Įspūdingas vokiečių ginklas galėjo pakeisti Antrojo pasaulinio karo eigą

„Norėčiau priminti vieną, veikiausiai menkai žinomą faktą: sėkmingiausia Rytų ir Vakarų operacija prieš Vokietiją įvykdyta tada, kai mūsų kariuomenė jau turėjo besąlygiškai kapituliuoti. Šios operacijos tikslas buvo nusavinti visus vokiečių patentus ir išradimus“, – savo prisiminimuose rašo garsiausias Trečiojo reicho diversantas Otto Skorzeny.

Pilotė H. Reitsch prie pilotuojamos vokiečių raketos V-1 (Fieseler Fi 103R). 1944 m.<br> Leidėjų nuotr.
Pilotė H. Reitsch prie pilotuojamos vokiečių raketos V-1 (Fieseler Fi 103R). 1944 m.<br> Leidėjų nuotr.
Britams atitekęs eksperimentinis vokiečių vertikaliai kylantis naikintuvas Bachem Ba 349. Svastikomis sparnus paženklino patys britai.<br> Leidėjų nuotr.
Britams atitekęs eksperimentinis vokiečių vertikaliai kylantis naikintuvas Bachem Ba 349. Svastikomis sparnus paženklino patys britai.<br> Leidėjų nuotr.
 Friedenthalio vadas O. Skorzeny.<br> Leidėjų nuotr.
 Friedenthalio vadas O. Skorzeny.<br> Leidėjų nuotr.
Raketos V-2 paleidimas iš slapto poligono Pėnemiundėje.<br> Leidėjų nuotr.
Raketos V-2 paleidimas iš slapto poligono Pėnemiundėje.<br> Leidėjų nuotr.
 Riterio kryžiumi apdovanotas O. Skorzeny fiurerio būstinėje.<br> Leidėjų nuotr.
 Riterio kryžiumi apdovanotas O. Skorzeny fiurerio būstinėje.<br> Leidėjų nuotr.
 Pirmasis Me-262 pateko į sąjungininkų rankas, kai 1945 m. kovo 31 d. pasidavė jį pilotuojantis vokiečių lakūnas bandytojas.<br> Leidėjų nuotr.
 Pirmasis Me-262 pateko į sąjungininkų rankas, kai 1945 m. kovo 31 d. pasidavė jį pilotuojantis vokiečių lakūnas bandytojas.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Mar 22, 2018, 10:50 AM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:36 PM

Apie šį žmogų Antrojo pasaulinio karo metais sklido daug legendų. Jis vadintas nepagaunamu A. Hitlerio supermenu, pačiu pavojingiausiu Europos žmogumi, o pokariu – net Izraelio specialiųjų tarnybų karininku. 

Leidykla „Briedis“ pristatė serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Otto Skorzenyˋio atsiminimus „Aš – Hitlerio komandosas“. Siūlome šios knygos ištrauką.

* * *

1943 m. pavasarį, Friedenthalyje studijuodamas karo veiksmų žemėlapį, supratau, kad Rytų frontas vis dar laikosi. Iš patirties žinojau rusų kariuomenės grėsmes: žmonių gausa, drąsa ir didžiulis kiekis technikos, gautos iš JAV, Anglijos ir Kanados.

Šiaurės Afrikoje 1942 m. liepą generolo Rommelio žygis baigėsi iki Aleksandrijos likus apie 100 kilometrų. Amerikiečiai 1942 m. lapkričio 8 d. išsilaipino Kasablankoje, Alžyre ir Orane, o Ašies valstybių daliniams, turėjusiems kautis dviem frontais, teko paklusti didumos dėsniui.

Vokietijos miestai tapo britų ir amerikiečių naikintuvų taikiniu. Nuo 1942 m. gegužės tūkstančiai lėktuvų sėjo mirtį, vertė griuvėsiais Kelną, Eseną, Duisburgą, Hamburgą, Mannheimą, Dortmundą ir kitus miestus. Buvo bombarduojami ne tik mūsų fabrikai – per „bombų krušą“ žuvo dešimtys tūkstančių moterų ir vaikų.

