Alkoholio chronologija, antropologija ir „girti“ biudžetai

Alkoholio vartojimo kultūrai Lietuvoje pasiekus neregėtas aukštumas, iš viešųjų diskusijų lauko beveik išnyko kvailoki pasiteisinimai, esą daug geriame vien dėl to, kad taip darė mūsų tėvai ir seneliai, „nugirdyti sovietų“. 

Degtinės pilstymo cechas, 1950 m.<br>Nežinomo autoriaus nuotrauka iš Nadeždos Jelenevič  asmeninio archyvo.
Degtinės pilstymo cechas, 1950 m.<br>Nežinomo autoriaus nuotrauka iš Nadeždos Jelenevič  asmeninio archyvo.
Reprezentaciniai Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos gėrimai, 1966 m. „Reklaminis Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos bukletas“. – Vilnius, 1966, p. 1–8.
Reprezentaciniai Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos gėrimai, 1966 m. „Reklaminis Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos bukletas“. – Vilnius, 1966, p. 1–8.
Daug kūrinių  degtinei paskyręs  Juozas Erlickas,  apie 1995 m.<br>Romualdo Rakausko nuotr.
Daug kūrinių  degtinei paskyręs  Juozas Erlickas,  apie 1995 m.<br>Romualdo Rakausko nuotr.
Vilniaus degtinės gamyklos direktoriaus raštas, 1944–11–04, VAA, f. 761, ap. 9, b. 8, l. 9.
Vilniaus degtinės gamyklos direktoriaus raštas, 1944–11–04, VAA, f. 761, ap. 9, b. 8, l. 9.
Daugiau nuotraukų (4)

Darius Pocevičius („Literatūra ir menas“, 2018-03-09 nr. 3653)

Mar 20, 2018, 8:00 PM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:37 PM

Paralelę su anais laikais reikėtų brėžti kitoje vietoje – dabartinėje antialkoholinėje kampanijoje, kuri labiau primena ne drakonišką 1985–1989 m. prohibiciją, o liberalesnes 1957–1959 m. ir 1972–1974 m. akcijas. 

Prisiminę anuomečius stikliukų ir taurių kilnojimo ypatumus, galbūt atrasime ir daugiau panašumų.

Degtinės taurelės grotose

Neišvaizdžioje pramoninėje Panerių gatvėje bene pats gražiausias namas – jos pabaigoje. Tai dviejų aukštų plytinis pastatas Panerių g. 49, iškilęs XX a. pradžioje. Mums įdomesnis gretimas, per visą perimet­rą apjuostas langus puošiančiomis dekoratyvinėmis grotomis. Metaliniuose jų apskritimuose inversijos principu įkomponuotos dvi taurelės. 

Tai Vilniaus degtinės gamyklos, tada vadintos likerių ir degtinės gamykla, logotipas, kurį sukūrė dailininkas Gediminas Žilys – vienas pirmųjų pramoninės grafikos specialistų pokario Lietuvoje. Taurelės greičiausiai sukurtos 7 dešimtmečio pradžioje, nes apie 1965-uosius jos jau buvo plačiai naudojamos.

Beveik pusę amžiaus Vilniaus degtinės gamykla veikė tyliai ir ramiai, nereklamuodama savo produktų ir nelįsdama į viešumą. Apie ją, kaip apie slaptą karinę įmonę, to meto spaudoje beveik nerašyta. 

Tačiau per jos istoriją atsiskleidžia visi vietiniai alkoholio, kaip vakarietiškos kultūros produkto, vartojimo ypatumai: drakoniškos antialkoholinės kampanijos, vienintelė ir nepakartojama Vilniaus blaivykla, visų taurelės kilnotojų siaubu virtęs gydymo ir darbo profilaktoriumas, kūrybinės bohemos tragedijos, ilgos „gėdos“ eilės, nesuskaičiuojami degtinės „taškai“ ir dar daug to laikotarpio grožybių.

