Mūšiai Ukrainoje: kariai kirto saulėgrąžų lauką ir tada prasidėjo tikras pragaras

„Kariai traukėsi per laukus prie mūsų. Ne visi išsigelbėjo, nes pėsčiuosius šienavo pragariška įvairių tipų ginklų ugnis. Bet tai buvo tik pradžia... Tikras pragaras mūsų dar laukė“, – atsiminimų knygoje „Ilovaisko dienoraštis“ rašo Romanas Zinenko.

Nacionalinės gvardijos bataliono „Donbas“ vyresnysis šaulys bando atremti „separų“ ataką.<br>Leidėjų nuotr.
Nacionalinės gvardijos bataliono „Donbas“ vyresnysis šaulys bando atremti „separų“ ataką.<br>Leidėjų nuotr.
Trumpa poilsio akimirka mūšių Ilovaiske metu. Kairėje – knygos autorius Romanas Zinenka su savo būrio vadu Denisu Tomilovičiumi.<br>Leidėjų nuotr.
Trumpa poilsio akimirka mūšių Ilovaiske metu. Kairėje – knygos autorius Romanas Zinenka su savo būrio vadu Denisu Tomilovičiumi.<br>Leidėjų nuotr.
Savanorių batalionų „Dnipro-1“ ir „Donbas“ transportas prie Ilovaisko geležinkelio depo.<br>Leidėjų nuotr.
Savanorių batalionų „Dnipro-1“ ir „Donbas“ transportas prie Ilovaisko geležinkelio depo.<br>Leidėjų nuotr.
Pirmojo apsupties žiedo „žalieji žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų.<br>Leidėjų nuotr.
Pirmojo apsupties žiedo „žalieji žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų.<br>Leidėjų nuotr.
Neįprastai pažymėta karinė technika ir pirmojo apsupties žiedo kariai.<br>Leidėjų nuotr.
Neįprastai pažymėta karinė technika ir pirmojo apsupties žiedo kariai.<br>Leidėjų nuotr.
Žemėlapis.<br>Leidėjų nuotr.
Žemėlapis.<br>Leidėjų nuotr.
Žemėlapis.<br>Leidėjų nuotr.
Žemėlapis.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jan 8, 2018, 12:25 PM, atnaujinta Jan 8, 2018, 12:26 PM

Ši „Briedžio“ išleista knyga bus pristatyta Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sausio 15 d. 17.30 val. Renginyje dalyvaus publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas Jonas Ohmanas ir Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas. Su ukrainiečiais žurnalistais bus tiesioginis teletiltas iš Kijevo „Skype“ programa. 

Prieš pristatymą pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Pranešė, kad maršrutas drieksis „žaliuoju koridoriumi“ – atsitraukimo kelias sutartas su mūsų grupuotę blokavusių Rusijos dalinių vadovybe. Buvome įspėti nepasiduoti galimoms provokacijoms. Įsakyta nešaudyti!

Kai kurie automobiliai buvo paženklinti baltomis vėliavomis, o kovos mašinų pabūklai ir kulkosvaidžių vamzdžiai demonstratyviai pakelti. Tai buvo ženklas, kad kolona nesirengia kautis, o pagal susitarimą traukiasi „žaliuoju koridoriumi“. 

Atvykę į Mnohopilję susitikome su mūsų bataliono vado grupėmis. Čia jos įsikūrė, kai buvo atakuotos tarp Kutejnykovės ir Ilovaisko. Mnohopiljėje koloną pasuko, nes maršrutas turėjo eiti kelis kilometrus vakariau nuo Mnohopiljės esančios Ahronominčnės gyvenvietės.

Čia mūsų kolona sustojo. Rusų pusė iškėlė naujus reikalavimus, tad mūsų vadovybė aptarė sąlygas. Apie ką tartasi, kaip ir apie tų derybų rezultatus žiniasklaidoje jau daug rašyta, todėl prie publikuotos oficialios informacijos neturiu ko pridurti. Remiantis oficialiais pranešimais, rusai reikalavo palikti visą techniką ir ginkluotę. Kariai turėjo atsitraukti, nešini balta vėliava, be ginklų. 

