Nacistinis teroras skaudžiai palietė įvairių tautybių Lietuvos žmones, vis dėlto didžiausią tragediją ir netektį patyrė Lietuvos žydų bendruomenė, kuri nacių buvo beveik visa sunaikinta. Holokausto aukomis tapo apie 195–196 tūkst. Lietuvos žydų. Beveik trys ketvirtadaliai jų nužudyti iki 1941 m. pabaigos.
Prasidėjus žydų persekiojimui, naciai gyventojams uždraudė palaikyti bet kokius santykius su žydais, griežtai baudė, kalino ir šaudė žmones už pagalbą žydams, jų globojimą ir gelbėjimą.
Nepaisant represijų, Lietuvoje buvo daug geros valios žmonių, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe gelbėjo žydus nuo žūties: juos slėpė, globojo, rūpinosi jų išgyvenimu.
Išliko žinių apie daugiau kaip 2300 šeimų, kurioms Lietuvoje pavyko išgelbėti apie 3000 žydų. Tokia buvo ir Vilniuje gyvenusių Jono ir Stasės Ruzgių šeima, kuri sudėtingomis okupacijos sąlygomis nestokojo atjautos persekiojamiems žydams ir gelbėjo juos nuo žūties.
Jonas Ruzgys gimė 1904 m. Šiaulių apskrityje Tryškių miestelyje, daugiavaikėje, sunkiai besiverčiančioje šeimoje. Trokšdamas įgyti išsilavinimą, kad galėtų lankyti pradžios mokyklą vasarą uždarbiavo pas ūkininkus.
Jaunystėje buvo kupinas „gražiausių svajonių (taip pat ir kvailysčių), kilniausių troškimų, didžiausio ryžto pertvarkyti tą neteisingą, žiaurų darbo žmogui ir visai jau kvailai surėdytą pasaulį“. Sunki materialinė šeimos padėtis ir socialinio teisingumo paieškos paskatino jį prisidėti prie Lietuvos socialdemokratinio jaunimo organizacijos „Žiežirba“ veiklos.
Platindamas žiežirbininkų spaudą, susipažino su komunistais, todėl 1924 m. pateko į Lietuvos politinės policijos akiratį. 1925 m. J. Ruzgys buvo pašauktas į privalomą karinę tarnybą, tarnavo Šiaulių pėstininkų pulke, kur dar labiau suartėjo su komunistais ir įsitraukė į jų veiklą.
Dėl komunistinės veiklos buvo ne kartą apklausiamas politinės policijos. Mėgindamas išvengti policijos priežiūros, 1926 m. pavasarį J. Ruzgys pabėgo iš kariuomenės, slapstėsi, bet rugsėjo mėn. buvo suimtas.
Apkaltinus priešvalstybine veikla, 1927 m. gruodžio mėn. jis buvo nuteistas 5 metams kalėjimo. Kalėjo Šiaulių, vėliau Kauno sunkiųjų darbų kalėjimuose.
Teisme paviešinus, kad J. Ruzgys turėjo ryšių su politine policija, komunistai pasmerkė jį kaip policijos agentą ir provokatorių.
1931 m. paleistas iš kalėjimo J. Ruzgys dirbo įvairiose paslaugų ir prekybos įmonėse, rašė apsakymus, bendradarbiavo kairiųjų Amerikos lietuvių spaudoje, bet Lietuvoje su kairiosiomis organizacijomis ryšių nebepalaikė.
1936 m. rugpjūčio 14 d. vedė Stasę Rumševičiūtę (g. 1918 m.). 1941 m. su žmona persikėlė gyventi į Vilnių ir įsidarbino infekcinėje ligoninėje sekretoriumi. Vėliau, 1941–1945 m. J. Ruzgys dirbo įvairiose Vilniaus ligoninėse, Vilniaus miesto Sveikatos valdybos sekretoriumi, ELTOS redakcijoje.
Naciams pradėjus Lietuvos žydų genocidą, Ruzgiai neliko abejingi žydų tragedijai. 1941 m. rugsėjo 6 d. įsteigus Vilniaus getą, jie pradėjo rūpintis geto gyventojais, slapta perduodavo jiems maistą, organizavo jų pabėgimus iš geto.
Rizikuodami gyvybe, savo butą Vilniuje, Žvėryne, Onos Vytautienės g. 15a-1 (dabar – D. Poškos g. 17–1) jie pavertė slėptuve nuo Holokausto besislapstantiems žydams, juos maitino, globojo, slaugė susirgus.
Pasinaudodamas tarnybine padėtimi, J. Ruzgys parūpindavo besislapstantiems žydams asmens dokumentus, įkurdindavo juos ligoninėse. Kadangi vieno žmogaus išgelbėjimui kartais reikėdavo net kelių dešimčių žmonių pastangų, Ruzgiai į šią pasiaukojančią veiklą įtraukė daugiau jiems pažįstamų patikimų asmenų.
