Mediniai senojo Vilniaus šaligatviai šiurpino ir vietinius, ir okupantus

„Vilniaus kelrodis“ – unikali knyga, pasirašyta Paulio Monty slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje 1918 m. Ji kvietė tuometinį vokiečių karį mieste atrasti, kas nepriklauso karui, o vietinį gyventoją – įžvelgti, kas per karą lieka nepakitę. 

 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 13, 2018, 10:49 AM, atnaujinta May 16, 2018, 11:10 PM

Šiandien į lietuvių kalbą išverstas „Vilniaus kelrodis“ atveria du miesto pažinimo kelius. Pirmiausia juo galima naudotis kaip dingusio Vilniaus gidu. Tai pasakojantis žemėlapis, leidžiantis palyginti dabartinį miestą su tuo, kuris gyvavo prieš šimtą metų. Kartu tai aukštos literatūrinės vertės kūrinys, parašytas žinomų vokiečių rašytojų Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Šie menininkai gali užimti tvirtą vietą Vilniaus literatūroje ir stoti į vieną gretą su tokiais autoriais kaip Moravskis, Frankas, Sirokomlė, Gary, Miłoszas. 

***

Vilniaus šaligatviai

Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku, dabar atrodo tikras stebuklas. Jei jis atvyksta iš tokio karo veiksmų rajono, kur kariai, nelyginant miškiniai, gyvena laukinėje gamtoje, prisitaikyti iš pradžių bus sunku. Nenuostabu – juk toks karys pirmiausia privalo išmokti vaikščioti. Prie gličios miško žemės ar nelygaus rąstų kelio pratusios kojos turi vėl įgusti eiti tvirtu miesto gatvių grindiniu. 

Kai likimas tokį atvykėlį atbloškia į mieląjį Vilniaus miestą ir kai jis leidžiasi klajoti skersgatviais, jam tenka išmokti dar kai ko daugiau. Tiesa, pagrindinėse gatvėse laikomasi visiems Europos miestams galiojančių taisyklių. Žmonės eina, vaikštinėja, grūdasi plačiame grįstame ruože tarp namų ir grindinio. Jau išmokome jį vadinti gražiu vokišku žodžiu šaligatvis (Bürgersteig), pagaliau išstūmusiu trotuarą [Trottoir], kuris kadaise liaudies etimologijos smurto aktu buvo paverstas trituaru [„Trittoir“, liet. galbūt "mintìnis"]. 

Tačiau kaip, vokišku ar svetimu žodžiu, pavadinti tuos nemiestietiškus šalutinių gatvių takelius? Palei nutekamojo griovio prarają patiesta siaura medinė storlentė. Ji girgžda ir dunda po kojomis, staiga pranyksta, o netrukus ir vėl išnyra akmenuotos žemės pavidalu, kol galiausiai vėlgi virsta siaurėjančia lenta.

Nereikia būti plačiapečiu milžinu, kad savo kūnu užpildytum ar visiškai užtvertum tokį pasažą. Jei priešpriešiais niekas ir neateina, tokiame kelyje vis tiek tyko nemenki pavojai. Po kairei staiga atsiveria medinės, neišvaizdų prekystalį dengiančios langinės. Metiesi į kitą pusę, o ten jau kitos kliūtys: staiga nasrus pražioja rūsio laiptų skliautas, ir jei spėji nuo jų pabėgti, blauzdikauliu trenkiesi į ką tik nuotekų griovyje atsidūrusių rogių ienas.

Tačiau keliauninkas gatvėje retai kada vienas. Gyvas prekybinis gyvenimas, laimė, verda visame Vilniuje, net ir šalutinėse gatvelėse. Praeiviai stengiasi žūtbūt eiti šaligatviu, tad tokia jų spūstis verčia naujoką išmokti ir pasisavinti naujų, ypatingų vaikštinėjimo įgūdžių. Šitaip atsiranda savotiškas, neišsemiamai nuolat naujomis šokio fgūromis pasipildantis suktinis: pasitraukti iš kelio, šokuoti, apeiti ratu, neprarasti pusiausvyros – iš tokių pėsčiųjų nenoromis atliekamų žingsnelių išeitų neprastas kadrilis. 

Kadaise, senais neramiais laikais, nedidelių universitetinių miestelių gatvės peštukams būdavo gera proga ieškoti priekabių. Tereikėdavo prasilenkiant nustumti priešininką nuo šaligatvio. Vienoje studentiškoje dainoje apie šlovingąsias korporacijas toks gatvės didvyris liaupsinamas ne kiekvienam dainininkui iki galo suprantamais žodžiais: „O kurgi tie, kur nesvyravo, kur nesitraukė nuo plataus akmens?“ Laimė, ši mušeikų padermė jau išnyko. Antraip kokia nepaprasta šventė lauktų šių priekabiautojų Vilniaus skersgatviuose, kur net nėra nė to apdainuoto plataus šaligatvio.