Kol tęsėsi derybos, sėdėjome savo transporte. Staiga prasidėjo minosvaidžių apšaudymas. Kiemuose besiknaisioję gyventojai akimirksniu išsilakstė po rūsius.

Kariai pabiro iš transporto ir sugulė pakelėje esančiose priedangose. Kas susirado patogią vietelę apgriautame pastate, kas išsitiesė šalikelėje. Parduotuvės durys buvo atviros, bet personalo nebuvo. Kai kurie kariai, slėpęsi ten nuo apšaudymo, pasipildė vandens ir sulčių atsargas.

Mūsų grupė sugulė ant pakelės šlaito. Po keliu buvo nutiestas betoninis nutekamasis vamzdis, tad, apšaudant smarkiai, galėjome pasislėpti jame. Greta buvo mūsų vadai Gostiščevas ir Pečenenka.

Viačeslavas Petrovičius turėjo kariuomenės raciją. Bataliono vadui jis pranešdavo, kad mus apšaudo minomis, reikalavo apie tai informuoti kitą derybininkų pusę. Taip pat teiravosi naujų nurodymų, klausinėjo, kaip elgtis kariams. 

Balsas per raciją pranešė, kad padėtis tikslinama. Kariams būti pasiruošusiems viskam, bet pirmiems nešaudyti. Tiesą sakant, šaudyti nebuvo į ką. Priešo minosvaidžiai pliekė už kelių kilometrų, o pėstininkai ir technika mūsų nepuolė. Taip pat įsakyta imtis visų saugumo priemonių. Transportas turi būti parengtas judėti, bet tokio įsakymo kol kas nebuvo. 

Derybos kaip ir Ahronomičnės apšaudymas tęsėsi. Ataką priešas surengė veikiau norėdamas paskubinti, o ne žudyti. Negalėčiau užtikrintai tvirtinti, bet duomenų, kad per šį pusvalandinį apšaudymą kas nors nukentėjo, nebuvo.

Priedanga pakelėje Denui pasirodė nepakankamai saugi, tad jis, gavęs pulkininko leidimą, įsakė mūsų grupei lipti į automobilį ir kiek pavažiuoti ieškant saugesnės vietos. 

Tokią vietelę radome už 200 metrų nuo mūsų pirmojo sustojimo. Kairiau nuo kelio buvo traktorininkų brigados dirbtuvės. Atidarę vartus įvažiavome į teritoriją. Halką įvarėme į remonto cechą. Slėptuvė buvo kur kas patikimesnė nei atvira vieta pakelėje. Žinoma, nuo tiesioginio artilerijos sviedinio pataikymo ji neišgelbėtų, bet sienos bent garantavo priedangą nuo skeveldrų, jei šalimais pradėtų kristi minos. 

Po kurio laiko per raciją pranešė, kad kolonai reikia ruoštis judėti. Išvarėme halką iš cecho ir, norėdami prisidėti prie kolonos, išvažiavome į kelią. Tuo metu mūsų koloną papildė keli tankai, BMP ir transportas su kitų padalinių kariais. 

Ahronomičnės apylinkių apšaudymas tęsėsi. Prisiartinę prie „smėlinio“ girdėjome, kaip su derybininkais susisiekęs generolas Chomčiakas reikalavo tartis dėl visiško ugnies nutraukimo ir informacijos apie derybų eigą. Jam atsakyta, kad kita pusė delsia, nes laukia savo vadovybės nurodymų. Prašė palaukti dar penkiolika minučių.

Suprasdamas, kad jo vadovaujamos pajėgos atsidūrė atviroje vietovėje ir yra apšaudomos minomis, generolas pareiškė negalintis tiek laukti ir įsakė judėti. Kolona su keliais tankais priešakyje pajudėjo iš Ahronomičnės. Nuvažiavę apie kilometrą tankai pasuko į kairę kaimo keliu tarp didelio lauko ir medžių juostos. Kolona važiavo paskui juos. 

