Lietuvių kilmės nusikaltėlis tapo Škotijos legenda: seifų sprogdinimo meno jis mokėsi iš tėvo

„Džonis tikriausiai iš tėvo dar jaunystėje išmoko pagarbos sprogmenims ir jos laikėsi tiek dirbdamas po žeme, tiek sprogdindamas seifus. Džonis ypač meistriškai išmanė juodą seifų sprogdinimo meną, jau vėliau tyrėjai, atvykę į banko apiplėšimo vietą ir apžiūrėję seifą bei aplinką, tik gūžteldavo pečiais: „Ir vėl Džonis.“ – knygoje „Džentelmenas Džonis Ramenskis“ („Kitos knygos“) rašo Robertas Jeffrey.

Džonis Ramenskis.<br>Archyvo nuotr.
Džonis Ramenskis.<br>Archyvo nuotr.
Džonis Ramenskis.
Džonis Ramenskis.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Nov 28, 2018, 10:35 AM, atnaujinta Nov 28, 2018, 11:51 AM

Tai pasakojimas apie lietuvių kilmės darbininkų sūnų, tapusį ne tik žymiausiu seifų plėšiku ir griežčiausių kalėjimų bėgliu, bet ir Didžiosios Britanijos karo didvyriu. Siūlome knygos ištrauką apie Džonio Ramenskio lietuviškas šaknis ir vaikystę.

* * *

Ramenskio istorija prasideda Glenboige, vaikystės mieste. Šis laikotarpis suformavo berniuką ir suteikė jam vyriškio užuomazgų. 

Jis gimė apsuptas skurdo nepritekliaus, tad gana greitai susiviliojo pagundomis nusikaltėlių pasaulyje pelnyti lengvų pinigų... ir galbūt palengvinti didžiulį šeimos skurdą prastos reputacijos Gorbalse XX amžiaus pradžioje. 

Jaunystėje jį slėgė nemenka protėvių našta bei rasistinės patyčios, nes supo ne tokia politiškai korektiška aplinka negu šiais laikais. Šeimos šaknys – tolimoje Rytų Europoje, Lietuvoje, ir iš jo dažnai tyčiotasi, buvo vadintas Lenku ar Ateiviu.

<...>

Bėgo laikas ir Škotijon savo šeimoms pinigų uždirbti atkakę lenkai bei lietuviai kaip streiklaužiai sulaukdavo vis mažiau kitų darbininkų neapykantos, nes kasyklų vyrai pavojingame amate vis dėlto turi ir pagarbos vieni kitiems – po žeme triūsiantiems likimo broliams, nesvarbu, iš kur šie atkeliavę. Tačiau anuomet dėl to net buvo praliejamas kraujas. Tad Ramanaucko šeimai, be abejo, teko susidurti su nemenku priešiškumu siekiant susikurti naują gyvenimą toli nuo tėvynės, teko išmokti naują kalbą.

Absoliuti imigrantų dauguma patvirtino: asimiliacija buvo lėtas procesas. Nustatyta, kad 1914 m. Lanarkšyre įsikūrė 4 000 lietuvių. Tuo metu škotai nematė skirtumo tarp lietuvių ir lenkų, visus imigrantus vadino lenkais (Poles), o tai gana netaktiška – na, maždaug tas pats, jei škotus imtume vadinti anglais. Gal ir nedidelė problema, tačiau vis dėlto keistoka Škotijoje – šalyje, taip besididžiuojančioje skirtumu tarp savęs ir kaimynės pietuose.

<...>

Panašūs pasikeitimai, kaip pavardės Ramanauckas į Ramensky arba Ramenski ir galiausiai į Ramsay, būdingi ir visam darbininkų srautui, atplūdusiam iš Rytų Europos XX a. pradžioje. Imigracijos įstaigų pareigūnai ir kasyklų viršininkai, dažnai neįstengdami ištarti sudėtingų pavardžių ir painiodamiesi, darbininkus užrašydavo iš akies. Patinka ar ne, tačiau dažnas darbininkas būdavo užrašomas kaip Willie Stewartas arba Jimmy Smithas. Pasakojama, kad vienas darbininkas, algalapyje pasirašęs kaip X, vėliau tapo Josephu Ecksu.

