Tomas Venclova: „Esu linkęs matyti Lietuvą Europos ir pasaulio kontekste“

Vilniuje, Valdovų rūmuose, pristatytas  Lietuvos poeto, publicisto, vertėjo, visuomenininko Tomo Venclovos „Lietuvos istorijos visiems“ pirmasis tomas (R.Paknio leidykla, 2018 m., p. 336).

T.Venclova pristatė „Lietuvos istorijos visiems“ pirmąjį tomą.
T.Venclova pristatė „Lietuvos istorijos visiems“ pirmąjį tomą.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Dec 10, 2018, 4:38 PM, atnaujinta Dec 26, 2018, 8:23 PM

Pristatyme dalyvavo autorius, archeologas doc. dr. Aleksiejus Luchtanas (Vilniaus universitetas), istorikas doc. dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas), ekonomistas dr. Gitanas Nausėda, istorijos mokytojas Eugenijus Manelis (Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija), istorikė dr. Jolanta Karpavičienė (Valdovų rūmų muziejus).

Vienas aktyviausių Lietuvos intelektualų T.Venclova, svarbiausiuoju savo pašaukimu laikantis poeziją, ištikimai vykdo ir švietėjo misiją. Per keliolika bendradarbiavimo su  Raimondo Paknio leidykla metų buvo išleista jo „Vilnius: vadovas po miestą“, „Vilnius: asmeninė istorija“ ir du iš esmės skirtingi „Vilniaus vardų“ leidimai. Platus ir gilus išsilavinimas, nepaprasta atmintis, rašytojo talentas lemia, kad šviečiamosios jo knygos, išlaikydamos aukštą intelektualinį lygį, pasiekia gana daug skaitytojų. 

Tokia ir „Lietuvos istorija visiems“ – joje savitai, vencloviškai pasakojami Lietuvos istorijos siužetai, argumentuotai, nešališkai narpliojami skaudžiausi jos mazgai: santykių su Rusija ar Lenkija kritiniai epizodai, geopolitiniai pokyčiai ir kt.

Pasakojama pateikiant platų ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekstą, įterpiant grožinės prozos ir poezijos citatų – šitaip supažindinama ne tik su istorija, bet ir su istorine beletristika. 

„Stengiausi parašyti Lietuvos istoriją plačiajai visuomenei, istorinius faktus pateikti platesniame Europos ar pasaulio kontekste ir pasakoti nenuobodžiai“, – sakė rašytojas.

Iš pradžių jis norėjęs knygą pavadinti „Lietuvos istorija tiems, kurie apie ją nieko nežino“, tačiau pavadinimas pasirodė griozdiškas, o leidėjo pasiūlytas variantas visiems tiko. 

„Visiems yra tokia pusiau oficiali istorija kiekvienam, o čia visiems, tai yra taip vadinama knyga plačiam skaitytojui, kad ją galėtų skaityti kiekvienas pradedantis nuo mokinio ir pensininko“, – kalbėjo T.Venclova.

Jis esąs ne istorikas, o filologas, tačiau visuomet domėjosi istoriniais įvykiais, be to,  kultūrą galima suvokti istorinių įvykių fone. Jis siekęs pasakoti neutraliai, objektyviai, sąžiningai, vengdamas emocijų. Knygoje T.Venclova pateikia ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekstą, įterpia grožinės prozos ir poezijos citatų, šitaip supažindindamas ne tik su istorija, bet ir istorine beletristika. 

Pirmojo tomo pasakojimas prasideda nuo 42000 metų prieš mūsų erą,  neandertaliečių ir kromanjoniečių laikų, o  baigiasi 1795 m., Abiejų Tautų Respublikos padalijimu. Tolesnė istorija dėstoma netrukus pasirodysiančiame antrajame tome. Jis turėtų pasirodyti kitais metais.

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame  „Lietuvos istorijos visiems“ įžangą, iš kurios galima susidaryti vaizdą, kokia tai knyga. 

