Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Maskva grasino atplėšti Vilnių ir Klaipėdą

„Mes sakome paprastai – Lietuva yra sena istorinė valstybė, žinoma kaip galinga pagoniška imperija, po krikšto nepraradusi savo valstybingumo ir stipriose unijose su Lenkija. Katalikybės dėka tapusi Europos civilizacijos dalimi, Lietuva net ir po 1795-ųjų, įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, sugebėjo iškilti kaip tauta iš užmaršties ir atkurti savo valstybę. Sparti valstybės raida ir greita pažanga įtvirtino lietuvių sąmonėje nuostatą, kad visuomet sieksime savo valstybės. Ir to siekio niekaip nesugniuždė nei Stalino, nei Hitlerio režimai. Teigiame, kad pačių lietuvių pastangų dėka, palankiai susiklosčius tarptautiniams įvykiams, XX amžiuje net du kartus atkūrėme savo valstybę ir tokį pasiekimą vargu kam pavyks pakartoti. Ilgaamžėje, kruvinoje, sekinančioje kovoje Lietuva nusipelnė teisę egzistuoti kaip valstybė ir nebus lengva tam, kuris netyčia, dėl mūsų istorijos nežinojimo, tai pamirš. Tokią siunčiame žinią. Ir dar – mes didžiuojamės savo istorija“, – sako vienas knygos „Lietuvos istorija kiekvienam“ sumanytojų, sudarytojų ir autorių Alfonsas Eidintas.

 Prie Aukščiausios Tarybos rūmų Vilniuje, 1990 m. kovo 11 diena. Mergaitė su plakatu reikalauja ne LTSR, o LR – Lietuvos Respublikos. <br> A.Sabaliausko nuotr.
 Prie Aukščiausios Tarybos rūmų Vilniuje, 1990 m. kovo 11 diena. Mergaitė su plakatu reikalauja ne LTSR, o LR – Lietuvos Respublikos. <br> A.Sabaliausko nuotr.
 Michailo Gorbačiovo nesėkmingas vizitas Vilniuje (1990 m. sausio 11–13 dienomis). Lietuvos gyventojai susitikimuose reikalavo Nepriklausomybės.<br> V.Gulevičiaus, K.Jankausko nuotr.
 Michailo Gorbačiovo nesėkmingas vizitas Vilniuje (1990 m. sausio 11–13 dienomis). Lietuvos gyventojai susitikimuose reikalavo Nepriklausomybės.<br> V.Gulevičiaus, K.Jankausko nuotr.
 Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11 diena. Lietuvos Respublikos AT-AS vadovai: centre – Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, kairėje – jo pavaduotojai Kazimieras Motieka ir Bronislovas Kuzmickas, dešinėje – pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, Lietuvos Respublikos AT-AS prezidiumo narys Aloyzas Sakalas. <br> P.Lileikio nuotr.
 Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11 diena. Lietuvos Respublikos AT-AS vadovai: centre – Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, kairėje – jo pavaduotojai Kazimieras Motieka ir Bronislovas Kuzmickas, dešinėje – pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, Lietuvos Respublikos AT-AS prezidiumo narys Aloyzas Sakalas. <br> P.Lileikio nuotr.
 Sovietinį Lietuvos SSR herbą keičia Vytis.<br> P.Lileikio nuotr.
 Sovietinį Lietuvos SSR herbą keičia Vytis.<br> P.Lileikio nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Mar 11, 2018, 2:24 PM

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečiui parengė žinomų istorikų – Alfredo Bumblausko, Alfonso Eidinto, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio – knygą „Lietuvos istorija kiekvienam“. Joje autoriai atsako į klausimą, kuris kiekvienam Lietuvos žmogui yra pats svarbiausias: kaip atsirado šiuolaikinė Lietuva ir kodėl mūsų valstybė yra ne atsitiktinumų ar šalutinių aplinkybių išraiška, bet ne vieną šimtmetį brandintas, nuolatinės visų piliečių kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatas. 

Remdamiesi gausiais šaltiniais, dokumentais ir visų kartų istorikų tyrinėjimais autoriai parengė lengvai skaitomą, tiesos ir atvirumo kriterijais grįstą trumpą Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nenuslėpta ir nenutylėta klaidos ar klystkeliai, kurių pasitaikė Lietuvos istorijoje. Svarbiausia – parodyta, kad dramatiškose ir sudėtingose situacijose valstybės kūrėjai, kartu su savo šalies žmonėmis eidami per okupacijų duobes ir atkurtos Nepriklausomybės įkalnes, rūpinosi valstybės sukūrimu ir jos išlikimu, žmonių gyvenimo, kūrybos sąlygomis. Visų jų pastangos lėmė, kad 2018 metais Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį.