Turbūt panašiai nutiko ir Džoniui, kai atėjo į Glenboigo pradinę mokyklą. Tikėtina, mokytojams gausėjančios lietuviškos pavardės ėmė painiotis, tad Ramanauckas tapo Ramenskiu. Tik lieka paslaptis, kodėl mokyklos vadovybė iš karto jo nepakrikštijo Ramsay’umi ar panašiai. Taip ji būtų apsaugojusi Džonį nuo daugelio vargų. Jaunystėje nečionykščio skambesio pavardė kėlė nemažai bėdų vaikinukui, gimusiam Lanarkšyre ir vėliau drąsiai kovojusiam už šalį, kurioje gimė. Ir trukdė jaustis visaverčiu škotu.

Atslūgus pirmam agresyviam priešiškumui lietuviai ir kiti žmonės iš Rytų Europos palengva pritapo. Procesą kiek spartino ir aiškėjusios priežastys, kodėl šie ateiviai čia atsiranda: kai kurie bėgo nuo ėmimo rusų kariuomenėn, kiti buvo nuo persekiojimo besitraukiantys žydai, bet dauguma – paprasčiausi padorūs žmonės, visais įmanomais būdais siekiantys išsivaduoti iš skurdo ir dėl geresnio gyvenimo pasiryžę keliauti bet kur.

<...>

Catherine Stevenson yra energinga, bendrauti mėgstanti, drauginga pensininkė, buvusi socialinė darbuotoja. Akyse tviska gyvybingi žiburiukai ir ji puikiai mena, kaip ano amžiaus pradžioje Lanarkšyre gyveno žmonės, panašūs į Ramanauckų šeimą. Įkopusi į devintą dešimtį Catherine gimė kaip Katarina Builbidus lietuvių šeimoje Hamiltone.

Catherine jaunėlį Džonį gerai pažinojo per ryšius tarp šeimų. Jos tėvas Yuzefas buvo kepėjas, vėliau ėmėsi kalnakasybos ir iš Lietuvos per Rumuniją ir Vokietiją šiaip ne taip atvyko į Škotiją. 

Tokiai sunkiai ir kartais pavojingai kelionei ryždavosi tūkstančiai. Sakoma, per audrotą Šiaurės jūrą atplaukę į Litą kai kurie imigrantai manydavo patekę Amerikon! 

Yuzefas stojo dirbti šachtininku Lanarkšyre ir netrukus pasirūpino, kad iš tėvynės atvyktų nuotaka. Catherine mama pas jį atplaukė sulaukusi tik dvidešimties. Catherine teigimu, dabar tai laikoma sutartomis vedybomis, bet tais laikais taip buvo gana įprasta. Yuzefas gana greitai išmoko anglų kalbą, tačiau Catherine mama, penkias dešimtis metų išgyvenusi Lanarkšyre, taip ir neišmoko. Na, bet tai nebuvo labai neįprasta. Džonio tėvai angliškai mokėjo prastai, bet jis pats šia kalba kalbėjo ir rašė normaliai.

Catherine pasakoja: moterys tais laikais lietuviškose bendruomenėse taip įsitraukdavo į šeimų ir kitų tautiečių imigrantų gyvenimus, kad laisvai kabėti angliškai tiesiog nereikėdavo – nors gana greit įgudo susikalbėti apsipirkinėdamos ir kitais kasdieniais reikalais. Ji labai gyvai piešia itin dažnus ir spalvingus vaizdus, kurie, nepaisant sunkių laikų, vis dėlto atrodo smagūs.   Naujas gyvenimas Lanarkšyre, kai turi bent kiek pinigų ir nebijai milicijos ar slaptosios policijos įsiveržimo, buvo daug geresnis už gyvenimą tėvynėje. Kaip ir visi ateiviai, lietuviai stengėsi laikytis drauge, dabar galbūt sakytume – getuose, tačiau šis žodis būtų per šiurkštus tuometėse škotų kasyklose. Vyrai plušo po žeme arba plieno liejyklose. Moterys plušo namuose.

Catherine pasakojo: „Namus labai prižiūrėdavo. Nebūtum radęs netvarkingo lietuvių būsto. Jie nebūtinai atrodė kaip rūmai, bet būtinai švarūs. Lietuviai visad tvarkingai apsirengę; ne todėl, kad turėjo pinigų, o todėl, kad sugebėjo, pavyzdžiui, motinos mokėjo pasiūti vaikams drabužių.“

Jaunasis Ramenskis su broliais ir seserimis Agnese ir Margarete vakarais sėdėdavo namie, kai lietuviai švęsdavo nepriklausomybę ir savastį, gerokai kitokią nei triūso draugų škotų arba kitų atvykėlių. 