1943 m. liepą Hamburgas liepsnojo tarsi deglas. Ant jo buvo numesta apie 9 000 tonų fugasinių ir padegamųjų bombų. Tikėtasi, kad po tokių veiksmų „vokiečiai sukils prieš savo vadovybę“ ir apimtai revoliucijos Vokietijai teks kapituliuoti. Bent jau F. Lindemannas, RAF Bombonešių komandos (Bomber Command) „psichologas“, to tikėjosi.

1942 m. kovo 30 d. pranešime Winstonui Churchilliui jis pareiškė: 52 Vokietijos miestai, kuriuose yra per 100 000 gyventojų, turi būti sulyginti su žeme. Tokią pat psichologinę klaidą padarė ir reichsmaršalas Goringas 1940 m. įsakęs bombarduoti Londoną.

Vokiečių Liuftvafės V-1 ir V-2 bombardavimo aukų skaičius žinomas – 60 227 britai žuvo, 80 900 buvo sužeisti. O anglų ir amerikiečių antskrydžių aukų skaičių būtų sunku nusakyti. Vien Hamburge per bombardavimą žuvo 53 000, sužeista 160 000 žmonių. Drezdeno „skerdynėse“ per bombardavimą žuvo, kaip oficialiai skelbta, nuo 250 000 iki 300 000 žmonių – gyventojų čia buvo 630 000.

Manau, didžiausia atsakomybė už oro pajėgų veiksmus tenka reichsmaršalui Goringui. Jis jau 1940 m. manė, kad karą laimėsime. Dėl jo iliuzijų, jog tuoj pasigaminsime reaktyvinių lėktuvų, suvėlinome mažiausiai vienais ar dvejais metais, nors dar 1939 m. specialistai jau dirbo kurdami turboreaktyvinius variklius. Kai į dangų pakilo mūsų reaktyviniai lėktuvai, priešo bombonešių ir naikintuvų lakūnai buvo išties priblokšti.

V-1, arba sparnuotoji bomba, – oficialiai šis Fieseler 103 ženklintas Fi 103 – buvo savotiškas nepilotuojamas reaktyvinis lėktuvas. Greitis – 640 km/h, įveikiamas nuotolis – apie 500 km, svoris – 2 500 kg, pirmagalyje – 1 t sprogstamosios medžiagos.

Pakylant skridimo trajektorija (kryptis ir aukštis) nustatoma automatine rankenėle. Įveikus numatytą nuotolį, išjungiamas variklis ir išmetama bomba. Tačiau veikiama vėjo srautų bomba gali nukrypti nuo kritimo trajektorijos.

V-1 pranašumas išryškėjo 1944 metais: ją pagaminti atsiėjo pigiai, ji sunaudodavo mažai degalų, be to, garantavo nenuneigiamą psichologinį efektą.

V-1 suprojektuotos ir sukonstruotos Liuftvafės pastangomis – Vokietijos orlaivių tyrimo centre (DFS), Fieseler gamykloje. Bandymai vykdyti Pėnemiundėje – Baltijos jūros saloje įrengtoje karinėje bazėje.

Raketos, serijiniu būdu gamintos Volkswagen gamykloje, buvo paleidžiamos iš paprastos starto aikštelės – dažniausiai po tris V-1.

Kartą man pasitaikė proga apsilankyti Pėnemiundėje ir stebėti, kaip paleidžiamas toks V-1 sviedinys. Aš skridau su Liuftvafės inžinieriumi pulkininku, šių skraidančių bombų specialistu. Grįždami svarstėme, gal V-1 galėtų būti ir pilotuojamos, galbūt tai įmanoma.

Tos 1944 metų vasaros dienos vakarą su Fieseler gamyklos ir Reicho oro laivyno ministerijos (RLM) inžinieriais ėmėmės darbo. Pasikviečiau juos į vasarnamį prie Vanzė. Tuzinas inžinierių braižė planus pasidėję popieriaus lapus ant biliardo stalo ar tiesiog išsitiesę ant grindų: pilotas raketoje V-1 turėtų išsitekti su katapulta ir parašiutu.

