Parodoje eksponuojami A.Ramanausko-Vanago baudžiamosios bylos, KGB jam vestų agentūrinės ir operatyvinės paieškos bylų ir kiti rašytiniai dokumentai bei fotonuotraukos.
* * *
Sovietų Sąjungai 1944 m. antrą kartą okupavus Lietuvą, tūkstančiai Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. į miškus išėjo apie 30 tūkst. vyrų: vieni į partizanų gretas stojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties.
Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Dar 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai pamažu ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas ir sritis. Partizanai savo veiklą reglamentavo įvairiais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką, vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais.
Beveik dešimt metų – iki 1953 m. – trukusiame ginkluotame partizaniniame kare subrendo ir Pietų Lietuvos srities partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS gynybos pajėgų vado A.Ramanausko-Vanago kaip partizanų organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado talentas, tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.
A.Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos srities partizanų laikraščio „Partizanas“ 1950 m. rugsėjo 28 d. numeryje publikuotame straipsnyje „Pogrindžio prasmė“, rašė: „Pogrindis yra visos tautos teisingiausias valios reiškėjas pasaulio akyse, pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo. Pogrindis – tai organizuota geriausių tautos sūnų ir dukrų kova ir protestas prieš smurtą.“
Būsimasis partizanų vadas A.Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, Niu Briteno mieste. Į Lietuvą Ramanauskų šeima grįžo 1921 m. ir įsikūrė Seinų apskrities Bielėnų kaime.
Savarankiškai pasiruošęs stojamiesiems egzaminams, A.Ramanauskas 1936 m. įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Baigęs gimnaziją studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, o 1939 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1940 m. įgydamas leitenanto laipsnį. Karo mokyklos paskutinės laidos absolventas atsargos leitenantas A.Ramanauskas 1940 m. grįžo į Dzūkiją ir įsidarbino mokytoju Krivinių mokykloje netoli Druskininkų.
1941 m. birželio mėn. prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, A.Ramanauskas prisidėjo prie Birželio sukilėlių, vadovavo Druskininkų apylinkėse veikusiam būriui, kurio pagrindinė veikla buvo viešosios tvarkos palaikymas Druskininkuose bei apylinkėse, pasitraukusios Raudonosios armijos palikto turto saugojimas.
Po šešių savaičių Vokietijos okupacinei valdžiai galutinai suformavus civilinę administraciją ir jai perėmus krašto valdymą, Dzūkijoje veikę sukilėlių būriai išsiskirstė. A.Ramanauskas persikėlė į Alytų ir įsidarbino mokytojų seminarijoje, kurioje iki 1945 m. pavasario dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, fizinį lavinimą, pedagoginę praktiką bei karinio parengimo kursą.
1945 m. pavasarį metęs darbą seminarijoje, A.Ramanauskas balandžio 25 d. įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį, pasirinkęs partizaninį slapyvardį Vanagas, ir jau kitą dieną tapo būrio vadu.
Nuo pirmųjų vadovavimo būriui dienų A.Ramanauskas-Vanagas iškėlė uždavinį vienyti neorganizuotai veikusias kovotojų grupes. Stiprėjant partizaniniam judėjimui ir gausėjant partizanų gretoms A.Ramanauskas-Vanagas iš Alytaus apskrities Merkinės ir Alovės valsčiuose veikusių partizanų subūrė partizanų kuopą, kuri buvo įtraukta į Dzūkų grupę, vėliau, performuota į batalioną, tapo Merkio rinktinės dalimi. 1945 m. vasarą A.Ramanauskas-Vanagas pradėjo eiti Dzūkų grupės Merkio rinktinės, kuriai priklausė Marcinkonių bei Druskininkų batalionai, vado pareigas.
Dar dirbdamas Alytaus mokytojų seminarijoje A.Ramanauskas pamilo seminarijos paskutinio kurso studentę Birutę Mažeikaitę, tačiau iškilus pavojui būti areštuotam ir saugumo organams spaudžiant bendradarbiauti, A.Ramanauskas, dar nesibaigus mokslo metams, turėjo trauktis iš legalaus gyvenimo ir įstojo į partizanų gretas.