1941 m. rudenį Ruzgiai padėjo iš Vilniaus geto ištrūkti lietuvio Paliuko žmonai žydei Paliukienei. Tais pačiais metais pasitelkdami pažįstamus Ruzgiai iš geto paėmė Lizos Aizenberg dviejų metų dukrą Ritą ir kaip karaimę įkurdino ją Vilniaus akių ligoninėje, vėliau slėpė savo bute. Netrukus Ruzgiai iš geto padėjo pabėgti ir mergaitės motinai Lizai Aizengerg, atsivedė ją į savo namus ir abi globojo beveik 2,5 metų.
1943 m. vasarą Ruzgiai surengė Marijos Petuchauskienės ir jos devynių metų sūnaus Marko gelbėjimą iš Vilniaus geto. Iš geto pabėgusią Mariją Ruzgiai paslėpė savo bute. Marką iš geto slapta išgabeno darbininkai, kurie buvo vežami tvarkyti kapines Žvėryne. Į kapines atvežtą vaiką pasiėmė S. Ruzgienė ir nusivedė į savo butą. Po kurio laiko Mariją ir Marką Ruzgiai pervežė pas savo pažįstamus į Mažeikius.
Iš 1943 m. rugsėjo 23 d. pradėto likviduoti Vilniaus geto pabėgusios Fania ir Rebeka Feldman karu su kitais išsigelbėjusiais žydais beveik 4 mėnesius slapstėsi Rūdininkų g. namų rūsiuose ir slėptuvėse (malinose). Apie tai sužinoję Ruzgiai beveik mėnesį joms slapta perdavinėjo pinigus, maisto produktus ir daiktus, po to slėpė jas savo namuose ir pas pažįstamus, globojo ir slaugė susirgus.
Jono ir Stasės Ruzgių išgelbėtieji žydai savo atsiminimuose pabrėžė šių taurių žmonių pasišventimą, bebaimį pasiryžimą ir drąsą, nuoširdų rūpestį, užuojautą ir neapsakomą jautrumą, humanistinę laikyseną karo, okupacijos žiaurumų ir baisiausio nacių nusikaltimo – Holokausto – akivaizdoje.
Lizos Aizengerg atmintyje įsirėžė prie Vilniaus geto vartų atėjusio J. Ruzgio žodžiai: „Atėjau grąžinti tikėjimą žmogumi“. Fania ir Rebeka Feldman 1946 m. birželio 12 d. pareiškime sovietinės Lietuvos vadovybei rašė: „Mes laikome savo pilietine pareiga atkreipti dėmesį į didvyrišką poelgį šių lietuvių, rizikavusių savo gyvybe, kad išgelbėtų mus, kitos tautybės žmones, su kuriais jie anksčiau netgi nebuvo pažįstami“.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, J. Ruzgys neišvengė sovietų valdžios represijų. 1947 m. gruodžio 10 d. jis buvo areštuotas ir apkaltintas, kad tarpukario Lietuvoje bendradarbiavo su politine policija ir buvo jos agentu, nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Vorkutos pataisos darbų lageryje (Vorkutlag). 1956 m. iš įkalinimo grįžęs į Lietuvą, su žmona gyveno Vilniuje, dirbo vertėju, tekstų redaktoriumi, rašė apysakas. Jonas Ruzgys mirė 1998 m., Stasė Ruzgienė – 2005 m.
Įvertinant Ruzgių nuopelnus gelbėjant Lietuvos žydus nuo Holokausto, Jeruzalėje įsikūrusi Holokausto aukų ir didvyrių atminties organizacija „Yad Vashem“ 1979 m. Jonui ir Stasei Ruzgiams suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus, jų pavardės iškaltos Garbės sienoje Pasaulio Tautų Teisuolių sode, įkurtame „Yad Vashem“ muziejaus teritorijoje Jeruzalėje. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. rugsėjo 9 d. dekretu Jonas (po mirties) ir Stasė Ruzgiai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Jonas ir Stasė Ruzgiai buvo vieni iš tūkstančių Lietuvos geros valios žmonių, kurie nacių okupacijos metais, žiauraus smurto ir teroro sąlygomis, nepaisydami savo saugumo ir vedami humanizmo, gelbėjo mirčiai pasmerkus žydus, grąžindami jiems gyvenimo viltį ir tikėjimą žmogiškumu. Holokausto aukų ir didvyrių atminties organizacija „Yad Vashem“ 891 Lietuvos žydų gelbėtojui suteikė Pasaulio teisuolio vardą.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus patarėja Dorota Mordas.
Visą virtualią parodą galite apžiūrėti štai čia.
