus Aleksandro Fadejevo priešmirtinis laiškas. Tragiškas laiškas. Sukrečiantis. Tragiška asmenybė buvo ir jo autorius.
Gerai prisimenu jį iš karo metų, pokario laikotarpio. Kai Stalinas nurodė daužyti Michailą Zoščenką ir Aną Achmatovą, buvo pašalintas iš pareigų ankstesnis TSRS Rašytojų sąjungos vadovas Nikolajus Tichonovas, jo vieton pastatytas A.Fadejevas, labai ir labai nenorėjęs šių pareigų.
Na, tuomet niekas nesiteiravo, kokių pareigų kas nori, duodavo tiktai komandą ir žmogus ėjo dirbti, be vilties kada nors pasitraukti iš jam primesto darbo. Pareigūnai buvo tada skiriami ir šalinami „iš viršaus“, tiktai šalinami, bet niekad neatleidžiami žmogui prašant.
Taip buvo ir su A. Fadejevu. Jis buvo labai dėmesingas visų Tarybų Sąjungoje gyvenančių tautų rašytojams, globojo juos, gelbėjo kiek galėdamas bėdoje. Toks buvo ir mums, lietuvių rašytojams. Dabar taip ir matau jį prieš akis, tarytum gyvą: stovi aukštas, visuomet besišypsantis, labai atviro gero veido ir kaip reta gerų akių. Pas jį visuomet surasdavai užtarimą, gerą žodį, patarimą. Mačiau jį sunkiai išgyvenantį Stalino įpareigojimą daužyti taip vadinamus „kosmopolitus“, žydų tautybės rašytojus.
Šitai kampanijai praėjus, staiga sužinojau, kad kankinasi jis kiauras naktis, skambina rusų rašytojams (žydų tautybės) arba jų šeimoms, prašo atleisti už klaidas, suteiktus skausmus, areštus, trėmimus... Neilgai jis ir bepagyveno po Stalino mirties: 1956 metų gegužės 13 dieną išgirdo jo namiškiai šūvį miegamajame. Įvyko šitai Peredelkino vasarvietėje, A. Fadejevo nuosavoje viloje.
Ir štai dabar laiškas, ilgai kažkur buvęs nukištas, paskui ieškotas... Šiurpu skaityti įžymaus rašytojo, šventai tikėjusio komunizmo idėjomis, sukrečiantį nusivylimą viskuo, pradedant to meto TSKP ir Valstybės vadovais ir baigiant pačiomis komunistinėmis idėjomis.
„Nebematau galimybės toliau gyventi, kadangi menas, kuriam aš atidaviau savo gyvenimą, pražudytas pasitikinčių savimi tamsuolių ir nemokšų partijos vadovų, ir dabar jau nebegali būti atitaisytas.“ Taigi šitaip. Šitaip. Nebecituosiu to laiško toliau: kas norės, suras jį spaudoje, o kas nenorės...
Kalbėjausi telefonu su leidinio „Knygnešys“ („Naujos knygos“) darbuotoja Matekonyte. Pasisakė ruošianti medžiagą spaudai apie poetę Hanę Lukauskaitę – tą pačią Hanę Lukauskaitę-Poškienę, mūsų almanacho „Darbas“ susikūrimo laikais atkakliai lindusią prie Kazio Borutos, iš esmės privertusią jį parašyti jai jos poemą „Brangiausios pėdos“.
Pasirodo, pirmaisiais pokario metais ji, o ne kas kitas, įklampino Kazį Borutą į kalėjimą, taip pat ir Kazį Jakubėną: pati atnešė susipažinti jiems nacionalistinio pogrindžio atsišaukimo projektą, jos surašytą, ragino pasirašyti, o paskui, ją areštavus, išdavė visus. Taigi šitaip.
Keisčiausia, kad prieš kokius metus, Sąjūdžiui įsismaginus „žadinti“ lietuvių tautą naujam atgimimui, šita Hanė buvo priskaityta prie bolševikinio meto aukų, daug nukentėjusi nuo stalinizmo: rašė apie ją laikraščiai, spausdino jos nuotraukas, grafomaniškus jos eilėraščius... Taigi štai kokia tai buvo auka. Tenka tiktai palaukti Matekonytės straipsnio „Knygnešyje“.