Degtinės monopoliai

Kada Vilniaus žemėlapyje atsirado ilga, palei geležinkelį nusidriekusi Panerių gatvė? Bevardė gatvelė su keliais namukais išryškėjo XIX a. viduryje miesto planuose, o tikra gatve su pavadinimu tapo tik šimtmečio pabaigoje. Užgimusi Poltavos vardu, 1920 m. ji perkrikštyta geografinę padėtį geriau atitikusiu Panerių gatvės pavadinimu.

1894–1898 m. daugelyje Rusijos imperijos gubernijų, tarp jų ir Vilniaus, įvestas valstybinis alkoholio monopolis. Privatūs gamintojai spiritą, degtinę ir vyną privalėjo parduoti tik valstybei ir tik jos nustatytomis kainomis. Iki vartotojo alkoholiniai gėrimai turėjo keliauti tik per valstybines įmones. 

1896 m. žinyne „Visas Vilnius“ nurodyta, kad Poltavos gatvėje įsikūrė valstybinio vyno sandėlio statybos kontora1. 1898-ųjų Vilniaus plane tarp 112 numeriu pažymėtos gyvulių skerdyklos ir 111 numerio – jų apžiūros gardo – matome užrašą „valstybinis vyno sandėlis Nr. 21. 

Taigi jis Vilniuje atsirado 1897-aisiais. Pavadinimas neturėtų klaidinti – tai iš tikrųjų buvo ne tik sandėlis privatininkų spiritui ir alkoholiniams gėrimams laikyti, bet ir gamykla. Valstybiniuose vyno sandėliuose, kurių visoje imperijoje pristatyta apie 500, dideliais kiekiais gamintos kelios degtinės ir vyno rūšys.

Vėliau įmonė pavadinta pirmuoju valstybiniu Vilniaus gubernijos vyno sandėliu. 1912 m. jame dirbo 150 žmonių, o metinė apyvarta siekė 1,3 mln. rublių ir pagal šį rodiklį beveik trigubai lenkė didžiausius Vilniaus alkoholinių gėrimų gamintojus – „Šopeno“ akcinę bendrovę ir I. Lipskio gamyklą. (2)

Po karo nesugalvota nieko nauja. Valstybinis spirito monopolis 1923 m. įteisintas Lietuvoje, o kitais metais – ir Lenkijoje. Netrukus Panerių g. 63 pradėjo veikti pastarajam priklausiusi valstybinė degtinės gamykla Nr. 6. (3) 1940 m. išleistame lietuviškame žinyne „Vilniaus informatorius“ gamyklai skirta viena eilutė: „Spirito monopolis, Panerio g. 63, tel. 250.“ (4)

Monopolinėmis degtinės gamybos ir prekybos teisėmis naudojosi ir TSRS bei LTSR valdžia. Alkoholis visais laikais atnešdavo didžiausius pelnus, tad jo monopolį įteisinusių valstybių biudžetus galime vadinti „girtais“ biudžetais.

Viskas frontui, viskas pergalei!

Kad spirito monopolio gamykla buvo didelė, liudija 1944-ųjų lapkričio žinutė: „Vokiškieji okupantai, naikindami mūsų pramonę, neaplenkė ir stambios Vilniaus įmonės – degtinės ir spirito gamyklos. Greitu laiku buvo atstatytos pilstymo skyriaus sugriautos lubos, atremontuota aparatūra. Filtracijos skyriaus aparatūra buvo išmontuota ir sušveisuota. 

Iš bonkų laužo atrinkta apie 600.000 bonkų. Pastatytas naujas bonkų sandėlis. Vietoje sugriauto spirito sandėlio įrengtos specialios patalpos. Gatavų gėrimų sandėlis įrengtas išlikusiuose rūsiuose. Spalio 22 d. gamykla, vadovaujant direktoriui drg. Prėskieniui, pradėjo darbą. Lapkričio 15 d. užbaigti naujo likerio gamybos cecho mūrijimo darbai.“ (5)

Atstatyti gamyklą skubėta ne be reikalo – kariuomenei reikėjo milžiniškų degtinės kiekių. Į Vakarus vis tolstantį frontą tų metų rudenį kasdien pasiekdavo 15 tūkst. litrų Vilniuje pagamintos degtinės, o valdžia reikalavo dvigubai daugiau. Gamyklos direktorius prašė papildomai atsiųsti 100 darbininkų, nes skelbimai „Tiesoje“, žadėję gerus atlyginimus ir darbo sąlygas, rezultatų nedavė.

