II pasaulinis karas: sovietai nemokėjimą kariauti kompensavo teroru prieš civilius

„1946 metų kovą Stalinas pranešė, kad už pergalę teko sumokėti 7 milijonų sovietinių piliečių gyvybėmis, „žuvusių mūšiuose su vokiečiais, taip pat dėl vokiečių okupacijos ir sovietinių žmonių išgabenimo į katorgą“. Na, ir tiek. Ir kas gi galėtų dėl to ginčytis? Kiek karių neteko konkrečiai Raudonoji armija, „tautų tėvas“ nepatikslino“ – knygoje „Trečiojo reicho katastrofa“ rašo Vladimiras Bešanovas.

Raudonos vėliavos keliamos ir virš Brandenburgo vartų skulptūrų.<br>Leidėjų nuotr.
Raudonos vėliavos keliamos ir virš Brandenburgo vartų skulptūrų.<br>Leidėjų nuotr.
Vokiečių karys žvelgia į mūšyje nukautus raudonarmiečius. Tikslus sovietų aukų „didžiajame tėvynės kare“ skaičius nenustatytas iki šiol.<br>Leidėjų nuotr.
Vokiečių karys žvelgia į mūšyje nukautus raudonarmiečius. Tikslus sovietų aukų „didžiajame tėvynės kare“ skaičius nenustatytas iki šiol.<br>Leidėjų nuotr.
Oro erdvei virš Reichstago ginti skirtas 8,8 cm kalibro vokiečių zenitinis pabūklas FlaK 18.<br>Leidėjų nuotr.
Oro erdvei virš Reichstago ginti skirtas 8,8 cm kalibro vokiečių zenitinis pabūklas FlaK 18.<br>Leidėjų nuotr.
Plakatai vokiečių miestuose: „Bolševizmas yra vergija, prievartavimai, masinės žudynės, naikinimas. Ginkitės! Kovokite iki pergalės! Niekada nepasiduokite!“<br>Leidėjų nuotr.
Plakatai vokiečių miestuose: „Bolševizmas yra vergija, prievartavimai, masinės žudynės, naikinimas. Ginkitės! Kovokite iki pergalės! Niekada nepasiduokite!“<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Feb 7, 2018, 12:54 PM

Tik po 15 metų N. Chruščiovas apstulbino planetą pareikšdamas, kad 1941–1945 metais SSRS neteko 20 milijonų savo sūnų bei dukterų. Sovietų Sąjungoje partijos generaliniai sekretoriai buvo svarbiausi statistikai. 

Todėl „Didžiojo Tėvynės karo istorijos“ šeštame tome taip ir parašyta: „SSRS neteko daugiausia žmonių (20 milijonų). Beveik pusė iš jų buvo taikūs žmonės ir karo belaisviai.“ Be to, tai, kad „neteko daugiausiai žmonių“, žaibiškai virto vienu iš svarbiausių argumentų dėl „lemiamo indėlio“, nors tokiu indėliu verta ne didžiuotis, o reikėtų pateikti kaltinimą tai pačiai partijai, kuri buvo visų pergalių organizatorė bei įkvėpėja.

1976 metais „Sovietinė karinė enciklopedija“ patikslino: „Karas pasiglemžė daugiau kaip 20 mln. sovietinių žmonių gyvybių, o tai buvo 40 % visų nuostolių Antrajame pasauliniame kare.“ Ten pat paskelbta duomenų, kad daugiau kaip 3 milijonai kariškių prarasta „išvaduojant Europos ir Azijos tautas“. Tais pačiais metais išleista knyga, kurioje rašoma, kad žuvo apie 7 milijonus civilių gyventojų, o nelaisvėje pražuvo apie 4 milijonus sielų. Taigi sovietų ginkluotosios pajėgos iš viso neteko beveik 14 milijonų žmonių, iš jų apie 11 milijonų – kariaudamas savoje teritorijoje.

Pagaliau, partinės apskaitos duomenimis, „kovoje su fašistiniais grobikais“ žuvo daugiau kaip 7 milijonai komunistų ir komjaunuolių. Jų Raudonojoje armijoje buvo vidutiniškai 40 %. Pagal elementarią proporciją išeitų, kad žuvusiųjų būta maždaug 16–17 milijonų (aišku, ne visi iš jų dėvėjo kareiviškas milines, bet, kaip teigia šaltinis, vis dėlto „krito kovoje“).

Dar po dešimt metų užgriuvo pertvarka, pagreitis ir viešumas. 1990 m. gegužės 8 d. Gorbačiovas pateikė naują skaičių – beveik 27 milijonus žmonių. Ir vėl sovietų mokslininkai, pasitelkę „demografinio metodo balansą“, patvirtino: bendri SSRS žmonių nuostoliai kare su Vokietija yra 26,6 milijono.