Tomas Venclova, „Lietuvos istorija visiems“, t. 1. Autoriaus žodis 

Šiandien galima naudotis bent keliolika Lietuvos istorijų, pradedant nuo daugiatomės, dar nebaigtos leisti, baigiant populiariomis. Kartais jos apima visą valstybės kelią, kartais plačiau nagrinėja atskirus laikotarpius. Šiek tiek skiriasi jų kryptis ir tikslas: vieniems autoriams labiau rūpi patriotinis ugdymas, kitiems kritiško mąstymo diegimas, dar kiti paberia istorinių įdomybių — jų Lietuvos praeityje nestinga. Niekada neturėjome tokio didelio ir kompetentingo istorikų būrio kaip šiandien. Šio leidinio antrąjį tomą užsklendžia rekomenduojama bibliografija, bet į ją įtrauktos tiktai knygos, o ne šimtai ar netgi tūkstančiai straipsnių (jei kuriuo iš jų naudojausi, stengiausi tai nurodyti tekste, o jeigu tokią nuorodą per neapsižiūrėjimą praleidau, nuoširdžiai atsiprašau). 

Nebuvau ir nesu tikras, ar reikalinga dar viena istorija, juolab parašyta mėgėjo. Esu ne istorikas, o filologas, jaučiuosi geriau nusimanąs tik literatūros bei kultūros srityse. Bet visą savo profesinį gyvenimą studijavau ir istorinius įvykius, nes kultūrą galima suprasti ir jos skonį pajusti vien tų įvykių fone. Ilgainiui tai pasidarė man taip įdomu, jog surizikavau parašyti dar vieną daugmaž sintetinį darbą, kuris apžvelgtų mano krašto plėtotę nuo senovės ligi dabarties. Ta plėtotė — neįprastas, netgi unikalus ir labai pamokomas reginys. Viliuosi, kad jį aprašiau be didelių faktinių klaidų ar iškraipymų. Nauji archyviniai bei kitokie atradimai visada patikslins (arba net paneigs) šiuos ar kitus tvirtinimus, tačiau stengiausi, kad knyga atitiktų bent jau dabartinį mūsų žinių lygmenį. 

Pradėjau pasakojimą nuo neandertaliečių, kurių buvimas Lietuvoje nėra galutinai įrodytas, ir baigiau jį palyginti nesenais įvykiais — išsilaisvinimu iš komunistinės sistemos ir nepriklausomybės atgavimu. Tai jau trečioji Lietuvos nepriklausomybė: pirmoji apima Didžiosios Kunigaikštystės periodą, antroji 1918–1940 metus, trečioji — dabartį. Visos trys iš esmės skiriasi — ne tik tarpukario respublika nuo viduramžių ir vėlesniojo meto monarchijos, bet ir dabartinė demokratinė Lietuva nuo tarpukario respublikos, kurioje demokratija gyvavo tik aštuonerius metus. 

Knygos skyriai yra maždaug vienodo ilgio. Pirmasis apima didžiulį laikotarpį, paprastai vadinamą priešistore, vėlesnieji — po šimtmetį, ir tik XIX bei XX amžius į vieną skyrių nesutilpo — abiem teko skirti po du, nes visuomenės raida tuomet tapo itin paini ir permaininga. Maniau baigti knygą 1990 m. kovo 11-ąja, kuri teisėtai minima kaip valstybinė šventė, bet pratęsiau pasakojimą ligi 1991 m. rugpjūčio 22-osios, kai SSRS galutinai žlugo ir mūsų nepriklausomybė buvo užtikrinta. Tai, kas atsitiko ir atsitinka toliau, yra dabartis, kurią daugmaž deramai aprašyti galėsime tik po kelių dešimčių metų. 

Kaip kiekvienas rašinys, šis yra iš dalies asmeninis. Nepretenduoju, kad sakau galutinę tiesą, bet stengiuosi kalbėti — pagal savo išgales — neutraliai, objektyviai, sąžiningai, vengdamas emocijų net ir tada, kai jos prašosi savaime (jas išduoda nebent retkarčiais pasitaikantys šauktukai). Esu gal kiek anachroniškas, nes istoriją stengiuosi suvokti pagal žinomąją Leopoldo fon Rankės formulę — „tai, kas buvo iš tikrųjų“. Tikiu, kad tiesa yra bent iš dalies pasiekiama, o istorija nėra skirtingų — nesuderinamų, bet lygiaverčių — pasakojimų, arba naratyvų, žaidimas, kur kiekvienas stengiasi nudažyti įvykius, jų eigą ir prasmę savo spalva. Bandau nepasiduoti ideologijai, nors tas tikslas ligi galo nepasiekiamas — mus visada veikia aplinka ir joje egzistuojančios pažiūros. 