Dirbome visą naktį – ryte jau žinojome, kaip viskas turėtų būti. Dabar reikėjo tik pasigaminti prototipą. Feldmaršalas Milchas, RLM sekretorius, pasakė man: „Pirmyn!“, kad RLM komisija neprieštarauja. 

(...) 

Mūsų cechas pas Heinkelį buvo savotiška specialistų dirbtuvė – sėkmingai dirbanti. Kasdien, jei tik galėdavau, kelias valandas praleisdavau „savo gamykloje“. Po keturiolikos dienų prisistačiau pas feldmaršalą Milchą ir pasakiau, kad klydome abu – aš parengiau startui tris bombas V-1.

Feldmaršalas Milchas apstulbo. Jis man davė leidimą Gatovo aerodrome atlikti tris bandomuosius skrydžius. Buvo atrinkti du lakūnai. Pilotuojama sparnuotoji raketa V-1 nebuvo leidžiama iš aikštelės – bombonešis Heinkel 111 pakėlė ją į 2 000 metrų aukštį, tada ji atsiskyrė. Tačiau abi bandomosios bombos nukrito, o lakūnai susižeidė.

Feldmaršalas Milchas buvo gana santūrus. Jis pasakė, kad komisija pareikalaus paaiškinti, kodėl nepavyko nusileisti. Man laikinai uždraudžiama imtis bandymų. Buvau kaip kuolu trenktas. Gal pernelyg nerūpestingai ir skubotai dirbome?

Tada man paskambino Hanna Reitsch, legendinė lakūnė bandytoja. Po baisios avarijos 1941 m., kai sudužo jos bandomas reaktyvinio lėktuvo prototipas, po kurios atsigauti prireikė didelių valios pastangų, ji gyveno Berlyne, oro pajėgų namuose.

Hanna pasakė, jog prieš kelis mėnesius pagalvojusi, kaip ir aš, apie tai, kad V-1 turėtų būti pilotuojama. Bet oficialūs asmenys paliepė atsisakyti šio sumanymo. Nebūtina laukti tyrimo rezultatų, sakė ji, priežastys visiškai aiškios: abu lakūnai lig tol pilotavo tik propelerinius lėktuvus.

Mūsų prototipas yra daug lengvesnis už įprastą V-1, gali pasiekti 700 km per valandą greitį, nusileidimo greitis –180 km/h, todėl abu lakūnai ir nežinojo, ar jiems pavyks nusileisti. Hanna ir du jos draugai, taip pat jau skraidę reaktyviniais lėktuvais, pasakė, jog yra pasirengę dar kartą tai išbandyti.

(...)

Turiu prisipažinti – tą naktį nesumerkiau akių. Trečias nepavykęs bandymas – to negalime sau leisti. Ar galiu šią puikią lakūnę velti į tokią avantiūrą?

Kitą dieną Hanna ir abu jos bičiuliai tvirtai pareiškė, kad turėčiau kaip nors apgauti aerodromo komendantą. Ramiai pasakiau, kad ką tik gavau leidimą toliau vykdyti operaciją Reichenberg. Paklausiau „jo nuomonės“ apie įvairius dalykus ir paliepiau dviem savo karininkams neišleisti jo iš akių – palydėti į karininkų kambarį ir pasirūpinti, kad tik jis nesusisiektų telefonu su feldmaršalo Milcho štabu.

Stebint, kaip Heinkel atsiskiria nuo Hannos pilotuojamos sparnuotosios raketos V-1, mano širdis ėmė daužytis kaip patrakusi. Hanna apsisprendė nė nedvejodama. Ji žinojo, kad nusileidžiant greitis bus apie 180 km per valandą. Bet aš tvirtai tikėjau, kad jai pavyks. Pilotei iš tiesų pavyko. Ji puikiai nusileido, tada pakilo dar kartą. Sveikinau ją iš visos širdies.

