Hitlerį pasmaugė ir nematomi ginklai: dezinformacijos burbulas ir vaiduokliška armija

„Tarp visų „Fortitude“ operacijos elementų nė vienas nebuvo toks keistas, toks absoliučiai neįtikimas kaip didžioji gudrybė su pašto karveliais – pirma ir vienintelė kada nors buvusi dezinformavimo schema panaudojant paukščius. 

„Fortitude South“: vokiečių 15-osios armijos tankas saugo Kalė paplūdimius.<br>Ullsteinbild/TopFoto
„Fortitude South“: vokiečių 15-osios armijos tankas saugo Kalė paplūdimius.<br>Ullsteinbild/TopFoto
„Fortitude North“: vokiečių kariuomenė Norvegijoje laukė įsiveržimo, kuris taip ir neįvyko.<br>Ullsteinbild/TopFoto
„Fortitude North“: vokiečių kariuomenė Norvegijoje laukė įsiveržimo, kuris taip ir neįvyko.<br>Ullsteinbild/TopFoto
Kalė: „Štai čia turi priešas pulti, ir jis čia puls“, – pasakė Hitleris.<br>Barch Bild/Jesse
Kalė: „Štai čia turi priešas pulti, ir jis čia puls“, – pasakė Hitleris.<br>Barch Bild/Jesse
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jan 27, 2018, 2:13 PM, atnaujinta Jan 27, 2018, 3:18 PM

Šnipinėjimas ir diversijos panaudojant gyvūnus buvo naujausias sąjungininkų slaptųjų tarnybų išradimas: SOE agentai prikimšdavo sprogmenų į žiurkių lavonus, o karo meto zoologai tyrinėjo galimybę panaudoti dresuotus jūrų žinduolius kariniams laivams sprogdinti.

1943 metų gruodį Gajus Lidelis pranešė apie amerikiečių užmačias atakuoti japonus užminuotais Meksikos šikšnosparniais“, – knygoje „Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija“ Benas Macintyre'as.

Pateikiame šios „Briedžio“ išleistos knygos ištrauką.

* * *

Daugelį mėnesių iki 1944 metų birželio dezinformacijos planas, rengiantis D dienai, turėjo daug variantų ir pavadinimų: operacija „Jaelė“ (tai – Senojo Testamento didvyrės, persmeigusios miegančio priešo galvą palapinės kuoleliu, vardas), kurios tikslas buvo įtikinti vokiečius, kad 1944 metais nebus jokio įsiveržimo, vėliau „Srautas“ (Torrent) arba „Priedas Y“ (Appendix Y), skirtas įteigti vokiečiams, kad vienintelis įsiveržimo punktas yra Kalė. 

„Bodyguard“ planą, apimantį ankstesnių planų elementus, išvargintas nuolatinio neišsimiegojimo Džonis Bevanas galutinai užbaigė prieš pat 1943 metų Kalėdas.

„Bodyguard“ buvo globalaus masto ir nežabotų užmačių sumanymas. Jo tikslai daugialypiai: sulaikyti vokiečių kariuomenę Viduržemio jūros regione grasinant tariamu jūrų desanto išsilaipinimu Dalmatijos ir Graikijos pakrantėse, išskaidyti vokiečių pajėgas įtikinus, kad papildomi puolamieji smūgiai gali būti smogti Šiaurės vakarų Italijoje, Bulgarijoje, Danijoje ir ypač Norvegijoje, įteigti jiems mintį, kad sausumos kariuomenės įsiveržimas įvyks tik po masinio Vokietijos bombardavimo, ir priversti vokiečius kuo ilgiau tikėti, kad joks puolimas per Lamanšą neįmanomas anksčiau kaip vasaros pabaigoje. 

Pagrindinis „Bodyguard“ tikslas buvo klaidinti ir trikdyti vokiečius, kad jie laikytų savo kariuomenę toli nuo tos vietos, kur jos ypač reikėtų, ir perdislokuotų ten, kur ji puolantiesiems galėtų padaryti mažiausiai žalos, bei nuvilioti ją iš Prancūzijos ir iš Rytų fronto į Italiją, Balkanus, Graikiją ir Skandinaviją. 

„Bodyguard“ bus įgyvendinta įvairiose karo veiksmų teatro vietose, bet visų svarbiausias šio plano elementas buvo skirtas suklaidinti Hitlerį neva planuojamu įsiveržimu į Norvegiją.

Parenkant kodinį pavadinimą ypatingai operacijai – svarbiausiai „Bodyguard“ plano daliai – daug diskutuota. Čerčilis buvo nurodęs nerinkti jokio kodinio pavadinimo, kuris ateityje galėtų atrodyti lengvabūdiškas arba būtų susijęs su kuriuo nors operacijos dalyviu. 