<...>

Džonio tėvas, ko gero, taip ir liks miglotas, turbūt didesnę laiko dalį jis praleisdavo kasykloje. Peršasi ir spėjimas: jis mėgo išgerti. Šis pomėgis vis dėlto nepersidavė sūnui, kuris, nors ir mėgo kompaniją aludėje ar klube, niekada nepasigerdavo ir iki penkiasdešimties buvo puikios sveikatos. 

Anot Catherine, gerokai didesnę įtaką sūnui turėjo motina, o jos neįgalumas dar labiau stiprino jųdviejų ryšį ir sūnus jautėsi už motiną atsakingas. Catherine priduria: „Žinot, man atrodo, apie tėvą niekad nebūdavo kalbos. Lietuvių suėjimuose ir vakaronėse visad būdavo daug vyrų, tačiau niekuomet tarp jų nemačiau kokio nors, susijusio su Džoniu ar jo motina.“

Catherine daro prielaidą, kad rūpinimasis motina kaip tik ir galėjo būti paskata ankstyvam Džonio vagiliavimui, prasidėjusiam šeimai atsikrausčius į Gorbalsą.

Vis dėlto Džonio tėvas turėjo sūnui įtakos vienu aspektu – sprogmenimis. Wincas Ramanauckas buvo itin patyręs sprogdinti anglių arba molio klodus. 

Veiklą pradėjo dar Lietuvoje, kai susipažino su kasyklose sprogdinimams naudotu ir labai pavojingu juoduoju paraku, kol dar nebuvo išrastos detonavimo kapsulės bei šiuolaikiniai sprogmenys. 

Tačiau XIX a. Alfredas Nobelis išrado dinamitą ir amžiaus pabaigoje kasyklos, šachtos bei seifų sprogdintojai perėjo prie rinkoje pasirodžiusių naujų sprogmenų. 

Džonis tikriausiai iš tėvo dar jaunystėje išmoko pagarbos sprogmenims ir jos laikėsi tiek dirbdamas po žeme, tiek sprogdindamas seifus. Džonis ypač meistriškai išmanė juodą seifų sprogdinimo meną, jau vėliau tyrėjai, atvykę į banko apiplėšimo vietą ir apžiūrėję seifą bei aplinką, tik gūžteldavo pečiais: „Ir vėl Džonis.“ 

Jo stilius nepriekaištingas – panaudodavo tik tiek želignito, kad darbas būtų atliktas tiksliai, tačiau visa patalpa neištaškyta. Vėliau jis tapo įvairių želignito rūšių specialistu ir sugebėjo nukreipti sprogimo jėgą į viršų, į apačią ar į šoną. Taip pat tapo oksiacetileno įrangos žinovu, kai ieškant grynųjų reikėdavo atidaryti „dėžę“.

<...>

Catherine prisiminimai apie Marę Ramanauckas virto kelione į tolimą Džonio šeimos praeitį. Bet ji papasakoja ir šviežesnių prisiminimų apie asą seiflaužį. 

Po Antrojo pasaulinio karo kartą netyčia sutiko jį Glazgo Barase, gatvėje, pasaulyje garsėjančioje turgumi. Jiedu tuoj pat ėmė kalbėtis apie senas dienas ir Džonis prisipažino labai pasiilgstąs jaunystės laikų lietuviško maisto. 

Catherine pakvietė Džonį į savo vasarnamį Hamiltone, kur drauge su vyru kelis kartus jį vaišino. Džonis net atsivedė antrąją žmoną Lily – tuo metu jiedu buvo žinomi kaip ponas ir ponia Ramsay ir gyveno Gorbalse.

Šios vaišės, ko gero, atgaivino emocingus vaikystės Glenboige prisiminimus. Naminis maistas visiškai skyrėsi nuo kalėjimo arba kariuomenės davinio, kuriuo Džonis tenkinosi daugybę metų. Vaišės prasidėjo tradicine silke, kuri, anot Catherine, primena škotišką sūdytą. Skani buvo ir burokų sriuba, paskui kvapnios dešros su kopūstais, taip mėgstamais rytų europiečių. Patiekta ir rūkyto kumpio. Neišliko žinių, ką apie tą maistą manė tikra glazgietė Lily.