Degtinės reikėjo ir civilių reikalams. Kokia šventė be jos? Vilniaus dailės akademijos atgaivinimo proga iš miesto valdininkų prašyta gėralų, rūkalų, konservų, kavos ir sausainių, o artėjant revoliucijos sukaktuvėms – degtinės, papirosų, biskvitų ir kavos (6).

Svaigalų galėdavo įsigyti ir vilniečiai, jei atnešdavo tuščios taros: „Vilniaus degtinės gamykla nuo lapkričio 1 d. pradeda supirkinėti iš pavienių piliečių tuščias, švarias ir sveikas monopolinio tipo bonkas. 

Už pristatytas bonkas bus leidžiama nusipirkti degtinės: už 10 ltr. talpos tuščių bonkų – 1 ltr. degtinės.“ (7) Karui einant į pabaigą jie tapo pagrindiniais gamyklos produkcijos vartotojais, nereikėjo nė tuščių butelių.

Degtinę gamino moterys, o gėrė vyrai

1946 m. įmonėje dirbo 91 darbuotojas, buvo gaminama 40° „Paprastoji“ degtinė ir dviejų rūšių „Maskvos ypatingoji“ – 40° ir 50°, taip pat rektifikuotas ir denatūruotas spiritas. Žaliavas gamyklai tiekė Šalčininkų spirito varykla. Labai trūko butelių, todėl 70 proc. produkcijos teko išpilstyti į statines. (8)

Gana nykią gamyklos aplinką galime įsivaizduoti iš 1947 m. direktoriaus rašto: „Smolensko gatvė iš tikrųjų yra ne gatvė, o tamsi ir tuščia dykvietė be gyvenamųjų namų. Į Panerių gatvę išeina dviejų cechų – filtravimo ir pilstymo – langai. 

O į vadinamąją Smolensko gatvę – keturi cechai: likerių, stalių, mechaninis ir denatūrato. Prie jos stovi ir mūsų garažas. Pastatų langai čia įrengti tik 1,5 m aukštyje, jie dažnai išdaužomi, todėl mūsų Tėvynės priešams patogu rengti diversijas: padegimus ir sprogdinimus. Prašome uždaryti šią gatvę, keliančią pavojų valstybės saugumui.“ (9) 

Gamyklą sutapatinęs su strateginės svarbos objektu ir visur „tėvynės priešus“ matęs vadovas, aišku, teigiamo atsakymo nesulaukė.

1949 m. asortimentas smarkiai išsiplėtė – pradėti gaminti likeriai, o gamykla pervadinta į Vilniaus likerių ir degtinės gamyklą. 1950 m. gamintos trijų rūšių degtinės: „Paprastoji“, „Maskvos ypatingoji“ ir „Sostinės“; 12 rūšių likeriai: krupnikas, benediktinas, vyšnių, vyšnių brendžio, šaltmėtinis, alašas, krištolinis, kiuraso, šaltalankių, juodųjų serbentų, kavos ir kakavos; 8 karčiosios trauktinės: „Dar po vieną“, pipirinė, jonažolių, angliška karčioji, stumbrinė, medžiotojų karčioji, kmynų karčioji ir „Trys devynerios“; 5 saldžiosios trauktinės: slyvų, žemuogių, spanguolių, aviečių ir obuolių (10). 

Jų receptūra turbūt sukurta ne gamykloje, nes tada dar neturėta specialistų, o pirmoji prekių žinovė su 600 rublių mėnesine alga įdarbinta tik 1949-ųjų birželį11.

