II pasaulinis karas: vokiečių povandeniniai laivai puolė lyg peralkę vilkai, įsisukę į avių bandą

„Penkiolikos milijonų talpos Sąjungininkų laivų... Tokių nuostolių Antrajame pasauliniame kare padarė povandeniniai laivai. <...> Kai kurie specialistai mano, kad jeigu 1939-aisiais Hitleris būtų turėjęs penkiasdešimčia povandeninių laivų daugiau, jis, ko gero, būtų laimėjęs karą. „Jūrų vilkai“ atskleidžia, kaip arti tikslo jis buvo.“

Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Vokiečių povandeninis laivas išplaukia iš Lorjano bazės. Išlydėti karių susirinkdavo minios žmonių. 1942 m.<br>Leidėjų nuotr.
Vokiečių povandeninis laivas išplaukia iš Lorjano bazės. Išlydėti karių susirinkdavo minios žmonių. 1942 m.<br>Leidėjų nuotr.
Vokiečių povandenininkas Joachimas Schepkė žuvo 1941 m. kovo 17 d., britų laivui taranavus jo U-100.<br>Leidėjų nuotr.
Vokiečių povandenininkas Joachimas Schepkė žuvo 1941 m. kovo 17 d., britų laivui taranavus jo U-100.<br>Leidėjų nuotr.
U-100 taranavęs britų minininkas Vanoc.<br>Leidėjų nuotr.
U-100 taranavęs britų minininkas Vanoc.<br>Leidėjų nuotr.
Vakarų Sąjungininkų ištiesti tinklai – povandeninių laivų „gaudyklės“.<br>Leidėjų nuotr.
Vakarų Sąjungininkų ištiesti tinklai – povandeninių laivų „gaudyklės“.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.<br>Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Dec 21, 2018, 10:31 AM, atnaujinta Dec 26, 2018, 8:22 PM

Tokiais žodžiais prasideda vokiečių autoriaus, buvusio Trečiojo reicho laivyno karininko Wolfgango Franko knyga „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ – kvapą gniaužiantis pasakojimas apie Vokietijos admirolo K. Dönitzo vadovaujamas pajėgas – tikrąjį nacių kariuomenės elitą.

Trumpai aprašęs povandeninių laivų atsiradimo istoriją, autorius pasakoja, kaip šios pajėgos vystytos kaizerio, o paskui ir A. Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoje, kaip Antrojo pasaulinio karo metais jos tapo galingu smogiančiu Trečiojo reicho laivyno kumščiu, dažnai varančiu į neviltį Vakarų sąjungininkų karinę bei politinę vadovybę.

Vokiečių povandeninio laivyno veiksmai ir atakų taktika keitėsi priklausomai nuo britų ir amerikiečių kontrpriemonių, povandeninių laivų aptikimo įrangos ir kovos su jais metodų tobulėjimo. Vis dėlto, nors Sąjungininkai pasiekė reikšmingų pergalių vandenyne, o vokiečiai patyrė skaudžių pralaimėjimų, K.Dönitzo jūrų vilkai narsiai kovėsi iki pat paskutinių karo dienų. 

W. Franko knygoje „Jūrų vilkai“ rasime informacijos ne tik apie žymiausias povandeninių laivų atakas ir reikšmingiausius paskandintus taikinius, bet ir apie iškiliausius karo po vandeniu kapitonus bei jų vadus. Tekste karo chronologija persipina su be galo įdomiais pasakojimais apie povandeninių laivų ginkluotę, paskutiniais techniniais išradimais, įgulų buities aprašymais. 

Pateikiame šios knygos ištrauką.

* * *

1941-ųjų vasarį trys povandenių (povandeninių laivų – past.) asai buvo tarp tų, kurie pailsėję ir pasiremontavę grįžo į Atlantą. Schepkės U-100 išplaukė iš bazės gimtinėje įprastiniu maršrutu Šiaurės jūra aplinkui šiaurinę Škotiją; Kretschmerio U-99 išplaukė iš Lorjano. Vasario 20-ąją Prieno U-47, užgaišęs dėl nedidelių gedimų, taip pat išplaukė iš Lorjano. 

Po keleto dienų Prienas jau buvo toli jūroje ir pranešė aptikęs priešo konvojų, lėta eiga judantį vakarų kryptimi. Lėktuvas jį privertė panerti ir jis prarado vizualinį kontaktą. Po penkių valandų jis vėl pamatė konvojų ir siuntė pranešimus visą naktį ir kitą dieną. Tada vakare jis pranešė: „Giluminis bombardavimas. Kontaktas prarastas. Tęsiu persekiojimą. Iki šiol nuskandinta 22 000 tonų.“ 

Po dviejų dienų jis pranešė apie naują konvojų, plaukiantį į šiaurės vakarus. Kiti laivai, taip pat ir Kretschmerio, prisiartino ir sutemus pradėjo ataką. Kovo 7-ąją 4 val. 24 min. Prienas pranešė konvojaus poziciją, kursą ir greitį – ir daugiau nieko. 

Kai vėliau tą dieną visiems laivams buvo įsakyta pranešti savo pozicijas, U-47 neatsakė. Matzas iš U-70 raportavo apie rimtai apgadintą bokštelį; Eckermanas iš U-A signalizavo, kad jis pasitraukia iš mūšio dėl apgadinimų. Kretschmeris perėmė šiuos signalus kaip tik prieš tai, kai minininkai privertė jį panerti. Panėręs jis girdėjo giluminį bombardavimą, sunaikinusį U-70. Matzas ir didžiuma jo įgulos buvo paimti į nelaisvę. 