– Nuostabus lėktuvas, – sakė ji. – Su juo mes dar šio to pasieksime.

Kiti du lakūnai bandytojai irgi skraidino V-1. Jie taip pat nusileido be jokių nesklandumų. Tačiau šia sėkme mums neteko pasidžiaugti kare.

Kai štabas sužinojo apie Hannos ir jos draugų skrydžius, buvo leista parengti dar penkis prototipus – jie buvo skirti treniruotis maždaug trisdešimt rinktinių lakūnų. Friedenthalyje mes atrinkome šešiasdešimt (iš kelių šimtų) Liuftvafės lakūnų savanorių – dabar galima bus imtis labai rizikingų operacijų.

Deja, iš 1944 m. vasaros pradžioje mano užsakytų 500 m3 aviacinio kuro gavome tik dalį, tad treniruoti įstengėme tik kokį tuziną lakūnų. V-1 lakūnai iki pat karo pabaigos priklausė mano daliniui.

***

V-2 buvo ne lėktuvas, o raketa: ilgis – 14,03 m, sparnų plotis – 3,564 m, skersmuo – 1,561 m. Pradinė masė – 12,5 t, 70 procentų sudarė degalai (metilo alkoholis ir suskystintas deguonis). Įveikiamas nuotolis – apie 800 km. Greitis – 5 300 km/h. Sprogstamoji medžiaga – 1 t.

Raketą V-2 išrado trisdešimtmetis inžinierius, labai kūrybingos grupės vadovas Wernheris von Braunas. Po karo jis buvo „eksportuotas“ į JAV, vėliau gavo Amerikos pilietybę.

Wernheris von Braunas dirbo Pėnemiundėje kariuomenės bandymų centre, kuriam vadovavo pulkininkas Walteris Dornbergeris. Jis buvo puikus karininkas ir, kaip sakoma, „pirmarūšis vaikinas“.

Pirmas sėkmingas V-2 bandymas Pėnemiundėje įvyko 1942 m. spalio 3 d. (žinoma, be kovinės galvutės) – raketa, skrisdama 80 km aukštyje, pasiekė taikinį, esantį už 190 km. Bandymais Pėnemiundėje Hitleris domėjosi asmeniškai. Jis pakėlė Dornbergerį į generolus, o jaunajam inžinieriui suteikė profesoriaus vardą.

Dar visai jaunas Wernheris von Braunas tapo raketų specialistu, 1933 – 1936 m. dirbo Kumersdorfo bandymų centre. Pėnemiundė yra Uznamo saloje – Baltijos jūroje, Oderio žiotyse, per ją ėjo Rytų Vokietijos ir Lenkijos siena.

Praėjus kelioms savaitėms po Wernherio von Brauno priėmimo pas Hitlerį (1943 m. liepą), sala naktį buvo bombarduota – įrenginiai beveik visiškai sunaikinti, žuvo 800 žmonių. Centro tyrėjų grupė iširo, sunaikintas svarbiausias tyrimo ir gamybos centras.

Bavarijoje, Kochelyje, buvo pastatytas „vėjo tunelis“, kuriame vėjo greitis pasiekdavo daugiau nei 4 800 km/h. Toks greitis gerokai pranoko priešo specialistų visais įmanomais testais nustatytą didžiausią greitį aerodinaminiame vamzdyje. V-1 ir V-2 sumontavo vokiečių darbininkai.

Pagal V-Waffen programą planuota pagaminti ir tokią raketą, kuri įstengtų pasiekti Niujorką ar Maskvą. 1945 m. kovo pabaigoje tokia raketa buvo beveik pagaminta, nuo birželio planuota ją gaminti serijiniu būdu.

Bet atėjo rusai. Generolas Dornbergeris, Wernheris von Braunas, jo brolis Magnusas, pulkininkas Axteris, inžinieriai Lindenbergas, Tassmannas ir Huzelis įstengė išgelbėti dalį dokumentų. Jie pabėgo į Bavariją ir pasidavė amerikiečių 44-ajai divizijai. Netrukus pasirašė bendradarbiavimo su JAV kariuomene sutartį ir rugsėjį išvyko į JAV.