Tie siauručiai mediniai takeliai, tiek seną, tiek jauną paverčiantys nuostabiu gatvės šokėju, neabejotinai tampa beišnykstančiu miesto simboliu. Jei Vilnius ir toliau taip plėtosis kaip naujai atgimstantis miestas, tai netrukus ir šiuose skersgatviuose lentas pakeis šaligatviai. Tada jau niekam, kailiniuotam ar kaliošuotam, nebereikės šokuoti, ir praeivis galės ramiai pažvelgti praeivei į veidą, užuot it gyvatžmogis apsukęs ją ratu. 

Krautuvė

Ko žmogui reikia, tą jis turi turėti – šiuo principu, kaip bežiūrėsi, pagrįsti visi žmonių tarpusavio prekybiniai ryšiai bei sandėriai. Tai nerašyta visų krautuvininkų taisyklė, pagrindas, kuriuo remdamiesi jie plečia savo verslą. Kiekvienam žmogui reikia maisto, gėrimo, drabužių ir batų, todėl tūlas visada steigs krautuvę, kurioje bus galima nusipirkti šių dalykų bei visko kito, ko reikia kūnui penėti ir prižiūrėti – nusipirkti už pinigus, kurie savo ruožtu reikalingi tam krautuvę atidariusiajam, kad ir jis patenkintų savuosius poreikius. 

Šis santykis, rodos, toks paprastas, kad visais atvejais yra teisingas ir nieko čia nebepridursi. Deja, tai klaidinga nuomonė, ir tuo bet kurią akimirką įsitikinsime gražiajame Vilniuje. Pirkėjo ir pardavėjo ryšys čia daug gilesnis, glaudesnis, asmeniškesnis: pardavėjui maža išdėlioti prekes vitrinoje ir laukti, kol jų kam nors prireiks. Jis stengiasi, kad pirkėjui būtų dar patogiau, todėl imasi iniciatyvos: vadovaudamasis principu „gatvė skirta bendravimui“ palieka krautuvę ir, užuot laukęs, kol pirkėjas ims jo ieškoti, akylai pats ieško to, kuriam reikia jo prekės. Savąjį verslą jis perkelia į gatvę, taip pripildydamas visą miestą prekybinio šurmulio, kuris, priešingu atveju, taip ir liktų uždarytas ir nematomas už jo krautuvės sienų. 

Visur yra gatvės prekiautojų. Berlyne, Vienoje, Romoje, Londone atvirukų prekyba seniai trukdo eismą, net ir vykstantis karas beveik nepakeitė šios padėties. Okupuotų Prancūzijos miestų vaikai, išmokę, beje, jiems sunkiai ištariamą žodį „Streichholz“ (degtukai), įkyriai siūlo atvirukus su prancūzų belaisvių vagonų vaizdais; Niše serbų vaikigaliai, smagiai šaukdami „Putz, putz, mein Herr – Blizgint, blizgint, mano pone“, vilioja praeivius siūlydamiesi meistriškai nublizginti batus, o jų motinos bei seserys maloniai tiesia praeiviams „Schnaps, Kognak – degtinė, konjakas“, „Tee, Kaffee – arbata, kava“, „Mehlspeis – miltiniai patiekalai“ ar „Ss-treichholz – dd-egtukai“. 

Visi šie žmonės nešiojasi prekes ir gatvę iš dalies paverčia savo krautuve. Vilniaus gatvių prekeiviai betgi kur kas pažangesni. Pasikliauti tik meilikavimu ir neturėti vitrinų – menka naujovė; visai kas kita pardavėjas be prekių – tai jau gerokai aukštesnis lygis! Toks prekybininkas stoviniuoja ar vaikštinėja gatve, kiekvieną praeivį įdėmiai nužvelgdamas, ir tik kurį nors nusižiūrėjęs staiga išnyra priešais jį rimtai ar bičiuliškai užklausdamas, bet savo prekybos objekto taip ir nerodydamas, ar kartais tamsta nepageidautų odinės liemenės ar žąsies kepsnio, o gal arbatos ar pirštinių? Retkarčiais jis pasitenkina bendresniu klausimu: „Gal ko geresnio?“.

Užkalbina ne kiekvieną – jis išmano praktinę psichologiją. Jei siūlo „gerus pietus“, tai pirmiausia žinovo žvilgsniu atsijoja alkaną nuo šąlančio – pastarąjį, kaip tinkamą objektą, perleidžia kaimynui, kurio sritis – odinės liemenės, kailinės pirštinės ar šiltos kelnės. Šis, savo ruožtu, toks pats dosnus kitiems bendražygiams, siūlantiems šį kartą „puikią nakvynę“, „gerus kambarius“ ar dar kitką masinančio, ypač patrauklaus kareivio širdžiai bei skrandžiui. Vilniaus gatvių prekeivis be prekių puikiai ištobulino savo amatą, pagrindė jį žmonių pažinimu ir šitaip išplėtojo bei pagilino pasiūlos ir paklausos santykį, pavertęs jį žinių ir gebėjimo dalyku. 

