Daugeliui puikiai žinoma, kad nemažai tiesiai iš Vokietijos į Sovietų Sąjunga grįžusių veteranų iškart suimti ir atsidūrė lageriuose. Tūkstančiams atimti laipsniai ir apdovanojimai, daugelis mirė taip ir nesulaukę reabilitavimo.
Bet egzistuoja dar viena, ne mažiau pribloškianti istorija. Ji susijusi su vadinamaisiais „darbo ir karo invalidų namais“. Nuo visuomenės izoliuoti, mūšiuose nepagydomai sužaloti žmonės čia buvo pasmerkti vienatvei ir lėtai mirčiai. Apie šiuos faktus dar ir šiandien mažai kam žinoma.
Karas prieš Vokietiją pasibaigė 1945 m. gegužę, bet jo liudijimai matėsi visur. Dešimtys milijonų žuvusių, dar daugiau sužeistų, nekalbant apie sugriautus miestus, visiškai sunaikintus kaimus. Sovietų Sąjungos miestų gatves užplūdo šimtai tūkstančių bekojų, berankių, apakusių, psichiškai sužalotų veteranų.
Dažnas ordinais ir medaliais nusagstytas invalidas neturėjo artimųjų (arba artimieji jo atsisakė), todėl buvo priverstas prašyti išmaldos ar įvairiausiais būdais uždarbiauti gatvėje. Daugelis neturėjo kur gyventi, todėl glausdavosi laiptinėse, sandėliukuose, pašiūrėse. Labai nepatogų benamių karo invalidų klausimą valdžia nusprendė spręsti paprastai – steigdama vadinamuosius „darbo ir karo invalidų namus“.
Oficialus šių įstaigų pavadinimas skambėjo oriai, tačiau faktiškai tai buvo kažkas tarp kalėjimo ir priverčiamojo pensionato. Vieni iš labiausiai išgarsėjusių „invalidų namų“ 1950 m. įsteigti Ladogos ežere esančioje Valaamo saloje, buvusio stačiatikių vienuolyno patalpose. Būtent tais metais pradėtas slaptas, bet išties masinis SSRS didmiesčių „valymas“ nuo gyvų baisaus karo liudininkų.
Milicijos skyrių duomenimis 1951 m. „sulaikyti“ 107 tūkst. „prašinėtojų“, 1952 m. – 157 tūkst., 1953 m. – daugiau nei 180 tūkst. Neįgalūs karo veteranai sudarė apie 40–50 proc. visų sulaikytų. „Operacijos“, kad nepiktinti visuomenės, dažniausiai vykdavo naktį, prieš tai informatorių pagalba išaiškinus nelaimėlių nakvynės vietas. Represijų išvengė tik tie veteranai, kuriais rūpinosi artimieji ir kurie mažiau rodėsi gatvėje. Mažesniuose miestuose persekiojimai taip pat vyko, bet mažesniais mastais.
2004 m. rusų rašytojas, ilgametis gidas po Valaamo salą Jevgenijus Kuznecovas išleido knygą „Valaamo sąsiuvinis“. Jos puslapiuose autorius rašė: „Naktį milicija surengė reidus. Surinko visus Kijevo invalidus ir ešelonais išvežė į Solovkus – salyną Baltojoje jūroje. Be kaltės, be teismo ir tyrimo. Kad savo išvaizda „netrikdytų“ piliečių. Man atrodo, kad labiausiai karo invalidai kėlė pyktį tiems, kas visą karą sėdėjo štabuose. Sklandė gandai, kad šią akciją organizavo pats Žukovas.
Invalidus vežė ne tik iš Kijevo. Juos vežė iš visų didelių SSRS miestų. „Apvalė“ šalį. Pasakota, kad kai kurie invalidai bandė priešintis, šokdavo po artėjančiu traukiniu, bet juos pagriebdavo ir išveždavo. Išvežė net „virdulius“ – žmones be rankų ir be kojų. Solovkuose juos kartais išnešdavo pakvėpuoti grynų oru. Dažnai pamiršdavo ir jie sušaldavo. Tai buvo daugiausia dvidešimtmečiai vaikinai.
