Tai knyga apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje. Pateikiame jos ištrauką.
* * *
1986 metų balandžio 26 dienos 1 val. 23 min. 40 sek.
32 metų Aleksandras Akimovas, priėmęs lemtingą sprendimą, sušuko, kad spaudžia AZ-5 avarinį saugos mygtuką, kuriuo avariniu būdu bus pradėtas stabdyti reaktorius, ir visi likę valdymo strypai pradės judėti į aktyviąją zoną.
Šis sprendimas pakeitė istoriją. Sustabdyti reaktorių avariniu būdu akivaizdžiai nusprendė Akimovas. Pagrindinė aktyviosios zonos nestabilumo priežastis buvo ta, kad beveik visi 211 valdymo strypų buvo ištraukti; galiausiai Akimovui ir jo kolegoms iš esmės nebeliko jokių galimybių valdyti rektorių.
Ko gero, tai jiems pasirodė vienintelė įmanoma išeitis, turint galvoje, kad dauguma apsaugos sistemų buvo išjungtos, ir galiai didėjant, tikėtina, avarija būtų įvykusi bet kuriuo atveju. Vis dėlto avarinis reaktoriaus sustabdymas tokiomis aplinkybėmis buvo pati blogiausia išeitis. Po kelių sekundžių valdymo strypai iš viso sustojo, nepasiekę tikslo.
Pastate, pagrindinėje reaktoriaus patalpoje, pasigirdo „smūgiai“. Akimovo valdymo pulte buvo matyti, kad strypai nejuda. Jie pakibo nusileidę 2,5 m nuo aukščiausio pakilimo taško. Greitai reaguodamas, jis atjungė juos nuo valdiklių, tada sunkūs strypai turėjo tiesiog įkristi į aktyviąją zoną dėl savo pačių svorio. Tačiau jie nejudėjo, buvo užstrigę.
„Maniau, kad man akys iššoks iš akiduobių. To niekaip negalėjai paaiškinti, – po šešerių metų šią akimirką prisiminė Diatlovas. – Buvo aišku, kad tai ne smulkus incidentas, bet kažkas iš tiesų siaubinga. Tai buvo katastrofa.“
Akimovas taip pat nesuprato, kas vyksta. Kaip ir kiti valdymo skyriuje buvę operatoriai, jis nieko nežinojo apie vieną pražūtingą šio reaktoriaus konstrukcijos trūkumą. Mat maždaug apie 7 metrus kiekvieno valdymo strypo buvo pagaminta iš neutronus sugeriančio boro, kuris branduolinę reakciją lėtina, tačiau jo viduryje buvo trumpesnė dalis grafito – tos pačios reakciją intensyvinančios medžiagos, kuri RBMK aktyviojoje zonoje naudojama kaip lėtiklis.
Strypuose tarp grafito ir boro buvo ilgas tuščiaviduris tarpas. O grafitas strypų galuose turėjo išstumti aušinimo vandenį strypo kanaluose (šis taip pat naudojamas kaip lėtiklis, tik silpnesnis už grafitą) ir tokiu būdu padidinti drėkinantį boro poveikį kurui.
Tą akimirką, kai minėti grafitiniai strypų galai ėmė judėti reaktoriuje, apatinėje aktyviosios zonos dalyje susidarė teigiamo garų reaktyvumo pliūpsnis, smarkiai pakilo temperatūra, garų kiekis padidėjo. Dėl karščio sutrūko dalis kuro kanalo, strypų kanalai išsikraipė ir užsikimšo. Kai valdymo strypas yra iki galo įstumtas į aktyviąją zoną, jo galas atsiduria žemiau jos, tačiau aprašomuoju atveju daugiau nei 200 šių strypų buvo įstrigę pačiame reaktoriaus centre.
RBMK kūrę konstruktoriai iš pradžių šio reaktoriaus trūkumo nepastebėjo, bet vėliau jie pripažino tai supratę, tiesiog pamiršo pranešti „dėl išsiblaškymo“.
Per 4 sekundes reaktoriaus galia gerokai šoktelėjo ir kelis kartus viršijo nustatytą normą. Dėl išsiskyrusios šilumos pertekliaus ir aukšto slėgio aktyviojoje zonoje sutrūkinėjo kuro kanalai ir vandens vamzdžiai, dėl to automatiškai užsidarė cirkuliacinių siurblių apsauginės sklendės.
O tai savo ruožtu neleido šilumnešiui patekti į reaktorių ir pagreitino garų susidarymą iš aktyviojoje zonoje likusio vandens. Paties reaktoriaus apsauginės sklendės turėjo vėdinti garus, bet slėgis buvo pernelyg didelis, ir jos taip pat sutrūkinėjo.