Catherine prisimena: Džonio laikysena gerokai išsiskyrė, kaip ir daugumos kitų lietuvių vyrų, kurie, jos manymu, turėjo žavesio, bet ne atsidavimo. Ji prisimena vaizdingose Katkin Breiso (Cathkin Braes) kalvose šalia Glazgo vedžiojusi šunį. Pamačiusi tolumoje kažin kokį vyriškį, šalia einančiai draugei pasakė: „Tas vyras – lietuvis.“ 

Ji tai pajuto iš tam tikro drabužių stiliaus, laikysenos. Ir nesuklydo. Daugelis, pažinojusių Džonį, tvirtino, jog nors visuomet atviras ir draugiškas, vis dėlto turėjo kažin kokio išskirtinumo, atrodė kitoks nei visi. Gal tai ir buvo jos minėtas atsidavimo stygius. Šiandien, ko gero, pasakytume, kad Džonis visą gyvenimą išlaikė ryškius lietuviškus genus.

Kai 1913 m. mirė tėvas, Džonis buvo aštuonerių, ir ši aplinkybė, be abejo, nulėmė tai, koks tapo vėliau. Nors turėjo du brolius, tačiau vienas mirė vaikystėje, o kitas vėliau apsigyveno Kanadoje. Nuo tada Džonis pajuto atsakomybę už motiną ir seseris Agnesę bei Margaretę iki gyvenimo pabaigos. 

Atrodo, Wincas taip niekad ir neatgavo sveikatos po jaunystės siaubų Lietuvoje, o alinantis darbas kasykloje jį pribaigė galutinai, nes visi vyrai ten sunkiai plušo ir gyvendavo neilgai.

Netrukus šeima parsikėlė į Glazgą. Kraustynės į didelį miestą Džonio gyvenime – svarbus įvykis. Nėra abejonės: ypatingą džentelmeno Džonio Ramenskio charakterį ir būsimą gyvenimą nulėmė ne vien jaunystės metai Glenboige, bet ir sunkus dešimtmetis Gorbalse XX a. pradžioje.

* * *

Džonis Ramenskis – lietuvių kilmės nusikaltėlis, tapęs Škotijos legenda

Robert Jeffrey. Džentelmenas Džonis Ramenskis. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. K.: Kitos knygos, 2018.

Dabar emigrantai gerbiami, jei nuveikia visuotiniu gėriu laikomus darbus, arba negailestingai smerkiami dėl amoralių poelgių, esą daro gėdą savo šaliai. Bet Džentelmeno Džonio Ramenskio atvejis – dar kitoks. Leidykla „Kitos knygos“ pristato Lietuvoje iki šiol mažai žinomą istoriją apie Škotijos imigrantų sūnų, gimusį Jono Ramanausko pavarde ir vėliau pagarsėjusį kaip Džonis Ramenskis. Tai pasakojimas apie lietuvių kilmės darbininkų sūnų, tapusį ne tik žymiausiu seifų plėšiku ir griežčiausių kalėjimų bėgliu, bet ir Didžiosios Britanijos karo didvyriu.

Ši įtraukianti knyga – apie talentingą ir elegantišką nusikaltėlį, kuriam, nepaisant nelegalios veiklos, rodos, pavyko išlikti gėrio pusėje. Jis įtrauktas į žymiųjų škotų sąrašą.  Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės (pvz., „Let ramensky Go“, „Paleiskit Ramenskį“). Teigiama, kad „Džeimso Bondo“ autorius, rašytojas Ianas Flemingas kai kuriuos Džonio nuotykius panaudojo ir savo kultinei serijai. 

1905 m. lietuvių Vinco ir Marės Ramanauskų šeimoje gimė sūnus Jonas. Augo skurde, tad labai greitai susiviliojo pagundomis pelnyti pinigų, kad ir nelegaliai. Kasyklose dirbęs Džonio tėvas puikiai išmanė, kaip sprogdinti anglių arba molio klodus. Iš jo išmokęs darbo su sprogmenimis ypatybių, pasitelkęs išmonę sūnus greitai žinias pritaikė seifų sprogdinimui ir tapo žymiausiu seifų plėšiku, o vėliau – ir sumaniausiu bėgliu iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Jis negalėjo gyventi be nuotykių, todėl kartą įsilaužė ir į kalėjimą.

Vis dėlto, savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis Ramenskis panaudojo ir pasitarnaudamas Škotijai. Per Antrąjį pasaulinį karą parašiutu nuleistas už fronto linijos Džonis išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų Vokietijos karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. 

Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti apdraustų įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. 

Škotų žurnalistas, daugiau kaip 20 knygų autorius Robertas Jeffrey lietuvio istoriją pasakoja knygoje „Džentelmenas Džonis Ramenskis“. Šis veiksmo filmą pranokstantis pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.