Tiesa, generalinio štabo istorikų siekis, viena vertus, neprieštarauti pačiose valdžios aukštybėse patvirtintiems duomenims ir sumažinti nemalonų Vermachto ir Raudonosios armijos nuostolių santykį, kita vertus (nemalonu buvo tai, kad Vermachto nuostoliai Rytų fronte, įskaitant mirusiuosius nelaisvėje, buvo 3,2 milijono, plius 508 tūkstančiai Vokietijos sąjungininkių prarastų žmonių), sudarė įdomų rezultatą. 

Aukų tarp civilių gyventojų buvo 2,5 karto daugiau – 17,9 milijono, o kariškių – pusantro karto mažiau, negu tie patys istorikai suskaičiavo „sąstingio“ laikais. Naujausiais duomenimis, ginkluotųjų pajėgų negrįžtamieji nuostoliai, vykstant karo veiksmams, buvo 11,28 milijono kareivių ir karininkų (be to, iš jų 158 tūkstančiai – dešimt divizijų – buvo sušaudyti pagal tribunolų nuosprendžius, t.y. priskirtini nekoviniams nuostoliams), demografiniai (įskaitant grįžusiuosius iš nelaisvės ir „nežinomybės“) – 8 668 400 kariškių pagal sąrašą. 

Vadinasi, nusprendžia veikalo autoriai, pridėję prie nukautų vokiečių visą 1945 metų gegužę kapituliavusią kariuomenę, „santykis tarp vokiečių ir sovietų negrįžtamųjų nuostolių yra 1 : 1,3“ (nepaisant, kad paskutiniaisiais karo metais vokiečių vadai skundėsi, jog trūksta technikos ir degalų, o sovietų vadai – pėstininkų).

Klausimas: Tad kokia vis dėlto pergalės, kuria taip didžiuojamasi, kaina?

Atsakymas: Mes nežinome net apytiksliai.

Iš tikrųjų, o kam tai buvo reikalinga?

N. Nikulinas, Ermitažo saugotojas, menotyros profesorius, kareivis, nukulniavęs ir nušliaužęs pilvu nuo Leningrado iki Berlyno, išspausdamas iš savęs „karo purvą“, prieš trisdešimt metų rašė: „Abejingumas žuvusiųjų atminimui – bendro tautos sužvėrėjimo rezultatas. Daugybės metų politiniai suėmimai, lageriai, kolektyvizacija, badas sunaikino ne tik milijonus žmonių, bet ir tikėjimą gėriu, teisingumu bei gailestingumu. 

Žiaurumas savo tautai per karą, lengva ranka sudėtos milijoninės aukos kautynių laukuose – to paties pobūdžio reiškiniai. Kaip gali gerbti savo žuvusiuosius tauta, kurios nacionaliniu didvyriu padarytas Pavlikas Morozovas?! Kaip galima priekaištauti žmonėms dėl abejingumo žuvusiųjų fronte kaulams, jei jie sugriovė savo šventoves, apleido ir suteršė savo kapines?

Karas, kuriame veikta koncentracijos lagerių ir kolektyvizacijos metodais, neleido rutuliotis žmoniškumui. Kareivių gyvybės laikytos nieko vertomis. O pagal politinių darbuotojų išgalvotą koncepciją, sovietų kariuomenė – geriausia pasaulyje, kariauja be nuostolių. 

Milijonai žmonių, žuvusių kautynių laukuose, neatitiko šios schemos. Apie juos netiko kalbėti, jų reikėjo nepastebėti. Jie buvo verčiami kaip dvėsena į duobes, kurias apiberdavo žemėmis laidojimo komandos, ar tiesiog puvo ten, kur žuvo. 

Kalbėti apie tai buvo pavojinga, galėjai būti pastatytas prie sienos „už pralaimėjimo nuotaikas“. Ir iki šiol gyvuoja ši oficiali koncepcija, ji stipriai įkalta į Rusijos žmonių sąmonę. Paskelbė iš lubų nužiūrėtą skaičių – 20 milijonų, o archyvai, sąrašai, laidojimo vietų planai ir visa dokumentacija – griežta paslaptis.

