Lito ištakos: nedaug trūko, kad būtume turėję auksiną

„Kilo mintis susieti pavadinimą su Lietuvos vardu: daugeliu svetimų tautų kalbų mūsų valstybės pavadinimas prasideda skiemeniu „lit“, tad pridėjus lietuvišką galūnę išėjo „litas“. Kaip gražiai skamba! Šį siūlymą Vaidotas pateikė Komisijai balsuoti, tačiau pirmajame balsavime pralaimėjo auksinui, kurį siūlė Komisijos narys Juozas Akmenskis. 

Lietuvos bankas Kaune, kur 1922 m. spalio 2 d. iškeisti pirmieji litai.<br>Leidėjų nuotr.
Lietuvos bankas Kaune, kur 1922 m. spalio 2 d. iškeisti pirmieji litai.<br>Leidėjų nuotr.
Lietuvos banko aplinkraštis visoms iždinėms dėl užsienio valiutų supirkimo tarifų (1922 m. lapkričio 18 d.). Pasirašė Lietuvos banko valdybos nariai Juozas Paknys (1883–1948) ir Pijus Grajauskas (1890–1947).<br>Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Lietuvos banko aplinkraštis visoms iždinėms dėl užsienio valiutų supirkimo tarifų (1922 m. lapkričio 18 d.). Pasirašė Lietuvos banko valdybos nariai Juozas Paknys (1883–1948) ir Pijus Grajauskas (1890–1947).<br>Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jan 2, 2018, 12:24 PM

Vaidotas „atliko“ kuluaruose agitaciją ir gavo Komisijos pirmininko Juozo Vailokaičio bei nario Vincento Mieleškos pritarimą, tad antrajame balsavime „litas“ laimėjo. Lito klausimą svarstant Steigiamojo Seimo plenume, nutarimo santykis buvo 32:16. Kadangi litas išvestas iš dolerio, kurio šimtoji dalis yra centas, Vaidotui nebuvo sunku įtikinti Komisiją smulkiąją (šimtąją) lito dalį pavadinti centu“, – knygoje „Lito istorija“ rašo Stanislovas Sajauskas.

Pateikiame šios knygos ištrauką apie lito atsiradimą.

* * *

1920 m. gegužės 15 d. Kaune sušauktas Steigiamasis Seimas, kuris išrinko laikinuoju (ir antruoju) Lietuvos prezidentu didžiausios – krikščionių demokratų – frakcijos pirmininką Aleksandrą Stulginskį. Svarbiausi Steigiamajam Seimui keliami reikalavimai buvo: priimti pagrindinį valstybės įstatymą – Lietuvos Konstituciją, priimti Žemės reformos įstatymą, taip pat įstatymus, reikalingus sukurti ir įvesti Lietuvos Respublikos valiutą. 

1922 m. antrojoje pusėje Vokietija didino ostmarkių emisiją, jų infliacija tapo nebesustabdoma, todėl krito pasitikėjimas auksinais ir smuko gyventojų perkamoji galia. Lietuvos Respublika, nors ir vėluodama, nutarė atsisakyti svetimų pinigų ir įsivesti savus. 

Prof. Vlado Jurgučio nuomone, šiuo klausimu derėjo rūpintis jau 1921 m., nes 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi gavus iš Sovietų Rusijos 3 milijonus aukso rublių (2,256 tonų) – kaip kompensaciją už Raudonosios armijos padarytus karo nuostolius – buvo galima iš dalies padengti savus pinigus ne tik materialinėmis vertybėmis, bet ir auksu. Turėta ir valiutos atsargų (dolerių), gautų iš JAV gyvenančių tautiečių.

Rengiant valstybės pinigų įstatymą pirmiausia iškilo Lietuvos piniginio vieneto vertės auksu nustatymo ir pavadinimo klausimai, kuriuos apsvarstyti buvo pavesta Seimo ekonominei komisijai. Jai vadovavo Juozas Vailokaitis, sekretorius buvo Vaclovas Vaidotas. Gana greitai buvo sutarta, kad lietuviškas piniginis vienetas tūrėtų būti susietas su JAV doleriu ir turėtų atitikti jo dešimtadalį (1:10), tad būsimas piniginis vienetas prilygtų 0,150462 g aukso.

Didelės diskusijos kilo dėl pinigų pavadinimo. Ekonominė komisija pateikė nemažai siūlymų: auksinas, muštinis, doleris, krona, frankas, grašis, lyra, lietas, vytis ir kitų įmantrių pavadinimų. Vėliau 1955 m. Kanadoje gyvenęs Vaclovas Vaidotas prisimins, kad nei vienas siūlytų pavadinimų jam nepatiko. 

