„Esu laisvas žmogus, bet priklausymas senai mūsų krašto giminei leidžia kitaip pažvelgti į savo santykį su gimtine“, – taip 33-ejų P.Išora aiškino savo apsisprendimą grįžti į Lietuvą iš Londono, kur kelerius metus sėkmingai dirbo architektų bendrovėje.
Per penkių šimtų metų istoriją Išorų giminės atstovai garbingai tarnavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir paliko ne vieną parašą ant svarbiausių jos istorijai dokumentų.
Išgirdęs, kad ant Gedimino kalno mokslininkai rado 1863–1864 metų sukilimo aukų palaikus, P.Išora pats pasiūlė vieno jų, kunigo S.Išoros, tapatybę nustatyti pagal savo šeimos DNR pavyzdžius.
Kunigas S.Išora buvo P.Išoros proproprosenelio Jano Iszoros brolio sūnus.
– Atleiskite už tiesmuką klausimą, bet ar sprendimas grįžti į Lietuvą susijęs su jūsų garsiuoju protėviu S.Išora? – „Lietuvos rytas“ paklausė P.Išoros.
– Manau, kad taip. Šeimos istorija mane įkvepia, nors labai nemėgstu galiojimo netekusių titulų vaikymosi – esu už žmonių laisvę ir lygybę.
Priklausyti aristokratiškai giminei su garbinga istorija yra labai ypatinga situacija. Tai kelia ganėtinai aukštus etinius reikalavimus.
Bet buvo ir kitų svarbių priežasčių sugrįžti į Lietuvą. Kūrėjui svarbu kurti aplinkoje, su kuria gali tapatintis.
Be to, dabar čia labai įdomūs laikai: vyksta natūrali kartų kaita, dar niekada Lietuva nebuvo tokia atvira pasauliui ir tokia stipri.
– Ar anksčiau žinojote, kad ant Gedimino kalno palaidotas jūsų giminaitis?
– Tuo metu, kai išgirdau užuominų apie tai, kad ant Gedimino kalno kažkur palaidotas S.Išora, mano proproprosenelio brolio sūnus, jau buvau ne vaikas.
Sovietų laikais mano šeimoje nebuvo kalbama apie jokius protėvius, tarp jų ir apie S.Išorą. Mano seneliai buvo visiškai ištrynę giminės istoriją.
Visai neseniai tetos klausiau, ar ji žinojo apie kunigo S.Išoros kapą.
Ji prisiminė, kad vienas senolių po karo buvo užsiminęs, kad ant Gedimino kalno kažkur buvo užkastas mūsų protėvis. Tik tiek.
– Kodėl, jūsų manymu, apie tai nebuvo kalbama?
– Man tėvai nesakė, nes nežinojo, o jiems jų tėvai nesakė, nes visa šeima buvo represuota.
Mano prosenelė su keturiais vaikais 1941 metais buvo ištremta prie Laptevų jūros. Mano tėvas gimė jau Sibire.
Kai jau neriklausomybės laikais senelis pradėjo rūpintis atgauti giminės dvarą Inketriuose, apie giminės istoriją pasakė labai mažai.
Apie patį S.Išorą sužinojome po truputį, per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį.
Galiausiai suradome giminių Gdanske, kurie buvo labai gerai ištyrinėję savo istoriją. Jie grąžino daug atminties. Žinios apie Išorų giminę siekė XVI amžių.
– Koks jausmas – sužinoti, kad turi garsius protėvius?
– Man tai sukėlė daug vidinių prieštaravimų.
Apie savo protėvius sužinojau būdamas maištingas paauglys, sakyčiau, radikalių anarchistinių pažiūrų, kuris niekina aristokratiją kaip reiškinį, visuomenės engimo formą.
Gerbiau visų žmonių teises, man buvo ypač svarbi socialinė lygybė. Pati aristokratijos idėja man buvo kritikos objektas.