Iš Kijevo tąkart išvežė kelis tūkstančius invalidų. Juos tiesiog pašalino kaip keliančius nemalonius prisiminimus. Ir tėvynė daugiau jau niekada neprisiminė geriausių savo sūnų. Į nebūtį nugrimzdo net jų vardai. Tik daug vėliau likę gyvi veteranai gavo lengvatų, papildomų išmokų. O tie vieniši berankiai ir bekojai berniukai buvo gyvi palaidoti Solovkuose.
Buvo kažkas žmogėdriško toje epochoje. Pasaulinė revoliucija, didžios idėjos – koks tai kliedesys, lyginant su pražudyta dvidešimtmečio jaunuolio gyvybe, kurį tėvynė panaudojo kaip patrankų mėsą, o paskui utilizavo kaip niekam nereikalingą šiukšlę“.
Į Valaamo salą dažniausia vežti invalidai iš šiaurinių Rusijos regionų. Ne visi priverstinai. Kai kurie, prisiklausę apie „neblogas sąlygas“ ir nenorėdami būti našta artimiesiems, pasiprašė vykti patys. Tarp storų senovinio vienuolyno sienų galintys dirbti imdavosi smulkių monotoniškų darbelių, o praradusieji galūnes tiesiog gulėdavo grimzdami depresijoje ir neviltyje. Išvykti iš salos, bent jau pirmaisiais pokario dešimtmečiais, negalėjo niekas: iš pacientų atimti bet kokie dokumentai, jie neturėjo pinigų, retai į salą atvykstančių garlaivių įguloms įsakyta nieku gyvu nepriimti teisiškai laisvų, bet faktiškai visiškai beteisių Valaamo kalinių.
Paradoksalu, bet slaugos namuose beveik nebuvo jokio medicinos personalo, čia dirbo visiškai nekvalifikuoti vietos gyventojai. Susirgusiais niekas nesirūpino, todėl pacientai mirdavo nuo ligų, kurios puikiausiai gydytos „žemyne“.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje Valaamo saloje apsilankiusi komisija pripažino, kad patalpos visiškai nepritaikytos gyventi: čia nebuvo nei pirties, nei valgyklos, nei ligoninės, nei patalpų, tinkamų maistui laikyti. Visur purvas ir netvarka. Pats maisto davinys be galo menkas. Trūko ne tik patalynės, bet net elementariausių baldų. Dažnai ilgam sutrikdavo elektros tiekimas. Žiemą sužaloti veteranai, dėl nepakankamo šildymo, drebėjo nuo šalčio. Atšiauriose Karelijos sąlygose būta net rimtų nušalimų.
Į šeimos (jei pacientas turėjo šeimą) narių užklausimus būdavo tiesiog neatsakoma. Dažnokai giminėms net nesivarginta laiku pranešti apie artimojo mirtį ir nurodyti palaidojimo vietą. Nevyriausybinio Karelijos politinių ir socialinių tyrimo centro atstovės Svetlana Cygankova pabandė išsiaiškinti kai kurių Valaamo veteranų likimą. Rezultatai šiurpina: patekęs į „slaugos namus“ staiga mirė, sušalo bandydamas ledu pabėgti iš salos, ir t.t. Išsiaiškinti daugelio mirties priežastį, ir bet metus, pasirodė neįmanoma dėl neužpildytos mirties grafos.
Kiek karo invalidų perėjo per pačiu tikriausiu lageriu dažnai vadinamą Valaamo „pensionatą“ taip pat sunku nustatyti. Pasak S.Cygankovos, dokumentacija išsklaidyta, nenuosekli, galbūt net suklastota. Vien 1950 m. čia kankinosi nuo 500 iki 1000 nelaimingųjų. O juk „darbo ir karo invalidų namai“ uždaryti tik 1984 m.