Savo akimis nemačiau, bet daug kas pasakojo man, kad vakar dienos „Vakarinėse naujienose“ buvęs rūstus straipsnis apie žmones, kurie neleidžia nūdienos Lietuvos valdžios atstovams apžiūrinėti jų asmeniškus butus, nors jiems ir pasakoma, kad jų butai bus konfiskuoti, nes jie yra atskiruose „osobniakuose“, kurie labai tinka užsienio pasiuntiniams; pastarųjų, beje, dar nėra nė kvapo, bet „jie bus, ir labai greitai!“, kaip sakoma, lokys dar girioje, o jau kailį jam lupa.
Stebėtis tuo, žinoma, netenka, atsimenant, jog taip yra ir su „Lietuvos pinigais“, tai yra litais, kurie jau nupiešti, net, kiek girdėti, ir atspausdinti, bet... negalioja. Ir taip su pašto ženklais: irgi atspausdinti, bet galioja tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ir taip toliau. Kai politikai vadovauti imasi balalaikinai, ko benorėti?
Spalio 10. Trečiadienis
Vakar pasitikslinau, ar iš tikrųjų svėdasiškiai mitingavo dėl neleidimo manęs palaidoti Svėdasų kapinėse šalia tėvo Karolio Juzėno. Pasirodo, tikrai taip.
Važiavau troleibusu pas seserį Marytę, tyliai kalbėjomės su kitu keleiviu, senu mano pažįstamu rusu. Staiga troleibuse isteriškas bobos riksmas: „Kalbėkite lietuviškai! Kada pagaliau išmoksite kalbėti lietuviškai?“
Apraminau moteriškę pasiūlymu palaukti, kada bus iki galo įgyvendintas Lietuvoje fašizmas, o dabar – nešūkauti ir nekomanduoti, nes aš kalbu ta kalba, kuria tiktai noriu. Moteris, dar labiau įtūžusi, šaukėsi kitų keleivių užtarimo, bet jo... nesulaukė.
Skubiai išlipo, nubėgo.
Vargšė ta mūsų Lietuvėlė!
* * *
Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) žurnalas „Metai“ baigia rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščių „Vietoj dienoraščio“ publikavimą, kurį pradėjo 2016 m. lapkritį ir spausdino iki pat šių metų gruodžio numerio (išimtis – 2017 m. Nr. 1).
Kaskart rinkęsi vis kitų metų tekstus, tikimės, jog pavyko atskleisti bent dalį J. Baltušio užrašų tematinės įvairovės. Pradėjome publikacija iš to rašytojo gyvenimo tarpsnio, kai jis rengė spaudai savo geriausią romaną – „Sakmę apie Juzą“ (1978). Baigiame taip pat su šiuo kūriniu susijusia žinia, kurios autorius sulaukė dar gyvas būdamas, – „Sakmė apie Juzą“ pasirodė prancūzų kalba.
Už galimybes rengti šias publikacijas nuoširdžiai dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
Parengė Antanas Šimkus
BUS DAUGIAU
* * *
Literatūros žurnalas „Metai“: gruodžio numerio skaitymai
Pasirodė paskutinis (12-asis) 2017-ųjų žurnalas „Metai“. Ką literatūros mėnraštis siūlo gruodžio numeryje?
Naujieji „Metai“ pradedami rašytojos RENATOS ŠERELYTĖS vedamuoju, pavadintu „Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos“. Autorė rašo apie lietuvių kalbos likimą ir su tuo susijusias politines aistras, kviesdama visomis išgalėmis saugoti mums suteiktą paveldą: „Gyvename demokratinėje visuomenėje ir turime susitaikyti su daugumos pasirinkimu, netgi jei toji dauguma priima kvailiausius sprendimus. Tačiau nebūkime kvaili ir nesunaikinkime savo nedidelio, bet brangaus ir tauraus aristokratiško paveldo, kurį įkūnija lietuvių kalba ir jos kultūra.“
Žodžio meistrystę ir skirtingą tematinį spektrą šiame literatūros mėnraščio numeryje liudija ir poezija: klasikiniai, ramaus kalbėjimo JONO JUŠKAIČIO, KORNELIJAUS PLATELIO eilėraščiai kontrastuoja su jaunos poetės LINOS BUIVIDAVIČIŪTĖS publikacija, kurioje bandoma balansuoti tarp viešų ir slaptų, drastiškų ir intymių dalykų.
Lietuvių prozos pagrindinė pozicija skirta dviem neseniai mus palikusio rašytojo KAZIO ALMENO (1935–2017) apsakymams („Zigmas apie Antaną (1938)“; „Saliamonas Veliuonoje“), kuriuos redakcijai maloniai atsiuntė jo bičiulis Virgilijus Čepaitis. O pernai „Metų“ žurnale savo romano „Azuritijos kardinolai“ ištrauką publikavusi rašytoja JURGA ŽĄSINAITĖ šiame gruodžio numeryje skaitytojams siūlo novelę „Kalifornietis“.