Knyga siekia paskatinti visuomenę domėtis savo valstybės istorija. Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui istorinės žinios, istorinio konteksto išmanymas – būtinas, jis primena, kas žmogaus, visuomenės ir valstybės istorijoje svarbu ir reikšminga. Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką apie Nepriklausomybės atkūrimą.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas

1989 m. pabaigoje LPS virtus politiniu judėjimu, jo gretose buvo daug LKP (ji dar tebeveikė kaip SSKP dalis) narių, kurie atsisakė toliau vykdyti Maskvos nurodymus. Tolimesnei Lietuvos komunistų partijos (tuo metu jai priklausė per 200 tūkst. narių, iš kurių buvo 70 proc. buvo lietuviai) veiklai didelės įtakos turėjo 1989 m. gruodį Vilniuje įvykęs LKP XX suvažiavimas. Suvažiavimo metu „už savarankišką LKP, turinčią savo programą ir statutą“, iš 1033 delegatų balsavo 855, ir Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP. Taip atsirado naujo tipo nacionalinė eurokomunistinio tipo partija su reformuota programa ir nauju statutu. Savarankiška LKP, vėliau pasivadinusi Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), pasirinko socialdemokratinę orientaciją. Mažuma komunistų, kurie kaip sovietų penktoji kolona Lietuvoje veikė kartu su prosovietine organizacija „Jedinstvo“ ir Maskvos nurodymu priešinosi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, rimtesnės įtakos neturėjo. Nebeliko nė vienos politinės gijos, kuri būtų galėjusi Lietuvą laikyti „pririštą“ prie SSRS.

1990 m. sausį–vasarį per rinkimų į LSSR Aukščiausiąją Tarybą kampaniją susidūrė dvi pagrindinės jėgos: LPS – tautinis judėjimas, ryžtingai ir atvirai skleidžiantis nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją, ir savarankiška LKP, 1989 m. pabaigoje paskelbtoje deklaracijoje nurodžiusi pagrindinį tikslą – nepriklausomos Lietuvos valstybės ir demokratiškos visuomenės sukūrimą. Tačiau LPS, vadovaudamasis šūkiu: „Mes negalime pažadėti nieko, išskyrus laisvę“, labiau išplėtojo Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėją ir rengėsi Lietuvos Nepriklausomybę atkurti parlamentiniu būdu (tiksli data, kada tai bus padaryta, nebuvo nurodoma). Savarankiška LKP, pasisakydama už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, vadovavosi taktika „žingsnis po žingsnio“, t. y. Nepriklausomybę ketino atkurti neskubėdama, palaipsniui.

Nujausdama, kur suka LPS, Maskva darė viską, kad sustabdytų galimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Griebtasi šantažo – jeigu Lietuva nesilaikys SSRS konstitucijos, grasinta prijungti lietuvišką Klaipėdos kraštą prie Kaliningrado srities, o iš lenkiškai ir rusiškai kalbančio Vilniaus regiono sukurti autonomiją ar net „mažąją“ Lietuvos SSR (Padniestrės pavyzdžiu). Tačiau imperinėms jėgoms nepadėjo ir tokie grasinimai. Sąjūdininkai buvo pasiryžę skelbti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Net 1990 m. sausio 11–13 d. vykęs M. Gorbačiovo vizitas į Lietuvą neatbaidė LPS nuo šių planų. Nors M. Gorbačiovas aiškino, kad vienintelė Lietuva iš socializmo išsunkė viską, kas geriausia, Lietuvai stigo esminio dalyko – Nepriklausomybės. 

Sąjūdis jautė savo jėgą – per 1990 m. vasarį–kovą vykusius rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą iš išrinktų 133 deputatų net 96 buvo LPS iškelti ir paremti kandidatai. Šachmatininkų kalba apie šių rinkimų rezultatus galima pasakyti taip: „Sąjūdis pradeda ir laimi.“ Lietuva pasuko nauju keliu, Komunistų partija neteko vienvaldystės ir nuo šiol svarbiausias šalyje buvo LPS, kuris nedelsdamas ėmė siekti savo programinio prieš rinkimus skelbto tikslo – atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Sąjūdžio kandidatai, laikydamiesi savo rinkiminių pažadų, 1990 m. kovo 11 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinko Sąjūdžio Seimo lyderį Vytautą Landsbergį, LSSR Aukščiausiąją Tarybą pervadino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, Lietuvai sugrąžino senąjį jos pavadinimą – „Lietuvos Respublika“, o Vytį paskelbė oficialiu valstybės herbu ir ženklu. Kovo 11 d. 22 val. 44 min. priimtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ – jame skelbiama, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Svarbiausias – Kovo 11-osios Aktas – buvo priimtas ne tik LPS, bet ir komunistų, išrinktų į AT, balsais (dokumentas priimtas 124 deputatams balsavus už, nė vienam nebalsavus prieš ir šešiems susilaikius). Tai buvo įrodymas, kad AT deputatai yra apsisprendę eiti kartu su Lietuvos gyventojais ir neturi jokių iliuzijų dėl SSRS. Neatsitiktinai, tik priėmus Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, LR AT naujasis pirmininkas V. Landsbergis pripažino, kad „Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija“. Labai simboliška, kad patį svarbiausią Aktą pasirašė skirtingų įsitikinimų žmonės – sąjūdininkai, komunistai, socialdemokratai, demokratai, krikščionys demokratai, nepartiniai. Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė ne 1941 m. sukilimo dalyviai, antinacinės rezistencijos atstovai, partizanai, disidentai ar išeiviai, o LSSR išaugę ir subrendę asmenys. Tai liudija, kad visuomenė išlaikė Laisvės ir Nepriklausomybės siekius ir palankiu momentu sugebėjo susitelkti bei atkurti šalies Nepriklausomybę. 