Bet tuo pat metu labai domėjausi istorija, ne vieną dieną praleidau archyvuose.
Būtent domėjimasis istorija man padėjo suprasti aristokratiją kaip svarbų Lietuvos raidos epizodą.
Matyt, tai natūrali augimo būsena – kuo daugiau žinai, tuo mažiau vienakryptis esi.
– Kaip jus rado Gedimino kalne aptiktų palaikų tyrėjai?
– Iš tikrųjų tai aš juos radau. Esu smalsus.
Kai išgirdau, kad mokslininkai turi hipotezę, jog Gedimino kalne galėjo būti rasti sukilėlių palaikai, tarp jų ir S.Išoros, tiesiog paskambinau tyrėjams ir paklausiau: „Gal reikia daugiau informacijos?“
– Kaip vyko DNR mėginio paėmimas?
– Nieko ypatinga. Mano tėvas, kaip vyriausias šeimos narys, davė burnos audinio mėginį.
Netrukus atvyks iš Gdansko mūsų giminės kitos atšakos atstovas – jų vyriausias narys irgi duos DNR pavyzdį.
– Internete aptikau viešbučių tinklą „Isora“, Isoros salas. Ar tai susiję su jūsų gimine?
– Nežinau. Mūsų giminės pavardė iki pat XX amžiaus buvo rašoma kitaip – Isiora arba Iszora.
Tarpukariu dalis giminės Lietuvoje persivadino, o vilniečiai ir toliau vadinosi senoviškai. Po karo jie emigravo į Gdanską.
Mes žinome savo giminę nuo XVI amžiaus. Beje, net du Iszoros – Aleksandras ir Rafalas dalyvavo karaliaus Jono Kazimiero Vazos rinkimuose.
– Kodėl Lietuvoje apie S.Išorą tiek mažai žinoma? Juk jis čia gimęs, gyveno Vilniuje ir čia baigė gimnaziją.
– Istorija – toks dalykas, kuris rašomas atgal.
Todėl iškyla vis daugiau asmenybių, kurios liudija apie to laiko kultūros būseną, laiko spalvas.
– Ar S.Išoros egzekucija Vilniaus Lukiškių aikštėje turėjo įtakos jūsų sprendimui dalyvauti šios aikštės sutvarkymo konkurse?
– Lukiškių aikštė man – ne tik istorinė miesto dalis, bet ir mano asmeninės patirties dalis.
Kai su architektu Rolandu Paleku dalyvavome Lukiškių aikštės architektūriniame konkurse ir laimėjome pirmą vietą su projektu „Ramybė“ – tai buvo ypatingas momentas. Nesu mistikas, bet pajutau beveik ironišką istorijos ciklų susiliejimą.
Mes siūlėme grįsti aikštę, o aplink ją formavome parką, kur labai natūraliai būtų įsikomponavęs dabartinis paminklinis akmuo čia nužudytoms 1863–1864 metų sukilimo aukoms atminti.
Palei Šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventorių siūlėme atvirą erdvę su keliais paviljonais.
Bet dėl tam tikrų priežasčių galiausiai Vyriausybė nutraukė konkursą. Apmaudžiausia, kad Vilniaus savivaldybė paskelbė konkursą aikštei sutvarkyti ne architektams, o inžinieriams. Šie pasiūlė kainą, o po to patys be jokių viešų procedūrų pasirinko architektus. Taigi architektus rinkosi statybininkai.
– Kur, jūsų manymu, turėtų būti palaidoti sukilėlių palaikai, kurie pusantro šimto metų buvo užkasti Gedimino kalne?
– Šiuo metu tai – ne tik lietuvių bendruomenės klausimas. Tai liečia lenkus ir baltarusius. Todėl turėtų būti sprendimas, kuris skatintų solidarumą tarp šių bendruomenių.
Jei palaikai dabar Vilniuje, jie galėtų būti perlaidoti Vilniuje, tarkime, Rasų arba Antakalnio kapinėse – abejos kapinės turi santykį su valstybingumu.