Tačiau jis nepritarė ir kodiniams pavadinimams, kurie iš viso nieko nereiškia, todėl atmestas originalus pavadinimas „Mespotas“ (Mespot). Atsisakyta ir „Buldogo“ (Bulldog), „Kardo rankenos“ (Sword Hilt), „Kirvio geležtės“ (Axe  Head), „Audros“ (Tempest) bei nesuprantamo „Lignito“ (Lignite). Galiausiai buvo apsistota ties pavadinimu, primenančiu apie ryžtą, reikalingą jai vykdyti, – operacija „Fortitude“.

Didžiulė slapta armija pradėjo vykdyti „Fortitude“ operaciją kurpdama realias dezinformacijos žinias apie netikrus desantinius laivus ir guminius tankus, stovinčius strategiškai svarbiose vietose, bei panaudodama radiotechnikos priemones, generuojančias intensyvų radijo pranešimų srautą ir skleidžiančias elektros signalų triukšmą, imituojantį stambių armijos dalinių susitelkimą ir manevravimą ten, kur iš tikrųjų nieko nevyko. 

Britų diplomatai kokteilių vakarėliuose tarytum netyčia ėmė laidyti klaidinančias užuominas, kad šnipai, jų pasiklausę, perduotų į Vokietiją. 

„Michelin“ firma gavo nepaprastai stambų Pa de Kalė regiono žemėlapio Nr. 51 gamybos užsakymą. Šioje labai išplitusioje, daugialypėje dezinformacijos kampanijoje dalyvaus prancūzų „La Résistance“ (Pasipriešinimas), Specialiųjų operacijų skyriaus agentai, Džedberio diversantų ir partizanų komandos (Jedburgh teams – sąjungininkų parašiutininkų grupelių, skirtų vykdyti diversijas ir organizuoti partizaninę kovą nacių okupuotose Prancūzijos, Nyderlandų ir Belgijos vietovėse, kodinis pavadinimas – red. past.), MI6 tarnyba, kodų dešifravimo specialistai Blečlio parke, įslaptinti mokslininkai ir maskavimo priemonių konstravimo inžinieriai. 

Tačiau jos branduolį sudarė mažytė Taro Robertsono dvigubų agentų komanda, melavusi savo kuratoriams slaptais laiškais, per radiją ir asmeniškuose susitikimuose, šitaip kaldama apgaulės skydą, kuris, jei pavyks, gelbės karių gyvybes Normandijos paplūdimiuose.

Planuojant „Fortitude“ operaciją, dalyvavo daug žmonių, bet, kuriant dezinformacijos planą, ypač pasižymėjo trys vyriausieji jo architektai. Pulkininkas Džonis Bevanas, Londono vadovavimo skyriaus (LCS) vadovas, majoras Rodžeris Flitvudas-Hesketas, sąjungininkų Ekspedicinių pajėgų vyriausiojo štabo (SHAEF) žvalgybos karininkas, atsakingas už karinio planavimo ir dezinformacijos koordinavimą, ir pulkininkas Deividas Streindžveisas, generolo Montgomerio dezinformacijos skyriaus viršininkas. 

Ryšį tarp Ekspedicinių pajėgų štabo ir Dvigubo kryžiaus komandos palaikys Kristoferis Harmeris iš B1A skyriaus. Tie žmonės labai skirtingi. Flitvudas-Hesketas – advokatas ir vieno iš geriausių Anglijoje klareto vyno rūsių savininkas – linksmas, sąmojingas žmogus, mėgstantis absurdo humorą. Harmeris apibūdino jį kaip kruopštų ir pedantišką darbuotoją, panašesnį į apskaitininką nei į lošėją. 

Streindžveisas, reiklumu pasižymintis pėstininkų karininkas, pasak Harmerio, buvo tiesiog nepakenčiamas, bet dažnai pasirodydavo esąs teisus, o kartais net apimtas kūrybinio įkvėpimo. Amžinai persidirbęs ir įsitempęs Bevanas linkęs į audringus jausmų proveržius, po kurių visada sekdavo nuoširdus atsiprašymas. 

Jų veiklos sritys dažnai būdavo neapibrėžtos ir susipinančios. Visi irzlūs ir nepakantūs. Jų ginčai būdavo įspūdingi, bet gebėjimas bendradarbiauti dar įstabesnis. Besiginčydamos ir besitaikydamos šios trys asmenybės sukurs ir organizuos tokią grandiozinę dezinformacijos kampaniją, kokios dar nėra buvę.

„Fortitude“ planas kartkartėmis buvo koreguojamas. Vienu metu atšiaurusis Streindžveisas, jo žodžiais tariant, „perrašė visą planą“ ir sukėlė įnirtingą diskusiją (nors jo pakeitimams galiausiai pritarta). 