Iki pat vėlyvos popietes eteris tylėjo. U-99 labai atsargiai išniro ir gavo nurodymą ieškoti naktį torpeduoto laivo. Tai buvo Terje Viken („Terjė Vikenas“), plaukiojančioji banginių medžioklės bazė, vienas iš didžiausių prekinių laivų pasaulyje. 

Radijo pasiklausymo tarnyba iššifravo pranešimą, jog torpeda pataikė į laivo vidurį ir kad labai greitai renkasi vanduo, bet kadangi laivas dar plaukė, Kretschmeriui buvo įsakyta jį pribaigti. Pakeliui jis girdėjo, kaip bazė šaukia Prieną: „U-47, praneškite savo koordinates!“ Ir vėl, ir vėl. Bet atsakymo nebuvo, todėl, dienoms bėgant, viltys nyko.

Kretschmeris bergždžiai ieškojo Terje Viken. Jis aptiko tik keletą mažų laivelių su sudužėliais ir netoliese besisukinėjantį minininką, kuris privertė jį panerti. Tą naktį jis perėmė signalą iš U-110, kuriam vadovavo Lempas, pranešantį, jog netoli Islandijos aptiktas į rytus plaukiantis konvojus. 

Kretschmeris išsyk ėmė persekioti konvojų, prie jo prisijungė Schepkės U-100 ir naktį abu laivai puolė tarsi peralkę vilkai, įsisukę į avių bandą. Kretschmeris paleido visas savo torpedas. Pasitraukęs iš mūšio jis pamatė esąs Lauzi seklumoje 180 jūrmylių į vakarus ir pietvakarius nuo Farerų salų. 

Tuo metu Kernevelyje Godtas ir jo karininkai stovėjo prie didelio jūrlapio. Visiems laivams netoli U-110 buvo išsiųstas skubus įsakymas pranešti savo koordinates, bet atsiliepė tik keli. U-99 ir U-100 tarp jų nebuvo.  1946-aisiais britų vyriausybė išspausdino oficialią ataskaitą „Atlanto mūšis“, kurioje yra ši pastraipa: 

„1941-ųjų vasarį Šiaurės Atlante likviduoti šeši povandeniai; tarp jų buvo trys, kuriems vadovavo kapitonai asai. Prieno laivą (U-47) kovo 8-ąją giluminėmis bombomis nuskandino minininkas Wolverine („Ernis“). Išsigelbėjusiųjų nebuvo. Kovo 17-ąją 3 valandą ryto persekiojamas ir bombarduojamas Schepkės laivas (U-100) buvo priverstas išnerti; jį taranavo ir nuskandino minininkas Vanoc („Vanokas“). Pats Schepkė žuvo sutraiškytas tarp lieptelio ir periskopo, kai Vanoc laivapriekiu įsirėžė į povandenį. Po pusvalandžio Kretschmerio U-99, kuris veikė kartu su U-100, ištiko tas pats likimas nuo minininko Walker („Ėjikas“). 

Aprašomu metu Britanijos spauda mirgėjo didžiulėmis antraštėmis: „Kretschmerio ir Schepkės ubotai nuskandinti. Kretschmeris paimtas į nelaisvę“. Netrukus Kernevelį pasiekė spaudos fotografija, vaizduojanti Kretschmerį, einantį HMS Walker trapu. 

Vokietijoje šių naujienų nebuvo įmanoma ilgai nuslėpti ir Dönitzas primygtinai reikalavo, kad jos būtų paskelbtos, tačiau Hitlerio štabas nesutiko. Tik balandžio pabaigoje Ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas pranešė apie šių dviejų laivų nuskandinimą ir turėjo praeiti dar trys savaitės, kol dingusiu pripažintas Prieno laivas. 

Ottas Kretschmeris buvo antrasis povandenio kapitonas, kurį apdovanojo Ąžuolo lapais. Riterio kryžius jam suteiktas 1940-ųjų rugpjūčio 4-ąją, nuskandinus 117 000 tonų ir britų minininką Daring („Drąsa“). Iki lapkričio 4-osios jis peržengė 200 000 tonų ribą, o tarp jo laimikių buvo pagalbiniai kreiseriai Laurentic („Laurentikas“) (18 724 tonų) ir Patroclus („Patroklas“) (11 000 tonų). Prieš patenkant į neilaisvę jis jau buvo nuskandinęs tris britų minininkus ir 300 000 tonų talpos laivų. 

Schepkė, prieš perimdamas vadovavimą U-100, jau užsitarnavęs gerą vardą kaip „luoto“ kapitonas, buvo apdovanotas Riterio kryžiumi 1940-ųjų rugsėjo 24-ąją, o Ąžuolo lapais gruodžio 20-ąją, kai bendra jo paskandintų laivų talpa perkopė 200 000 tonų žymą.   

Patvirtinus šiuos nuostolius, admirolo santūrumas ir nuošalumas jo artimiausiems kolegoms parodė, kaip giliai tai jį paveikė. Jis pats padiktavo Prieno nekrologą, kuris paskelbtas kaip dienos įsakymas: 

„Skapos įlankos didvyris išplaukė į paskutinį patrulį. Mes, povandeninių laivų tarnyba, išdidžiai gedime jo ir sveikiname jį ir jo vyrus <...>, kurie tapo simboliu tvirtos ir nepalaužiamos mūsų valios pasiekti pergalę prieš Angliją. Šia dvasia mes tęsiame kovą.“

Wolfgang Frank. Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija. Vertėjas Laurynas Katkus. – Vilnius: Briedis [2018]. – 376 p. iliustr.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.