Kovo 11-osios Aktas savo dvasia artimas Lietuvos Tarybos paskelbtam 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktui, tačiau nebesirėmė visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise (politiškai tautų apsisprendimo teisės deklaravimas buvo pavojingas dėl Maskvos užmačių pritaikyti Lietuvai išstojimo iš SSRS mechanizmus, surengti visaliaudinius „apsisprendimo“ referendumus, primesti dalį SSRS valstybės skolų bei tarptautinių įsipareigojimų). Pagal Kovo 11-osios Aktą, Lietuvos valstybė atkurta su savo teritorija, gyventojais ir realizavo suverenitetą, o ne tęsė okupuotos teritorijos administravimą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (vėliau pavadinta Atkuriamuoju Seimu; toliau – AT-AS) ėmė įgyvendinti nuostatą, kad šalies teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Tam reikėjo nutraukti svetimos valstybės konstitucinių aktų galiojimą Lietuvoje ir, vadovaujantis valstybės tęstinumu bei identitetu, atkurti paskutinės nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) priimtos Konstitucijos galiojimą. Todėl buvo priimtas įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Tačiau šios Konstitucijos galiojimas visa apimtimi nebuvo atnaujintas, o už pusvalandžio sustabdytas ir patvirtinta laikinoji valstybės Konstitucija – Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuris atitiko susiklosčiusius visuomeninius santykius ir valstybės valdymo struktūrą, bet panaikino visas buvusias Lietuvos ir jos piliečių prievoles, kurias neteisėtai nustatė iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje galiojusi SSRS konstitucija bei įstatymai. Tokiu būdu įvykdyta Sąjūdžio rinkiminės programos dalis, kuria siekta atkurti Lietuvos Nepriklausomybę ir šalies piliečius atskirti nuo sovietinės jurisdikcijos. 

Kovo 11-osios Akto priėmimą SSRS vertino priešiškai. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, žurnalistas Algimantas Čekuolis dalyvavo po kovo 11 d. tarp trijų valstybių sostinių (Maskva–Vašingtonas–Vilnius) surengtame teletilte. Maskvos televizijos žurnalistas Vladimiras Pozneris (Vladimir Posner) į JAV eterį aiškino: „Skyrybos turi būti teisingos: reikia padalyti turtą, vaikus, o ne viską mesti ir išeiti.“ Į tai reaguodamas A. Čekuolis pasakė: „Skyrybos vyksta tokiu atveju, jei prieš tai buvo sudaryta teisėta santuoka. Tačiau santuokos nebuvo – trys Baltijos sesės buvo išprievartautos!“ Po šių žodžių V. Pozneris nervingai tylėjo. Pasak A. Čekuolio, „ir staiga ausinėse – juokas iš tolimos Amerikos. Suprantu, kad nugalėjome mes, o ne V. Pozneris“.

Tiek metų klausantis komunistų melo apie būsimą komunizmo rojų ir nė vienam jų pažadui netapus realybe, trūko kantrybė netgi romiems rusams. Jų nebetenkino SSRS, kaip branduolinės ir kosminės supervalstybės aureolė – valstybės, kurioje senimas šypsosi bedantėmis burnomis, parduotuvėse tuščia, butai ankšti arba jie dar tik statomi, norint bet ką gauti reikia stovėti eilėse, laukti talonų, o čia dar M. Gorbačiovas prakalbo apie blaivybę ir neapdairiai kažin kur pradangino vodką. Galiausia ir Rusija prisijungė prie vadinamojo „suverenitetų parado“, per kurį ir kitos sovietinės respublikos skelbė apie savo nepriklausomybę. Taigi 1990 m. kovo 11-oji yra didžiausias lietuvių tautos įnašas į XX a. Europos istoriją. 

Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis „Lietuvos istorija kiekvienam“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018 m.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.