Iš karto prisipažinsiu, kad kai kurių ideologinių pasirinkimų turiu. Kas seka mano rašinius, žino, kad esu „vakarietininkas“ ir „kosmopolitas“ — man artimos tokios kategorijos kaip intelektualinė laisvė, žmogaus vertė, orumas ir aktyvumas. O tautos dvasia ir misija, pirmykščio pasaulėvaizdžio gelmė, tobula ir nekintanti, nuolat pavojuje esanti, priešų klastingai naikinama lietuvybė, manding, yra abejotinos sąvokos, siaurinančios mūsų žvilgsnį ir galinčios atnešti nelaimių. Esu linkęs matyti Lietuvą europiniame ir pasauliniame kontekste ir manau, kad globalizacija Lietuvai teikia daugiau naudos (ir žymiai mažiau žalos) negu „virimas savo syvuose“. Taip pat nesu pratęs visko griežtai skirstyti į gėrį ir blogį, juoda ir balta — veikiau laikausi pažiūros, kad dažniausiai tenka rinktis tarp didesnio ir mažesnio (kartais — labai didelio ir palyginti nedidelio) blogio. Manau, kad istorija pasiduoda moraliniams vertinimams, bet jos ryšys su morale yra gana sudėtingas (nors ir neabejojamas). Visas šis pasaulėvaizdis, be abejonės, reiškiasi knygoje, kurią siūlau skaitytojui. 

Esti humoristinis posakis, kad istorija skirstoma į dvi dalis — medievistiką ir publicistiką. Atseit viduramžiai (medium aevum) tyrinėjami daugmaž moksliškai, o dabarties tyrinėjimus taip lemia mūsų politinės simpatijos, jog jie liaujasi buvę mokslu. Bet lietuviai (kaip kai kurios kitos tautos) moka ir medievistiką paversti publicistika. Tuo nusideda įtakingiausia Lietuvos istorija, parengta Adolfo Šapokos; ją studijavo ištisos kartos — tarpukariu mokyklose ir universitetuose, sovietmečiu slaptuose rateliuose arba individualiai, laikantis atsargumo taisyklių, o Sąjūdžio laikotarpiu masiškai. Ta istorija plėtoja tautinių ideologų — Daukanto, Basanavičiaus, Maironio — pažiūras, nors kiek modifikuotas. Ji nulėmė tam tikrą mąstymo inerciją, kurią sovietai bandė išrauti ir taip tiktai sustiprino. Jaunystėje, kaip ir daugelis, karštligiškai skaičiau Šapoką, bet po kurio laiko ryžausi jo inerciją tiek savo, tiek kitų sąmonėse klibinti — ėmiau įtarti, kad praeitis yra įdomesnė ir labiau daugiasluoksnė. 

Jeigu leistina šiek tiek parodijuoti mūsų tradicines — tiek medievistiškas, tiek publicistiškas — pažiūras į praeitį, jos remiasi trimis teiginiais: 1) lietuviai ir Lietuva visada teisūs, 2) jei lietuviai ir Lietuva neteisūs — žr. pirmąjį teiginį, 3) kas abejoja pirmaisiais dviem teiginiais, sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja antilietuviškoms jėgoms. Lietuviai — iš prigimimo geresni, bet, deja, silpnesni už savo kaimynus — yra visada skriaudžiami, apiplėšiami, apgaudinėjami, piktybiškai nutautinami, o patys lieka be priekaišto, nes nedaro nieko kito, tik didvyriškai kaunasi už laisvę. Šį pasaulėvaizdį, manau, būtina pakoreguoti, nors ir skriaudų, ir didvyriškų kovų mūsų istorijoje buvo daug. Patriotinis uždavinys yra ne glostyti tautinę ar valstybinę savimeilę, o suvokti ar bent numanyti tiesą. Daugiausia pasimokyti galima iš savo klaidų, klystkelių ar net gėdingų sprendimų, todėl jų negalima nutylėti, net jeigu tai įžeidžia savimeilę. O mitų diegimas dažnai yra būsimų klaidų šaltinis. 