Įdomiausia, kad tą akimirką ketvirtojo bloko reaktoriaus patalpoje buvo žmogus, kuris visa tai matė savo akimis. Reaktorių cecho naktinės pamainos viršininkas Valerijus Perevozčenka matė, kaip viršutinė reaktoriaus dalis – 15 metrų skersmens plokštė, sudaryta iš 2 000 atskirų metalo sluoksnių, dengiančių apsaugines sklendes, – ėmė šokčioti aukštyn žemyn. Žmogus pabėgo.
Reaktoriaus galia didėjo tiesiog geometrine progresija, temperatūra pasiekė maždaug 3 000 °C, tuo pat metu slėgis kilo po 15 atmosferų per sekundę. Lygiai 1 val. 23 min. 58 sek., prabėgus vos 18 sekundžių po to, kai Akimovas nuspaudė avarinį reaktoriaus sustabdymo mygtuką, garų slėgis įveikė apgadintą ketvirtąjį Černobylio AE reaktorių.
Sprogę garai nuplėšė reaktoriaus 450 tonų sveriantį viršutinį biologinės apsaugos barjerą, šis su trenksmu įgriuvo ir stačiu kampu nukristo tiesiai į atsivėrusius reaktoriaus nasrus. Aktyvioji zona liko neapsaugota.
Akimirksniu garai ir į vidų plūstelėjęs oras sureagavo su pratrūkusiu, iš cirkonio pagamintu kuro apvalkalu, todėl susiformavo lakus vandenilio ir deguonies mišinys ir sukėlė antrąjį, kur kas galingesnį sprogimą. Į atmosferą buvo išmesta 50 tonų išgarinto branduolinio kuro, kurį nuodingo debesies pavidalu vėjas išnešiojo po didžiąją dalį Europos.
Galingas sprogimas iš aktyviosios zonos išmetė dar 700 tonų radioaktyviųjų medžiagų, daugiausia grafito, paskleisdamas jas kelių kvadratinių kilometrų plote. Tarp jų buvo turbinų skyriaus, trečiojo bloko ir ventiliacinio kamino, kuriuo taip pat naudojosi ir ketvirtasis blokas, stogų likučiai, o visi šie objektai užsiliepsnojo.
Dėl itin aukštos reaktoriuje buvusio kuro temperatūros, sureagavęs su patekusiu į vidų oru ir sukeldamas tikrą pragarą, užsidegė aktyviojoje zonoje likęs grafitas. Jį pavyko užgesinti tik po daugybės savaičių. Ketvirtasis blokas buvo beveik visiškai sunaikintas, sprogimas išdraskė jo pertvaras ir elektros sistemas, tik kai kuriose vietose veikė avarinis apšvietimas.
* * *
Andrew Leatherbarrow. Černobylis. 01:23:40. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2018] – 304 p., iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Andrew Leatherbarrow knygą apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje „Černobylis. 01:23:40“.
1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. 40 sek., Černobylio atominėje elektrinėje vykstant „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymui, ketvirtojo bloko pamainos viršininkas Aleksandras Akimovas nuspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką. Netikėtai šoktelėjus reaktoriaus galiai, tai buvo pats blogiausias sprendimas. Dėl susidariusio garų slėgio nugriaudėjo galingas sprogimas, sunaikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką.
Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje. Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes. Likus keliolikai valandų iki mirties, V. Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.
Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos – nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas.
Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas. Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją.
1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi. 1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE. Tąkart Lietuvai pasisekė – avarijos pavyko išvengti. Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, praėjus keleriems metams po avarijos, sakė: „RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.“
Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą.
Statant elektrinę, jos stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais.
Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje – ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą. Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.
Kiek žmonių nukentėjo po katastrofos Černobylio AE? Šiandien to niekas negali pasakyti. Radioaktyvioji tarša apėmė 23 % Baltarusijos, 7 % Ukrainos teritorijos, didžiulius Vakarų Rusijos, kai kurių kitų Rytų Europos valstybių plotus. Praėjus keleriems ar keliolikai metų po katastrofos nuo pavojingo spinduliavimo ligų mirė 34 499 avarijos padarinius likvidavę žmonės. Mokslinio radiacinės medicinos centro prie Ukrainos vyriausybės darbuotoja J. Stepanova teigė: „Mus tiesiog užplūdo skydliaukės vėžio, įvairių rūšių leukemijos ir genetinių mutacijų atvejai, kurie prieš 20 metų nebuvo žinomi“.
„Černobylis. 01:23:40“ – tai Andrew Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą. Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A. Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.
Šiomis dienomis vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę ir jos keliamus pavojus, ši britų autoriaus knyga yra ypač aktuali.