Galutinis plano variantas numatė keletą tarpusavyje susijusių tikslų: įtikinti vokiečius, kad puolimas Normandijoje (galimai įvyksiantis birželį) yra tik demonstratyvus manevras, karinė gudrybė, skirta vokiečių pajėgų dėmesiui atitraukti prieš pagrindinį įsiveržimo smūgį Pa de Kalė vietovėje maždaug liepos viduryje. 

Tuo pat metu jis siekė įvilioti vokiečius į pasirengimus atremti puolimą Norvegijoje ir dar kitą išsilaipinimą Bordo rajone. Labai svarbu grėsmę Pa de Kalė regione palaikyti kuo ilgiau, kad vokiečiai nepasiųstų stambių kariuomenės dalinių į pietus atremti tikrojo įsiveržimo.

Dezinformacijos planas buvo padalytas į dvi dalis: „Fortitude North“ numatė fiktyvią puolimo grėsmę Norvegijoje, o „Fortitude South“ demonstruos ir palaikys grėsmę Pa de Kalė rajone. Norint užtikrinti plano veiksmingumą, reikėjo vokiečius priversti tikėtis trijų įsiveržimų – apgaulingo antpuolio Normandijoje ir dviejų pagrindinių desantinių operacijų Norvegijoje bei Pa de Kalė – tai ir buvo didžiausias sunkumas. 

Realizuoti tariamiems ketinimams, kuriais planuotojai norėjo suklaidinti vokiečius, Britanija paprasčiausiai neturėjo pakankamai karių, todėl juos sukūrė. Idėja sukurti Anglijos pietryčiuose ištisą fiktyvią armiją, parengtą įsiveržimui į Prancūzijos šiaurės rytų pakrantę, priklausė Streindžveisui. 

Ši vaiduokliška armija, tariamai dislokuota tiesiai priešais Pa de Kalė anapus Lamanšo sąsiaurio, pavadinta 1-ąja Jungtinių Valstijų armijų grupe – FUSAG (First United States Army Group). Kita neegzistuojanti kariuomenė – 4-oji Britanijos armija – bus įkurdinta Škotijoje, siekiant sutelkti vokiečių dėmesį į grėsmę Norvegijai. Šios netikros armijos grasins tariamiems taikiniams, kol tikri kariai rengsis pulti realų taikinį Normandijoje.

Mastermanui labai knietėjo pradėti žaidimą. „Mes visą laiką laukėme, – rašė jis, – kad vieną gražią dieną visi agentai, džiugaus azarto apimti, įsitrauks į aukščiausio lygio operaciją skleisdami ypač svarbią dezinformaciją, ir šiuo galingu ėjimu būsime atlikę savo darbą.“ 

Būta ir prieštaravimų, ir tam tikrų abejonių, jas Dvidešimtuko komitete išreiškė britų armijos atstovas, kuris tvirtino, kad „vokiečių generalinis štabas nepajudins iš vietos nė vienos divizijos vadovaudamasis vien tik agento pranešimais“. Nebent jie sužinotų, kad tas agentas yra dvigubas, ir tada divizija, savaime suprantama, pajudėtų kaip tik nepageidaujama kryptimi. 

„Perbėgėlis agentas, kuriuo priešas nepasitiki, galėtų sužlugdyti visą sumanymą arba, dar blogiau, jo pranešimai galėtų būti skaitomi „atvirkščiai“, o tada būtų atskleistas tikrasis puolimo taikinys, užuot buvęs nuslėptas.“ Buvo visiškai tikėtina, kad plano įgyvendinimo rezultatai galėjo būti priešingi ir pražūtingi.

Išsamią informaciją apie dvigubų agentų vaidmenį planuojamoje dezinformacijos operacijoje Čerčilis ir Ruzveltas gaudavo oficialiai ir slaptai, kaip ir Stalinas. 

Neseniai paaukštintas majoro laipsniu NKVD „kurmis“ Entonis Blantas, giliai įsiskverbęs į britų žvalgybos tarnybą, rankiojo visus informacijos trupinius, kokius tik rasdavo, ir viską siuntė į Maskvą. 

„Gavau progą suartėti su Robertsonu, kuris organizuoja dvigubų agentų veiklą, – rašė jis savo sovietiniams kuratoriams. – Šitaip galiu nesunkiai sužinoti visus įslaptintus planus ir sumanymus.“ 

Jeigu sovietų žvalgyboje būtų tūnojęs toks pat vokiečių „kurmis“, visas dezinformacijos burbulas būtų susprogęs. Taip iš tiesų galėjo atsitikti, jeigu ne liguistas įtarumas, nuo seno įsišaknijęs tarp sovietų valdininkų. 

