Renginiai prasidėjo iškilmingu vėliavos pakėlimu Lazdijų Nepriklausomybės aikštėje ir bėgikų bei dviratininkų išlydėjimu į Kalniškės mūšio vietą. Popiet Kalniškės miške aukotos šv. Mišios už ten žuvusius partizanus. Prie mūšio vietoje 1990 m. pastatyto paminklo gėles padėjo L. Kasčiūnas, Lazdijų rajono meras Artūras Margelis, Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos atstovai, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
„Kuriamas mitas, kad Lietuva nesipriešino sovietinei okupacijai, kai kas tai bando išnaudoti. O Kalniškės mūšis tai paneigia ir įrodo, kad Lietuva pasipriešino. Partizaninis judėjimas buvo tas akivaizdus įrodymas, kad esame istorinė tauta, kuri gali, nors ir kiek pavėluotai, atsistoti ant kojų ir ginti savo valstybingumą. Būtent todėl laisvės kovos ir yra didžiausias priešiškos propagandos taikinys“, – sakė L. Kasčiūnas.
1945 m. gegužės 16 dieną Kalniškės miške įvyko vienos iš didžiausių partizanų kautynių su reguliaria sovietų kariuomene. Nustačius apytikslę Kalniškės miške įsitvirtinusios J. Neifalto-Lakūno partizanų kuopos stovyklavietę, prieš juos buvo mestas Alytaus apskrities Simno valsčiaus NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas.
Nuo puolančiųjų partizanai gynėsi įsitvirtinę Meškakalnio kalvoje stačiais šlaitais. Iš apsupimo jie prasiveržė tik sutemus. Žuvo daugiau nei 44 partizanai ir iki dešimties kartų daugiau jų priešų.
Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų palaikai buvo atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje. Po trijų dienų jie užkasti Simno ežero pakrantėje ir tik 1988 m. perlaidoti Simno kapinėse.
1990 m. Kalniškės mūšio vietoje pastatytas paminklas žuvusiems partizanams, prie kurio kasmet organizuojami kovotojų pagerbimo renginiai.