Sekiau automobilį priekyje ir neatsilikau. Kai kuriuose ruožuose kelias buvo pilnas nuvirtusių medžių. Kitur judėti trukdė sprogimų išmuštos duobės, jas turėdavome aplenkti. Traukimąsi iš apsupties lydėjo minosvaidžių šūviai. Netgi pasirodė, kad į vieną mūsų automobilį pataikė mina, nes apvažiavome degančią transporto priemonę. 

Halkas gana lengvai įveikdavo technikos vikšrais suartą žemę, o štai kai kurie lengvieji automobiliai važiuoti nepajėgė. Kariai juos stumdavo prieš kiekvieną didesnę kliūtį. Daugelis automobilių pakeliui sugesdavo. Tada jų įgulos sulipdavo į kitą transportą ar sėsdavo ant šarvuočių pasiėmę tik ginklus ir kai kuriuos būtiniausius daiktus. Judėjimą stabdančius automobilius aplenkdavome ir pasivydavome kitą, priekyje važiuojančią transporto priemonę. 

Karšta rugpjūčio saulė kilo vis aukščiau, darėsi tvanku. Šoninių durelių halke nebuvo, bet buvo vidinės šarvuotos, kurias uždarėme saugodamiesi nuo kolonos keliamo tiršto dulkių debesies. Kad neiškeptume, įjungiau kondicionierių. 

Papasakosiu apie dar vieną halko ypatybę. Priekinės keleivio durelės neatsidarydavo. Kažkuriuo metu spynelė pradėjo užsikirsti, tad ėmėmės kai kurių konstrukcinių pakeitimų. Priekinę keleivio sėdynę apsukome į kitą pusę, todėl Denas visuomet važiuodavo nugara į priekį. Ši padėtis buvo gera tuo, kad jis visuomet galėjo iššokti pro atidarytas antrąsias šonines dureles. 

Po kurio laiko dešiniau nuo kelio išvydome kovos mašinas ir sunkvežimius. Sunkvežimių numeriai buvo uždengti, o šarvuočių – uždažyti. Jau nepamenu, kaip atrodė jų skiriamieji ženklai, bet anksčiau tokio ženklinimo matyti neteko. Čia pat stovėjo kariškiai be jokių skiriamųjų ženklų. Jų uniforma atrodė kažkaip blankiai. Nebuvo kokardų, spalvingų ševronų, „Georgijaus juostelių“, kurias taip mėgo „sukilėliai“. Visi kariai jauni, lyg būtų mobilizuoti. 

Vieni buvo įsikūrę apkasuose, kiti sėdėjo ant prie šarvuočių suguldytų sviedinių dėžių, treti stovėjo nuošaliau ir stebėjo judančią mūsų koloną. Kažkas į ją žvelgė iš apkasų, nukreipęs į mus ginklą. Nelabai kreipiau dėmesį į smulkmenas ir šių karių reakciją, nes žiūrėjau į judantį prieš mus automobilį. 

O štai vaikinai, halko keleiviai, turėjo galimybę geriau nužvelgti šį pirmą sutiktą priešo padalinį. Vieną iš daugelio, apsupusių mus Ilovaiske. Vieni atkreipė dėmesį mongoliškus veidus, kiti net spėjo parodyti vidurinį pirštą tokiu pat būdu mus „pasveikinusiems“ kareiviams. 

Matė tuščias minosvaidžių užtaisų dėžes, gulinčias prie Rusijos karių apkasų bei technikos. Kai kurie vaikinai spėjo, kad tai buvo viena iš Ahronomičnę apšaudžiusių baterijų. Vėlesni mūsų karių, kuriems teko bendrauti su „žaliaisiais žmogeliukais“, liudijimai patvirtino Rusijos kariuomenės technikos, ginkluotės, kareivių ir karininkų buvimo Ukrainoje faktą.