Įdomu, kad degtinės buteliai tuo metu buvo ne užsukami aliumininiais kamšteliais, o uždengiami apskritais kartoniniais dangteliais ir užlydomi smalka – į vašką panašiu laku. 1950-ųjų nuotraukoje matyti, kaip kairėje sėdinti darbininkė mirko į karštą smalką apversto butelio kaklelį, o kita priglaudžia jį prie antspaudo, kad išryškėtų užrašas. Nuotrauka perša ir kitą įžvalgą: degtinę gamino moterys, o gėrė vyrai.

Šalia gamyklos tada stovėjo dviaukštis namas, kuriame susispaudusios gyveno darbuotojų šeimos. Gyvenimas uždaroje teritorijoje vyko pagal visus degtinės gamyklos kanonus: krovikai vogė degtinę, o sargai juos gaudė; vieni cechų darbininkai jau ateidavo neblaivūs, kiti prisivartodavo darbe; vykdavo audringi darbininkų susirinkimai dėl premijų ir gyvenamojo ploto skirstymo, o profesinė sąjunga juos kviesdavo kolektyviai apsilankyti Vilniaus rusų dramos arba kino teatre (12).

1959 m. baigtas įrengti vyno pilstymo cechas. Vynui sandėliuoti valdžia buvo skyrusi Šv. Kazimiero bažnyčią, bet po kelerių metų vyndarius iš ten iškrapštė ir patalpas perleido Kultūros ministerijai. Gamykla pasistatė sandėlius savo teritorijoje (13), o vėliau – ir Metalo gatvėje.

1961–1962 m. gamykla smarkiai modernizuota: įrengtos dvi automatinės pilstymo linijos, butelių plovimo agregatas, sumontuotos aliumininių kamštelių gamybos ir užkimšimo mašinos. 

Atkimšę degtinės butelį, kitoje kamštelio pusėje vilniečiai rasdavo įspaustą užrašą „Vilniaus VDG“, t. y. „Vilniaus vyno ir degtinės gamykla“. Didelį dėmesį pradėta skirti įvaizdžiui: sukurtos originalios gėrimų etiketės, pradėti leisti reklaminiai bukletai, suvenyriniai gėrimų rinkiniai, mažos 250 ml talpos „fleškutės“. Kaip tik tada greičiausiai ir sukurtas gamyklos ženklas su dviem taurelėmis.

Reprezentacinį laiko patikrintų gėrimų arsenalą (1 pav.), į kurį dar galėtume įtraukti „Starką“, „Stumbrinę“ ir „Medžiotojų“ trauktinę, tuo laikotarpiu papildė naujovės: kaukazinių slyvų punšas, desertinis vynuogių vynas „Rubinas“, „Vilniaus kokteilis“, „Mūsų“ romas ir pan. (14)

Vėliau nauji gaminiai pasirodydavo kasmet. Naujovės, iš kurių rinkoje įsitvirtindavo anaiptol ne kiekviena, kurtos ir 9 dešimtmetyje. Vidutinio amžiaus vilniečiai dar prisimena merginoms patikdavusią „Voveraitę“ ir, žinoma, populiarų to dešimtmečio gaminį – iš spanguolių padarytą „Čepkelių“ trauktinę.

Miesto gyventojai tikrai turėjo kuo suvilgyti gomurį. O juk veikė ir didžiulis pilstymo cechas, aprūpinęs egzotiškais pietinių TSRS respublikų gėrimais. 1960 m. pradėjęs pilstyti portveiną Nr. 26, baltą armėnišką portveiną, moldaviškus vynus ir vermutus, šis cechas po dešimties metų asortimentą išplėtė iki 60-ies rūšių, tarp kurių buvo Krymo, Azerbaidžano, Gruzijos, Armėnijos, Uzbekijos vynai (15).