Netrukus, prieš pat baigiamuosius egzaminus, saugumui sužinojus apie B.Mažeikaitės ryšius su buvusiu mokytoju – partizanų vadu A. Ramanausku, ji taip pat buvo priversta pradėti slapstytis. 1945 m. spalio 7 d. A.Ramanauskas ir B.Mažeikaitė slapta susituokė Nedzingės bažnyčioje. Santuokos sakramentą jiems suteikė kunigas, Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė.
Sovietų saugumo persekiojama, B.Mažeikaitė-Ramanauskienė kurį laiką gyveno pusiau legaliai: svetima pavarde mokytojavo, buvo partizanų ryšininkė, turėjo partizaninį slapyvardį Vanda. 1948 m. ligoninėje Vilniuje, padedama pažįstamo gydytojo, svetima pavarde susilaukė dukters Auksutės.
1946 m. balandžio mėn. A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Lietuvos partizanų A apygardos ir Tauro apygardos vadų pasitarime, kuriame buvo nutarta iš abiejų vienetų suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą. Kiek vėliau, sujungus A apygardą ir Dzūkų rinktinę, buvo įkurta Dainavos apygarda. 1946 m. birželio mėn. A.Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju.
1947 m. liepos 11 d. sovietų saugumo pajėgoms apsupus Punios šilą (Alytaus apskr.) ir aptikus Dainavos apygardos vadavietę, kilo mūšis. Kautynėse buvo sunaikintas visas Dainavos apygardos štabas. Mūšyje žuvo Dainavos apygardos vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, kiti štabo nariai buvo arba nukauti arba sužeisti paimti į nelaisvę.
Vadovavimą apygardai perėmė A.Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. rugsėjo mėnesį vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje po slaptų rinkimų A.Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos vadu. 1948 m. jis išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vadu.
Tais pačiais metais A.Ramanauską pasiekė skaudi žinia: į Sibirą buvo ištremti tėvas Liudas Ramanauskas, brolis Albinas Ramanauskas ir sesuo Aldona Ramanauskaitė. Visas šeimos turtas buvo konfiskuotas.
1949 m. vasario 2–22 d. A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris vyko Radviliškio apskrityje Minaičių kaime įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje. Suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, sudaryta vyriausioji Lietuvos partizanų vadovybė – Taryba ir Tarybos Prezidiumas. A.Ramanauskas-Vanagas kartu su kitais partizanų vadais 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kuri skelbė, kad LLKS vadovaus nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui. Komunistų partija, „kaip diktatūrinė ir <…> priešinga Lietuvos nepriklausomumui, nelaikoma teisine partija“.
Suvažiavime A.Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju. 1950 m. pradžioje A.Ramanauskas-Vanagas pradėjo eiti LLKS gynybos pajėgų vado pareigas, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Ilgus metus ginkluotam pasipriešinimui vadovavęs A.Ramanauskas-Vanagas turėjo aiškias nuostatas dėl partizaninės kovos uždavinių: saugoti partizanų jėgas stiprinant jų drausmę ir karinį pasirengimą; siekti partizanų suvienijimo, centralizuoto vadovavimo, ruošti juos išsilaisvinimo partizaniniam karui; priešintis okupaciniam režimui, trukdyti vykdyti represijas prieš Lietuvos gyventojus, stiprinti jų pilietinę savimonę ir laisvės siekį.
A.Ramanauskas-Vanagas atsakingai vykdė jam patikėtas vado pareigas: rengdavo vadų pasitarimus, vizituodavo padalinius, kalbėdavosi su jų vadais ir kovotojais, rūpinosi jų saugumu ir buitimi. Ypač svarbiu jis laikė padalinių vizitavimą, kurį atlikdavo du kartus per metus. A.Ramanauskas-Vanagas mokėjo bendrauti, buvo linksmas ir partizanų mėgstamas.