„Niekas neužmirštas, nieko nepamiršta!“ – ši šaiži frazė atrodo kaip pasityčiojimas. O oficialūs paminklai ir memorialai sukurti visai ne atminti žuvusiesiems, o įamžinti šūkiams: „Mes patys geriausi!“, „Mes nenugalimi!“, „Tegyvuoja komunizmas!“ Akmeninės, dažniau betoninės vėliavos, fanfaros, standartinės, sustingusios liūdesio, kuriuo netiki, paveiksluose „motinos-tėvynės“ – šaltos, žiaurios, bedvasės skulptūros, kurioms svetimas tikrasis liūdesys.

Pasakysime tiksliau. Esami memorialai – ne paminklai žuvusiesiems, o betone įkūnyta sovietinės santvarkos nenugalimumo koncepcija. Sovietų pergalė kare paversta politiniu kapitalu, privalančiu stiprinti ir pateisinti šalyje esamą tvarką. Karas turi būti vaizduojamas mažoriniais tonais. Ur-ra! pergalė! O nuostoliai – nesvarbūs! Nugalėtojai neteisiami.“

Tą abejingumą atskiro asmens likimui ugdė visa sovietinė santvarka, likus dar daug laiko iki nacistinės Vokietijos „klastingo“ užpuolimo. Kaip dar galima paaiškinti tą faktą, kad 1939 metų rudenį visi prie Chalchin Golo žuvę japonų kareiviai buvo supakuoti į atskirus baltus karstus ir išgabenti į protėvių žemę, o raudonarmiečiai liko gulėti broliškuosiuose kapuose Mongolijos upės krantuose. Žemė dešimtmečius išstumdavo iš savęs žmonių kaulus.

* * *

Vladimir Bešanov. Trečiojo reicho katastrofa. Iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. –544 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – jau penktąją Vladimiro Bešanovo knygą lietuvių kalba „Trečiojo reicho katastrofa“.

Kasmet gegužės 9 d. „Georgijaus juostelėmis“ pasidabinančioje Rusijoje 1945 metai vadinami Raudonosios armijos šlovingų pergalių ir katastrofiškų Vokietijos pralaimėjimų laikotarpiu. Tačiau V. Bešanovo knygoje „Trečiojo reicho katastrofa“ atskleidžiama kitokia, visai ne romantiška tiesa apie Raudonosios armijos „išvaduojamąjį“ žygį per Europą, kurį lydėjo prievarta prieš civilius, marodieriavimas, gyventojų masinės žudynės.  

1945 metų pradžioje sovietų kariuomenė pakilo į lemiamą puolimą – kuo greičiau užimti Berlyną. Raudonajai armijai tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas mirtinai nusilpusio priešo kaulais. Sovietų kariuomenei, kaip ir visus karo metus, vadovavo daugiausia tokie patys nemokšos vadai, profesionalumo stokojantys „strategai“, vyravo tas pats lengvabūdiškas požiūris į savų karių gyvybes. 1945-ieji – tai ne tik Berlyno užėmimas ir pergalės saliutai, bet ir didelės nesėkmės, katastrofos, kraujo marios.  

Sovietai kaip visada „triuškino fašistus“ ne mokėjimu kariauti, o remdamiesi neišsenkančiais gyvosios jėgos bei technikos ištekliais. Visa tai liudija milžiniškos, dažnai visiškai beprasmės milijonų karių netektys. Tiksliai suskaičiuoti karo aukas Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos valdžia nesistengė, negana to, siekė netgi šių netekčių mastą nuslėpti. Vietoj pagarbos žuvusiesiems atminti skirtų renginių Maskvoje vyksta tik  pompastiški paradai.  

Visiškas nemokėjimas kariauti tarsi mėgintas kompensuoti teroru prieš civilius. Įsiveržę į Rytų Prūsiją, nuo melagingos propagandos skatinamos neapykantos sužvėrėję raudonarmiečiai degino ir plėšė namus, prievartavo ir žudė moteris, tankais traiškė nespėjusių pasitraukti pabėgėlių kolonas. Vokietijos pasienyje vienas po kito atsirasdavo vokiečiams žiauriai keršyti raginančių stendų. Sovietiniai „išvaduotojai“ taip ir elgėsi: žvėriškai kankindami žudė visus – nuo kūdikų iki senolių. 

Skaitant šią V. Bešanovo knygą paaiškėja, kodėl „šventu“ Raudonosios armijos tikslu pasirinktas jokios karinės svarbos neturintis Reichstago pastatas ir kokia tikroji „pergalės vėliavos“ istorija. Kaip  niekuo nepasižymėję kariai tapo ordinais apdovanotais supermenais, o tikrieji didvyriai – pamiršti. Galiausiai kodėl Berlynas pradėtas šturmuoti balandžio viduryje, o ne vasarį, nors ir tuo metu Raudonoji armija turėjo pakankamai galimybių užimti Vokietijos sostinę. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.