Tais laikais tarp Vilniaus ir Kauno „Stumbro“ degtinės gamyklų aršios konkurencijos nebuvo. Asortimentai skyrėsi, bet abi gamino ir tuos pačius populiarius gėrimus: „Krupniką“, „Dainavą“, „Palangą“, „Starką“, „Trejas devynerias“. Vilniečiai pavydžiai žvelgdavo į kolegas iš Kauno, dažnai pelnydavusius laurus parodose. 

Štai Čekoslovakijoje kauniečių „Palanga“ ir „Dainava“ apdovanotos diplomais ir didžiaisiais sidabro medaliais „Grand prix-69“. Spauda pabrėžė, kad tai pirmieji LTSR maisto gaminiai, apdovanoti tarptautinėje parodoje16. Po kelerių metų valstybinis kokybės ženklas suteiktas „Stumbro“ gamintam „Krupnikui“, eksponuotam tarptautinėse parodose Kanadoje, Austrijoje, Belgijoje. Penkiakampį ženkliuką, liudijusį valstybės pripažintą prekės kokybę, 8 dešimtmečio pabaigoje buvo gavę 10 populiarių Vilniaus degtinės gamyklos gėrimų (17).

1975 m. pagal įmonių stambinimo madą prie gamyklos prijungti du padaliniai: Šalčininkų spirito varykla ir Obelių spirito varykla, grafo Jano Przeździeckio įkurta 1907-aisiais. Kiek vėliau prisijungė ir Jašiūnų dvaro teritorijoje nuo 1904 m. veikusi spirito varykla, pertvarkyta į acto cechą. 

Gamyklos pavadinimas pasidarė labai griozdiškas – Vilniaus spirito ir likerio-degtinės pramonės gamybinis susivienijimas. Gamykloje tuo metu dirbo 357 darbuotojai, o visame susivienijime – beveik 600. Vidutinis vieno darbuotojo mėnesinis atlyginimas, įskaitant premijas, siekė 134,1 rub.18

Susivienijimas likviduotas 1990 metais. Šalčininkuose spirito varyklos šiandien nebėra. Obeliuose, priešingai, ji kuo puikiausiai veikia ir yra vienintelė Lietuvoje. Jašiūnų acto cechas irgi išliko, jis tapo atskira bendrove. Gana sėkmingai dirba ir buvusi Vilniaus degtinės gamykla, dabar virtusi užsienio kapitalo akcine bendrove.

Reklaminis „Vilniaus degtinės“ ženklas papuoštas užrašu „Anno 1907“ turint omenyje, kad tais metais ėmė veikti Obelių spirito varykla, kuri dabar yra įmonės filialas. Tačiau Obeliai susieti su Vilniumi labai vėlai – tik 1975 metais. 

Be to, kildinti savo istoriją iš tolimos provincijos nėra jokio reikalo. Juk įmonė turi tiesioginį protėvį – valstybinį Vilniaus gubernijos vyno sandėlį, kuris XX a. pradžioje buvo triskart didesnis už analogišką sandėlį Kaune, iš kurio kildinamas „Stumbras“. Taigi „Vilniaus degtinė“ galėtų naudoti istoriškai gerokai teisingesnį įrašą – „Anno 1897“.

Ar smarkiai gerta?

Alkoholio monopolis su akcizų išpūstomis degtinės kainomis, didelėmis baudomis už nelegalią prekybą bei naminės varymą tarpukario Vilniuje neleido miestiečiams be saiko girtuokliauti. Kiekvienas per metus tada vidutiniškai išgerdavo juokingai mažai – vos litrą gryno 100° (absoliutaus) alkoholio. Panaši blaivybė klestėjo ir to meto Lietuvoje.

Beveik abstinentai gyveno ir pokario Vilniuje. 1955 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 2,3 lit­ro, o po penkerių metų – 3 litrai absoliutaus alkoholio19. Senjorai vilniečiai kaip vienas tikina, kad iki 1965-ųjų Vilniaus jaunimas buvo pametęs galvą dėl sporto ir stiprius gėrimus vartojo labai saikingai. O valstybė tada kaip akies vyzdį saugojo išskirtines savo teises ir baudė degtindarius drakoniškomis bausmėmis. 