A.Ramanauskas-Vanagas rūpinosi ne tik organizaciniais partizanų reikalais, kova su sovietų okupaciniu režimu, bet ir Lietuvos gyventojų savimone, stengėsi palaikyti jų viltis sulaukti Laisvės.
Suprasdamas, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjinė, tautos sąmoningumą formuojanti kova, jis daug dėmesio skyrė partizanų pogrindžio spaudai: rūpinosi partizanams bei visuomenei skirtų leidinių „Trečias skambutis“ (1945 m. rudenį), „Mylėk Tėvynę“ (1946–1947 m.), „Laisvės varpas“ (1947–1949 m.), „Partizanas“ (1949–1950 m.), „Miško brolis“ (1951–1952 m.) ir kt. leidyba, juos redagavo ir pats rašė aktualius straipsnius.
1950 m. A. Ramanauskas-Vanagas pradėjo rašyti atsiminimus „Partizanų gretose” ir iki 1956 m. parašė 3 atsiminimų dalis, kuriose aprašė beveik trejų metų – nuo 1945 m. pavasario iki 1948 m. pradžios – partizanų kovas.
Atsiminimus rašė keliais egzemplioriais ir juos slėpė pas įvairius patikimus asmenis. Dalį atsiminimų tekstų saugumiečiai rado po A.Ramanausko sulaikymo 1957 m. sausio mėnesį, kitus atsiminimų egzempliorius žmonės išsaugojo iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1952 m. pabaigoje organizuoto ginkluoto pasipriešinimo baigtis iš esmės jau buvo nulemta. Partizanų gretos išretėjo, jų tarpusavio ryšių tinklas buvo sunaikintas, dalį iki tol buvusių patikimų ryšių į savo kontrolę perėmė sovietinis saugumas.
Dėl to A.Ramanauskas-Vanagas ėmė vengti bet kokių kontaktų, slapstėsi vienas arba kartu su šeima. Saugumo sumetimais dažnai keisdavo gyvenamąją vietą, glaudėsi pas patikimais laikytus žmones Pietų Lietuvoje, Rokiškio rajone ir kt. A.Ramanauskas ir kartu besislapstančios žmona B.Mažeikaitė bei jos mama Anele Mažeikienė, nors ir turėjo suklastotus pasus, nesijautė saugiai, kad galėtų nuolat gyventi vienoje vietoje.
A.Ramanauskas-Vanagas nuo pat įstojimo į partizanų gretas pateko į sovietinio saugumo akiratį. Jo paieškai sovietinis saugumas skyrė daug pastangų. Dar 1945 m. birželio 9 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Alytaus aps. skyrius užvedė pirmą agentūrinę A.Ramanausko bylą „Bunkerščiki“.
1946–1949 m. A.Ramanauskas figūravo dar bent keturiose sovietinio saugumo užvestose agentūrinėse bylose: Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Varėnos apskrities skyriaus 1946 m. lapkričio 4 d. užvestoje agentūrinėje byloje „Dikari“, Lietuvos SSR MGB A skyriaus 1948 m. gruodžio 25 d. užvestoje agentūrinėje byloje „M-Juga“, Lietuvos SSR MGB 2-N valdybos 1949 m. sausio 13 d užvestoje agentūrinėje byloje „Kanibaly“ ir Lietuvos SSR MGB Kauno srities valdybos 2-N skyriaus užvestoje agentūrinėje byloje „Majak“. Paskutinę operatyvinės paieškos bylą „Vanagas“ Valstybės saugumo komitetas (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos užvedė 1955 m. sausio 14 d.
Nuo 1955 m. sausio mėn. A.Ramanausko-Vanago paieška suintensyvėjo, jo paieškai LSSR KGB metė gausias pajėgas: iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė, mobilizuoti labiausiai patyrę Alytaus, Daugų, Druskininkų, Prienų, Simno ir Varėnos rajonuose veikę KGB agentai.