Stengiausi, kad knyga būtų lengvai ir sklandžiai skaitoma. Jeigu jutau, kad dėstymas darosi nuobodus, bandžiau jį paįvairinti (kartais net anekdotais) arba trumpinti, nors tikriausiai tai ne visada pasisekdavo. Nevengiau grožinės ir kitokios literatūros citatų. Didžiuosius skyrius dalijau į skyrelius, jiems mėginau sugalvoti tikslius ir įsimenančius pavadinimus. Gana griežtai laikiausi chronologijos. Knygoje daug datų, bet jos pateikiamos ne tam, kad jas įsimintume, o tam, kad geriau suvoktume įvykių eigą, priežasčių ir pasekmių grandines. Tačiau nemažai skyrių iš chronologijos „iškrinta“: jie liečia tokias ne kiekvienoje istorijos knygoje gvildenamas temas kaip Lietuvos tautinės mažumos (pirmiausia lenkai, žydai, baltarusiai), moterų padėtis, emigracijos problemos, technikos ir buities naujovės ir pan. Gana daug dėmesio skirta teritorijoms, kurios šiandien yra už mūsų valstybės ribų — ne tik Didžiosios Kunigaikštystės rytinėms sritims, bet ir Mažosios Lietuvos branduoliui tarp Tilžės, Gumbinės ir Karaliaučiaus. 

Ypač rūpinausi, kad skaitytojas suvoktų ne vien Lietuvos įvykius, bet ir jų kontekstą — tai, kas tuo metu vyko Europoje ir pasaulyje, pirmiausia kaimynų šalyse (Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje). Tam kontekstui kartais skyriau net po kelis puslapius. Pavyzdžiui, maniau, kad verta išsamiau paaiškinti sovietinio komunizmo ir vokiškojo nacizmo bruožus, nes naujosios kartos pradeda juos užmiršti, ne visada tiksliai suvokia jų apraiškas dabartyje. Dažnai komentavau tai, kas gali atrodyti elementaru — mano patirtis sako, kad dabartiniam jaunimui tie dalykai ne visada akivaizdūs. 

Šiandien laikoma gana anachronišku daiktu skirti daug vietos istorinių veikėjų charakteriui, valdovų bei politikų gyvenimo detalėms, jų likimui: asmenys istorijose atsiranda tarytum iš niekur ir dingsta, suvaidinę savo vaidmenį viešojoje scenoje. Man — tikiuosi, ir skaitytojui — įdomu, „kas jiems buvo prieš tai“ ir „kas jiems atsitiko po to“. Taigi ši Lietuvos istorija nemaža dalimi yra jos asmenybių istorija. Domiuosi ir genealoginiais bei dinastiniais ryšiais, nes jie įgalina netikėtu kampu pažvelgti į daugelį faktų. Ar daug žmonių žino, pavyzdžiui, kad Ivanas Žiaurusis buvo iš Vytauto giminės? 

Esu pirmiausia rašytojas, todėl žinau, kad emocinga stilistika dažniausiai nepasiekia savo tikslo ir verčia abejoti autoriaus teisumu. Geriau kalbėti ramiai ir santūriai, dėstyti faktus be neigiamų epitetų, skiriamų priešininkams, ir teigiamų, skiriamų saviesiems. Kas neniekina oponentų, neniekina ir savęs. Todėl vengiau retorinių klišių, kurių dažnoje Lietuvos istorijoje gausu — tokių kaip „gaujos“, „budeliai“, „farsas“, „mėsmalė“, taip pat tokių kaip „didingas“, „herojiškas“, „nemirtingas“ ar „kančia“. Skaitytojai, pratę prie stereotipiško patriotinio diskurso ir primityvaus sarkazmo, gali šią knygą atidėti į šalį — jie liks ja nepatenkinti, gal ir pasipiktins. 