Norėdama juos įbauginti „Tiesa“ kartkartėmis paskelbdavo teismų nuosprendžius. 1948 m. asmenys už naminės varymą ir pardavinėjimą būdavo 6 metams įkalinami pataisos darbų stovykloje! (20)

Per 7 dešimtmetį gyvenimas smarkiai pagerėjo, o alkoholio prekyba taip liberalizavosi, kad pradėta gerti kone trigubai daugiau: 1970 m. vienam gyventojui teko jau 8 litrai.

To dešimtmečio užstalės tradicijų kaitą gana tiksliai aprašė žurnalistas Aronas Garonas (jis pateikė ne absoliutaus alkoholio, o degtinės ir vyno kiekius): „Negalima sakyti, kad labai nemėgstame vyno, kad jis stovėtų parduotuvėse ir lauktų pirkėjo. Ne. 1959 metais, kai vynas atpigo, kai parduotuvių lentynose atsirado daugiau sausų (vynuogių) vynų, natūralių vaisių ir uogų vynų, mes juos pradėjome gerti, ir kiekvienas respublikos gyventojas tuomet vidutiniškai išgėrė 2,34 litro vyno. Gal atsisakėme tada degtinės? 

Anaiptol. Jos išgėrėme po 4,53 litro. Ilgainiui pripratome prie vynų. 1965 metais kiekvienas išgėrėme jau po 5,08 litro vyno, 1966 metais – 6,21, 1967 metais – 7,82. O degtinės? Jai likome ištikimi. Jos kiekvienas mūsų respublikos pilietis 1965 metais vidutiniškai išgėrė 6,81 litro, 1966 metais – 7,01, 1967 metais – 8,34 litro. 

Vadinasi, siekdami degtinę pakeisti vynu, vieną tikslą pasiekėme – pradėjome gerti daugiau vyno, tačiau antro tikslo nepasiekėme – degtinės vartojame ne mažiau. Augant mūsų realioms pajamoms, gėrėme daugiau ir vyno, ir degtinės.“ (21)

Didžiausia žyma – 11 litrų absoliutaus alkoholio vienam žmogui per metus – pasiekta 9 dešimtmečio pradžioje22. 1979 m. vasarį Juozas Baltušis dienoraštyje užrašė: „Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Lankėsi jame respublikos maisto pramonės ministras Dulskas. 

Sužinojome, beje, kad respublikoje išperkama maždaug virš dešimties litrų vien degtinės ir daugiau kaip 20 litrų visokių trauktinių bei vyno kiek­vienam gyventojui. Sužinojome taip pat, kad degtinės gamybinė savikaina valstybei kaštuoja 49–52 kapeikas. Neblogas biznis! Litras degtinės parduodamas vidutiniškai už 9 rublius, tai kiek procentų pelno išeina valstybei?“ (23)

1985 m. paskelbtas didysis antialkoholinis vajus vartojimo kreivę nukreipė žemyn, iki 6,6 litro 1989-aisiais (24). Žinoma, pastarasis skaičius yra oficialus ir toli gražu neatspindi girtuoklystės lygio, nes degtinės stoka tuo metu būdavo kompensuojama įvairiais alkoholio turinčiais kvapiais ir degiais skysčiais. 

Reiktų abejoti ir duomenimis, liudijančiais mažą degtinės suvartojimą 1990–1994 m., nes tada Vilnius ir visa Lietuva maukė oficialiai neapskaitytą kontrabandinį „Royal“ spiritą.

Sąjūdžio laikais atrodė, kad 11 litrų – labai daug, ir kaltė dėl „lietuvių tautos girdymo“ buvo suversta sovietinei valdžiai. Paplito degtinės buteliais apsikarsčiusio sovietinio žmogaus tipažas. Šiandien, kai alkoholio išgeriama gerokai daugiau nei 1981–1984 m., taip mano tik 1990 m. mentalitetą išlaikę ir tame laikotarpyje užstrigę individai.