Vien 1956 m. jo paieškai buvo užverbuota 30 naujų agentų, atnaujinti kontaktai su 20 iš agentūros sąrašų išbrauktų agentų. A.Ramanausko-Vanago paieškai vadovavo LSSR KGB 4 valdybos viršininkas Petras Raslanas ir šios valdybos 2 skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.
1956 m. spalio 11 d. KGB gavo agento pranešimą apie A.Ramanausko-Vanago ir jo žmonos slapstymosi vietą. Juos išdavė KGB agentas Žinomas, buvęs A.Ramanausko-Vanago bendramokslis Karo mokykloje Kaune Antanas Urbonas. Vadovaudamasis gauta informacija, KGB tą pačią dieną parengė A.Ramanausko-Vanago ir jo žmonos sulaikymo planą.
A.Ramanauskas ir jo žmona B.Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo sulaikyti 1956 m. spalio 12 d. Kaune ir iš karto nugabenti į LSSR KGB vidaus kalėjimą Vilniuje. Nuo pat pirmųjų tardymo akimirkų žiauriai kankintas A.Ramanauskas jau po kelių tardymo valandų dėl itin sunkios būklės buvo nuvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Ligoninėje A.Ramanauskas buvo operuotas, atgavo sąmonę, o gydytojų komisija nutarė, kad tolesnis tardymas galimas tik po 2–3 savaičių.
Apgydytas A.Ramanauskas ir toliau dar beveik metus – nuo 1956 m. lapkričio (pirmasis tardymo protokolas datuotas 1956 m. lapkričio 12 d.) iki 1957 m. liepos mėnesio – buvo fiziškai ir moraliai kankinamas. 1957 m. pradžioje jis keletą kartų buvo vežamas į Jiezno, Varėnos rajonus, kad tiksliai nurodytų vietas, kur buvo paslėpti partizanų dokumentai.
A.Ramanausko-Vanago apklausos protokolai, liudytojų apklausos ir akistatų protokolai, surasti originalūs partizanų dokumentai, jų aprašymai, dokumentų, ginklų bei kitų daiktų ekspertizės ir kiti procesiniai dokumentai sugulė į 22 tomų baudžiamąją bylą, kurioje yra 7375 lapai.
1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas A.Ramanauskui už tai, kad „išdavė tėvynę, stojo į ginkluotą pogrindžio organizaciją. Davė nurodymus gaujų dalyviams vykdyti teroristinius aktus, dalyvavo mirties nuosprendžių išnešime. Dalyvavo vykdant diversinius aktus ir kitus skatino tai daryti, varė antitarybinę propagandą, gyveno pasidaręs svetimus dokumentus“ skyrė mirties bausmę.
Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. A.Ramanausko-Vanago palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.
1957 m. gegužės mėn. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas B. Mažeikaitę-Ramanauskienę nuteisė 8 m. laisvės atėmimo bausme. Bausmę ji atliko Siblage, Kemerovo, Novosibirsko ir Tomsko sričių pataisos darbų lageriuose.
Iš įkalinimo paleista anksčiau laiko 1959 m. gegužės mėnesį, B.Mažeikaitė į Lietuvą grįžo 1960 m. Mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune.
1998 m. gruodžio 22 d. jai po mirties pripažintas Kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. lapkričio 17 d. dekretu apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
A.Ramanauskas partizaniniame kare su sovietiniais okupantais dalyvavo 11,5 metų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A.Ramanauskui-Vanagui (po mirties) 1997 m. gruodžio 22 d. suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. – dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės suteikti apdovanojimai – 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 3 d. dekretu A.Ramanauskas-Vanagas (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas, kad 2018 m. kovo 6 d. minėsime Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado A.Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, ir siekdamas pagerbti šią Lietuvai svarbią istorinę asmenybę, paskelbė 2018-uosius metus A.Ramanausko-Vanago metais.