**

Galima būtų išvardyti daugybę naujų ginklų, kuriuos per karą planavome gaminti ir gaminome. Bachem 8-348-A-I prototipas nuotoliniu būdu nukreipiamas į priešo bombonešius, jį pilotuojantis lakūnas dviem salvėmis gali iššauti po tuziną priešlėktuvinių raketų.

Prototipas su bandomąja įranga nukrito per pirmąjį bandymą. Pulkininkas leitenantas Lotharas Sieberis žuvo. Šiame lėktuve buvo derinami V-1 ir V-2 elementai. 

Sieberį galima vadinti pirmuoju pasaulyje lakūnu, kuris vertikaliai pakilo raketa į orą, kaip dabar amerikiečių ir rusų astronautai.

Yra įvairių valdomų V-2 priešlėktuvinių raketų. Wasserfall, arba C-2, – tai nedidelė V-2 kopija, raketa žemė–oras su kovine galvute. Ji šaunama vertikaliai, automatiškai nutaikoma į karščiausią taikinio dalį.

Jos greitis – 2 900 km/h, už ją greitesnė tik raketa Taifun, naudojama priešlėktuvinei gynybai, galinti pasiekti 4 500 km/h greitį. Dar reikėtų paminėti Rheintochter – dviejų pakopų raketą, ir Feuerlilie, arba F-55, raketą Enzian su dviem reaktyvinėmis traukėmis.

Pirmasis vokiečių reaktyvinis lėktuvas He-178 pakilo 1939 m. rugpjūčio pabaigoje. Prof. Heinkelis kūrė jį trejus metus. Messerschmitt-262, naikintuvo su keturiais 30 mm pabūklais, greitis – 950 km/h. Bombonešio Arado-234 greitis – 900 km/h. Jis gali pakilti į 11 000 km aukštį, veikimo spindulys – 1 600 km.

1945 m. balandį bombonešio Henschel 0-122 konstruktoriai susprogdino prototipą su turboreaktoriumi (greitis – 1 000 km/h, veikimo spindulys – per 2 000 km). Britų ekspertai konfiskavo šio aparato brėžinius ir jo nuolaužas – labai stebėjosi, kad vokiečiai gali turėti tokį lėktuvą.

Norėčiau priminti vieną, veikiausiai menkai žinomą faktą: sėkmingiausia Rytų ir Vakarų operacija prieš Vokietiją įvykdyta tada, kai mūsų kariuomenė jau turėjo besąlygiškai kapituliuoti.

Šios operacijos tikslas buvo nusavinti visus vokiečių patentus ir išradimus. Įdomu tai, kad ši operacija buvo pavadinta Paperclip („Sąvaržėlė“). Po karo Eisenhoweris pastebėjo: „Jei vokiečiai V-1 ir V-2 būtų pasigaminę šešiais mėnesiais anksčiau, 1944 m. birželį invazijos į Normandiją nebūtų buvę.“

Apie autorių

O. Skorzeny (1908–1975) – iš Austrijos kilęs nacių partijos narys, Waffen-SS karininkas, specialiosios paskirties būrio vadas, vienas iš slaptų Trečiojo reicho operacijų rengėjų. Garsiausia jo operacija – Abrucų kalnuose įkalinto Italijos diktatoriaus B. Mussolinio išlaisvinimas 1943 metais. 

Norėdamas išsklaidyti šiuos mitus vienas garsiausių Trečiojo reicho diversantų, SS karininkas O. Skorzeny ėmė rašyti atsiminimus apie savo vaidmenį nacistinėje Vokietijoje ir veiklą karo metais – visame pasaulyje daugybę kartų perleistą bestselerį.

Otto Skorzeny. Aš – Hitlerio komandosas. Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Vičkus. – Vilnius: Briedis [2018]. – 392 p. iliustr.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.