Maskva netikėjo, ką jai pranešinėjo Blantas, nes tai atrodė per daug tikra, kad būtų galima patikėti. Sužinoję, kad britai prieš vokiečius vykdo sudėtingą apgaulės operaciją, sovietai nusprendė, kad jie irgi turėtų tapti panašios apgaulės auka. 

Pagal iškreiptą NKVD logiką Kembridžo penketukas (Blantas, Kimas Filbis, Gajus Berdžesas, Donaldas Maklinas ir Džonas Kernkrosas) teikė tokio aukšto lygio informaciją todėl, kad tikriausiai buvo dvigubi agentai. Jeigu šio penketuko žvalgybiniai duomenys puikiai sutapdavo, tai buvo laikyta tik dar vienu įrodymu, kad jie susimokę specialiai siųsti dezinformaciją.

Toje dvimintėje ekvilibristikoje labiausiai pasižymėjo pulkininkė Jelena Modržinskaja, apkūni šviesiaplaukė, visur įžiūrinti sąmokslus NKVD karininkė, atsakinga už darbą su britų žvalgyba. Jos įtarumas Blanto ir jo bendradarbių šnipų atžvilgiu grįstas neginčytina, bet visiškai klaidinga prielaida, jog britai negalėjo būti tokie kvaili, kad leistų buvusiems komunistams užimti svarbius postus žvalgybos tarnybose. 

Todėl Blantas ir kiti jau nuo pat pradžios, jos manymu, turėjo dirbti britų naudai. Įstabiai nemokšiška NKVD seklių grupelė buvo pasiųsta rinkti įrodymų, kad Kembridžo šnipai palaiko ryšį su savo kuratoriais iš britų žvalgybos. 

Kadangi Blantas dirbo MI5 viduje, aptikti šių ryšio su britų žvalgyba „įrodymų“ buvo nesunku. D dienos dezinformacijos kampanijai įsibėgėjus, Maskva pasiuntė laišką savo rezidentui Londone ir perspėjo apie šią britų dvigubų agentų organizuotą grandiozinę apgaulę. 

„Mūsų uždavinys – suprasti, kurią klaidinančią informaciją mūsų konkurentai bruka mums, nes visi duomenys, ateinantys iš Blanto ir kitų, rodo vykstant apgaudinėjimo operaciją.“ (Nors ir paradoksalu, bet pulkininkės Modržinskajos visiškai nepaveikė tai, kad Maskva žinojo apie britų Dvigubo kryžiaus sistemos egzistavimą, kurį jiems atskleidė Blantas.)

Tačiau tame veidrodiniame šnipų pasaulyje Blantas su Modržinskaja iš tiesų galėjo padėti dezinformacijos kampanijai. Jeigu agentas Tonis – dvigubas agentas, vadinasi, iš jo gaunama melaginga informacija turėtų būti suprantama priešinga prasme. Jeigu jis teigia, kad tikrasis taikinys yra Normandija, o Pa de Kalė – tik apgaulė, tai turėtų reikšti, kad Pa de Kalė – tikrasis taikinys, o Normandija – apgaulingas. 

Tada vokiečių „kurmis“, infiltruotas sovietų žvalgyboje, Berlynui perduotų būtent tokią informaciją. Trumpai tariant, jeigu vokiečiai patikėtų, kad, sovietų manymu, britai mėgina įteigti Maskvai kažką melaginga, tai dezinformacijos planas išliktų veiksmingas. Mažų mažiausiai sovietų įtarimai dar labiau trukdytų vokiečiams susivokti toje painiavoje.

„1943 metų pabaigoje, – rašė Mastermanas, – Dvigubo kryžiaus komanda buvo gerokai pajėgesnė ir geriau aprūpinta nei bet kada iki šiol.“ Dvigubi agentai pasiekę savo galimybių viršūnę. Triratis (Popovas) buvo mylimas ir gerbiamas savo kuratorių vokiečių bei globojamas Džonio Jebseno, neseniai papildžiusio komandos gretas. 

Garbo sėdėjo Krespignio kelio name Hendone ginčydamasis su žmona ir kurdamas vis įmantresnius prasimanymus. Brangenybė dabar buvo jai paskirtoje vietoje, vieniša ir besiilginti savo šunelio, tačiau pasirengusi pradėti teikti dezinformaciją Klymanui. Salonų liūtė ir šnipė Bronks palaikė nuolatinį ryšį su Vokietija. Net ir pernelyg jautrus Brutas netrukus galėjo grįžti į komandą, jeigu tą lenką kas ištrauktų iš kalėjimo.

Dvigubo kryžiaus idėja visada buvo pagrįsta jokių apribojimų nepaisančiu, nešabloniniu mąstymu ir pasiryžimu svarstyti bet kokius planus, kuriuos kiti atmestų kaip niekam tikusius ar, kalbant atvirai, kaip beprotiškus. 