Prieš išvažiuojant iš Ilovaisko tvirtai tikėjau, kad mums leis nekliudomai pasitraukti. Visą naktį tęsęsis ugnies nutraukimo režimas, kurio laikėsi ir smogikai, leido viltis, kad jie suteiks tokias pačias saugumo garantijas ir judant „koridoriumi“. Bet po Ahronomičnės apšaudymo minomis pradėjau abejoti. Išvažiavus iš pirmo apsupties žiedo, priešas išsisklaidė. Rusijos kariai nerodė jokios išorinių agresijos požymių ir tai teikė vilties. 

Sunku pasakyti, kodėl pirmoji priešo pozicija mūsų neapšaudė. Galima tik spėlioti. Galbūt elgesiu „mums nusispjauti“ pasižymėję okupantai nesuderino veiksmų, o gal jų vadas tuomet negavo įsakymo atverti ugnį, nes vis dar vyko derybos, galutinio įsakymo nebuvo, taigi imtis iniciatyvos rizikuojant savo kailiu niekas nepanoro. 

Sprendžiant iš to, kas nutiko po pusvalandžio, galiu tik numanyti, kad mus praleidusios priešakinės pozicijos pranešė apie kolonos judėjimą, o toliau buvę daliniai gavo aiškų įsakymą mus likviduoti. O galbūt iš pat pradžių buvo sumanyta pro pirmąją liniją praleisti be mūšio užkertant kelią galimam atsitraukimui? Gali būti daug spėjimų. Tiesą žino tik Viešpats ir Rusijos Federacijos gynybos ministerijos Generalinis štabas.

Įveikę pirmąją rusų poziciją išsukome iš kelio ir ėmėme judėti tiesiai per saulėgrąžų lauką. Keletas šarvuočių vikšrais „pramindavo“ kelią visai kolonai. Nežinau, kiek ilgai ir kokia kryptimi judėjome šiuo lauku. Keli šarvuočiai ir sunkvežimiai saulėgrąžų lauke padarė naują kelią. Kairėje ir dešinėje nieko nematėme, išskyrus stagarus ir saulėgrąžų galvas. Po ratais ant sausos žemės gulėjo sulaužyti augalų kamienai. Mūsų nutiestus „saulėgrąžų koridorius“ keitė tarp laukų esantys keliai. 

Judėti tokiu neįprastu maršrutu buvo keistoka. Galbūt aplenkdavome prie pagrindinių kelių ir mažų gyvenviečių išsidėsčiusius rusų kariuomenės įtvirtinimus? Kaip ten bebūtų, manėme, kad važiuojantys priekyje žino galutinį paskirties tašką... Parašiau paskutinę frazę, ir lyg elektra nukratė. Supratau pavartojęs kraupaus siužeto filmo pavadinimą, bet tolesnis pasakojimas bus ne mažiau tragiškas... (...)

Privažiavę tiltą, pamatėme ant jo stovinčius žigulius, prie kurių vaikštinėjo keli kariai. Jų automobilis buvo prikimštas įvairių žygio daiktų. Matyt, kariai susirūpino automobilio gedimu. Palikti jo su daiktais nesinorėjo, o pernešti jų į kitą transporto priemonę nebūtų galimybės, nes kolona nelauktų, kol susineš. 

Laimingieji! Tuomet tikriausiai net neįtarė, kad automobilio gedimas sustabdė ant tilto ir neleido nuvažiuoti dar kelių šimtų metrų, ir tai, tikėtina, išgelbėjo jų gyvybes. Vaikinai liko prie automobilio, o mes juos aplenkėme ir pajudėjome paskui koloną. Nuo tilto tenutolome apie 300 metrų... 

Automato šūviai 150 metrų kairiau nuo automobilio judėjimo krypties... Iš pradžių iš vieno ginklo, paskiau iš kelių. Vėliau – kulkosvaidžio kalenimas. Po pirmųjų šūvių manėme, kad tai provokacija. Galbūt kažkas šaudydamas į orą provokuoja mus atsakyti? Šovė iš kažkokio sunkaus pabūklo – ir iškart sprogimas kolonos priekyje. Pasala! Mus atakuoja! Instrukcijų, kaip elgtis nenumatytoje situacijoje, nebuvo. 

