Be gido šį pastatą nėra paprasta rasti, kalbama, kad ateityje jis bus prikeltas naujam gyvenimui ir atiduotas menininkams. Kalviai, skulptoriai, restauratoriai, architektai iš peties padirbėjo Telšiuose, kad šis miestas būtų vadinamas lietuviškąja Roma.
Taip apie Telšius, įsikūrusius ant septynių kalvų, kalba ne tik žemaičiai, girdami savo sostinę.
Pirmą kartą atvykusiems į šį miestą praverstų žemėlapis, gido pasakojimas ar ekskursija. Taip susipažinus su miestu jau galima toliau savarankiškai tyrinėti jo praeitį ir dabartį.
Yra žmonių, kurie įsimyli Telšius iš pirmo žvilgsnio ir mielai pasiprašytų politinio prieglobsčio. Tai – vienas iš septynių saugomų senamiesčių Lietuvoje.
Yra Telšiuose Šv.Antano Paduviečio katedra, per du aukštus turinti skirtingus altorius, taip pat kriptą, yra restauruojami Vyskupų rūmai, kunigų seminarija, yra amfiteatras prie Masčio ežero, įspūdingos jo pakrantės.
Neįprastai turtingas ant Žaliosios kalvos esantis Žemaičių muziejus „Alka“, įkurtas 1932 metais, kuris nė iš tolo nepanašus į kokį nors provincijos muziejų. Jis garsėja turtais, kurių daug kas gali pavydėti.
Daug vertybių į muziejų atvežta iš Žemaitijoje nacionalizuotų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarų, ir šie daiktai iki šiol sudaro muziejaus aukso fondą.
Ar reikia daugiau pagiriamųjų žodžių Telšiams, kai esi nepadaręs namų darbų ir ketini praleisti vos dvi naktis šiame mieste? Įsitikinau, kad tiek laiko yra labai mažai.
Meškos atvaizdų – per keturiasdešimt
Telšiuose daug yra bronzinių, akmeninių meškų, bet sutiktos prie Masčio ežero pakrantės telšietės prisipažino, kad nelabai žino, kiek yra tų meškų ir ką jos reiškia.
„Gal tai, kad mes, žemaičiai, nebijome ruso?“ – juokavo pensininkės.
Telšiuose yra daugiau kaip keturios dešimtys pavaizduotų meškų, o jei pasirenki gido siūlomą maršrutą, jų bus daugiau kaip 20.
Meškomis yra papuoštas šaltinis, žymintis turgaus aikštės pradžią. Viena meška net su akiniais, sakoma, kad taip pagerbtas vienas architektas, daug prisidėjęs prie šio miesto suklestėjimo.
Skulptūra „Meškos pėda“, kurios autoriai skulptorius Osvaldas Neniškis ir architektas Algirdas Žebrauskas, primena, kad žmogus gali būti taip pat stiprus kaip meška, tik reikia įdėti ranką į akmenyje įspaustą meškos leteną. Ši meškos pėda žymi Žemaitijos sostinės centrą.
Meška yra taip pat Žemaitijos motina. Jai skirtas paminklas, kurio autoriai skulptorius Romualdas Kvintas ir architektas Algirdas Žebrauskas. Paminklas vaizduoja mešką, nešančią ant nugaros savo vaikus ir žemaitukus. Juk yra ne viena legenda apie meškas, padėjusias žemaičiams auginti ir auklėti vaikus.
Už kalvos kasinėjimą gresia mirtis
Nuo ankstaus ryto senamiestyje kvepia keptomis bandelėmis, kava. Čia įsikūręs turizmo informacijos centras. Kad atvykėliai įsitikintų, kokia graži žemaitiška tarmė, šio centro darbuotojai žemaičiuoja. Nuo čia geriausia pradėti ir pasivaikščiojimą po Telšius, nes yra kur nueiti ir ką pažiūrėti.
Vilniaus kalva, sakoma, tokia didelė, kad net matosi Vilnius, o nuo jos atsiveria gražiausia Masčio ežero panorama.
Susiję straipsniai
Kitoje ežero pusėje yra Džiugo kalva. Iš tikrųjų tai piliakalnis. Pasakojama, kad šio kalno negalima kasinėti, nes čia renkasi velniai. Buvo toks atvejis, kai vienas žmogus kasinėjo kalvą, bet suklupo ir numirė, ir niekas negalėjo nustatyto jo mirties priežasties.
Be Vilniaus ir Džiugo kalvų, Telšiuose yra dar penkios: Zakso, Insulos, Malūnų, Žalioji ir Bobės, kur yra kapinės. Ir visos šios kalvos apipintos istorijomis, tik reikia pasistengti suprasti žemaitišką pasakojimą.
Netikėta pažintis su kubizmo stiliumi
Ko važiuoti į Telšius, jei taip toli nuo Vilniaus? Šį klausimą, kurio sulaukiau grįžusi iš kelionės po Žemaitiją, stengiausi praleisti pro ausis.
Kadangi esu vilnietė, pirmoji aplankyta kalva Telšiuose buvo Vilniaus kalva, ant kurios yra Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Pirmą kartą čia bažnyčia buvo pastatyta 1536 metais, ji buvo medinė, todėl nekart degė. XIX amžiuje toje vietoje atsirado mūrinė bažnyčia, tačiau nepanaši į katalikišką. Tai buvo stačiatikių cerkė su paauksuotais kupolais.