Fantazijos skrydis buvo neatsiejamas nuo sistemos, tuo galbūt derėtų aiškinti, kodėl, dezinformacijos planui užėmus deramą vietą pasirengimo D dienai planuose, Dvigubo kryžiaus sistema staiga išskleidė sparnus ir nusklendė į siurrealistinius padebesius.

Tarp visų „Fortitude“ operacijos elementų nė vienas nebuvo toks keistas, toks absoliučiai neįtikimas kaip didžioji gudrybė su pašto karveliais – pirma ir vienintelė kada nors buvusi dezinformavimo schema panaudojant paukščius. 

Šnipinėjimas ir diversijos panaudojant gyvūnus buvo naujausias sąjungininkų slaptųjų tarnybų išradimas: SOE agentai prikimšdavo sprogmenų į žiurkių lavonus, o karo meto zoologai tyrinėjo galimybę panaudoti dresuotus jūrų žinduolius kariniams laivams sprogdinti. 

1943 metų gruodį Gajus Lidelis pranešė apie amerikiečių užmačias atakuoti japonus užminuotais Meksikos šikšnosparniais: „Tuos šikšnosparnius dėžėse reikėtų atgabenti į Sietlą. Pritvirtinus mažus sprogmenis prie kojų ir sparnų, gyvūnai taptų padegamosiomis bombomis. Šikšnosparniai būtų paleisti iš lėktuvo netoli Tokijo [sic!], viso sumanymo esmė ta, kad jie įskristų į namų kaminus ir Tokiją apimtų gaisrai.“ Sumanymas niekada nebuvo įgyvendintas, bet svarstomas visiškai rimtai. „Tai panašu į kliedesius, bet pasidomėti verta“, – pasakė Ruzveltas.

Toje pilkoje aplinkoje Robertsono ir Volkerio tipo žmonių išradingumas prilygo beprotybei. 1944 metų pradžioje „mūsiškis karvelių specialistas“, kaip Volkerį praminė Robertsonas, pasirodė B1A skyriuje su nauju įžūliu projektu. 

D dienai artėjant ir nesant galimybės Britanijoje susitvarkyti su priešo karveliais (nes jų ten ir nebuvo), nerimstantis kapitonas Volkeris ėmė domėtis, ar nėra agresyvesnio būdo pasipriešinti vokiečių karvelių tarnybai. Jis sumanė „gudrią balandžių aferą“ – planą, kuris leistų vienu kirčiu sunaikinti visą priešo karvelių populiaciją.

Okupuotoje Prancūzijoje visi vokiečių žvalgybos skyriai turėjo pašto karvelių poskyrius. Maža to, kolaboruojantys balandžių augintojai mėgėjai buvo užverbuoti kaip užnugario agentai, kurie turėjo priglausti savo karvelidėse vokiečių pašto karvelius ir paleisti juos su žvalgybos informacija iš už fronto linijos tuo atveju, jeigu sąjungininkų įsiveržimas būtų sėkmingas. 

Volkeriui pradėjo rūpėti, ar nebūtų galima Himlerio domėjimąsi karveliais ir jo polinkį į galutinius klausimų sprendimus pakreipti sąjungininkų naudai. Jeigu vokiečius būtų galima apmulkinti įtikinus, kad jų karvelidėse buvo įkurdinti britų šnipų karveliai, įtarimas kristų ant visų vokiškųjų karvelių tarnybų. 

Jei jie daugiau negalėtų pasitikėti savais karveliais, tai galbūt juos visus išnaikintų. 1943 metų žiemą Volkeris įteikė MI5 tarnybai ypatingo slaptumo tarnybinį raštą, kuriame išdėstė savo „Karvelių užkrėtimo planą“: Paklydę ar pamesti karveliai beveik visada suranda bet kokią karvelidę. 

Jeigu didelį britų karvelių būrį būtų galima užmaskuoti kaip vokiečių karvelius, sužiedavus vokiškais žiedeliais ir paskui paleidus žemyne (tyčia atrinkus antrarūšius paukščius, kurie nesiryžtų ilgam skrydžiui namo), jie galiausiai suskristų į vokiečių kontroliuojamas karvelides. 

Anksčiau ar vėliau vokiečiai suprastų, kad yra apmulkinti. Jie aptiktų du karvelius su vienodais žiedelių numeriais arba pastebėtų pilką karvelį turint žiedą, kurio numeris pagal jų registracijos žurnalus neabejotinai turėtų priklausyti rudam karveliui. 

Tada jie imtų aiškintis, kiek „netikrų“ karvelių turi, ir vienintelis dalykas, kurį galėtų padaryti, – uždaryti visus savo paukščius ir patikrinti. Kol tikrintų visus paukščius visose karvelidėse, negalėtų naudotis jokių karvelių tarnybų paslaugomis, ir per tą laiką, kol pertikrintų visus karvelius, aš jiems parūpinčiau dar daugiau „netikrųjų“.