Pamačiau, kaip priekyje važiuojantys tankai nuvažiuoja nuo kelio ir apsisuka. Prie jų kelyje nugriaudėjo dar vienas sprogimas. Šūvius ir sprogimus lydėjo nenutrūkstamas automatinių ginklų tratėjimas. Kelias siauras. Po vieną juostą abiem kryptimis. Iškart susidarė spūstis. Priekyje važiuojantys automobiliai sukosi: kai kurie tiesiog ant kelio, kiti pasileido paskui tanką. 

Iš kur šaudyta – sunku pasakyti, bet sprendžiant iš garso – priešas maždaug už 200–300 metrų. Garsiau už visus kaleno kulkosvaidis kairėje. Jam keliomis kryptimis antrino automatinės serijos ir šūviai iš RPG ar SPG. Denisas sutiko: „Apsisukame! Greitai!“ Į kaimyninių automobilių bortus ir langus ėmė stuksenti kulkos. Kelios pataikė į krovininę halko dalį. Viena caktelėjo į Stalkerio šalmą ir atšoko rikošetu...

Deno racija sproginėjo nuo riksmų: „Mus apšaudo!“, „Visiems atgal!“, „Atsitraukiam!“ Pranešimai ėjo vienas po kito, nutraukdavo vienas kitą. Kelyje milžiniška grūstis. Vieni automobiliai sukosi ir važiavo atgal, prie tilto. Kiti nejudėjo. Iš jų pasipylę kariai ieškojo priedangos kelkraštyje. 

Apsukęs halką kurį laiką broviausi keliu, bet sąkimša trukdė. Ugnies škvalas nesiliovė. Šaudymo kryptį nustatėme pagal šūvių blyksnius, dūžtančių stiklų šukes, kulkų kiaurymes automobiliuose. Nusukau į kelkraštį ir važiavau juo. Kairiau nuo manęs, maždaug už penkiasdešimties metrų, lauku tilto link judėjo tankai ir keli visureigiai. 

Denas pamatė „smėlinį“, ant kurio užsilipęs važiavo mūsų bataliono vado pavaduotojas pulkininkas Pečenenka. Denisas įsakė važiuoti paskui „smėlinį“ nepaleidžiant iš akių. Kad tik ištrūktume iš apšaudymo zonos!

Ant tilto stovėjo karių palikti vieniši žiguliai. Pervažiavę tiltą vėl atsidūrėme prie namų pakrantėje. Čia jau grūdosi daugybė automobilių. Vieni tilto dar neprivažiavo, kiti suspėjo apsisukti. Lengvųjų automobilių vairuotojai taip pat ieškojo priedangos nuo intensyvios ugnies. 

Gyvenvietėje daugybė karių judėjo pėsčiomis, nuo kulkų slėpėsi už namų ir transporto priemonių. Didžiai nelaimei, niekas nežinojo, kur yra priešas ir kuria kryptimi trauktis. Kulkosvaidžių, tankų ir BMP ugnies taškus dar buvo galima nustatyti pagal garsą, o rasti lengvai ginkluotų šaulių pozicijas – be galo sunku. Šaudė be perstojo ir iš visur. 

Pradėta apšaudyti kolona išsisklaidė. Buvo sunku suprasti, kur atsišaudantys mūsų kariai, o kur priešas. Už nugaros griaudėjo sprogimai. Tai Rusijos tankai ir BMP pribaigdavo ant kelio pasilikusius autobusus ir techniką. Daugelis mūsų karių transportą paliko dar prieš apšaudant tankams. Kariai traukėsi per laukus prie mūsų. Ne visi išsigelbėjo, nes pėsčiuosius šienavo pragariška įvairių tipų ginklų ugnis. Bet tai buvo tik pradžia... Tikras pragaras mūsų dar laukė.