D.Jonušienės nuotr.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, buvo nutarta grąžinti katalikiškas bažnyčias. Bet žemaičiai susivėlino. Užsitęsė teismai, tik 1932 metais sumokėjus kompensaciją stačiatikiams bažnyčia buvo grąžinta katalikams. O stačiatikiai įsigijo naują sklypą, taip ant Malūnų kalvos atsirado Šv.Mikalojaus cerkvė.
Tai kubizmo stiliaus cerkvė, ji vienintelė tokia Lietuvoje, ją projektavo Kaune gyvenęs architektas Vsevolodas Kopylovas. Manoma, šis architektas neatsitiktinai pasirinko kubizmo stilių, nes studijavo Prahoje, kur buvo populiarus šis stilius architektūroje.
Cerkvės pagrindas yra kvadratas, kurio kraštinės – po 10 metrų, toks pats ir sienų aukštis. Jei kas iš anksto yra susitaręs, gali patekti ir į cerkvės vidų, bet ne visiems taip pasiseka.
Rabinų seminarija garsėjo pasaulyje
Telšiai neįsivaizduojami be žydų praeities. Apie čia gyvenusią žydų bendruomenę primena meno ženklai – medaliai „Žydukai“. Sakoma, sugalvojus norą ir prie jų prisilietus, viskas išsipildo. Šių medalių autorius yra Romualdas Inčirauskas. Ne vienoje gatvėje medaliai pritvirtinti pastatų plytose, maždaug žmogaus akių aukštyje.
Telšiuose žydams sekėsi, jie įkūrė šiame mieste pirmąjį banką, pirmąją fotoateljė. Buvo net keturios sinagogos, šie pastatai išlikę. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Telšiuose gyveno net Lietuvos vyriausiasis rabinas.
Telšiuose veikė aukštoji rabinų mokykla – ješiva. Tai viena žymiausių Rytų Europos judaizmo seminarijų, įkurta 1875 metais ir veikusi iki 1940 metų. Į Telšių ješivą atvykdavo mokinių net iš Amerikos. Yra žinoma, kad 1940-asiais ješivoje buvo 500 klausytojų.
Lietuvą okupavus sovietams, ješiva buvo likviduota, jos pastatai nacionalizuoti. Kol neįsiveržė į Lietuvą vokiečiai, dalis buvusių ješivos auklėtinių sugebėjo išvykti į JAV. 1941 metais netoli Klivlando vėl pradėjo veikti rabinų seminarija, ji buvo pavadinta Telšių ješiva.
Nespėjusių pasitraukti iš Telšių žydų likimas buvo tragiškas. 1941 metais jie buvo nužudyti Rainiuose.
Sienoje – svarbių įvykių atgarsiai
Istorijos pamokas galima prisiminti ir prie Insulos kalvos sienos, kur stovi paminklas iš šešių metalinių plokščių „Didžioji Žemaičių siena“. Šio paminklo autoriai trys profesoriai – A.Žebrauskas, Petras Gintalas ir R.Inčirauskas.
Mėgstantys juokauti žemaičiai nesikuklina, jie tikina, kad pasaulyje žinomos dvi didžiosios sienos: žemaičių, rodanti ypatingą žemaičių pagarbą savo kalbai, papročiams, ir kiek ilgesnė siena, esanti Kinijoje.
Metalinės plokštės pasakoja įvairius dalykus – apie tai, kaip pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėta Žemaitija, apie Durbės mūšį, Europos krikštą, apie Žemaitijos teritoriją.
Viena metalinių plokščių pasakoja apie tai, kad kryžiuočiai niekaip neatstojo nuo žemaičių, sugebėjusių ilgai priešintis. Oficialiai Lietuva pakrikštyta 1387 metais Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva, o žemaičiai buvo pakrikštyti tik 1417 metais – vėliausiai Europoje.
Metalinėje plokštėje pavaizduoti du krikštytojai: kunigaikštis Vytautas Didysis (šventas vardas Aleksandras) ir karalius Jogaila (šventas vardas Vladislovas).
Žemaitijos krikštas negalėjo įvykti be Europos galingųjų pritarimo ir kyšio. Mat vokiečių ordinas norėjo pirma užvaldyti žemaičių kraštą, o tik po to juos pakrikštyti. Ginčai ir kariniai konfliktai Lietuvą ir ordiną nuvedė į Konstancą, esantį Vokietijoje.
Žemaičių kyšis buvo sūdytas jautis. Į vežimą įkėlę tokį jautį žemaičiai vyko per visą Europą į Konstancą ir pareiškė tai, ką galvojo apie piktadarius kryžiuočius. Žemaičiai nenorėjo, kad kryžiuočiai juos krikštytų, tokiu atveju Žemaitija jiems ir atitektų.
1417 metais Konstance buvo įkurta Žemaitijos vyskupija, tai padarė ne popiežius, o tuo metu vykęs visuotinis bažnytinis susirinkimas.
Šiam įvykiui skirtoje plokštėje pritvirtina rankena, ji atsirado ne šiaip sau, ji primena – reikia daug kartų kartų belsti, kad išsipildytų norai. Juk istorija liudija – žemaičiai ilgai beldėsi, bet vis tiek prisibeldė.