MI5 pasiūlymą priėmė entuziastingai. Besirengiantiems atremti įsiveržimą vokiečiams suvokimas, kad jų karvelidėse apsigyveno karveliai dvigubi agentai, pasak Gajaus Lidelio, „išvestų juos iš pusiausvyros psichologiškai lemiamu momentu“. 

Karvelių apgaulės schemai MI5 tarnyba pritarė. Pasitaręs su specialistais technikais, Volkeris išrado naują aliuminio suvirinimo technologiją, kuri leido suklastotą žiedą ant paukščio kojytės uždėti „be pastebimos suvirinimo siūlės“. Jis sukūrė guminį žymėjimo spaudą vokiečių žymoms klastoti. 

Iš pasunkinto firmos „Hess“ krepšelio, pakankamai didelio sutalpinti aštuonis paukščius, jis sukonstravo automatinį karvelių paleidimo įtaisą, kurį būtų galima išmesti iš lėktuvo ir, trūktelėjus pritvirtintą prie krepšelio dirželį, nutraukti guminę juostelę bei išleisti paukščius skristi taip, kad jie nepatektų į propelerio traukos oro srautą. 

Jis aiškinosi su aviacijos ministru, kada ketinama siųsti lėktuvą su specialia krovinio ar parašiutininkų išmetimo užduotimi. Jis pradėjo ieškoti Britanijoje negabių pašto karvelių, skirtų slaptai užduočiai – įsiskverbti į vokiečių karvelių tarnybas ir suardyti iš vidaus. Netrukus Volkeris turėjo 350 karvelių dvigubų agentų, užmaskuotų kaip vokiečių karveliai ir pasirengusių vykdyti pareigą tėvynei.

Dabar sąjungininkai turėjo parengę tris vienalaikes operacijas: žmonių vykdomą Britanijoje, kitą – balandžių ir trečią – vykdomą naujokų dvigubų agentų Amerikoje.

Popovo fiasko Amerikoje atskleidė didžiulį skirtumą tarp amerikiečių ir britų požiūrio į dvigubus agentus, bet, karo metu sąjungininkų žvalgyboms vis labiau suartėjant, FTB pirmas ėmė domėtis Dvigubo kryžiaus sistema ir pasiekė puikių laimėjimų. 

Pagrindinis veiksnys, paskatinęs tokį požiūrio pasikeitimą, buvo panašaus į Popovą charakterio žmogus: turtingas, ištvirkęs švaistūnas, godus moterų ir pinigų. 

Argentiniečių kilmės verslininkas Chorchė Chosė Moskera buvo odos eksporto kompanijos Hamburge savininkas. 1941 metais jis nusprendė persikelti į Pietų Ameriką. Tuo pasinaudojo Abveras, įtikinęs jį, kad galės laisvai disponuoti savo lėšomis tik tuo atveju, jeigu sutiks šnipinėti jiems Naujajame pasaulyje. 

Moskera sutiko, išvyko į Urugvajų ir nedelsdamas prisistatė į Amerikos konsulatą Montevidėjuje. Apibūdintas kaip „aukštas, malonios išvaizdos verslininkas, turintis tam tikro patrauklumo“, jis iš FTB gavo naują Makso Rudlofo tapatybę.

Vokiečiai buvo nurodę Moskerai, kai tik įsitaisys Naujajame pasaulyje, įsigyti radijo siųstuvą ir kuo greičiau pradėti siųsti karinę informaciją. Vykdydami šiuos nurodymus, FTB darbuotojai įrengė siųstuvą nuošalioje Long Ailendo pakrantės sodyboje, kurioje buvo apgyvendinti trys agentai, apsimetę vietiniais darbininkais, sodybą saugojo visas būrys sarginių šunų. 

Netrukus jis ėmė siųsti po keletą pranešimų per savaitę ir Garbo pavyzdžiu „verbuoti“ prasimanytus pagalbinius agentus: inžinierių, dirbusį aviacijos gamykloje, Karo departamento valdininką ir Karinio jūrų laivyno departamento tarnautoją. 

Šiek tiek pagyvenęs Niujorke, Moskera užsidegė karšta aistra daug jaunesnei už save moteriai, išeivei iš Italijos, trokštančiai tapti operos soliste. Moskera pareikalavo, kad jos operinės karjeros siekį FTB paremtų maždaug penkiolika tūkstančių dolerių. Šią sumą biuras paskyrė Moskeros numylėtinės „perklausai Metropoliteno operoje“ – tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai šis teatras suvaidino tam tikrą aktyvų vaidmenį tarptautiniame šnipinėjime.

