Istorikai mano, kad šis istorinio dokumento egzempliorius buvo skirtas Vokietijai. Spėjama, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli Akto egzemplioriai ir vis dar nežinia, kur dingo svarbiausias – tas, kurį paėmė Lietuvos tarybai pirmininkavęs Jonas Basanavičius.
Galbūt originalas tebėra paslėptas Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pastate Antakalnio gatvėje, buvusiuose Petro Vileišio rūmuose.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome intriguojantį žurnalistės Dalios Gudavičiūtės tyrimą, kuris buvo publikuotas „Lietuvos ryto“ dienraštyje.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai dar 2004-aisiais per pusmetį pervertė beveik 3 tūkstančius čia saugomų Jono Basanavičiaus bibliotekos knygų, kiekvienai apžiūrėti skirdami bent po 15 minučių. Bet Nepriklausomybės Akto originalo nebuvo aptikta.
Paskui šio svarbaus dokumento buvo ieškoma instituto pastato sienose, kur 1918-ųjų vasarį jį galėjo paslėpti rūmų savininko brolis signataras Jonas Vileišis, laikomas pagrindiniu Nepriklausomybės Akto teksto autoriumi.
Tokios paieškos buvo pradėtos tuomet, kai Lietuvos dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys papasakojo apie senų vilniečių liudijimus.
Radinių aptikta ir anksčiau
Paslėptų dokumentų ar brangenybių šiuose rūmuose aptikta ir anksčiau.
Palėpėje buvo rasta užmūryta anga, kur buvo išlikę ir Lietuvos tarybos 1918-ųjų vasario bei kovo mėnesių protokolai.
Daugelis šio instituto darbuotojų savo sėkmę ieškant Nepriklausomybės Akto vertino kokiais 50 procentų.
Pradingusiu laikomas ir antrasis Nepriklausomybės Akto originalas. Jis buvo išspausdintas ant paprastesnio popieriaus.
Istorikai spėja, kad jį greičiausiai dar 1940 metais paslėpė prezidento Antano Smetonos kanceliarijos viršininkas kunigas Pijus Bielskus.
Prasitarė fondų saugotojas
R.Budrys tvirtino „Lietuvos rytui“ iš labai patikimų šaltinių girdėjęs, jog šis Aktas yra saugomas P.Vileišio rūmuose.
Tai jam prieš keturis dešimtmečius pasakęs žinomas Vilniaus krašto veikėjas, istorikas Juozas Maceika. Po Antrojo pasaulinio karo jis net kelis dešimtmečius dirbo Dailės muziejuje vyriausiuoju fondų saugotoju.
Prieš karą dar jaunas J.Maceika dirbo šiame pastate įsikūrusioje Lietuvių mokslo draugijoje ir iš senųjų draugijos narių girdėjęs, kad Nepriklausomybės Akto originalas turėtų būti būtent čia.
Nėra rūmų be slėptuvės
Apie šią prieš kelis dešimtmečius sužinotą paslaptį R.Budrys niekam neprasitarė iki 2004-ųjų. Tuomet nuvykęs į besirengiantį rekonstrukcijai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą jis pasiūlė darbuotojams prieš tai gerai ultragarsu patikrinti sienas ir paieškoti slėptuvės.
„Netikiu, kad turtingiausiu lietuviu tuo metu vadinamas P.Vileišis neturėjo įrengęs kokios slėptuvės brangiems daiktams ir svarbiems dokumentams saugoti“, – kalbėjo R.Budrys.
Muziejaus direktoriaus tvirtinimu, jau nuo seno kiekvienuose rūmuose buvo numatoma sunkiai aptinkama patalpa ar seifas, kurie dažniausiai būdavo apsaugoti ir nuo gaisro.
Tokia vieta būdavo įrenginėjama statant rūmus ir apie ją žinodavo tiktai keli šeimos nariai. Vilniuje tokios slėptuvės buvo kiekvieno pasiturinčio žmogaus name.
P.Vileišis šitą puošnių pastatų kompleksą ne tik pats projektavo, bet ir prižiūrėjo jo statybą.
Liudijimas – įtikinamas
Tuometis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Algis Kalėda „Lietuvos rytui“ sakė tikįs versija apie Nepriklausomybės Akto buvimo vietą, nes žinojo, jog R.Budrys žodžiais nesižarsto: „Jei šis dokumentas iš viso egzistavo, jis yra tik šiame pastate“.
Tačiau A.Kalėda buvo linkęs manyti, kad iš pradžių reikia perversti visas be išimties čia saugomas knygas ir pabandyti rasti įkištą dokumentą. Jei tai nepavyktų, reikėtų imtis sienų.
