Sutrupintos kaukolės, sulaužyti kaulai, kulkų griaučiuose paliktos skylės. Egzekucijos, sukilimo dalyviams įvykdytos Lukiškių aikštėje, buvo žiaurios.
Septyniolika 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų. Tiek jų archeologai surado slenkančio Gedimino kalno 123 kvadratinių metrų plote. Vieni sukilėliai buvo pakarti, kiti sušaudyti. Jie buvo palaidoti vienuolikoje duobių.
Iš šaltinių žinoma, kad Gedimino kalne palaidotas 21 sukilimo dalyvis. Tad archeologai dar ne mažiau nei metus ieškos jų palaidojimo vietų.
Tiesa paaiškėjo vėliau
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Gytis Grižas priminė, kad sukilėlių palaikų tyrimas susijęs su Gedimino kalno šiaurinio šlaito slinkimu.
Galima sakyti, kad nuošliauža atidengė pirmąjį kapą. Iš pradžių specialistai nustatė, kad dviejų metrų gylyje buvo palaidotas 20–25 metų vyras. Jo rankos buvo surištos už nugaros, po kaklu – sidabrinis medaliukas.
Aiškėjo, kad šį kapą XX amžiaus pradžioje jau buvo atkasę – virš jo nebuvo kultūrinio sluoksnio, ant galvos supiltas šviežias smėlis.
Jau vėliau, suradus kitus kapus, palyginus surinktus duomenis ir atlikus DNR tyrimus paaiškėjo, kad pirmajame kape palaidotas vienas sukilimo vadų Konstantinas Kalinauskas. Jis Lukiškių aikštėje buvo pakartas 1864 metų kovo 22 dieną.
Padėjo vestuvių žiedas
Kad kape K.Kalinausko palaikai, paaiškėjo praėjusių metų rugsėjį. O liepą jau buvo aišku, kad trečiojoje duobėje archeologai rado kito sukilimo vado Zigmanto Sierakausko palaikus.
Nustatyti palaikų tapatybę padėjo vestuvių žiedas ant dešinės rankos. Jo vidinėje pusėje tyrėjai rado įrašą: „Zygmont Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ Tai – Z.Sierakausko ir jo išrinktosios Apolonijos vestuvių data naujuoju ir senuoju kalendoriaus stiliumi. Beje, Z.Sierakausko vestuvėse dalyvavo ir K.Kalinauskas.
Z.Sierakausko žmona Apolonija atsiminimuose aprašo ne vieną, jos nuomone, blogą ženklą, lydėjusį trumpą santuoką. Z.Sierakauskui mirties bausmė buvo įvykdyta Lukiškių aikštėje 1863 metų birželio 27 dieną.
Vienas tų ženklų per vestuves – išeinant iš Kėdainių bažnyčios trumpam nušvito saulė, o paskui prapliupo lietus. Vėliau Paryžiuje neaiškiomis aplinkybėmis dingo Apolonijos vestuvių žiedas. Norėdamas nuraminti žmoną Zigmantas sutiko priimti pakartotinį Santuokos sakramentą.
Prie Z.Sierakausko palaikų archeologai aptiko medaliuką, kuriame vaizduojama Aušros vartų Madona ir neišlikusi Šnipiškių bažnyčia. Beje, tokių medaliukų tyrėjai rado prie daugelio sukilėlių palaikų. Juose vaizduojama Aušros vartų arba Čenstachavos Dievo motina.
Nebuvo lengva užkasti
Visų sukilėlių pavardės buvo iškaltos akmeninėje lentoje, kuri iki 1940 metų kartu su kryžiumi žymėjo palaidojimų vietą.
Caro kareiviai sukilėliams laidoti pasirinko nuošalią aikštelę. Kapai buvo aptverti, jau kelis kartus kasinėti, tačiau nuodugniai neištirti. Vis dėlto kasinėtojai pripažino radę kaulų. Šalia pirmojo kapo archologai surado akmenų sluoksnį. Juos nurinkus atsidengė antroji duobė.
G.Grižas sutiko, kad caro kareiviams nebuvo lengva tarp akmenų laidoti palaikus. Paklaustas, iš kur toje vietoje tiek daug akmenų, archeologas tvirtino, kad jie – buvusio pastato. Mat ant kai kurių matyti kalkių žymių.
Ant galvos likęs maišas
Daugelyje duobių ant palaikų buvo užpilta kalkių. G.Grižas aiškino, kad tai buvo daroma sanitarijos sumetimais, kad palaikų neištampytų šunys. Be to, tikėta, kad kalkės greičiau sunaikins palaikus.
Atsivėrusioje antrojoje duobėje buvo matyti kaukolė. Vėliau paaiškėjo, kad tai – kolektyvinis kapas, jame rasti trijų sukilėlių palaikai. Visi vyrai buvo jauni, 18–25 metų, vieno iš jų kaukolės nepavyko rasti. Ketvirtojoje duobėje buvo palaidotas vyriausias sukilimo dalyvis. Šalia jo – daug jaunesnis sukilėlis.
Kad nustatytų duobėse palaidotų sukilėlių pavardes, antropologai ir archeologai sudarė egzekucijų Lukiškių aikštėje kalendorių.
Suradę penktąją duobę archeologai pastebėjo, kad vienam iš dviejų ten palaidotų vyrų trūksta šlaunikaulio. Mat 1916 metais kaizerinės Vokietijos darbininkai toje vietoje kasė griovį, įrengdami bokšto žaibolaidį.
Šeštojoje duobėje vienam vyrui ant galvos buvo užmautas maišas, tai minima ir egzekucijų aprašymuose. O septintąją duobę vėl slėpė akmenų sluoksnis.
Nerodė jokios pagarbos
Itin nepagarbiai vienas sukilėlis palaidotas aštuntojoje duobėje. Jis buvo įmestas ant pilvo, kojos kybojo ant duobės krašto.
Apskritai dauguma duobių palaikams buvo per mažos, o į ypač siaurą žmogus buvo įmestas žemyn galva.
Palaikai vieni ant kitų užmesti ir devintojoje duobėje, o dešimtojoje duobėje po vieno iš palaidotųjų kaklu archeologai aptiko organinės medžiagos gniužulą, kuriame buvo 4 medaliukai.
Vienas jų labai sudomino tyrėjus. Jis sudarytas iš dviejų plokštelių, ant kurių rusų kalba užrašyta: „Šv.Nikolajus Nevskis“ ir „Šv.Varvara“.
Manoma, kad medaliukas buvo išplėštas kratos metu – vienas jo kraštas atlenktas.
Medaliukas buvo įvyniotas į popierių ir užsiūtas maišelyje. Nors tyrėjai popieriuje įžiūrėjo kelis pieštuku užrašytus ženklus, jų reikšmės išsiaiškinti nepavyko.
Laidos senosiose kapinėse
Žiauriausiai nužudytas sukilėlis buvo palaidotas vienuoliktojoje duobėje. Jam buvo suskaldyta kaukolė, sulaužyti kaulai.
Kūnas duobėje buvo suriestas, jame antropologai suskaičiavo net šešias kulkų žymes.
Atlikus 1863–1864 metų sukilimo dalyvių archeologinius ir antropologinius tyrimus savivaldybei bus siūloma identifikuotus palaikus palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse, o dėl atminimo įamžinimo glaudžiau bendradarbiauti su Lenkija, Ukraina, Baltarusija.