Bus daugiau

Šaltiniai ir nuorodos:

1 „Вся Вильна за один рубль. Полная адресная книга города Вильны“. – Вильна: Издание Х. Б. Граца, 1896, c.205.

2 „Список фабрик и заводов Российской Империи“. – СПБ: Типография В. О. Киршбаума, 1912, c. 457

3 „Vade Mecum: Informator na czas Targów Północnych i Wystawy Rolniczo-Przemysłowej“. – Wilno, 1928, s. 9.

4 „Vilniaus informatorius“. – V.: „Raida“, 1940, p. 5.

5 „Gamykla kyla iš griuvėsių“, Tiesa, 1944–11–18, Nr. 111 (172), p. 3.

6 Dailės akademijos rektoriaus raštas Vilniaus vykdomajam komitetui, 1944–10–31, LLMA, f. 266, ap. 1, b. 7, l. 106. 

7 „Vilniaus degtinės gamyklos skelbimas“, Tiesa, 1944–11–15, Nr. 108 (169), p. 4.

8 Vilnias likerių ir degtinės gamyklos 1946 m. balanso aiškinamasis raštas, VAA, f. 1168, ap. 1, b. 1, l. 31–33.

9 Vilniaus likerių ir degtinės gamyklos direktoriaus prašymas dėl Smolensko g. uždarymo, 1947–04–24, VAA, f. 761, ap. 9, b. 104, l. 85.

10 Sąmatinis Vilniaus likerių ir degtinės gamyklos žaliavų sąrašas pagal produkcijos asortimentą, 1950 m., VAA, f. 1168, ap. 1, b. 8, l. 60.

11 LTSR spirito ir degtinės tresto valdytojo raštas Vilniaus likerių ir degtinės gamyklos direktoriui, 1949–06–02, VAA, f. 1168, ap. 1, b. 7, l. 183.

12 Vilniaus likerių ir degtinės darbuotojų susirinkimų protokolai, 1951–1952 m., VAA, f. 1168, ap. 1, b. 11, l. 23–41.

13 Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos direktoriaus raštas LTSR Liaudies ūkio tarybos pirmininkui, 1962–07–06, VAA, f. 1168, ap. 1, b. 48, l. 50.

14 Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos direktoriaus raštas dėl etikečių gamybos, 1962–04–03, VAA, f. 1168, ap. 1, b. 48, l. 80.

15 Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos vyno rūšių rentabilumo lentelė, 1970 m., VAA, f. 1168, ap. 1, b. 78, l. 38–40.

16 „Lietuviškiems gėrimams – „Grand prix-69“, Mokslas ir technika, 1970 m. kovas, Nr. 3, p. 57.

17 Vilniaus spirito ir likerio-degtinės pramonės gamybinio susivienijimo gaminiai su kokybės ženklu, VAA, f. 1168, ap. 1, b. 70, l. 59. 

18 Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos kolektyvinės sutarties patikrinimo aktas, 1976–02–13, VAA, f. 1168, ap. 1, b. 105, l. 43–53. 

19 Jonas Kačerauskas. „Blaivybė Lietuvoje: istorija ir dabartis“. – V.: „Diemedžio leidykla“, 2013, p. 89.

20 „Bausmės degntindariams“, Tiesa, 1948–09–07, Nr. 212 (1655), p. 2.

21 A. Garonas. „Gerti ar negerti?“, Švyturys, 1969 m. vasaris, Nr. 4 (484), p. 25.

22 Jonas Gečas. „Tik blaivi tauta gali išlikti“. – V.: „Mokslas“, 1990, p. 74.

23 Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio“, Metai, 2016 m. gruodis, Nr. 12 (311), p. 134.

24 Jonas Gečas. „Tik blaivi tauta gali išlikti“. – V.: „Mokslas“, 1990, p. 74

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.