Vakarų miestuose irgi yra tam tikrų gatvės prekeivių be prekių. Turbūt kiekvienas su jais ne kartą bus susidūręs, Berlyne tai jau tikrai – su vyresniu ar jaunesniu vyru, kuris staiga mandagiai priėjęs tyliai šnibžteli: „Dėvėtų drabužių, pone barone?“ (Kartais baronas virsta daktaru, jei užklaustojo išvaizda tarsi byloja tokią jo mokslinę veiklą.) Čia ir išryškėja tas įdomus skirtumas tarp Vakarų ir Rytų. Berlyniškis prekeivis be prekių nori šį tą gauti, o vilniškis – kai ką duoti. Jis ieško tokio, kuris, jo nuomone, turi poreikį, kuriam jis, taip sakant, galėtų perleisti dalelę savo turto, o berlyniškis pats turi poreikį gauti. Todėl ir jo elgesys ne visai savimi pasitikintis, jis kone prašytojas. Vilniaus gatvės prekiautojas visai kitoks: jis ne vargeta, todėl klausia oriai, pasitikėdamas savimi, ir nesvarbu, ar praeivis jam ką atsakys, ar ne. 

Stoviniuojantis ponas 

Lėtai stūmėmės siaurutėle Vilniaus gatvele pirmyn, staiga mano palydovas stabteli, norėdamas man parodyti ir papasakoti apie kažkokią istorinę vertybę. Mačiau, kad ant vos metro platumo šaligatvio, tiksliau, tako už mudviejų iškart darosi spūstis ir žmonės bando pro mus prasibrauti. Bet tai padaryti buvo neįmanoma! Mano palydovas nesijudino, tik vis kažką pasakojo. Švelniai truktelėjau jį už alkūnės; veltui – jis nesitraukė ir, rodydamas į kažkokį įėjimą, vis aiškino. Žmonių už mūsų nugarų daugėjo, retas jų, matyt, savo malonumui skubėjo šia gatve, tačiau dabar visi buvo priversti sustoti arba žengti grindiniu, kur viena per kitą spraudėsi drožkės. Sunerimęs, kad negaučiau į pašonę smagaus niukso iš vyro už nugaros, skubiai paėjėjau pirmyn. Mano palydovas – išmanusis miesto žinovas – to net nepastebėjo, tebestovėjo kur stovėjęs, prieš tariamai istorinį pastatą, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, nors, žinoma, tai nereiškia, kad jis neturėjo savo istorijos; šaligatvis praeiviams dėl to netapo platesnis. 

Kodėl aš pasakoju visą šią istoriją? Ogi todėl, kad šis ponas nėra išskirtinis Vilniaus gatvių reiškinys, tai – amžinai stoviniuojantis ponas! Šis ponas, kartais tai galėtų būti ir ponia, nuolatos nuoširdžiai stebisi, kad aplinkiniai jų atžvilgiu ne tokie mandagūs, kokie, jų nuomone, privalėtų būti. Tai tas pat ponas, kuris pasisako už žmogaus asmeninę laisvę. O tai, kad kiti, už tą pačią laisvę kovodami, jam ant kojų mina, jis linkęs laikyti „nelabai gražiu dalyku“. 

Taip jau yra, kad Vilniaus gatvės siauros. Nuo to, kad kas nors leis sau ten išsikėtoti, jos nepaplatės, bet rimtai trukdys kitiems miesto gyventojams, o tai išties nemandagu, net ir varžovo atžvilgiu. 

Neretai toks ponas gatvėje sutinka vieną ar kelis pažįstamus – sveikinasi sukiodamasis į visas puses, teiraujasi, kaip pačiam sekasi, kaip motina, tėvas, dėdė, teta ar kiti šeimos nariai laikosi. Tokiam būreliui besišnekučiuojant susidaro nepralaužiamas „žmonių mūras“, kurio jau niekas lengvai išjudinti nebegali. Galiausiai ties kitu skersgatviu kas nors ima nedrąsiai klausinėti: „Kas atsitiko? Ko čia visi grūdasi?“ Kol pagaliau paaiškėja: „Ten toks stoviniuojantis ponas!“.

Moralas: jei tau reikia sustoti ten, kur gatvė siauriausia, ženk ant grindinio ir tegu per tave kas pervažiuoja.

***

Paul Monty. Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas. Iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla [2018]. – 228 p. iliustr.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: trims ministrams rudenį gresia interpeliacijos