Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – P.Brickhillo atsiminimus „Didysis pabėgimas“. Šioje knygoje autorius pasakoja neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip daugiau nei 600 vokiečių stovykloje „Stalag Luft III“ kalinamų belaisvių sutelkė jėgas, kad paspruktų.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į vokiečių nelaisvę pateko daug britų, amerikiečių, kanadiečių, kitų Vakarų šalių karių. Karo lakūnams buvo sukurtos atskiros belaisvių stovyklos, viena jų – „Stalag Luft III“. Čia belaisviai neketino sėdėti rankas sudėję ir suplanavo pabėgti.
„Per karą kiekvieno karininko pareiga, nors jam likimas lėmė tapti karo belaisviu, visais įmanomais būdais stengtis pabėgti“ – knygoje „Didysis pabėgimas“ rašo Paulas Brickhillas.
Suplanavę pabėgimą iš „Stalag Luft III“, belaisviai atliko neįtikėtiną darbą: plikomis rankomis ir primityviais įrankiais jie kasė tunelius, padirbinėjo pasus, gamino netikrus ginklus, siuvo vokiečių karininkų uniformas – jų prireiktų ištrūkus.
Pabėgimui vadovavo legendinis Rogeris Bushellis, dar žinomas kaip Didysis X. Jo ilgiau nei metus kruopščiai rengtai operacijai ruoštasi taip slaptai, kad įtarieji vokiečių sargybiniai nieko nesužinojo. Pagaliau atėjus lemiamai nakčiai, sekundžių tikslumu suplanuotas pabėgimas pradėtas įgyvendinti. Deja, ne viskas vyko pagal planą...
„Didysis pabėgimas“ – tai istorija apie žygdarbį įveikus didžiulius sunkumus. Ji įrodo, kad niekas nesutrukdys grupei vyrų, kad ir kokios tautybės jie būtų, siekti savo tikslo. Padariniai gali būti tragiški, tačiau dirbdami drauge žmonės gali pasiekti viską.
Lietuvių skaitytojams bus įdomu, kad vienas iš bėglių buvo britų karinėse oro pajėgose tarnavęs lietuvių pilotas kapitonas R. Marcinkus. Kartu su grupe likimo draugų lietuvis buvo pagautas prie Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) ir sušaudytas 1944 m. kovo mėn.
Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).
Siūlome knygos ištrauką.
* * *
Sąskaitininkas Walteris pasakė Valentai, kad Gumakaklis kovo 1-ąją išeina keturiolikos dienų atostogų. Tai bus po trijų dienų. Komitetas negalėjo patikėti savo sėkme.
– Mes galim užbaigti iki tol, kol jis grįš, – apsidžiaugė Floody’is. – Esu tikras, kad galim, jei tik tam iš tiesų atsiduosim. Baigę galėsim tunelį uždaryti ir palaukti gero oro.
Jis apskaičiavo, kad liko kasti šiek tiek daugiau nei trisdešimt metrų, o po medžiais bus galima kastis tiesiai į viršų. Floody’is apsidžiaugė per anksti. Gumakaklis dieną prieš išeidamas atostogauti smogė iš pasalų.
Stovėjome rytinėje rikiuotėje, staiga į aikštę atžygiavo trisdešimt papildomų sargybinių. Su jais buvo Broilis ir Gumakaklis, ir Broilis ėjo nuo būrio prie būrio šaukdamas vardus.
Vyrai vienas paskui kitą įtariai žengė iš eilių, o sargybiniai susispietė aplink juos. Floody’is buvo vienas iš jų. Taip pat ir George’as Harshas (vis dar su pižama). Fanshawe’as – trečias. Iš viso jų buvo devyniolika, įskaitant ir Bobą Tucką, porą kasėjų ir barzdočių Tyrie’į, kuris porą pastarųjų svarbių savaičių sugebėjo nuvilioti Adolfą.