Įdomi šiemet 70-metį švenčiančio baltarusių poeto ALESIO RAZANAU eilių publikacija „Lietuviški punktyrai“, o apie patį autorių rašo jo kūrybos tyrinėtoja ir žinovė ALMA LAPINSKIENĖ straipsnyje „Lietuvoje jaučiausi savimi“.
Gruodžio „Metų“ vertimų prozos puslapiai šįsyk skirti vieno žymiausių britų rašytojų JULIANO BARNESO romano „Kalbant atvirai“ fragmentui (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė). Pirmąsyk žurnale pristatoma savita italų autorė NATALIA GINZBURG. 1962 m. ji publikavo esė „Jis ir aš“, kurį garsusis rašytojas Italo Calvino yra pavadinęs „puikiu autobiografiniu pasakojimu“. Šį tekstą iš italų k. išvertė ir skaitytojams komentarą apie prozininkę parengė vertėja Gitana Vanagaitė.
Antrojoje 12-ojo numerio dalyje tęsiame istoriko MAHIRO GAMZAJEVO studijos „Vinco Krėvės politinis krikštatėvis“ publikavimą, skirtą šiemet minimoms rašytojo 135-osioms gimimo metinėms. Šioje dalyje daug kalbama apie galimą Mykolo Banevičiaus (Michailo Podšibiakino) ir jo aplinkos įtaką V. Krėvės gyvenimui Kaune.
Rubrikoje „Apie kūrybą ir save“ literatūros tyrinėtojas SAULIUS VASILIAUSKAS kalbina poetę, rašytoją AGNĘ ŽAGRAKALYTĘ. Visas interviu pavadintas – „Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“. Šio pokalbio versiją anglų kalba galima perskaityti internetinio literatūros žurnalo „Vilnius Review“ svetainėje.
Šiame mėnraštyje publikuojama ir žymaus mitologijos tyrinėtojo iš JAV JOSEPHO CAMPBELLO (1904–1987) knygos „Mitai mūsų gyvenimui“ ištrauka, pavadinta „Horizontų nebėra“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys). Pati knyga sudaryta iš autoriaus parengtų paskaitų. Tyrinėtojas, apžvelgdamas archetipinius mitų motyvus, pabrėžia, kad mitai iškeldavo idealus, kurie padėdavo visuomenėms darniai gyventi, ir klausia, kas tokią funkciją gali atlikti šiais netikėjimo laikais.
Beveik visus 2017-ųjų „Metus“ lydėjo JUOZO BALTUŠIO dienoraštinės publikacijos, kurias rengė Antanas Šimkus, padedamas Ritos Baltušytės ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Šie tekstai sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. 1990 m. spalio mėnesio užrašais, kuriuos pats autorius įvardino „Vietoj dienoraščio“, ir baigiame tų fragmentų spausdinimą. Nobelio literatūros premija šiemet atiteko japonų rašytojui KAZUO ISHIGURO. Būtent šio rašytojo ir britų prozininko NEILO GAIMANO pokalbį „Apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną“ lietuvių kalba parengė „Metų“ bendradarbė Diana Gancevskaitė. Verta perskaityti.
Dar viena publikacija kalbos tematika – mokslininkas JONAS PALIONIS straipsnyje „Nihilistinis požiūris į lietuvių bendrinės kalbos kultūrą“ apžvelgia ir nevengdamas poleminių minčių komentuoja Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudarytą knygą „Lietuvių kalbos ideologija“.
Recenzijų skiltyje skaitytojas ras apžvelgtas dvi pirmąsias knygas: Dovydo Grajausko poezijos rinkinį „Apie reiškinius“ tekste „Reiškiasi, bet ar reiškia?“ apžvelgia ELŽBIETA BANYTĖ; Virginijos Rimkaitės prozos knygą „21 a“ recenzuoja RENATA ŠERELYTĖ. Na, o SAULIUS VASILIAUSKAS analizuoja naujausią Gintaro Bleizgio romaną „Karmelio kalno papėdėje“ – „Žvelgiant nuo asmeninio kalno“.
Gruodžio „Metų“ pabaigoje pateikiamas metinis turinys, padedantis patogiau susigaudyti, kas šiemet publikuota visuose žurnalo numeriuose.
Kitąmet planuojamos Valdo Daškevičiaus, Lenos Eltang, Jameso Tate‘o, Ievos Toleikytės ir kitų autorių įdomios publikacijos.