Todėl kilo mintis susieti pavadinimą su Lietuvos vardu: daugeliu svetimų tautų kalbų mūsų valstybės pavadinimas prasideda skiemeniu „lit“, tad pridėjus lietuvišką galūnę išėjo „litas“. Kaip gražiai skamba! Šį siūlymą Vaidotas pateikė Komisijai balsuoti, tačiau pirmajame balsavime pralaimėjo auksinui, kurį siūlė Komisijos narys Juozas Akmenskis. 

Vaidotas „atliko“ kuluaruose agitaciją ir gavo Komisijos pirmininko Juozo Vailokaičio bei nario Vincento Mieleškos pritarimą, tad antrajame balsavime „litas“ laimėjo. Lito klausimą svarstant Steigiamojo Seimo plenume, nutarimo santykis buvo 32:16. Kadangi litas išvestas iš dolerio, kurio šimtoji dalis yra centas, Vaidotui nebuvo sunku įtikinti Komisiją smulkiąją (šimtąją) lito dalį pavadinti centu.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuriame paskelbtas auksu padengtos valiutos – litų ir centų – įvedimas. 

Piniginio vieneto įstatymas

1 §. Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0,150462 g gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.

2 §. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia Finansų, prekybos ir pramonės ministras.

3 §. Einamieji apyvartoje Lietuvoje mokamieji ženklai – ostmarkės (auksinai), ostrubliai, taip pat kursuojančios Lietuvoje Vokiečių valstybės markės keičiami į litus per 3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos Finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu.

4 §. Šį įstatymą vykdo Finansų, prekybos ir pramonės ministras.

Laikinai einantis prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis Piniginio vieneto įstatymą pasirašė 1922 m. rugpjūčio 22 dieną. Pirmųjų litų projektavimo ir gamybos darbus skubos tvarka vykdė Finansų, pramonės ir prekybos ministerija (Lietuvos bankas dar nebuvo įsteigtas), vadovaujama ministro Vytauto Petrulio, ir jau 1922 m. rugsėjo 25 d. jo įsakymu paskelbta, kad „nuo 1922 m. spalio mėn. 1 dienos įvedamas naujas piniginis vienetas – litas“. (Ostmarkių keitimas į litus prasidėjo spalio 2 d., nes spalio 1-oji buvo sekmadienis.) 

Finansų, prekybos ir pramonės ministro Vytauto Petrulio 1922 d. spalio 1 d. paskelbtas ostmarkių keitimo į litus kursas – vienas litas už 175 auksinus (ostmarkes).

Pirmieji (laikinieji) Lietuvos Respublikos banknotai pagal 1922 m. rugpjūčio 1 d. sutartį pagaminti Berlyne, Oto Elsnerio (Otto Elsner) spaustuvėje, vos per tris savaites! Jų projektai padaryti spaustuviniu būdu iš turimų ornamentų, jie papildyti lietuviškais tekstais, Lietuvos herbu Vyčiu bei žodžiais ir skaičiais nurodytais nominalais. 

Nedidelio formato, atspausdinti ant paprasto popieriaus, be vandenženklių. Nominalai 1, 5, 10, 20, 50 centų, 1 ir 5 litai (26 pav). Litų banknotuose raudonai atspausdinta serijos raidė ir bank­noto numeris, ant centų nurodyta tik serijos raidė. Visuose banknotuose nurodyta, kad tai „Lietuvos banko laikinasis banknotas“ bei įspėjimas, kad „Perdirbimas įstatymu baudžiamas“. 

Matyt, tai buvo vienintelė apsauga nuo padirbimo… Visi banknotai pažymėti 1922 m. rugsėjo 10 d. data ir trimis faksimiliniais parašais: Vytautas Petrulis – Lietuvos prekybos ir pramonės ministras, Juozas Dulskis – Finansų departamento direktorius, Ipolitas Jazdauskas – Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijos vyriausiasis inspektorius. Laikinųjų litų dizainą sukūrė dailininkas Adomas Varnas.

Ostmarkes pakeisti į litus pavesta Lietuvos bankui. Seimo priimtame 1922 m. rugpjūčio 11 d. įstatyme teigiama, kad pagrindinė banko paskirtis – „reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią bei patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos augimą“.

Lietuvos banko steigėja yra Lietuvos vyriausybė. Lietuvos bankas įsteigtas kaip privati akcinė bendrovė su 12 milijonų litų (120 tūkstančių vardinių akcijų po 100 litų) įstatiniu kapitalu, o banko akcininkais gali būti Lietuvos valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir atskiri asmenys. Jo būstinė yra Lietuvos sostinėje. Banko įstatymo 11 paragrafe teigiama, kad Lietuvos bankui suteikiama išimtinė teisė 20 metų nuo jo įsteigimo dienos leisti banknotus. 