 * * *

Roman Zinenko. Ilovaisko dienoraštis. Iš rusų k. vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 256 p.: iliustr.

 Leidykla „Briedis“ išleido knygų serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Romano Zinenkos  atsiminimus „Ilovaisko dienoraštis“. 

Po Krymo okupacijos 2014 m. pavasarį padėtis ėmė kaisti ir Ukrainos rytuose. Rusijos nuolat kurstomi, finansuojami ir ginkluojami separatistai bei iš „plačiosios tėvynės“ plūstantys „savanoriai“ užimdavo Ukrainos valdžios pastatus, milicijos skyrius, strateginius, kitus svarbius objektus. Nenorėdama, kad pasikartotų Krymo scenarijus, Ukrainos Vyriausybė paskelbė antiteroristinės operacijos pradžią.

Romanas Zinenko teigia, kad dideliu patriotu savęs niekuomet nelaikė, tik atėjo metas, kai teko apsispręsti dėl savo šalies likimo ir vaikų ateities.

Trumpai pabuvęs Nacionalinės gynybos pulko savanoriu, autorius užsirašė į kuriamą batalioną „Dnipro-1“ prie VRM. 2014 m. rugpjūčio 18 d. šis batalionas kartu su kitais savanorių padaliniais pradėjo Ilovaisko valymo operaciją, kuri turėjo baigtis teroristų kontroliuojamo Donecko atkirtimu ir pasienio su Rusija kontrolės atgavimu. 

Ilovaiskas buvo užimamas lėtai ir skausmingai. Bataliono šarvuoto mikroautobuso vairuotojas R. Zinenko matė draugų žūtį, lengvesnius ir sunkesnius sužeidimus, apimtus panikos bičiulius, nevilties ir didvyriško pasiaukojimo proveržius. Padėtis Ilovaiske savanorių batalionams lyg ir darėsi palanki, bet grėsmingi debesys kaupėsi aplink. Rugpjūčio 24 d., skubėdami į pagalbą teroristams, Ukrainos sieną kirto skiriamuosius ženklus nusiplėšę Rusijos kariuomenės daliniai. Ukrainiečių Ilovaisko grupė, kurios nepasirūpinta išvesti laiku, netrukus atsidūrė trigubos apsupties žiede. 

Nepaisydami apgulties, mieste buvę ukrainiečių kariai toliau vykdė užduotis, nors rusų ir jų remiamų separatistų artilerijos ugnis vis stiprėjo. Pagaliau rugpjūčio 28 d. pasklido žinia, esą rusai leisią ukrainiečiams iš Ilovaisko pasitraukti „žaliuoju koridoriumi“.

Kitą dieną pagal susitarimą iš miesto judančios ukrainiečių kolonos buvo klastingai užpultos ir sunaikintos. Čia žuvo autoriaus būrio vadas ir artimas draugas Denisas Tomilovičius.  R. Zinenko ir nedidelė grupė karių, tarp kurių daugelis buvo sužeisti, kelias dienas klaidžioję nepažįstamomis vietomis, ištrūko. 

„Ilovaisko dienoraštis“ – ne tik apie karą ir kraują, bet ir apie žmonių santykius, pareigą, patriotizmą. Joje nemažai vietos užima, atrodytų, paprastų gyvenimiškų situacijų aprašymas, karių buitis ir jų viltys. Autorius įtikinamai vaizduoja kovojusių žmonių paveikslus, nagrinėja psichologines, moralines, netgi religines temas. Nors kaltų neieškoma, R. Zinenkos manymu, Ilovaisko skerdynių buvo galima išvengti. 

Knygoje gausu originalių nuotraukų, žemėlapių, pateikta Ukrainos gynybos ministerijos ataskaita apie Ilovaisko tragedijos priežastis, kurioje teigiama: „Nusikalstamas iš Ilovaisko pasitraukiančių Ukrainos kariuomenės kolonų apšaudymas aiškiai parodė teroristinę Rusijos Federacijos veiklą.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.