Broilis nuvarė juos tiesiai į 104-ąjį, o Floody’is, Harshas ir Fanshawe’as kelias bjaurias akimirkas svarstė, gal jie aptiko „Harį“. Jie neaptiko, bet dvi valandas juos apieškojo, o tada, nedavę progos grįžti į savo kambarius ir pasiimti daiktų, išvarė pro vartus į stovyklą už aštuonių kilometrų.
Gumakaklis grupę pasirinko stulbinamai. Trys pagrindiniai vyrai dingo be jokio įspėjimo pačiu svarbiausiu momentu! Niekas nežinojo, kaip jie pasirinko devyniolika žmonių. Kai kurie iš jų buvo visiškai nepavojingi, niekuo nesusiję su „Organizacija X“, o maždaug trečdalis iš jų – gana svarbūs darbininkai.
Stebėtina, jog jie nepasiėmė ir Bushellio, bet, regis, šalutinė jo veikla tikrai įtikino Gumakaklį, kad šis pasitaisė. (Walteris vėliau atskleidė, kad „šeškai“ peržiūrėjo visas asmenų nuotraukas ir išrinko tuos, kurie galėtų planuoti pabėgimą. Kodėl juos įtarė, niekada nesužinojome.)
Floody’is, Harshas ir Fanshawe’as išgabenami virė pykčiu. Jie prie tunelio plušo beveik metus ir buvo įsitikinę, kad jiems pasiseks ištrūkti, o dabar šitai... prieš pat sėkmę.
Smogikas kitą dieną perėmė vyriausiojo tunelio inžinieriaus pareigas, o Gumakakliui išvykus, jie kasė kaip pašėlę. Dabar kiekvienoje pamainoje dirbo po aštuonis žmones: du – kasėsi tolyn, du – „Lesterio aikštėje“, du – „Pikadilyje“, o šachtoje – ramsčių pjovėjas ir pumpuotojas.
Matininkai sakė, kad iki pamiškės yra 102 metrai. Smogikas išlindo iš liuko tą vakarą jausdamasis, kad viskas netikra. Atrodė neįmanoma, kad jie iš tiesų yra tarp medžių, kaip planavo beveik prieš metus.
– Už tvoros reljefas žemėja, – pasakė jis Rogeriui. – Jei matematiniai skaičiavimai teisingi, mums į viršų reikia kastis tik maždaug septynis metrus. Atmetus nenumatytus reikalus, garantuoju, kad užbaigsim prieš grįžtant Gumakakliui.
Kasti buvo sudėtinga ir pavojinga. Smėlis vis birdavo. Kai Smogikas įstatė rėmo segmentus, pusę jų uždengė stogu, kad sumažėtų griūčių, ir atvirojoje pusėje išgremžė smėlį. Tada stogą perkėlė į kitą pusę. Pritaisė kopėčias ant segmentų kasdamiesi viršun ir ant jų stovėjo dirbdami. Tai buvo alinantis darbas.
Keturioliktą dieną prieš pat rikiuotę Smogikas pasiekė pušies šaknis ir apskaičiavo, kad jam liko kastis vos metrą. Jis sumanė sustoti likus maždaug pusmetriui iki paviršiaus ir tvirtai uždengti stogą.
Pusmetris žemės apsaugos nuo duslaus garso, jei kas nors ir praeis viršumi. Norint pabėgti, jiems tereikės nuimti stogą ir prasibrauti pro pusmetrį dirvos per porą minučių. Ji galės nukristi į šachtos dugną ir ten likti.
Smogikas atėjo į rikiuotę ir pasakė Johnny’iui Bullui, kuris dirbo vakarinėje pamainoje:
– Pažiūrėk, kiek toli gali nusikasti. Manau, turėtum sugebėti įstatyti dar du rėmus ir taip palikti.
Bullas po rikiuotės dingo tunelyje. Grįžo po dvidešimt minučių drebėdamas iš susijaudinimo.