O Lukiškių aikštėje per du dešimtmečius tiek privirta košės, kad reikėtų jai kurį laiką duoti ramybę.
Išdidus kunigas pats pasidavė caro valdžiai
Kunigas Stanislovas Išora buvo pirmasis, kurį įsakė sušaudyti Vilniaus generalgubernatorius ir Vilniaus karinės apygardos kariuomenės vadas Michailas Muravjovas, atvykęs malšinti sukilimo. Iš viso už dalyvavimą sukilime buvo nužudyti 7 kunigai.
Egzekucijos metu S.Išorai buvo 25 metai. Jis gimė 1838 metais Siesartyje, baigė gimnaziją Vilniuje, vėliau – Peterbugo dvasinę akademiją. 1861 metais paskirtas tarnauti Želudko bažnyčioje (dabartinėje Baltarusijoje, Lydos apskrityje).
1863 metais S.Išora viešai iš sakyklos perskaitė manifestą, kuriuo valstiečiai buvo raginami prisidėti prie sukilimo. Jis taip pat platino sukilėlių laikraštį „Muzycka prauda“. Po to pasitraukė pas sukilėlius, buvo Liudviko Narbuto būrio kapelionas. Kai caro pareigūnai, neradę kunigo, suėmė bažnyčios kleboną ir jį nuteisė už manifesto skaitymą, S.Išora pats pasidavė valdžiai.
Egzekucijos dieną, 1863 metų birželio 3-iąją, tarp Vilniaus gatves užplūdusių miestiečių pasklido gandas, kad paskutinę minutę S.Išorai bus dovanota gyvybė.
Tų įvykių liudininkas aprašė, kad rytą, kai buvo paskirta sušaudyti S.Išorą, Lukiškių aikštė buvo pilnutėlė. Daug moterų buvo apsirengusios gedulingais drabužiais.
10 valandą pasirodė kunigo lydimas ir kareivių apsuptas S.Išora, kuris ėjo tvirtai. Jis išdidžiai apžvelgė minią, ramiai išklausė nuosprendį ir aiškiu balsu garsiai pasakė: „Kas teisus – ne mums spręsti. Tai nuspręs tik tas, prieš kurį mes visi lygūs. Kaip malonės prašau neužrišti man akių, kad galėčiau žvelgti mirčiai į akis.“
Gavęs leidimą, išdidžiai priėjo pie stulpo, persižegnojo, apglėbė stulpą iš nugaros ir ištarė: „Aš pasiruošęs.“
Pasigirdo 12 salvių, kunigas parkrito, iš karto buvo užkastas į šalia iškastą duobę, pasigirdo būgnų tratėjimas, per kapą pražygiavo kariai ir viskas buvo baigta.
Naktį jo palaikai buvo pervežti ir užkasti kitoje vietoje. Ji buvo nežinoma iki pat 1915-ųjų, kai du sargai, teigę, jog buvo tų šiurpių įvykių liudininkai, ant Gedimino kalno parodė vietą, kur buvo 1863–1864 metais buvo laidojamos egzekucijų aukos.
Palaikai buvo pakasti beveik pačiame aikštelės viduryje, tarp dviejų tuopų. Pradėjus kasti toje vietoje ir iš tikrųjų rasta kaulų, apavo ir drabužių, kurie atrodė gerokai apgadinti kalkių.
Kaulai buvo suvynioti į šilką ir pernešti į Šv.Mykolo bažnyčią, ten vilniečai visą rudenį dėjo gėles ir vainikus. Vėliau palaikai buvo užkasti toje pačioje vietoje ant Gedimino kalno.
1933 metais Vilniaus Šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kunigui S.Išorai atminti įrengta paminklinė lenta.
Šiuo metu Vilniaus universiteto antropologai tiria 17 palaikų, kurie buvo rasti Gedimino kalne. Visi palaidoti asmenys – vyrai.