Instituto inžinierius vadybininkas Tadas Valentukevičius tada patikslino, kad Nepriklausomybės Akto tikrai neturėtų ieškoti kokie nors svetimi žmonės, nors jau yra ne vienas asmuo, susidomėjęs galima P.Vileišio rūmų slėptuve.
T.Valentukevičiui labai įtikinamas pasirodė R.Budrio pasakojimas. Esą J.Vileišis įėjęs į šį pastatą su lagaminėliu, o išėjęs be jo ir prataręs: „Tegu pasilieka ateičiai“.
Prisiminė Tutanchamono kapą
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai svarbaus dokumento ėmė ieškoti iš karto po R.Budrio perpasakotos informacijos. Bet apie paieškas nutarta niekam garsiai neprasitarti.
„Tokiems dalykams triukšmas ir dėmesys atneša žalos, o ne naudos“, – buvo įsitikinęs buvęs šio instituto Senosios literatūros skyriaus vadovas Sigitas Narbutas. Jis priminė, jog informacija apie Egipto faraono Tutanchamono kapą buvo paskleista tik tada, kai atradėjai nutarė, kad jau atėjo laikas.
Instituto darbuotojai Pranas Vasiliauskas bei Onutė Maciulevičienė pastate rado dalį paslėptų Lietuvių mokslo draugijai priklausiusių daiktų: keliolika XIX amžiaus pabaigos spalvotų medžio raižinių, XX amžiaus pradžios organizacijų antspaudų.
Paslėpęs galėjo užmiršti
Kaip minėta, pirmiausia buvo pradėta tikrinti versiją, kad J.Basanavičius istorinį dokumentą paslėpė savo knygose.
Buvo prisiminta signataro Petro Klimo atsiminimuose paskelbta prielaida, kad Nepriklausomybės Akto originalą J.Basanavičius galėjo paslėpti ir pats tą vietą užmiršti.
Instituto darbuotojai J.Basanavičiaus asmeninės bibliotekos knygas vartė po darbo vakarais.
J.Basanavičiaus knygose buvo rasta keli šimtai lapelių su užrašais, laiškų ir net sudžiovintų augalų. Visi radiniai buvo užregistruoti bei aprašyti ir palikti ten, kur rasti.
Peržiūrėjęs šias knygas ir jose rastus užrašus S.Narbutas aiškino supratęs, kad J.Basanavičius ieškojo lietuvių tautos, kaip tam tikrų biologinių būtybių ar tam tikro sociumo, gyvybingumo paslapčių, kad galėtų tuo remdamasis projektuoti modernią visuomenę.
Pastate – dar daug paslapčių
Institute prisimenama, kaip 1999-aisiais prieš pat savo mirtį 91 metų instituto darbuotojas Pranas Razmukas parodė sieną, kur 1944 metais buvo paslėpęs ir užmūrijęs dokumentus.
Išlaužus sieną, tarp daugybės dokumentų buvo rasti ir 1918-ųjų Lietuvos Tarybos posėdžių protokolų originalai. Vienas jų datuotas vasario 9-ąja.
J.Basanavičius dar jauną P.Razmuką buvo priėmęs tvarkyti bibliotekos. Šis vilnietis ištikimai tarnavo tautos patriarchui iki pat jo mirties, žinojo daugybę jo paslapčių, vėliau po truputį šį bei tą papasakodavo.
Saugojo ir laidotuvių vainikus
Jau po P.Razmuko mirties instituto darbuotojai pradėjo rasti tai vienur, tai kitur užkištų dailės dirbinių, aptiko J.Basanavičiaus dienoraštį bei pasą, Antrojo pasaulinio karo metais veikusių pogrindinių organizacijų atsišaukimų ir pogrindinės periodikos.
Pasirodo, jog P.Razmukas buvo kruopščiai išsaugojęs daug ką, kas susiję su J.Basanavičiumi.
Sykį instituto darbuotojai atėję į darbą apstulbo, kieme išvydę kelias dešimtis metalinių laidotuvių vainikų.
Paaiškėjo, kad beveik 70 metų ištikimasis J.Basanavičiaus pagalbininkas savo bute sugebėjo saugoti ir jo laidotuvių atributus. Institutas vainikus perdavė Nacionaliniam muziejui.
Tarp išsaugotų J.Basanavičiaus daiktų – ir kone visos buities smulkmenos, jei buvo bent mažiausia tikimybė, kad prie jų buvo prisilietusi jo ranka.