Moskera buvo pirmas, bet ne vienintelis dvigubas FTB agentas. Kitas buvo danas, pavarde Alfredas Meileris, buvęs prekiautojas deimantais, vokiečių pasiųstas į JAV gauti informacijos apie atomo tyrimus, pats perėjęs į priešingą pusę ir pradėjęs siųsti pikantiškas, bet melagingas naujienas iš laivų statyklų. 

Helmutas Goldšmitas, judaizmo išsižadėjęs Danijos žydas ortodoksas, dezertyravęs iš danų armijos ir paskui parsisamdęs Abverui, buvo FTB apibūdintas kaip „nepaprastai savanaudiškas ir išpuikęs individas, labai sunkiai pasiduodantis kontrolei ir itin žemos moralės“. Goldšmitas pats pasisiūlė bendradarbiauti ir tapo agentu Valstiečiu (Peasant). 

Tarp visų Amerikos dvigubų agentų žavingiausias buvo Djedonė Kostė, buvęs prancūzų lakūnas asas. Abvero užverbuotas ir pasiųstas šnipinėti į JAV, jis perbėgo pas amerikiečius ir buvo apgyvendintas Niujorko „Parko skersgatvio“ viešbutyje, iš kur pradėjo siųsti simpatiniu rašalu rašytus laiškus. 

„Nors sutiko padėti vokiečiams galbūt ne savo noru, – pranešė FTB apie šį spalvingą, arogantišką ir abejotino lojalumo žmogų, – jis visais atvejais nedvejodamas griebiasi melo.“

Retkarčiais leisdamas dvigubiems agentams patiems kurti pranešimus, sudarytus iš „viščiukų lesalo“ ir melagingos informacijos, FTB buvo labai atsargus. Jie pranešinėjo apie karinės produkcijos gamybą ir apie armijos dalinių, išvykstančių į Europos karo veiksmų teatrą, skiriamuosius ženklus. 

Įtrauktiems į „Bodyguard“ operaciją amerikiečių dvigubiems agentams buvo pavesta palaikyti nuomonę, kad įsiveržimas bus atidėtas dėl desantinių laivų trūkumo, neramumų pramonės įmonėse ir per lėtai telkiamos amerikiečių kariuomenės. 

Nors JAV agentams nebuvo skirta pranešinėti apie tiesioginius pasirengimus D dienos puolimui, vis dėlto ramus, bet pastovus juos patvirtinančio šaltinio čiurlenimas tarytum išraiškinga šalutinė melodija įsiliejo į jau garsiai skambančią simfoniją.

Susiderinus mažam Mastermano dvigubų agentų orkestrui, jo tyli, nedarni melodija tapo girdima, skambėjo vis garsiau artėjant didžiojo spektaklio dienai. Pasirodo, Britanijoje buvo dar vienas šnipų ansamblis, traukiantis savo dainelę. 

1942 metų pradžioje „Ultra“ nustatė egzistuojant labai vertinamą vokiečių agentą, slapyvardžiu Ostro. Verslininkas čekas Polis Fidrmukas, kitaip tariant, Ostro, veikė Lisabonoje, tačiau gyrėsi turįs platų šnipų tinklą su penkiais šnipais Britanijoje bei kitose Britanijos imperijos dalyse, Artimuosiuose Rytuose ir Amerikoje. 

Už savo pranešimus, tiesiogiai perduodamus į Berlyną iš Abvero skyriaus Lisabonoje, Ostro gaudavo gerą atlyginimą. Be abejo, kartais siųsdavo įvertinimui pranešimus, gautus iš kitų agentų, ir buvo garbinamas Berlyne it aikštinga  primadona, kurios negalima erzinti.

Apie savo informacijos šaltinius Ostro buvo linkęs nutylėti, tam turėjo rimtą priežastį – juos išgalvodavo. Fidrmukas, panašiai kaip Garbo, naudojosi tuo, kad vokiečiai kentė tokį aštrų informacijos alkį, jog Abvero karininkai buvo pasirengę dosniai sumokėti už prasimanytą informaciją, ir kuo slapčiau ji buvo perduodama, tuo labiau jie buvo linkę ja tikėti. 

Vykstant karui, neretai žvalgyboje iškildavo tokių „laisvųjų menininkų“, apsukrių žmonių, kurie suvokė: kai pirkėjas negali patikrinti pirkinių kokybės, prekyba padirbtomis prekėmis yra ir lengvesnė, ir saugesnė nei prekiaujant sąžiningai. Vokiečiai nė nenumanė, kad Ostro juos maitino nesąmonėmis, bet britai apie tai žinojo.

Iš Blečlio parke iššifruotos medžiagos paaiškėjo, kad Fidrmuko pranešimai buvo vaizduotės, iš piršto laužtų samprotavimų ir dar mažiau pagrįstų gandų mišinys, menkai susijęs su realybe. Ostro galėjo būti bet kuo, tik ne pavojingu priešu. 