Kaip jau sakiau, bandau prasklaidyti įsisenėjusius lietuviškus mitus, kurie kadaise padėdavo išsaugoti ir sustiprinti lietuviškąją tapatybę, bet jau seniai tapo naivūs ir nebedera brandžios tautos mentalitetui. Pritariu Alfredo Bumblausko žodžiams: „Deja, tradicinis nacionalizmas (dažnai vadinamas etnonacionalizmu), susiformavęs XIX amžiuje, yra labai direktyvinis ir atsiribojęs nuo realijų, atsiradusių amžiumi ar net dviem vėliau. […] Toks nacionalizmas dažnai yra pernelyg atitolęs nuo naujų mokslo duomenų, beprasmis ir nenaudingas politiškai (kalbant apie santykius su kaimynais ir tautinėmis mažumomis), galiausiai — ir estetiškai prastas.“ Nepriimu tokių mitų kaip „baltiškosios Atlantidos“ mitas, teigiąs neva neprilygstamas pagoniškąsias vertybes, senovės lietuvių taikingumą ir moralinį grynumą, jų pranašumą prieš visada ir visuomet agresyvius slavus bei germanus. Taip pat abejoju, sakysime, tradicine silpnavalio Jogailos ir didvyriško Vytauto priešprieša, bajorų ir Bažnyčios atnešta Lietuvai žala, besąlygišku Liublino unijos pragaištingumu. Kalbant apie naujuosius laikus, kiek netradiciškai žiūriu į Vilniaus problemą tarpukario periodu, į lietuvių genocido ir rusifikacijos sąvokas, į 1941 m. birželio ir vėlesnius įvykius, kuriuos daug kas bando sakralizuoti. 

Lietuvių tautos istorija lieka visavertė ir be šių mitų. Ji kaip reta originali — čia mums pasisekė. Pradedant nuo unikalios kalbos, kuri nėra tobulesnė už kitas kalbas, bet verta išsaugoti kaip archajiškas europinis paveldas; turime ir kitų neįprastų bruožų. Mūsų nedidelė tauta išsilaikė sunkiomis aplinkybėmis ir gebėjo atsistoti šalia stipresnių tautų kaip istoriškai ir kultūriškai lygiavertė partnerė. Daug amžių buvome ties pagonybės ir krikščionybės, katalikybės, stačiatikybės ir protestantizmo, Rytų ir Vakarų riba. Esame gal savotiškiausia Europos kertė tarp Helsinkio ir Sarajevo, taip pat tarp Berlyno ir Maskvos. 

Sutikčiau su istorikais, tvirtinančiais, jog kelis šimtmečius vijomės toliau pažengusią Vakarų Europą (kurią šiandien pagaliau baigiame pasivyti). Tai lemia mūsų praeities dinamiką, sakyčiau, net jos grožį, ir įsikūnija mūsų herbo pavadinime Vytis, kurį leistina skaityti ir kaip veiksmažodžio bendratį. Kaip teisingai sakoma, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne „tautų kalėjimas“ ar „tautų kapinynas“, bet tautų lopšys — ji nulėmė ne tik mūsų, bet ir Ukrainos, Baltarusijos, netgi Lenkijos ir Izraelio egzistenciją. Ji papildė Europos tradiciją tokiais nekasdieniškais reiškiniais kaip bajoriškoji demokratija, Vilniaus barokas, Vilniaus universitetas, Lietuvos Statutas, ilgai trukusi religinė ir etninė tolerancija. XIX ir XX a. prie šių papildymų prisidėjo sėkminga ir unikali kova už savo raštą, knygnešystė, ilgametis pasipriešinimas komunizmui, pagaliau išsivadavimas iš okupacijos legalistiniu Sąjūdžio keliu, ne vienam atrodęs beviltiškas. Tiems, kas nori plačiau susipažinti su tais ir daugeliu kitų įdomių reiškinių, ši asmeninė Lietuvos istorija, galimas daiktas, pravers. 

Reiškiu padėką šios knygos recenzentams ir redaktorei Audrai Kairienei, kurių gausios ir išmintingos pastabos, be abejonės, pagerino tekstą. Dėl jame likusių klaidų kaltas tik aš pats.

Taip pat dėkoju Tatjanai už paramą ir kantrybę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.