– Ten tik penkiolika centimetrų žemės, – tarė. – Ačiū Dievui, kad pirmiausia patikrinau. Būčiau prasikasęs kiaurai.
– Ką gi, štai ir viskas, tu senas niekše, – pasakė jis patenkintas. – Kitą kartą, kai atsiversi, galėsi mums padėti. – O atsitokėjęs pridūrė Smogikui: – Žinai, tikrai ne per anksti.
Ir kampe švelniai prispaudė koją. Susiūbavusi plokštė tyliai trakštelėjo.
– Iškrypusi kaip prakeiktas Hitleris, – tarė Langfordas. – Dabar tai jau nesvarbu.
Kitą pusvalandį jis cementavo kampus ir visiškai juos užlipino, kaip darė jau du kartus. Prieš eidamas miegoti išplovė grindis. (Paskui jis plovė grindis kiekvieną dieną, pildamas ant jų vandenį. Tai nebuvo fanatiškas švaros poreikis. Nuo vandens lentos pabrinkdavo ir užpildydavo paskutines tarpelių žymes aplink liuko kampus.)
Smogikas nuėjo pas Rogerį pasakyti, kad viskas baigta. Rogeris dabar nuo liuko laikėsi kuo toliau ne todėl, kad taip norėjo, bet dėl Gumakaklio kratos.
Jis žinojo, kad greičiausiai vis dar yra įtariamas, ir Massey’is bei Wingsas primygtinai jam siūlė nerizikuoti. Jis tą vakarą repetavo profesoriaus Higinso vaidmenį. Drauge su Smogiku jie tyliai pasėdėjo kelias minutes ne tiek kalbėdami, kiek mėgaudamiesi pakilia nuotaika, ir Smogikas nužingsniavo miegoti vis dar mėgindamas save įtikinti, kad tai tikrovė, o ne prasimanymas.
Rogeris pagalvojo beveik apie viską. Kaip ir sakė, pabėgimo naktį jis norėjo keturių dalykų: 1) kad nešviestų mėnulis, 2) kad pūstų vėjas ir slopintų garsus, 3) pakenčiamo oro ir 4) kad nebūtų Rudžio 104-ajame. Jis buvo numatęs tris dienas: kovo 23-iąją, 24-ąją ir 25-ąją. Per artimiausias penkias savaites tai turėjo būti tamsiausios naktys be mėnulio. 25-ąją jis atmetė beveik iškart.
– Tai šeštadienio naktis, – tarė jis. – Vadinasi, dauguma traukinių važinės sekmadieniniu grafiku.
Jie aptarinėjo daugiau nei dvi valandas ir nerado jokio konkretaus sprendimo. Smogikas ir Langfordas palaikė Rogerį dėl kuo skubesnio pabėgimo. Jie nemanė, kad liukas atlaikys dar vieną kratą.
– Pagalvokim apie 23-iąją arba 24-ąją, – pasakė Rogeris. – Pasižiūrėsim, koks bus oras.
Jis apskaičiavo, kad tuneliu tą naktį gali pabėgti daugiausia 220 žmonių. Ne visiems „Organizacijos X“ žmonėms tai patiko. Maždaug šeši šimtai prisidėjo prie projekto įvairiuose skyriuose.
Rogeris kartu su komitetu išrinko septyniasdešimt žmonių iš tų, kurie dirbo labiausiai, ypač kalbančių vokiškai, mat jie turėjo daugiausiai galimybių grįžti namo. Kitus vardus sumetė į kepurę ir ištraukė dar 130.
Tada Rogeris patvirtino dar dvidešimt nusipelniusių žmonių, kurie nebuvo ištraukti. Jie visi eis tokia tvarka, kokia buvo traukiami...
* * *
Paul Brickhill: Didysis pabėgimas. Iš anglų k. vertė Rima Čeliauskaitė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 352 p.: iliustr.