Jo pranešimai, be abejo, kartais prieštaraus kontroliuojamų dvigubų agentų pranešimams ir mažins jų įtaigumą. Neramiau, kad jo spėlionės galėjo atsitiktinai atskleisti tiesą. 

Ostro rezgė nuosavą dezinformacijos kampaniją, tačiau tame žaidime dviem žaidėjams buvo per ankšta. MI5, MI6 ir Londono vadovavimo skyrius apsvarstė galimus variantus. Ostro, kaip ir Garbo, galėtų būti aptiktas ir perimtas. Arba jį būtų galima sukompromituoti prieš Abverą demaskavus kaip apgaviką. 

Dar radikalesnė alternatyva būtų nužudyti, šį variantą pasiūlė nuožmusis Džonas Mariotas: „Jeigu likvidavimas reikštų Ostro sunaikinimą tikrąja to žodžio prasme, pašalinant jį visam laikui <...>, tai, žinoma, laikau geriausiu problemos sprendimo būdu.“ 

Garbo buvo fantazuotojas, kurį MI5 mielai priėmė į savo glėbį. Ostro elgėsi taip pat, bet galėjo būti nužudytas. „Mums reikėtų mėginti papirkti arba nudėti jį“, – manė Lidelis. 

Galiausiai labiau iš praktinių, o ne iš humaniškų paskatų nutarta, kad bus geriau, jei MI5 mėgins diskredituoti Ostro, užuot pašalinusi jį. 

Bet koks veiksmas prieš Ostro būtų susijęs su rizika atskleisti jo suradimo būdą, o „Ultra“ turėjo būti nuslėpta bet kokia kaina. Ostro gyvybė išgelbėta, tačiau tokio sprendimo MI5 dar pasigailės.

* * *  

Ben Macintyre. Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija. Iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius. – Vilnius: Briedis [2018]. – 360 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Beno Macintyre’o tarptautinį bestselerį „Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija“. Meistriškai parašytoje knygoje autorius pasakoja apie didžiausią ir sudėtingiausią istorijoje karinę invaziją iš jūros vaduojant Vakarų Europą nuo nacių okupacijos.

D diena – 1944 m. birželio 6 d. Vakarų sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje kodinis pavadinimas. Tai buvo persilaužimas Antrajame pasauliniame kare ir laimėjimas vykdant didžiausią dezinformacijos kampaniją, kokia kada nors yra buvusi, – sumanią apgaulę, skirtą naciams įtikinti, kad 150 tūkstančių karių išsilaipinimo vieta bus Kalė ir Norvegija, bet ne Normandija. 

Dezinformacijos operacijoje dalyvavo visi sąjungininkų karinės žvalgybos padaliniai: Blečlio parko dešifravimo centro specialistai, MI5, MI6, Specialiųjų operacijų tarnyba SOE, CŽV, FTB ir prancūzų La Résistance (Pasipriešinimas). Tačiau pati svarbiausia buvo „Dvigubo kryžiaus sistema“ – dvigubų agentų komanda, vadovaujama slapto Dvidešimties komiteto, taip pavadinto pagal romėniško skaitmens XX pavidalą.

Komandos, rengusios D dienos apgaulę, branduolį sudarė vos penki šnipai. Tai buvo vienas iš keisčiausių kada nors suburtų karinių darinių: biseksuali laisvo elgesio mergina iš Peru, smulkutis naikintuvo pilotas lenkas, lėbautojas ir plevėsa serbas, beprotiškai lakios vaizduotės ispanas, turintis viščiukų augintojo diplomą, bei isteriško būdo prancūzė, kurios aistringas prieraišumas savo šuneliui vos nesužlugdė visos dezinformavimo operacijos. 

Jų sumanymą nuo katastrofos išgelbėjo šeštasis paslaptingas šnipas, kurio didvyriškas pasiaukojimas šioje knygoje ir atskleidžiamas. Vadovaujami ekscentriško ir talentingo žvalgybos karininko, šie šnipai suregs tokį painų dezinformacijos tinklą, kad įvilioję į spąstus Hitlerio armiją padės saugiai per Lamanšą perkelti tūkstančius karių.

Kiekvienas iš šių dvigubų šnipų buvo savaip narsūs, klastingi, nepastovūs, godūs garbės ar pinigų ir atsidavę savo darbui. Jie nebuvo kariai įprastine prasme, bet jų sukurta meistriška apgaulė išgelbėjo nesuskaičiuojamą daugybę gyvybių. Jų slapyvardžiai buvo Bronks, Brutas, Brangenybė, Triratis ir Garbo. Ši knyga – apie juos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: „Perlas Energija“ stabdo veiklą