Įstatyme taip pat nurodyta, kad ne mažiau kaip 1/3 apyvartoje esančios bank­notų sumos turi būti padengta auksu. Lietuvos banko banknotai yra teisėti valstybės mokamieji ženklai, apyvartoje priimami lygiai su aukso pinigais. Banko valdytoją skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministrų kabineto teikimu.

Kadangi valstybė turėjo 80 proc. Lietuvos banko akcijų, akcininkų susirinkime sprendžiamąjį balsą turėjo valstybei atstovaujantis finansų ministras. Suformuota Lietuvos banko administracija įsikūrė K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampinio triaukščio (Finansų ministerijos rūmų) pirmajame aukšte.

Dalis gyventojų, veikiami gandų apie greitą lito kritimą, apie galimą caro valdžios ir rublių sugrįžimą, apie Vokietijos markės atsigavimą (tokius gandus skleidė suinteresuoti valiutiniai spekuliantai), litus sutiko su nepasitikėjimu ir neskubėjo keisti rublių ar markių. Tačiau litų įvedimą parėmė stambiausi Lietuvos kapitalistai broliai Vailokaičiai1 – šis gestas turėjo įtakos pasitikėjimui naujais pinigais.

Be to, Finansų, prekybos ir pramonės ministerija spalio 12 d. Vyriausybės žiniose paskelbė litų keitimo tvarką, kurioje buvo nurodyta, kad nuo spalio 15 d. visose valdžios įstaigose visi mokėjimai priimami tik litais, o auksinai (ostrubliai ir ostmarkės) visose Valstybės iždinėse ir bankuose keičiami į litus pagal dienos kursą.

Litų įvedimo dieną (spalio 1 d.) auksinų (ostmarkių) keitimo į litus kursas buvo vienas litas už 175 auksinus, tad galima numanyti, kiek daug prarado gyventojai, nepasitikėję litu, jo stabilumu ir vis dar neišsikeitę vokiškos valiutos į litus.

* * *

Stanislovas Sajauskas „Lito istorija“, Išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017

Litas, kurio istorija tiesiogiai siejasi su dviem Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiais, apimančiais 1922–1940 ir 1992–2015 metus, o pavadinimas – su Lietuvos vardu, jos piliečių sąmonėje išlieka kaip tautinė ir stabiliausia valiuta. 

Po Lietuvos aneksijos 1940 m. birželio 15 d. buvo nutrauktas nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimas ir lietuviškų pinigų kursavimas, Lietuvos bankas paverstas SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora, ir nuo 1941 m. kovo 25 d. litų apyvarta buvo uždrausta, jis išimtas iš piniginės apyvartos ir įvestas rublis. Lito banknotai sudeginti, didelė dalis išvežta į Maskvą, o 15 mln. litų 1941 m. pagrobė vokiečiai. Pirmasis lito gyvenimo etapas baigėsi.

Atkurta nepriklausomybė sužadino nacionalinės valiutos atgimimo viltį ir atsirado puikia proga atnaujinti nacionalinio tapatumo interpretacijas kuriant banknotus. Lito kūrimo procesas buvo ilgas. Valiutos kūrimo patirties Lietuvoje neturėjo nei konkurso organizatoriai, nei dailininkai.

Lito išvaizda buvo kuriama ilgai ir nuosekliai. Dailininkų grupės darbas truko apie metus. Paskelbus konkursą dailininkams teko užduotis pasirinkti, ką vaizduoti banknotuose. Pasiūlymuose matyti, kad į atkuriamą litą jie žiūrėjo kaip į tarpukario banknotų tąsą.

Banknotus dažnai puošė įmantrūs ornamentai ir šriftai, buvo gausu liaudiškų audinių, juostų ornamentų, medinių verpsčių ir langų papuošimo fragmentų. Buvo ir pasiūlymų vaizduoti Lietuvos kunigaikščių portretus – ne realius, o įsitvirtinusius tradicinėje ikonografijoje. 

Kiekvieno lietuvio sąmonėje litas sukelia šiltus jausmus, žadina nostalgiją. Kita vertus, euro įvedimas parodo valstybės ryžtą nesidairant į šalis, tuo labiau nesigręžiojant atgal, žengti Vakarų Europos keliu.

Nuo šiol lietuviškos euro monetos, paženklintos valstybiniu herbu – Vyčiu ir lietuvišku valstybės vardu Lietuva – skleidžia ne tik Vakarų Europai, bet ir visam pasauliui gerąją žinią apie mūsų šalį. Čia papasakota istorija tėra knyga, žodžiais ir vaizdais primenanti reikšmingą lietuviško lito kelią iki dabartinių eurų, jo vaidmenį mūsų valstybės istorijoje, ekonomikoje, visuomenės sąmonėje. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.